- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-39-282-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00180-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- G. G.
- Advokatai
- Laimonas Judickas
Teisminio proceso kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 1.2.17.8.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.14.13.; 2.4.6.3.1.; 2.4.7.; 2.4.9.
2013 m. sausio 15 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. G. gynėjo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 204 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
G. G. nuteista už tai, kad ji, pažeisdama Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (2000-10-10 Nr. VIII-1981) 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto „...ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę...“ ir 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nuostatas, kuriose nurodyta, kad „...ženklo savininkas, gali uždrausti siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti...“, nuo tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2011 m. balandžio 29 d. 12.00 val., t. y. iki ūkio subjekto patikrinimo atlikimo parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), kurioje G. G. vykdo veiklą pagal individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdama prekių ženklų savininkų leidimo, pateikė realizuoti iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgytą svetimais prekių ženklais pažymėtą didelį prekių kiekį: 1 vnt. odinį diržą su žymenimis „VERSACE“ – (teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausios rinkos vieneto vertė – 299 Lt), kuris yra pažymėtas Italijos įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiais registruotais prekių ženklais; 6 vnt. odinių diržų su žymenimis „DOLCE & GABBANA“ – (teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausios rinkos vieneto vertė – 493 Lt), kurie yra pažymėti Italijos įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiais registruotais prekių ženklais; 1 vnt. moterišką rankinę su žymenimis „LOUIS VUITTON“ – (teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausios rinkos vieneto vertė – 690 Lt), kuri yra pažymėta Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiais registruotais prekių ženklais; 2 vnt. moteriškų rankinių su žymenimis „HERMES“ – (teisėtų gamintojų gaminamų originalių prekių žemiausios rinkos vieneto vertė – 86 320 Lt), kurie yra pažymėti Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiais registruotais prekių ženklais; iš viso 10 prekių už 176 587 Lt, tokiais savo veiksmais padarė didelės žalos prekių ženklų savininkams – Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistosios G. G. gynėjas adv. L. Judickas prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti ir G. G. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios BK 204 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai G. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 204 straipsnio 1 dalį, taip pat teigia, kad teismas neįsigilino į tai, jog nuosprendyje minimos prekės jau buvo įvežtos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos muitinę, kur buvo atliktas jų patikrinimas ir nenustatyta, kad prekės yra neteisėtai pažymėtos svetimais prekių ženklais, bei teismas nekvietė liudytojų, kurie šias prekes iki tol realizavo, kol jas įsigijo G. G., neskyrė byloje, neva, suklastotų daiktų ekspertizės, o rėmėsi liudytojo K. S. parodymais bei specialisto išvada dėl prekių neteisėto žymėjimo Italijos ir Prancūzijos prekių ženklais.
Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai liudytojų N. P., K. S. parodymais bei 2011 m. gruodžio 8 d. specialisto išvada Nr. 110219-MPT-01 nustatė, kad buvo padaryta didelė žala, nes tik pats prekės ženklo teisėtas savininkas gali nustatyti, ar šis ženklas yra panaudotas be jo sutikimo, ar, kaip įtariama, panašus (galimai suklastotas) prekės ženklas savo erdviniais elementais yra tapatus tikrajam (originaliam) prekės ženklui. Teigia, kad nagrinėjamu atveju išvadą dėl klastotų prekių specialistas K. S. pateikė vizualiai apžiūrėjęs prekes (apžiūrint prekių žymėjimą, etiketes, informaciją ant etikečių, pakuotes ir pan.), tačiau negavus šių prekių ženklų teisėtų savininkų patvirtinimo, kad šie prekės ženklai ant prekių yra naudojami be prekės ženklo savininko sutikimo, buvo privalu atlikti klastotų prekių ekspertizę, dalyvaujant gamintojui, kuri būtų nenuginčijamas įrodymas, jog prekės yra pažymėtos prekių ženklais be teisėto prekių ženklo savininko sutikimo. Nurodo, kad 2011-12-08 specialisto išvada Nr. 110219-MPT-01 yra abstrakti, nepaaiškina, ar G. G. prekiautos prekės buvo sužymėtos tapačiais erdviniais ženklais, kuriais yra žymimos analogiškos originalios prekės. Specialistas K. S. teisme paaiškino visiškai skirtingas aplinkybes apie tiriamus objektus nei nurodyta specialisto išvadoje, todėl apeliantui kyla abejonių, ar tinkamai buvo ištirti objektai ir jų atitikimas originaliems prekių ženklų savininkų gaminamiems objektams. Teigia, kad teismas prašymą dėl ekspertizės skyrimo nepagrįstai atmetė tuo pagrindu, kad Lietuvoje nėra eksperto, galinčio tokią ekspertizę atlikti, nors pats specialistas K. S. patvirtino, kad Lietuvoje jis nėra vienintelis specialistas, ir ekspertizę gali atlikti kiti asmenys. Dėl to mano, kad teismas, neįvertinęs bei nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų (nepaskyręs ekspertizės), padarė nepagrįstą išvadą, jog nuosprendyje minimais prekių ženklais pažymėtos prekės yra pažymėtos be tų prekių ženklų savininkų sutikimo, kad teismas nenustatė prekių ženklų (galimai neteisėtai panaudotų) tapatumo originaliems prekių ženklams bei padarytos didelės materialinės žalos šių prekių ženklų teisėtiems savininkams.
Nurodo, kad byloje neįrodyta, jog G. G. pateikė realizuoti svetimais prekių ženklais pažymėtą didelį kiekį, nes byloje asociacijos (duomenys neskelbtini) nariai prekių ženklų savininkai civilinio ieškinio nepareiškė, todėl teismas neturėjo galimybės nustatyti, kiek realiai asociacijos (duomenys neskelbtini) nariai prekių ženklų savininkai patyrė materialinės žalos (nustatyta 176 587 Lt žala, vadovaujantis išimtinai specialisto K. S. išvadoje nurodytomis mažiausiomis vidutinėmis rinkos kainomis). Pastebi, kad pats specialistas K. S. negalėjo nurodyti, kaip buvo nustatytos šios kainos, todėl apeliantui kyla abejonių, ar mažiausios vidutinės rinkos kainos buvo nustatytos teisingai. Teismas išsamiau šios aplinkybės neištyręs, pažeidė G. G. teisę į gynybą, į nešališką ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Pastebi, kad teismas, visiškai nesigilindamas į aplinkybes, neištyręs esamų įrodymų, vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais bei išankstine nuomone, jog G. G. padarė nusikalstamą veiką, atmetė visus prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo ir liudytojų apklausos, nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Mano, kad teismas be nustatytinos materialinės žalos, privalėjo nustatyti ir šiuo konkrečiu atveju realizuojamų neoriginalių prekių kiekį, tačiau iš teismo motyvų neaišku, kokiais vertinamaisiais kriterijais jis nustatė, kad G. G. pateikė realizuoti būtent didelį kiekį prekių su galimai neteisėtai pažymėtais prekių ženklais.
