Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02059-2024-7 Procesinio sprendimo kategorija: 13.6.1.7; 55.1.3

2025 m. gegužės 28 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams: Klaipėdos teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 1AE-143; 2) pakeisti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 1(LM18)-622 (toliau – Sprendimas), pakeičiant šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, numatant kad dėl neįformintos išleidimo į laisvą apyvartą procedūros vandens transporto priemonei C34, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis yra 1 680,00 Eur (skaičiuojant nuo tikrosios laivo vertės, kuri yra 8 000,00 Eur), ir panaikinant šio sprendimo rezoliucinės dalies 3-4 punktus.

2.1. Muitinė skundžiamu Sprendimu nusprendė pripažinti, kad dėl neįformintos išleidimo į laisvą apyvartą procedūros vandens transporto priemonei – Švedijoje pareiškėjo pirktai jachtai Sweden Yachts C34, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvoje registruota kaip (duomenys neskelbtini) (toliau – Jachta) atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis - 7770,00 Eur PVM, skolininku muitinei pripažintas pareiškėjas, kuriam papildomai skirta 2331,00 Eur bauda bei apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą 2121,00 Eur PVM delspinigių. Muitinės departamentas tokį Sprendimą paliko nepakeistą ir jį patvirtino. Pareiškėjas mano, kad abu sprendimai yra nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti.

2.2. Nesutikdamas su priimtu Sprendimu, skunde teismui paaiškina, kad iš Sprendimo taip ir neaišku, kokias pareigas pažeidė pareiškėjas. Tiek skundžiamu Sprendimu, tiek Muitinės departamento sprendimu nustatyta, kad Jachta buvo įsigyta Švedijoje, t. y. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijoje. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK, ir Sąjungos muitinės kodeksas) 79 straipsnio 3 dalies a punkte, kuriuo remiamasi ir Sprendime, nustatyta, kad „1 dalies a ir b punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas“. Taigi tam, kad pareiškėjas būtų pripažintas skolininku, jis turėjo turėti pareigą, kuri turėjo būti aiškiai identifikuota ginčijamame Sprendime, bet ne teisę registruoti Jachtą muitinėje.

Tuo tarpu Sprendime ši pareiga nėra pagrįsta: nurodoma SMK 170 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad muitinės deklaraciją gali pateikti bet kuris asmuo, t. y. nenumatyta, kad pareiga ją pateikti susiformavo būtent pareiškėjui. Taip pat nurodoma SMK 135 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad asmuo, kuris įveža prekes į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsdamas jas pristato į muitinės nurodytą muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba jai priimtiną vietą. Šiuo atveju pareiškėjas Jachtą pirko Švedijoje, t. y. Europos Sąjungos teritorijoje. Be kita ko, nurodoma SMK 134 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad į Sąjungos muitų teritoriją atvykstančio jūrų laivo arba orlaivio naudotojas apie transporto priemonės atvykimą praneša pirmajai įvežimo muitinės įstaigai. Šiuo atveju pareiškėjas Jachtą pirko Švedijoje, t. y. Europos Sąjungos teritorijoje ir nebuvo pirmasis asmuo, kuris Jachtą įvežė į Europos Sąjungą. Nurodoma SMK 150 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad deklarantas gali, neatsižvelgdamas į prekių rūšį, kiekį ar jų kilmės, išsiuntimo arba paskirties šalį, savo nuožiūra ir atitinkamai procedūrai taikomomis sąlygomis pasirinkti muitinės procedūrą, kurią jis toms prekėms norėtų įforminti. Vėlgi šia nuostata numatyta teisė, bet ne pareiga.

2.3. Pareiškėjo teigimu, iš ginčijamo Sprendimo neįmanoma suprasti, kokią pareigą pažeidė pareiškėjas. Akivaizdu, kad Jachta jau buvo įvežta į Europos Sąjungą (pareiškėjas Jachtos neįvežė į šią teritoriją ir nebuvo naudotojas, kuris atvyko su ja į šią teritoriją) ir pareigą pateikti atitinkamą deklaraciją turėjo jos pardavėjas, bet ne pareiškėjas. Nepaisant to, dėl Sprendime neatskleistų priežasčių ir pagrindų, skolininku buvo pripažintas būtent pareiškėjas, o ne Jachtos pardavėjas.

