- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-643-312/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00226-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Audrius Cininas, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- A. N.
- Advokatai
- Mažvydas Aliukonis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta penkių mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po dvidešimt valandų visuomenės labui (iš viso šimtą valandų). Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, galutinę bausmę A. N. paskiriant vienerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. N. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti ar būti registruotam darbo biržoje ir be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, šešis pirmus mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Iš A. N. G. M. naudai priteista 150 EUR neturtinės žalos atlyginimo, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 37,60 EUR turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. N. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. vasario 8 d., apie 22.30 val., viešoje vietoje - Laisvės prospekte, ties Architektų g. 136-uoju pastatu, Vilniuje, iš chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sėdėdamas taksi automobilyje „Opel Vectra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ant priekinės sėdynės, sukėlė konfliktą su nukentėjusiuoju G. M. ir šio konflikto metu sudavė dešinės rankos kumščiu vieną smūgį pastarajam į veido sritį, po to tyčia spyrė į minėto automobilio keleivio pusės šoninį lango stiklą ir jį subraižė, priėjęs prie vairuotojo pusės durelių ir nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, jis abiejomis rankomis tampė G. M. bei sudavė dešinės rankos kumščiu vieną smūgį pastarajam į veido sritį, o nukentėjusiajam nugriuvus ant važiuojamosios kelio dalies, grumtynių su G. M. metu, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į krūtinę ir taip nukentėjusiajam G. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairės akies vokuose ir krūtinkaulio lūžiu. Tokiu būdu, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį G. M. ir įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis iš esmės tik vieno nukentėjusiojo parodymais, nepasisakydamas, kodėl atmeta ir nevertina kitų įrodymų, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, nes buvo netinkamai nustatyti BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia bei objektyvieji požymiai – įžūlus A. N. elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi nuosprendyje nurodoma, kad A. N. savo kaltę pripažino iš dalies, teigdamas, jog gynėsi nuo taksi vairuotojo, dėl ko panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Teismas tokią įvykio versiją vertino kaip kaltinamojo bandymą sušvelninti ar išvengti gresiančios atsakomybės. Šioje byloje užfiksuotos aplinkybės parodo, kad tarp A. N. ir S. N. kilęs šeimyninis kivirčas, nukentėjusiajam į jį įsikišus, peraugo į asmeninį konfliktą tarp G. M. ir A. N., kurio metu A. N. buvo suduota neteisėtai nešiojama metaline teleskopine lazda, o pastarasis, gindamas save, sudavė smūgį G. M.. Apie G. M. suduodamus smūgius teleskopine lazda patvirtino nuteistasis bei liudytojai S. N. ir I. K.. Tuo tarpu, nukentėjusysis davė melagingus parodymus, kad jis sudavė A. N. ne metaline teleskopine lazda, o su savimi vežiotu šluotos kotu, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Taigi, A. N. veikė ne turėdamas tiesioginę tyčia pažeisti viešąją tvarką, o siekdamas apginti save nuo G. M. smurtinių veiksmų jų tarpusavio konflikto metu. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino dar vienos esminės aplinkybės, t. y. kad viešojoje vietoje sustabdęs automobilį, matant kitiems asmenims, ne A. N., o G. M. pradėjo muštynes ir tokiais savo veiksmais galimai sutrikdė viešąją tvarką. Nukentėjusiojo parodymai vertintini, kaip bandymas pateisinti savo galimai nusikalstamus veiksmus, iškreipiant kai kurias įvykio aplinkybes. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio ir į ikiteisminio tyrimo metu pateiktą 2014 m. vasario 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 558/14(01) dėl A. N. sveikatos sutrikdymo, kurioje buvo pateiktos išvados pagal nuteistojo nurodytas aplinkybes.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nebuvo įrodyta, kad A. N. sudavė G. M. automobilio viduje. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad šie parodymai prieštarauja nuteistojo ir S. N. parodymams, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu. Šiuo aspektu teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir nesant patikimų įrodymų, nepagrįstai pritaikė A. N. baudžiamąją atsakomybę. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog teismas taip pat rėmėsi bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolo stenograma, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis apie prieš jį panaudotą fizinį smurtą automobilyje neužsiminė, todėl, apelianto nuomone, minėtą aplinkybę jis išsigalvojo. Tą patį patvirtino ir liudytoja S. N., kuri tuo metu sėdėjo taksi automobilyje.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymų reikalavimų, jame išdėstyti motyvai nepagrįsti išsamia ištirtų įrodymų analize, o išvados padarytos neatsižvelgiant ir neįvertinat visų bylos aplinkybių, kurios gali turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, dėl to šis nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino A. N. kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik nukentėjusiojo parodymais. Sprendžiant dėl A. N. kaltės buvo, vertinama surinktų įrodymų visuma – liudytojų ir kaltinamojo parodymai, nukentėjusiojo pareiškimas, specialisto išvada, apžiūros protokolai, garso įrašo apžiūros protokolas ir stenograma, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.