Taip pat skunde apeliantas nurodo, kad neįrodyta, jog G. G. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Teigia, kad G. G. tiriamas prekes įsigijo su visomis kitomis prekėmis, kaip įprastas prekes, kurias pardavinėjo su neženkliai didesniu antkainiu, todėl teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog ji žinojo, kad prekės yra galimai pažymėtos garsių firmų prekės ženklais be šių prekės ženklų teisėtų savininkų leidimo. Pastebi, kad nebuvo tiriama jo ginamosios versija, jog jai nežinomi prekių ženklai: VERSACE, LOUIS VUITTON, DOLCE & GABBANA, HERMES, kad ji nežino minimų prekių ženklų vizualaus vaizdo, todėl, pirkdama prekes (duomenys neskelbtini) turgavietėje, negalėjo nustatyti, ar prekių ženklai yra panašūs į originalius prekių ženklus. Teigia, kad nepagrįstai apylinkės teismas rėmėsi liudytojos N. P. parodymais, jog G. G. tyrimo prekes įvardino kaip „vardines prekes“, nors ši sąvoka nebuvo paaiškinta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad „vardinės prekės“ yra būtent tos prekės, kurios galimai pažymėtos žymenimis be teisėtų prekės ženklų savininkų leidimo, yra visiškai nepagrįsta, o yra spėjimas, kuris akivaizdžiai nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Taip pat G. G. tyčios neįrodo liudytojos N. P. parodymai, jog jai prekes atveždavo pati G. G., todėl G. G. puikiai žinojo ir matė, kokias prekes veža, kad veža prekes neteisėtai pažymėtas garsiais prekių ženklais. Tokie pirmosios instancijos teismo samprotavimai visiškai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. G. neneigia, jog dalį prekių į parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), ji vežė pati, o kitą dalį siųsdavo paštu, tačiau tai neįrodo, kad ji žinojo, kokiais galimai prekių ženklais prekės yra pažymėtos, be to, ji negali ir neprivalo atpažinti garsių prekės ženklų, todėl negalėjo ir neidentifikavo prekių, kurios galimai neteisėtai buvo pažymėtos garsiais prekių ženklais. Nurodo, kad nors dalis produkcijos buvo pažymėta prekės ženklu „Rosa“, tačiau nežinoma, kokį ryšį šis prekės ženklas turi su prekių ženklais VERSACE, LOUIS VUITTON, DOLCE & GABBANA, HERMES. Klaidinga teismo išvada, kad G. G. (duomenys neskelbtini) turgavietėje sąmoningai, t. y. žinodama minimų prekės ženklų žymėjimą, pirko šiais prekių ženklais pažymėtas prekes, nes pati G. G. nurodė, kad visas prekes ji pirko urmu, t. y. didelį kiekį su PVM sąskaita faktūra, kurioje nedetalizuotos prekės, tik nurodyta „diržai – 10 vnt.“. Pastebi, kad G. G., būdama prekybininke, pasirašydama PVM sąskaitas faktūras, perskaičiuodavo prekes (vnt.), tačiau negalėjo ir neidentifikavo, neva, garsiais prekės ženklais pažymėtų prekių, kadangi ant jų etikečių buvo nurodomas visiškai kitas prekės ženklas (kaip pavyzdžiui, „Rosa“ ir pan.). Neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad G. G. yra žinomi prekės ženklai VERSACE, LOUIS VUITTON, DOLCE & GABBANA, HERMES, kad ji sąmoningai, t. y. tyčia, išsirinko būtent šias prekes, žinojo, kad jos neteisėtai pažymėtos minimais prekių ženklais, taip pat kad jomis negalima prekiauti, tačiau vis tik šias prekes, kaip originalių tokių prekių atitikmenis, pateikė realizuoti.
Teigia, kad nepagrįstai teismas G. G. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme vertino kaip prieštaringus ir kuriais negalima vadovautis, nes jo ginamoji ikiteisminio tyrimo metu patyrė psichologinį spaudimą, buvo siūloma bylą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu, nurodant, kad jei byla bus nagrinėjama teisme, ji bus nuteista, kelis kartus pareigūnai siūlė sumokėti skirtingo dydžio baudas (budos dydis nuo 3 000 Lt pakilo iki 13 000 Lt). Kadangi G. G., neturėdama teisinio išsilavinimo, prieš tai neteista, tokioje situacijoje nežinojo kaip elgtis, todėl tyrėjai padarius įtaką, pripažino savo kaltę ir sutiko, kad byla būtų baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau, kai baudos dydis buvo neprotingai padidintas, ji atsisakė ir teisme išsakė tikrąją savo poziciją. Mano, kad asmens neprisipažinimas padarius nusikalstamų veiką, atsisakymas duoti parodymus ar nenuoseklių parodymų davimas nelaikytini aplinkybėmis, kurios įrodo įtariamojo ir / ar kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Nurodo, kad