Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 9, 14 ir 220 punktų reikalavimus, t. y. už tai, kad 2014 m. gruodžio 27 d., 16.06 val., Jonavos m., (duomenys neskelbtini) g., ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, kadangi Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarimu teisės vairuoti transporto priemones buvo atimta 36 mėn., vairavo nuosavybės teise turimą automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, važiuodamas antroje eismo juostoje automobiliu kliudė pirmoje eismo juostoje važiavusios transporto priemonės „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios J. T. G., kairės pusės galinio vaizdo veidrodį, tuo jį apgadindamas. Nesutaręs dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių, policijos į eismo įvykio vietą nekvietė ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė.

Apeliantui nesuprantama, kodėl nukentėjusioji dėl tokio menko incidento kreipėsi į policiją, nors iš karto teigė, jog jai jokia žala nepadaryta. Kita vertus, neaišku, kodėl ji atkakliai teigia, kad būtent jis vairavo automobilį, kad buvo neblaivus bei bandė nuo jos pabėgti, dėl ko ji buvo priversta vytis. D. B. akcentuoja, kad jo girtumo fakto iš principo negalėjo būti, nes jis dirba AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) cecho operatoriumi, o tą dieną jo pamaina prasidėjo nuo 18 val., t. y. už poros valandų po įvykio. Nepaisant to, net jei ir buvo toks įvykis, apie kurį pasakoja nukentėjusioji, tuomet, anot apelianto, neaišku, kodėl dėl šio įvykio ji į policiją kreipėsi tik kitą dieną. Be to, byloje nebuvo nustatyta ir lieka visiškai neaišku, ar buvo padaryta nukentėjusiosios automobiliui kokia nors žala. Nors byloje yra duomenys, kad yra skilęs kairės pusės veidrodėlio plastikinis korpusas, tačiau, D. B. teigimu, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis skilo byloje objektyvių įrodymų nėra. Dėl aptartų aplinkybių, apelianto nuomone, apylinkės teismas priėmė akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą sprendimą, tikėjo išskirtinai tik nukentėjusiosios parodymais, kurie iš pat pradžių buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, visas byloje esančias abejones ir neaiškumus traktavo išskirtinai jo nenaudai, kaip jo kaltės įrodymus, ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Motyvuojamoji dalis

D. B. apeliacinis skundas tenkintinas

ATPK 9 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, spręsdamas D. B. administracinės atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį klausimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai D. B. pripažino kaltu padarius šiuos pažeidimus.

Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pažeidė KET, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. administracinio teisės pažeidimo sudėtis materiali – atsakomybė taikoma tik tada, kai padaroma reali žala (jie apgadinami ar sugadinami) minimo straipsnio dispozicijoje išvardintam turtui ir šią žalą turi padaryti administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

Atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos pažeidžiant KET. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, tai nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad KET 219.1 papunktyje nustatyta, jog, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka. Jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. <...> Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (KET 220 punktas).

Proceso dalyvių parodymais nustatyta, kad kontaktas tarp automobilių „Opel Zafira“ ir „VW Polo“ įvyko 2014 m. gruodžio 27 d. 16.06 val. Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. B. pripažįsta, kad automobilių kontaktas iš tiesų buvo, tačiau, anot jo, kontakto metu buvo tik atlenktas į priešingą pusę automobilio „VW Polo“ kairės pusės galinio matymo veidrodėlis. Jo nuomone, dėl šio kontakto veidrodėlis negalėjo susikilti, be to, nukentėjusioji J. T. G. įvykio vietoje pareiškė, kad jokių pretenzijų neturi.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad po kontakto abiejų transporto priemonių vairuotojai, trumpam sustoję, iš įvykio vietos pasišalino ir tik J. T. G. anūkas – R. B. pranešė policijos pareigūnams apie eismo įvykį. R. B. dėl šio eismo įvykio kreipėsi tik kitą dieną – 2014 m. gruodžio 28 d. 17.41 val. (b. l. 15, 16). Kyla pagrįstas klausimas, kodėl, net jeigu kitas eismo įvykio dalyvis iš įvykio vietos ir pasišalino, nukentėjusioji, manydama, kad jos automobiliui šio kontakto metu vis dėlto buvo padaryti sugadinimai, nei vieno iš aukščiau nurodytų KET reikalavimų neįvykdė, pasielgė nerūpestingai ir taip užkirto kelią surinkti kuo daugiau neabejotinų įrodymų, kad būtent šio kontakto metu buvo padaryti jai priklausančio automobilio sugadinimai ir, kad būtent D. B. juos padarė. Aukštesnysis teismas pastebi, kad J. T. G. teisę vairuoti transporto priemones turi daugiau kaip 16 metų, todėl, be abejonės, žinojo kaip turi elgtis eismo įvykio metu. Pripažinus, jog T. G. automobilis buvo sugadintas būtent aptariamo autoįvykio metu, reikėtų pripažinti ir tai, jog ir pati T. G. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, kadangi pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotoja buvo susijusi, taip pažeisdama KET reikalavimus. Kaip jau minėta, KET 219.1 papunktyje reikalaujama, jog įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka, arba, nesutarus dėl eismo įvykio aplinkybių, kviesti policiją į eismo įvykio vietą (KET 220 punktas). To, pažeisdama KET reikalavimus, T. G. nepadarė, todėl taip pat turėjo būti patraukta administracinėn atsakomybėn už minėtų KET reikalavimų nepaisymą.

Aukštesnysis teismas pažymi tai, kad nukentėjusiajai priklausanti transporto priemonė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriuje buvo apžiūrėta ir T. G. automobilio sugadinimai nustatyti tik 2015 m. vasario 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo automobilių kontakto. Teismui kyla pagrįstos abejonės dėl to, ar tikrai būtent kontakto su D. B. priklausančiu automobiliu „Opel Zafira“ metu buvo padaryti automobilio „VW Polo“ veidrodėlio sugadinimai. Ši aplinkybė yra grindžiama ne objektyviais duomenimis, o tik pačios nukentėjusios paaiškinimais, duotais praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio.

Vadovaujantis teismų praktika, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo grindžiant prielaidomis. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti, o nesant galimybės to padaryti – administracinio teisės pažeidimo byla privalo būti nutraukta. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (nutartys bylose Nr. N444-216/2011, N444-619/2011, N575-310/12). Nagrinėjamu atveju išnaudotos visos galimybės pašalinti kilusius prieštaravimus, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių ir neaiškumų dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo bei asmens kaltės. Kilusios abejonės aiškintinos administracinėn atsakomybėn trauktino asmens naudai ir administracinio teisės pažeidimo byla D. B. atžvilgiu nutrauktina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

D. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti

Šis nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.