2.4. Pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 5 punkte minimas išsamumo, o atitinkamai MAĮ 6 ir 9 straipsniuose minimas aiškumo principas, kuris lemia, kad iš priimto sprendimo turi būti aišku, kokias pareigas pažeidė pareiškėjas. Šiuo atveju, priimant Sprendimą, šie principai buvo pažeisti. Kaip ir teisinio tikrumo principas. Nors, anot pareiškėjo, Muitinės departamento sprendime papildomai pažymima, kad pareiškėjas turėjo visas galimybės gauti dokumentus, patvirtinančius ginčo prekės muitinį statusą, o įsigijęs ir disponuodamas transporto priemone, tuo pačiu prisiėmė ir atsakomybę dėl prekės vežimo po to, kai ji jau buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją. Tačiau šiuo atveju Jachta buvo įsigyta Švedijoje ir pareiškėjas, įvertinant SMK taikymo sąlygas, pagrįstai tikėjo, kad jos savininkas nebus pažeidęs atitinkamų teisės aktų reikalavimų ir Jachtai jau esant Europos Sąjungoje, jokios papildomos mokestinės procedūros nebus būtinos. Nepaisant to, akivaizdu, kad tokie pažeidimai buvo, tačiau ginčo sprendimą priėmusi institucija šių aplinkybių net nevertino. Priešingai šias aplinkybes panaudojo pareiškėjo nenaudai, nors tam nebuvo jokio pagrindo.

2.5. Dėl kainos nurodo, kad nors priimant Sprendimą Jachtos kaina buvo nustatyta pagal pareiškėjo Jachtos identifikavimo tikslais pateikta sutartį, nes pareiškėjas nežinojo apie pradėtą procedūrą ir negalėjo pateikti atsiskaitymo dokumentų. Tačiau pareiškėjui nėra suprantama, kokiais motyvais vadovaujantis priimant Muitinės departamento sprendimą ši kaina nebuvo pakeista į 8 000,00 Eur sumą. Šiame sprendime nurodoma, kad prekių muitinės vertės pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Pareiškėjas pateikė įrodymus dėl realios sumokėtos kainos (abiejų šalių pasirašytą susitarimą dėl kainos). Tačiau jie buvo ignoruoti, tiesiog klaidingai nurodant, kad pareiškėjas nepateikė prekių pardavimo į Sąjungos muitų teritoriją dokumentų. Su tokiu sprendimą priėmusios institucijos vertinimu pareiškėjas nesutinka, nes jis nėra nei aiškus, nei objektyvus.

2.5.1. Taip pat akcentuoja, kad Muitinės departamento sprendime nurodoma, kad visi kiti metodai nustatant Jachtos kainą negali būti taikomi, todėl turi būti remiamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi ir prekių muitinė vertė nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje. Todėl nurodoma, kad Muitinė pagrįstai nusprendė, kad ginčo prekės 37 000,00 Eur dydžio muitinė vertė nustatytina remiantis pateikta 2021 m. gegužės 19 d. pirkimo sutartimi. Tačiau pareiškėjas teigia, kad buvo pateiktas 2021 m. gegužės 21 d. susitarimas prie sutarties, tačiau jis buvo ignoruotas ir į jį neatsižvelgta. Juk, pareiškėjo teigimu, jis taip pat yra analogiškas dokumentas, kurį galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, kaip ir 2021 m. gegužės 19 d. sutartis.

2.5.2. Šiuo atveju buvo akivaizdžiai pažeistas ir turinio prieš formą principas (MAĮ 6 ir 10 straipsniai). Pareiškėjas objektyviai sumokėjo tokią kainą (8000,00 Eur) už Jachtą. Pareiškėjas niekada nebūtų pirkęs Jachtos už 37000,00 Eur sumą, nes ji būtų nei logiška, nei objektyvi. Pateiktame 2021 m. gegužės 21 d. susitarime aiškiai nurodyta kainos pakeitimo priežastis – „įvertinus laivo būklę po apžiūros ir atlikus derybas“. Tuo tarpu mokesčių administratorius nusprendė remtis dokumentu, kuris jam yra palankesnis, net nenurodant jokių objektyvių priežasčių ir motyvų, kodėl pateiktas susitarimas nėra tinkamas.

2.6. Dėl baudos ir delspinigių pareiškėjas nurodo, kad jis veikė sąžiningai ir atsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes, todėl net negalėjo žinoti apie taikomą prievolę, dėl ko vien remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), nei bauda nei delspinigiai neturėtų būti skaičiuojami. Be to, delspinigiai paskaičiuoti nuo 2021 m. gegužės 19 d. iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2023 m. lapkričio 21 d. (916 dienų). Taikant SMK 114 straipsnio 1 dalyje nurodytą normą (2 proc. metinės palūkanos), kuri taikoma ir pagal SMK 114 straipsnio 2 dalį, kuria remiamasi Sprendime ir jo priede, delspinigių suma, ją skaičiuojant net ir ginčijamos visos mokestinės nepriemokos sumos sudarytų vos 386,47 Eur. Be to, SMK 114 straipsnio 1 ir 2 dalis taikoma apskaičiuojant delspinigius nuo muito sumos, tuo tarpu pareiškėjui net nebuvo apskaičiuoti mokėtini muito mokesčiai, o tik PVM.