dėl nežinomų priežasčių teismas vadovavosi G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o ne teisme duotais paaiškinimais, jog nepripažįsta savo kaltės, išdėstė visas aplinkybes apie prekių įsigijimą, kad vizualiai ji prekių neapžiūrėjo, kad nežino kaip atrodo originalūs prekių ženklai, dėl to įsigijo tyrimo prekes ir pateikė jas realizuoti. Pastebi, kad baudžiamasis įstatymas neįpareigoja kaltinamojo duoti nuoseklius parodymus, ar juos keisti iki byla bus išnagrinėta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1, 3 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistoji sutiko bylos procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu ji patyrė psichologinį spaudimą, jai buvo daroma įtaka, siūloma mažesnio (3000 Lt) dydžio bauda, yra nepagrįstas. Pagal BPK 418–419 straipsnių nuostatas prokuroras pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu privalo nurodyti siūlomos kaltinamajam skirti bausmės rūšį ir dydį, išdėstyti kaltinamojo nuomonę dėl to, taip pat kaltinamojo neprieštaravimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu yra būtinas. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas ir į tai, kad G. G. nesutiko proceso užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu tik dėl jai siūlomos baudos dydžio, o ne dėl to, kad ji nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos, daroma išvada, kad nuteistoji sutiko bylos procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu ne dėl jai daryto psichologinio spaudimo ar kitokios įtakos.
Nors BPK 301 straipsnis numato, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši nuostata nereiškia, kad priimant nuosprendį, remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų ar nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje.
Teisme G. G. neigė savo kaltę pateikus savo vadovaujamoje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ be garsių firmų prekių ženklų savininkų leidimo realizuoti garsių firmų prekių ženklais pažymėtas rankines ir diržus, t. y. klastotes, ir teigė, kad policijos pareigūnų paimtos prekės neišsiskyrė iš kitų parduotuvėje buvusių prekių, kad ant rankinių bei diržų nebuvo jokių grasių firmų pavadinimų ar ženklų, tačiau apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė žinojusi, jog visos policijos pareigūnų iš jos parduotuvės paimtos „autorinės prekės“ buvo klastotės, nes tai matėsi akivaizdžiai. Liudytoja N. P. patvirtino, kad ant diržų, kuriuos paėmė policijos pareigūnai, ji pastebėjo garsių firmų ženklus, bet ne ant rankinių. Liudytoja taip pat parodė, kad ji, dirbdama G. G. parduotuvėje (duomenys neskelbtini), visas prekes gaudavo iš G. G., bet nežino iš kur pastaroji jas gaudavo, kad kartais prekės įmonės vardu būdavo siunčiamos per siuntų skyrių. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo ir teisme pripažino, kad prekes ji įsigydavo (duomenys neskelbtini) turgavietėje iš nepažįstamų asmenų už rankines mokėdavo po 7-19 Lt, už diržus po 1-10 Lt (35–41 b. l.), o parduodavo brangiau: rankines po 39-145 litus, diržus po 35-59 litus, taip pat ji nurodė, kad pati du kartus per mėnesį atvažiuodavo į parduotuvę (duomenys neskelbtini) tikslu pristatyti prekes ir sutvarkyti parduotuvės buhalterinius dokumentus. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, t. y. tai, kad G. G., (duomenys neskelbtini) turgavietėje pigiai įsigytas prekes parduodavo brangiau, kad pati pristatydavo prekes į parduotuvę ir matydavo kokiomis prekėmis yra prekiaujama parduotuvėje, bei atsižvelgus į tai, kad nuteistoji turi aukštąjį išsilavinimą, nuo 2008-09-29 užsiima prekyba (36 b. l.), kaip pati patvirtino, vadovauja ne vienai parduotuvei ir žino, kad negalima prekiauti klastotomis prekėmis, daroma išvada, kad G. G. žinojo garsių firmų pavadinimus bei jų firminius ženklus, kuriais ženklinamos prekės, bei žinojo, jog jos vadovaujamoje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), prekiaujama daiktais, paženklintais garsių firmų ženklais, neturint leidimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. G. kaltę grindė liudytojos N. P. bei pačios nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie vieni kitus atitinka ir patvirtina byloje nustatytas aplinkybes.