BK 284 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti, kad šios nusikalstamos veikos padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008). Ši veika reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis viešoje vietoje (Laisvės prospekte, ties Architektų g. 136-uoju pastatu, Vilniuje) (t. 1, b. l. 14), inicijuodamas konfliktą ir jį tęsdamas, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo G. M. atžvilgiu, spirdamas į jam priklausančio automobilio keleivio pusės durelių stiklą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Toks A. N. elgesys pagrįstai pripažintas įžūliu.
Padarytos veikos kvalifikaciją apsprendžia ir dėl veikos kilę BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Kiekvienu iš aukščiau minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015 ir kt.). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, teismų praktikoje atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek laiko truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt.). Kadangi konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko važiuojamojoje kelio dalyje, tai trukdė transporto priemonių judėjimui Laisvės prospektu, atkreipė kitų vairuotojų dėmesį, dėl ko vienas automobilis sustojo, kito automobilio keleivė apie įvykį pranešė policijai. Kaip nurodė liudytojas I. K., antrojoje eismo juostoje jis pamatė grumtynes, pristabdė, nes negalėjo pravažiuoti. Galiausiai sustojo. Besigrumdami nuteistasis ir nukentėjusysis nulaužė jo automobilio galinio vaizdo veidrodėlį (t. 1, b. l. 196-197). Iš liudytojos D. D. parodymų matyti, kad ji tuo metu važiavo su draugu, pamatę konfliktuojančius asmenis, jie nusprendė apie tai pranešti policijai, o vėliau ir apsisukti bei sugrįžti į įvykio vietą, tačiau to nepadarė, nes pamatė į įvykio vietą jau važiuojantį policijos automobilį (t. 1, b. l. 93). Šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, buvo peržengtos privataus konflikto tarp A. N. ir G. M. ribos ir veika tapo pavojinga ir aplinkai bei aplinkiniams, buvo sutrikdytas normalus transporto priemonių judėjimas, pašaliniai asmenys buvo priversti reaguoti. Tokiu būdu buvo pažeista viešoji tvarka.
Nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Viešosios tvarkos pažeidimo padarymas tiesiogine tyčia reiškia, kad pažeidėjas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). A. N. viešoje vietoje, važiuojamojoje kelio dalyje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, spirdamas į automobilio keleivio durelių stiklą, suvokė, kad tokie jo veiksmai trikdo visuomenės rimtį ir tvarką bei demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir to norėjo. Turėdamas visas galimybes nutraukti konfliktą, jis toliau jį tęsė. Kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą, patvirtina ir jo elgesys po neteisėtų veiksmų atlikimo – pasišalinimas iš įvykio vietos, nesulaukus policijos pareigūnų.