2.6.1. Mano, kad sprendimuose nurodyta bauda, paskirta neįvertinus visų aplinkybių, kad pareiškėjas bendradarbiavo su ginčo sprendimus priėmusia institucija, pateikė visą prašomą informaciją, detaliai paaiškino visas aplinkybes, kas laikytina atsakomybe lengvinančia aplinkybe (MAĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 ir 5 punktai). Pareiškėjas objektyviai tikėjosi, kad jokie papildomi mokesčiai negali atsirasti, nes Jachtą pirko Europos Sąjungoje, kas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą apskritai yra aplinkybė atleidžiant nuo baudos mokėjimo. Pabrėžia, kad šioje situacijoje nebuvo įvertintas pažeidimo pavojingumas ir mastas, kuris laikytinas itin mažo laipsnio, kas turėjo būti įvertinta pareiškėjo naudai. Nebuvo įvertinta pareiškėjo kaltė, kuomet nebuvo jokios tyčios, kas turėjo būti įvertinta pareiškėjo naudai. Be kita ko, nebuvo įvertinta atsiradusi žala, kurios neatsirado ir kas turėjo būti įvertinta pareiškėjo naudai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei viename iš ginčo sprendimų šios aplinkybės nebuvo įvertintos.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Dėl pareigos deklaruoti prekes nurodo, kad norint, kad ne Sąjungos prekės patektų į Sąjungos rinką ar galėtų būti naudojamos Sąjungos muitų teritorijoje asmeninėms reikmėms, toms prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra. Kai nepateiktos muitinės įstaigai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės gabenamos šioje teritorijoje, laikoma, kad šios prekės yra neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją. Pažymi, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 135 straipsnio 3 dalį, bet kuris asmuo, prisiimantis atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją, tampa atsakingas už 1 ir 2 šio straipsnio dalyse nustatytų pareigų vykdymą, t. y. įvežant prekes į Sąjungos muitų teritoriją, jas nedelsiant pristatyti į muitinės nurodytą įstaigą. Esant tokiam skolos muitinei atsiradimo dėl reikalavimų nesilaikymo reglamentavimui darytina išvada, kad Muitinė pagrįstai nusprendė, jog, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, šiuo atveju skolininku laikytinas pareiškėjas, kuris įsigijo ir disponavo ginčo prekėmis. Pareiškėjas, prieš įsigydamas ginčo vandens transporto priemonę, turėjo visas galimybės gauti dokumentus, patvirtinančius ginčo prekės muitinį statusą, o įsigijęs ir disponuodamas vandens transporto priemone, kartu prisiėmė ir atsakomybę dėl prekės vežimo po to, kai ji jau buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją, t. y. pareiškėjas privalėjo įsigytą prekę nedelsdamas pristatyti į muitinės nurodytą įstaigą ir deklaruoti pasirinktai muitinės procedūrai. Duomenų, liudijančių, kad ginčo vandens transporto priemonė buvo deklaruota Lietuvos Respublikos muitinėje ar bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje pasirinktai muitinės procedūrai, byloje nėra. Šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas.

3.2. Dėl prekių muitinės vertės nustatymo paaiškina, kad pareiškėjas neteisus, nesutikdamas su nustatyta prekės muitine verte, nes, anot atsakovo, ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinės vertės nustatymą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso 69–74 straipsniai. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalimi, prekių muitinės vertės

Pagrindas, visų pirma, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes,

parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Pareiškėjas rėmėsi 2021 m. gegužės 19 d. pirkimo– pardavimo sutarties 2021 m. gegužės 21 d. pasirašytu priedu, kuriame yra nurodyta, jog ,,po laivo patikrinimo ir derybų susitarė, kad kaina bus pakeista į 8 000 Eur“, tačiau jokių apmokėjimo už ginčo prekę dokumentų nei Muitinei, nei Muitinės departamentui nepateikė.