Taip pat nėra pagrindo manyti, kad specialisto K. S. paaiškinimai prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai, kad specialisto išvada yra abstrakti, nepaaiškina, ar ant policijos pareigūnų paimtų prekių yra identiški originalioms prekėms žymenys. Nors specialistas teisme parodė, kad galbūt jis nėra vienintelis, kuris gali atlikti prekių tyrimą, tačiau jis yra vienintelis asociacijos (duomenys neskelbtini) Lietuvoje atstovas bei prekių ženklų specialistas. K. S. pateiktas kvalifikacijos pažymėjimas (154 b. l.) patvirtina, kad jis yra tinkamas prekių ženklų identifikavimo specialistas, nes yra praėjęs mokymus apie originalių ir klastotų prekių identifikavimą, susipažinęs su specifiniais techniniais originalių produktų gamintojų keliamais reikalavimais gaminamai produkcijai bei pakavimui ir pan., todėl teismui nekyla abejonių K. S. tinkamumu būti specialistu šioje byloje ir pateikti specialisto išvadą dėl prekių identifikavimo. K. S. taip pat atstovauja asociacijos (duomenys neskelbtini) įmones-nares – Italijos įmonę (duomenys neskelbtini), Italijos įmonę (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonę (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonę (duomenys neskelbtini), turi priėjimą prie riboto naudojimo prekių ženklų duomenų bazės bei kitų riboto naudojimo techninės informacijos šaltinių, sudarytų ir pateiktų originalių prekių gamintojų, todėl abejoti jo išvadų patikimumu nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Specialisto išvadoje Nr. 110219LT-01 (16–23 b. l.) nurodyta, kad tyrimui pateiktos prekės yra pažymėtos registruotais prekių ženklais, priklausančiais Italijos įmonei (duomenys neskelbtini) (odinis diržas su žymenimis VERSACE – 1 vnt.), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini) (moteriška rankinė su žymenimis LOUIS VUITTON – 1 vnt.), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini) (moteriškos rankinės su žymenimis HERMES – 2 vnt.) bei Italijos įmonei (duomenys neskelbtini) (odiniai diržai su žymenimis DOLCE & GABBANA – 6 vnt.), kad šių prekių apipavidalinimas (žymėjimas, etiketės, dizainas, prekių ženklai ir kitos detalės) neatitinka teisėtų gamintojų originalioms prekėms keliamų reikalavimų, kad leidimas naudoti šioms įmonėms priklausančius prekių ženklus ant tyrimui pateiktų produktų nėra suteiktas jokiems, tame tarpe ir Lietuvos fiziniams ar juridiniams, asmenims. Teisme specialistas K. S. patvirtino šią specialisto išvadą ir nurodė prekių identifikavimo metodiką, požymius (prekių detales), pagal kuriuos jis nustatė, jog tirti pateiktos prekės yra klastotės. K. S. nurodyta tyrimo metodika atitinka Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro patvirtintus prekių ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo metodinius nurodymus. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad specialisto tyrimas atliktas nesilaikant metodinių nurodymų. Be to, specialisto išvadoje nurodyta ir specialistas teisme patvirtino, kad ant tirti pateiktų prekių yra tapatūs originalioms prekėms ženklai, tačiau tie ženklai neatitinka originalioms prekėms keliamų techninių, kokybės reikalavimų, žymėjimo ypatybių (neatitinka prekių ženklų proporcijos, atkartojimo kokybė, prekių ženklų detalės), kad ant prekės nėra originalioms prekėms privalomų etikečių, arba jų turinys nesutampa su originalių prekių etiketėmis. Nors originalių prekių gamintojai nedalyvavo atliekant tyrimą, tačiau specialisto išvadoje K. S. nurodė, jog jis dėl tyrimui pateiktų objektų, pažymėtų garsioms įmonėms priklausančių prekių ženklais, techninių analizių kreipėsi į minėtų įmonių atstovus, kurie patvirtino specialisto išvadą, kad prekės nėra originalios bei kad prekės yra pažymėtos įmonėms priklausančiais prekių ženklais be įmonių sutikimo (16–19 b. l.), todėl šios paminėtos aplinkybės rodo, kad K. S. gavo garsių prekių ženklų savininkų patvirtinimą, jog tirtos prekės yra klastotės ir, kad leidimas naudoti registruotus jų prekių ženklus ant tyrimui pateiktų objektų nebuvo duotas. Įvertinus specialisto išvados duomenis ir specialisto paaiškinimus teisme, daroma išvada, K. S. paaiškinimai neprieštarauja specialisto išvadai, o, priešingai, ją patvirtina, todėl netikėti specialisto paaiškinimais ar specialisto išvada, jog tirtos prekės yra klastotės, nėra pagrindo.