BK 138 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl chuliganiškų paskatų. Nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų tada, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015). Baudžiamojoje byloje nekyla ginčo dėl nukentėjusiojo G. M. sveikatos sutrikdymo fakto, tačiau nuteistasis teigia smūgį nukentėjusiajam sudavęs gindamasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. N. veikė ne būtinosios ginties ribose, todėl teigtina, kad jis fizinį smurtą naudojo ne gindamasis nuo nukentėjusiojo, o siekdamas sukelti jam neigiamas pasekmes ir tuo pačiu niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumos matyti, kad A. N. pirmas pradėjo konfliktą su nukentėjusiuoju. G. M. tiek savo pareiškime, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuosekliai tvirtino, kad A. N., važiuodamas taksi automobilyje, konfliktavo su S. N., grubiai su ja kalbėjo, vadino necenzūriniais žodžiais, dėl ko jis paprašė keleivio nusiraminti ir asmeninius santykius aiškintis vėliau, kas ir sukėlė nuteistojo pyktį, dėl ko jis liepė vairuotojui sustoti, pasakė, kad už kelionę nemokės, po to sekė smurtinio pobūdžio veiksmai taksi vairuotojo G. M. atžvilgiu (t. 1, b. l. 2, 15, 17-18, 195). Tą patį nukentėjusysis paaiškino ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 67). Liudytoja S. N. taip pat patvirtino konflikto kilimo priežastis (t. 1, b. l. 83, t. 2, b. l. 17). Liudytojai I. K. ir D. D., stebėję įvykį iš šalies, nurodė, kad būtent jaunesnis vyriškis (tai yra A. N.) plėtojo konfliktą, tuo tarpu, vyresnis vyriškis (tai yra G. M.) stengėsi jo išvengti, gintis, A. N. liudytojams pasirodė agresyvesnis (t. 1, b. l. 93, 96, 98). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. K. patvirtino, kad taksi automobilio vairuotojas labiau gynėsi, jis nebandė keleivio persekioti ar pasivyti, kaip tik bandė atsitraukti, o jam buvo suduodama, keleivis galėjo lengvai sustoti ir nueiti (t. 2, b. l. 197). Šių duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad konflikto ir fizinio smurto siekė būtent nuteistasis.
Iš išdėstytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad A. N. konfliktui su taksi automobilio vairuotoju pasirinko mažareikšmę dingstį, dėl kurios nukentėjusiajam buvo padarytas sveikatos sutrikdymas viešoje vietoje. Nukentėjusiojo elgesys, stengiantis neleisti plėtotis konfliktui tarp keleivių, negali būti laikomas neteisėtu ar amoraliu, todėl tai negali būti pripažinta pakankama priežastimi smurtinių veiksmų panaudojimui iš nuteitojo pusės. Tokiu būdu, yra paneigiamas apeliacinio skundo argumentas, kad sustabdęs automobilį viešoje vietoje ir pradėjęs muštynes, viešąją tvarką pažeidė nukentėjusysis. Taksi automobilio vairuotojas sustabdė automobilį dėl to, kad pats nuteistasis jam liepė sustoti ir pasakė, kad už suteiktas paslaugas neatsiskaitys. Kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad G. M. sudavė nuteistajam neteisėtai nešiojama metaline teleskopine lazda ir todėl pastarasis buvo priverstas gintis. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis paneigė turėjęs su savimi teleskopinę lazdą ir nurodė, kad taksi automobilio bagažinėje vežiojosi šluotos kotą, apie 56-60 cm ilgio, kuriuo gindamasis, sudavė kelis smūgius A. N. (t. 1, b. l. 18, 21). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad grumtynių metu jis paėmė iš bagažinės šį medinį pagalį ir trenkė nuteistajam per rankas (t. 1, b. l. 196). Taksi automobilio apžiūros metu, bagažinėje buvo rastas minėtas tamsios spalvos šluotos kotas (t. 1, b. l. 35, 39-40). Nustatyta, kad tai medinė lazda, kurios ilgis yra 50 cm, pagaminta gamykliniu būdu (t. 1, b. l. 37). Liudytoja S. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad taksi automobilio vairuotojas grumtynių metu rankoje laikė juodos spalvos nedidelę medinę lazdą, apie 50-60 cm ilgio (t. 1, b. l. 83). Teisiamojo posėdžio metu pastaroji nurodė, kad nukentėjusysis rankoje laikė juodą pagalį, kurį vėliau įsidėjo į bagažinę (t. 2, b. l. 17). Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytoja nurodė, kad tai buvo medinė, o ne metalinė teleskopinė lazda. Ji taip pat nurodė nemačiusi, kaip vairuotojas šia lazda sudavė nuteistajam, o tik po įvykio pats nuteistasis jai pasakė, kad medine lazda gavo smūgių (t. 1, b. l. 87). Liudytoja D. D. taip pat parodė mačiusi, kad vyresnis vyriškis (tai yra G. M.) rankoje laikė nedidelę lazdą, gal medinę (t. 1, b. l. 93). Liudytojas I. K., duodamas parodymus, prisiminė, kad gavęs kelis smūgius, taksi automobilio vairuotojas nubėgo prie automobilio bagažinės ir iš ten paėmė nedidelę medinę lazdą, apie 45-50 cm ilgio, kuria gindamasis sudavė kelis smūgius nuteistajam (t. 1, b. l. 98). Nors teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas nurodė, kad lazda buvo prie keleivio sėdynės ir nukentėjusysis ją paėmė iš ten, tačiau pats patikslino, kad jam tik taip atrodo, taip pat patvirtino, kad buvo atidaryta ir automobilio bagažinė, lazda buvo juodos spalvos, ji galėjo būti guminė, galėjo būti medinė. Liudytojas atpažino, kad ta lazda buvo panaši į apžiūros protokolo priede esančioje fotolentelėje užfiksuotąją (t. 1, b. l. 197). Taigi, ir šis liudytojas, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepatvirtino, kad lazda buvo teleskopinė. Be to, kaip matyti iš minėtų liudytojos S. N. parodymų, pats A. N. po įvykio sakė, kad smūgiai jam buvo suduoti medine lazda. Iš surinktų įrodymų visumos neseka išvada, kad G. M. šia lazda nuteistajam trenkė pirmas ir, kad lazda buvo metalinė, iš bagažinės lazdą jis paėmė A. N. jau inicijavus smurtinio pobūdžio konfliktą.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į nuteistojo gynėjo ikiteisminio tyrimo metu pateiktą 2014 m. vasario 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 558/14(01), kurioje yra nustatyta, kad A. N. yra padarytos kraujosruvos dešinėje rankoje, kairio klubo srityje, kairėje šlaunyje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014 m. vasario 8 d.). Tokie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 124). A. N. į teisėsaugos institucijas dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo nesikreipė. Pas teismo medicinos ekspertus apsilankė tik praėjus savaitei po įvykio. Nors apklaustas įtariamuoju A. N. nurodė, kad tai padarė dėl to, kad jam skaudėjo krūtinę, tačiau šioje dalyje sveikatos sutrikdymas nėra nustatytas. Sutiktina, kad nežymus sveikatos sutrikdymas nuteistajam galėjo būti padarytas muštynių metu, tačiau A. N. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų tai nepaneigia. Nukentėjusysis neginčija, kad jis sudavė kelis smūgius lazda nuteistajam, tai patvirtina ir liudytojai, tačiau tokių veiksmų jis ėmėsi gindamasis nuo užpuolimo.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pripažinta, kad nuteistasis pirmąjį smūgį nukentėjusiajam sudavė taksi automobilio viduje, kas, apelianto nuomone, nėra įrodyta. Nukentėjusysis iš karto po įvykio pareiškime nurodė, kad keleivis pirmas smogė jam į veidą (t. 1, b. l. 2). Tą patį jis nuosekliai tvirtino duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, detalizuodamas, kad šis smūgis buvo suduotas būtent automobilio viduje (t. 1, b. l. 15, 17, t. 2, b. l. 195). Tai jis patvirtino ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 67). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo nurodomais duomenimis, duomenų, kad G. M. būtų suinteresuotas šioje dalyje apkalbėti nuteistąjį taip pat nėra. Liudytoja S. N. nei vienos apklausos metu neteigė, kad automobilyje jokių smūgių nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu ji teigė neprisimenanti, kad A. N. būtų sudavęs nukentėjusiajam į veidą, įlindęs į automobilį, tačiau tvirtai pasakyti negalinti (t. 1, b. l. 86), teisiamajame posėdyje ji nurodė, kad automobilio viduje buvo apsižodžiavimas, rankų gestai, ar buvo smūgiai, ji nematė (t. 2, b. l. 17). Taigi, jos parodymai nukentėjusiojo parodymų nepaneigia, liudytoja šio smūgio galėjo nematyti arba neprisiminti mačiusi, nes, kaip pati nurodė, buvo šoko būsenoje. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą ir kalbėdamas su policijos pareigūne G. M. nenurodė, kad taksi automobilio viduje jam buvo suduotas smūgis į veidą, tačiau tai niekaip nepatvirtina, kad to nebuvo. Telefonu nukentėjusysis tik bendrais bruožais apibūdino susiklosčiusią situaciją, jis neprivalėjo detalizuoti visų įvykio aplinkybių, tą jis padarė policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis neigia smūgio sudavimo taksi automobilio viduje faktą, laikytina jo gynybine pozicija, tokiu būdu jis galimai stengiasi palengvinti savo teisinę padėtį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams dėl A. N. kaltės padarius BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikalstamas veikas. Pripažintina, kad nuteistojo veiksmuose yra nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai (BK 2 str. 3 d.), todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nuosprendžio nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.