3.3. Atsakovo teigimu, prekių muitinės vertės nustatymo pagrindas yra sandorio vertė, tačiau norint taikyti sandorio vertės metodą, būtina nustatyti faktiškai už prekes sumokėtą (mokėtiną) kainą. Tai viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju nėra aišku, dėl kokių priežasčių ginčo prekės kaina sumažėjo beveik penkis kartus. Taigi nustačius, kad ginčo prekė nebuvo pateikta muitinei, taip pat nepateikti apmokėjimo už ginčo prekę dokumentai, mano, kad pagrįstai skundžiamuose sprendimuose konstatuota, kad nėra galimybės prekių muitinę vertę nustatyti vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, t. y. vadovaujantis sandorio vertės metodu.

3.4. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai neturi įtakos sandorio vertės metodo taikymui. Taisyklių 24 punktas reglamentuoja, kad naudotų transporto priemonių turimi defektai gali būti fiksuojami surašant Importuojamos naudotos transporto priemonės defektų, atsiradusių dėl apgadinimo, aktą (toliau – Aktas). Aktą surašo deklarantas ir pateikia muitinei. Prie Akto turi būti pridėtos apgadintos naudotos transporto priemonės spalvotos matomų defektų fotografijos. Taigi, vadovaujantis Taisyklių 42 punktu, tuo atveju, jei naudota transporto priemonė buvo remontuojama (kaip teigia pareiškėjas), deklarantas, norėdamas pagrįsti muitinę vertę, turi pateikti dokumentais pagrįstus įrodymus apie faktines naudotos transporto priemonės atkūrimo (remonto) išlaidas, tačiau tokie įrodymai gali būti vertinami tik tuo atveju, jei muitinio įforminimo metu buvo pateiktas Taisyklių 24 punkte nurodytas Aktas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas vandens transporto priemonę pradėjo naudoti savo reikmėms jos nepristatęs į muitinės įstaigą.

3.5. Nesutinka su pareiškėju dėl ginčo prekės vertės sumažinimo esant nustatytiems defektams, nes tokios aplinkybės turi būti nustatytos deklaracijos pateikimo metu, o ne praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo skolos muitinei atsiradimo, šiuo metu muitinė neturi galimybės įvertinti jų poveikio galutinei prekės kainai, nes nėra duomenų, kada jie atsirado, nustatyti defektai pirkimo–pardavimo sutartyje ir jos priede nėra įvardinti, nenurodyti jų pašalinimo kaštai, t y. ginčo prekė nedeklaruota išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai, nepateikta muitiniam tikrinimui, o kartu nepateiktas ir Aktas, kurio pagrindu muitinė turėtų galimybę nustatyti, kokie remonto darbai buvo būtini. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima

gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, prekių muitinė vertė nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje. Muitinė pagrįstai nusprendė, kad ginčo prekės 37 000,00 Eur dydžio muitinė vertė nustatytina remiantis pateikta 2021 m. gegužės 19 d. pirkimo sutartimi.

3.6. Dėl apskaičiuotų PVM delspinigių ir skirtos baudos atsakovas nurodo, kad remiantis vandens transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties duomenimis, pareiškėjas įsigijo minėtą ir Norvegijos Karalystėje registruotą vandens transporto priemonę 2021 m. gegužės 19 d. Švedijos Karalystėje, t. y. Sąjungos muitų teritorijoje, todėl šiuo atveju skolos atsiradimo data laikoma data, kai buvo pasirašyta minėtos vandens transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. 2021 m. gegužės 19 d. Dėl šios priežasties Muitinė delspinigius pagrįstai skaičiavo nuo 2021 m. gegužės 19 d. iki sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2023 m. lapkričio 21 d.

Kadangi dokumentų, įrodančių pareiškėjo sunkią ekonominę arba socialinę padėtį byloje nėra, todėl pagrindo atleisti nuo delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis nėra pagrindo.

Pažymi, kad žala valstybės biudžetui atsiranda nuo to momento, kai į valstybės biudžetą teisės aktų nustatytu terminu nesumokama mokestinė prievolė, todėl valstybė šiuo laikotarpiu neturėjo biudžete pajamų, kurios jai teisėtai priklausė. Žalos valstybės biudžetui padarymas suprantamas kaip dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams, kai valstybė negauna pajamų. Taigi ginčo atveju žala valstybės biudžetui buvo padaryta.

Atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindų pareiškėjas nenurodė, o centrinis mokesčių administratorius nenustatė, todėl nėra pagrindo atleisti nuo paskirtos baudos (bei apskaičiuotų delspinigių).

4. Atsakovė Muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą, palaikydama ir pritardama Muitinės departamento išdėstytai pozicijai, todėl pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

4.1. Sutinka su faktinėmis ir teisinėmis nagrinėjamo ginčo aplinkybės, kurios aiškiai yra išdėstytos Muitinės departamento sprendime bei Muitinės Sprendime.

Mano, kad Muitinės departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.1. Muitinė, patikrinusi dokumentus, nustatė, kad 2022 m. kovo 7 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre įregistravo vandens transporto priemonę - Jachtą ((duomenys neskelbtini)), atgabentą iš Norvegijos Karalystės. Taip pat nustatė, kad duomenų, kad aukščiau minėta prekė būtų deklaruota išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai, nėra.

5.2. Muitinė 2023 m. lapkričio 21 d. priimtu Sprendimu nusprendė pripažinti, kad dėl neįformintos išleidimo į laisvą apyvartą procedūros vandens transporto priemonei – Jachtai atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis yra 7770,00 Eur PVM. Skolininkui muitinei pripažintas A. B. (gimimo data – (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)), kuriam skirta 2331,00 Eur bauda bei apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą 2121,00 Eur PVM delspinigių.

5.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, kreipėsi į Muitinės departamentą, prašydamas panaikinti Sprendimą. Paaiškino, kad laivą pirko Švedijos Karalystėje, Stromstad mieste. Laivo savininkas buvo Norvegijos Karalystės pilietis. Laivas nebuvo registruotas Norvegijoje, nes laivai iki 15 m. šioje šalyje neregistruojami. Pareiškėjas manė, kad perkant laivą Švedijoje jo deklaruoti muitinėje nereikia. Laivo pirkimo metu pasirašė pradinę sutartį, o vėliau, po laivo apžiūros ir sutarties priedą, kuriame nurodyta galutinė pirkimo pardavimo suma – 8 000 Eur. Registruojant laivą šio dokumento nevertė ir nepateikė manydamas, kad jis yra perteklinis ir nekeičiantis esmės. Pareiškėjas prašė mokesčius skaičiuoti pagal tikrąją laivo įsigijimo kainą, neskirti baudos už prekės nedeklaravimą, nes tai padarė nepiktybiškai bei neskaičiuoti delspinigių.

5.4. Muitinės departamentas nusprendė patvirtinti Sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

6. Pareiškėjas nesutinka su muitinės Sprendimu iš esmės dviem pagrindiniais argumentais: 1) mano, kad jis ginčo laivą pirko ES ir dėl to nėra atsakingas (neturi pareigos) už importą; 2) muitinė neteisingai nustatė laivo vertę importo PVM apskaičiavimui. kainą.

7.1. Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalis nustato, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 135 straipsnio 1 dalimi, asmuo, kuris įveža prekes į Sąjungos muitų teritoriją, nedelsdamas jas pristato į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba jai priimtiną vietą. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 135 straipsnio 3 dalį, bet kuris asmuo, prisiimantis atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją, tampa atsakingas už 1 ir 2 šio straipsnio dalyse nustatytų pareigų vykdymą, t. y. įvežant prekes į Sąjungos muitų teritoriją, jas nedelsiant pristatyti į muitinės nurodytą įstaigą.

Sąjungos muitinės kodekso 170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad muitinės deklaraciją gali pateikti bet kuris asmuo, kuris gali pateikti visą informaciją, reikalingą taikant nuostatas, reglamentuojančias muitinės procedūros, kuriai įforminti deklaruotos prekės, atlikimo tvarką. Šis asmuo taip pat turi galėti pateikti atitinkamas prekes muitinei arba užtikrinti, kad tos prekės būtų pateiktos. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 150 straipsniu, deklarantas gali savo nuožiūra ir atitinkamai procedūrai taikomomis sąlygomis pasirinkti muitinės procedūrą, kurią jis toms prekėms norėtų įforminti.

Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalis nustato, kad: „Importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma: a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje;<...>“. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad 1 dalies a punkte aptariamu atveju skolininku laikomas: „a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas; b) asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta; c) asmuo, kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta.“

7.2. Ginčo nėra, kad laivas faktiškai buvo įvežtas iš Norvegijos (ne ES muitų teritorijos) ir turėjo būti pateiktas muitinei, bet to nebuvo padaryta. Pareiškėjas remiasi tuo, kad laivą pirko Švedijoje (ES muitų teritorijoje), taigi ne jis buvo pirmas laivą į ES muitų teritoriją atgabenęs asmuo (laivą jis pirko iš Norvegijos rezidento) iš ir dėl to neatsakingas už jo pateikimą muitinei, jam neaišku, kokio pobūdžio pareiga atsirado.

Iš aptartų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų matyti, kad atsakomybė už įvežtos prekės pateikimą tenka tiek ją faktiškai įvežusiam, tiek ir vėliau atsakomybę už jų vežimą prisiėmusiam asmeniui (Sąjungos muitinės kodekso 135 straipsnio 3 dalis). Šios nuostatos sistemiškai dera su aptartomis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalis nuostatomis, pagal kurias skolininku laikomas tiek asmuo, kuris pats privalėjo pateikti prekes muitinei, tiek asmuo kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta.

Įvertinęs aptartą reguliavimą, teismas daro išvada, kad tiek teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas iš esmės teisingai įvertino, kad šioje situacijoje už skolą muitinei atsakingas pareiškėjas. Iš byloje esančios 2021 m. gegužės 19 d. sutarties matyti, kad joje kalbama apie Norvegijos jurisdikcijoje esančio daikto pardavimą – nurodoma, kad paprastai Norvegijoje daiktai žymimi CE ženklu, pateikiamos papildomos nuorodos į norvegiškus interneto adresus apie teisinį reguliavimą, laivų registraciją, standartinėje formoje kaina nurodyta Norvegijos valiuta (trumpinys – „NOK“), nurodyta, kad laivas yra registruotas Norvegijos jūrų tarnyboje (5 sutartis skyrius), nurodyta, kad papildomai sumokama už pristatymą į Strömstad (Švedijoje). Pareiškėjas pripažįsta, kad laivą pirko iš Norvegijos rezidento ir jam tai buvo žinoma. Be to, iš byloje esančio pareiškėjo prašymo įregistruoti laivą Lietuvoje matyti, kad jame pats pareiškėjas nurodė, jog ankstesnė laivo registracijos vieta – Norvegija. Visa tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjui buvo arba turėjo būti žinoma apie prekės muitinį statusą, t. y. kad perka daiktą, kuris yra iš Norvegijos ir tai reiškia, kad nėra ES prekė. Tai reiškia, kad daiktu laisvai disponuoti ES muitų teritorijoje reikalingos muitinės procedūros. Muitinės departamentas savo sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes gauti dokumentus, patvirtinančius ginčo prekės muitinį statusą, o įsigijęs ir disponuodamas vandens transporto priemone, kartu prisiėmė ir atsakomybę dėl prekės vežimo po to, kai ji jau buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją.

Taigi muitinė teisingai sprendė, kad pareiškėjui teko pareiga deklaruoti laivo įvežimą muitinei, jis to nepadarė ir pagal aptartą reguliavimą jam atsirado skola muitinei.

8.1. Pareiškėjas remiasi tuo, kad iš tikrųjų laivo kaina buvo ne 37 000 Eur (kokia nurodyta 2021 m. gegužės 19 d. sutartyje), o 8 000 Eur (kokia nurodyta 2021 m. gegužės 21 d. papildomame susitarime).

8.2. Ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinės vertės nustatymą reglamentuoja Sąjungos muitinės kodekso 69-74 straipsniai, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 127-146 straipsniai, Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 „Dėl Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklės), 19-27 punktai. Naudotų transporto priemonių muitinį įvertinimą reglamentuoja Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklės, patvirtintos Muitinės generalinio direktoriaus 2019 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1B - 989 „Dėl Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalimi, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Įgyvendinimo reglamento 145 straipsnis numato, kad kaip deklaraciją papildantį dokumentą būtina pateikti su deklaruota sandorio verte susijusią sąskaitą faktūrą.

Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti toliau nurodytuose teisės aktuose.

8.3. Teritorinė muitinė rėmėsi pareiškėjo su prašymu Lietuvos transporto saugos administracijai įregistruoti laivą pateikta 2021 m. gegužės 19 d. sutartimi, kurioje buvo nurodyta laivo kaina – 37 000 Eur.

Priimdama sprendimą, teritorinė muitinė turėjo tik minėtą 2021 m. gegužės 19 d. sutartį. Teritorinė muitinė kreipėsi į pareiškėją, informuodama apie situaciją du kartus išsiųsdama registruotus laiškus jo gyvenamosios vietos adresu (2023 m. vasario 17 d. ir 2023 m. gegužės 9 d. raštais).

Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalis nustato, kad dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Taigi laikytina, kad minėti pranešimai buvo įteikti pareiškėjui.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų teritorinei muitinei. Tik su skundu Muitinės departamentui pateikė 2021 m. gegužės 21 d. papildomą susitarimą su pardavėju, kuriame nurodyta, kad kaina laivo koreguojama į 8 000 Eur. Teismas vertindamas šiuos įrodymus, pirmenybę teikia pirmajai, 2021 m. gegužės 19 d. sutarčiai, kurią pareiškėjas buvo pateikęs laivą registruojančiai institucijai dar iki muitinės kontrolės ir sprendimo. Ši, pirmoji sutartis, yra išsamesnė, joje, be kita ko, aptarti ir laivo trūkumai (sutarties 3 dalis). Taip pat joje nurodyta, kad pareiškėjas sumokėjo kainą - 37 000 Eur. Pareiškėjo vėliau pateiktas dokumentas savo turiniui nuosekliai nedera su pirmąja sutartimi, nes, minėta, daikto trūkumai buvo išsamiai aptarti pirmojoje sutartyje, kas nesiderina su vėliau pareiškėjo pateikto dokumento turiniu ir versija (esą kaina ženkliai mažinama dėl tam tikrų trūkumų); antrajame susitarime nėra nurodyta jokių konkrečių daikto trūkumų. Pirmojoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad kaina yra sumokėta, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pardavėjas būtų grąžinęs skirtumą. Pirmojoje sutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas 2021 m. gegužės 19 d. perima laivą, yra sumokėjęs kainą, taigi vėlesnės datos, 2021 m. gegužės 21 d., susitarimas dėl kainos mažinimo neatitinka įprastai prikimo pardavimo sandoriams būdingų santykių ir neatrodo įtikinamai.

Pareiškėjas skunde teismui vardina įsigyto laivo trūkumus (skundo 2 punktas), tačiau jų buvimas pirkimo metu nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nėra pateiktas joks pirkimo-pardavimo šalių suderintas trūkumų aktas. Iš tiesų Taisyklių 24 punktas numato, kad galima fiksuoti transporto priemonių defektus, tačiau tai turi būti atliekama deklaruojant prekes muitinei ir ji turi turėti galimybę faktiškai patikrinti tokių defektų buvimą. Šiuo atveju pareiškėjas deklaratyviai nurodo defektus, kurių buvimo prekės įvežimo metu muitinės sprendimo metu jau buvo neįmanoma patikrinti (nuo laivo atgabenimo iki muitinės sprendimo praėjo 3 metai).

Taigi muitinė, nustatydama mutinę vertę, pagrįstai vadovavosi 2021 m. gegužės 19 d. sutartyje nurodyta 37 000 Eur kaina.

9.1. Pareiškėjas nurodo, kad Sąjungos muitinės kodeksas negalėjo būti taikomas, nes muitas nepriskaičiuotas, o jeigu taikomas, turėjo būti taikomas minėtame 114 straipsnyje nurodytas dydis; bauda neturėjo būti skirta arba sumažinta, nes elgėsi sąžiningai ir bendradarbiavo.

9.2. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVMĮ 14 straipsnio 13 dalis nustato, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Kai prekėms netaikomi jokie importo muitai, prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda tada, kai pagal atitinkamas Sąjungos muitinės kodekso nuostatas šalies teritorijoje būtų apskaičiuota importo skola muitinei, jeigu prekėms šie muitai būtų taikomi.

Taigi iš aptarto reguliavimo matyti, kad importo PVM nėra muito mokestis ir jam paprastai netaikomos muitams būdingos nuostatos iš Sąjungos muitinės kodekso. Už ne laiku sumokėtus mokesčius delspinigiai skaičiuojami pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Vadovaujantis Visgi pagal PVMĮ 14 straipsnio 13 dalį importo PVM prievolės atsiradimui taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos.

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Vadovaujantis minėto įstatymo 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 2 dalies a punktu skolos atsiradimo laiku laikomas momentas, kai neįvykdoma pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą. Remiantis 2021 m. gegužės 19 d. vandens transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties duomenimis, pareiškėjas įsigijo Norvegijos Karalystėje registruotą laivą 2021 m. gegužės 19 d. Švedijos Karalystėje, t. y. Sąjungos muitų teritorijoje, todėl šiuo atveju skolos atsiradimo data laikoma data, kai buvo pasirašyta minėtos vandens transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. 2021 m. gegužės 19 d. Pagal MAĮ 99 straipsnį, delspinigių dydį nustato finansų ministras. Teritorinės muitinės sprendime nurodyti konkretūs atitinkamiems laikotarpiams taikyti delspinigių dydžiai, nustatyti ir paskelbti finansų ministro pagal Palūkanų ir delspinigių dydžių apskaičiavimo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1K-188 taisykles.

Taigi nėra pagrindo nesutikti su muitinės sprendimuose nurodytais delspinigiais.

2022 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XIV-1658 (TAR, 2022, Nr. 2022-26362) nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIV-1658 įsigaliojimo dienos (2023 05 01) padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų tyrimui ir baudų už šiuos pažeidimus skyrimui taikomos iki 2023 m. balandžio 30 d. galiojusios Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio nuostatos.

Iki 2023 m. gegužės 1 d. galiojusi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.

MAĮ 140 straipsnio 2 dalis nustato, kad Mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto skirtinos baudos dydžio, o jeigu skirtinos baudos dydis nustatytas specialiajame mokesčio įstatyme, – neviršydamas jame nustatyto skirtinos baudos dydžio, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

MAĮ 140 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios: 1) asmuo pripažino mokesčio įstatymo pažeidimą ir bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi šio pažeidimo tyrimo metu (sudarė sąlygas tinkamai mokesčių administratoriaus veiklai tiriant pažeidimą, pateikė mokesčių administratoriui prašomą informaciją, padėjo mokesčių administratoriui išaiškinti šį pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis); 2) asmuo savo noru atlygino arba pašalino dėl pažeidimo padarymo atsiradusią žalą; 3) pažeidimas padarytas dėl sunkios fizinio asmens ekonominės ir (ar) socialinės padėties; 4) pažeidimas padarytas dėl psichinės ir (ar) fizinės prievartos; 5) pažeidimas padarytas kitomis svarbiomis aplinkybėmis, kurias mokesčių administratorius pripažįsta lengvinančiomis aplinkybėmis.

Šiuo atveju teritorinė muitinė skyrė baudos vidurkį - 30 procentų dydžio baudą. Pažymėtina, kad pareiškėjas teritorinei muitinei nepateikė jokių duomenų, nes, kaip nurodė skunde Muitinės departamentui, negavo registruota siunta jam teiktų pranešimų. Pareiškėjas pateikė Muitinės departamentui aptartą 2021 m. gegužės 21 d. papildomą susitarimą, kuriuo ir rėmėsi, įrodinėdamas mažesnę importo vertę. Muitinės departamentas neįžvelgė pareiškėjo elgesyje lengvinančių aplinkybių, todėl paliko baudos dydį nepakeistą.

Pareiškėjas remiasi tuo, kad nebuvo įvertinta jo kaltė (nebuvo tyčios), pažeidimo pobūdis (nedidelis pavojingumas, nepadaryta žala). Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad padarytas pažeidimas pagal savo pobūdį nėra labai pavojingas, nes pareiškėjas neslėpė nuo Lietuvos institucijų fakto, kad įsivežė laivą – pateikė prašymą jį įregistruoti registre, pateikdamas įsigijimo dokumentus. Kita vertus, nebuvo pakankamai sąžiningas ir rūpestingas, nes nevykdė jam kylančių pareigų muitinei. Nesutiktina su pareiškėju, kad pažeidimas nesukėlė jokios žalos – nedeklaravus įvežimo buvo nesumokėti mokesčiai. Taigi pažeidimas nėra tik formalus. Todėl skirta bauda mažintina iki 20 procentų, t. y. 1 554 Eur (7 770,00 Eur x 20 proc.=1554,00 Eur).

Pažymėtina, kad bendradarbiavimas su mokesčio administratoriumi yra mokesčio mokėtojo pareiga (MAĮ 126 straipsnis). Šiuo atveju pareiškėjo bendradarbiavimas pasireiškia iš esmės tuo, kad pateikė dokumentą (2021 m. gegužės 21 d. susitarimą), kuris kritiškai įvertintas tiek muitinės, tiek teismo. Todėl, teismo vertinimu, tai nėra išskirtinio masto ir pobūdžio bendradarbiavimas, kad sudarytų pagrindą mažinti skirtiną baudą.

10. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, pateiktas išsamus vertinimas). Atsakovė tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes. Taigi nėra pagrindo naikinti skundžiamus aktus kaip nemotyvuotus

11. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, skundžiamų sprendimų motyvuojamosios ir rezoliucinės dalys pakeičiamos, nustatant, kad pareiškėjui skiriama 20 proc. dydžio importo PVM bauda, kitoje dalyje skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1AE-143 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1(LM18)-622 dalis, susijusias su baudos dydžiu, nustatant, kad skiriama 20 proc. dydžio bauda, t. y. 1554 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt keturi eurai).

Kitoje dalyje pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.