Visuma šių įrodymų patvirtina, kad nuteistoji G. G., neturėdama Italijos įmonės (duomenys neskelbtini), Italijos įmonės (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonės (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonės (duomenys neskelbtini) prekių ženklų savininkų leidimo, pateikė realizuoti neoriginalias prekes, paženklintas šių firmų prekės ženklais, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 204 straipsnį.
G. G. pripažinta kalta, kad pažeidė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (2000-10-10 Nr. VIII-1981) 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto „...ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę...“ nuostatas, nors jai neinkriminuotas neteisėtas realizuoti pateiktų prekių žymėjimas svetimais prekių ženklais. Kadangi nuteistoji pateiktų realizuoti prekių pati nepažymėjo kaltinime nurodytų firmų prekių ženklais, o jas, įsigytas (duomenys neskelbtini) turgavietėje, tik pateikė realizuoti, daroma išvada, kad nepagrįstai jai inkriminuotas Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (2000-10-10 Nr. VIII-1981) 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos pažeidimas, todėl ši aplinkybė pašalinama iš kaltinimo.
BK 204 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelės žalos.
G. G. pripažinta kalta už tai, kad ji pateikė realizuoti svetimais prekių ženklais pažymėtą didelį prekių kiekį, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas visiškai nemotyvavo šio nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio, t. y., ar paimtos prekės sudaro didelį prekių kiekį. „Didelis kiekis“ yra vertinamasis požymis, o atsižvelgiant į parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Šiauliuose, prekiautų prekių asortimentą, į tai, kad buvo paimta iš viso 10 prekių (vienas odinis diržas su žymenimis „VERSACE“, 6 odiniai diržai su žymenimis „DOLCE & GABBANA“, viena moteriška rankinė su žymenimis „LOUIS VUITTON“, dvi moteriškos rankinės su žymenimis „HERMES“), kad šios prekės nei savo pobūdžiu, nei kaina neišsiskyrė iš kitų parduotuvėje prekiaujamų prekių, daroma išvada, kad paimtų prekių kiekis nėra didelis, ir dėl to G. G. nepagrįstai inkriminuota aplinkybė, jog ji pateikė realizuoti kaltinime nurodytą didelį prekių kiekį, todėl ši aplinkybė šalinama iš kaltinimo.
G. G. pripažinta kalta už tai, kad ji pateikdama realizuoti svetimais prekių ženklais pažymėtas prekes, padarė didelę žalą prekių ženklų savininkams – Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini). Pagal teismų praktiką „didelė žala“ taip pat yra vertinamasis požymis. Byloje civilinis ieškinys nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos nėra pareikštas.
Kadangi minėtų garsių firmų prekių ženklai yra plačiai žinomi, nuteistoji pateikė realizuoti vartotojams kaltinime nurodytų firmų prekių ženklais paženklintas prekes, kurių kokybė neatitiko originalių prekių kokybės, nekyla abejonių, kad kaltinime minimų prekių ženklų savininkai patyrė žalos, nes buvo sumenkintos įmonių reputacija ir prestižas. Atsižvelgiant į tai, kad G. G. pateiktų realizuoti suklastotų prekių kiekis nedidelis, prekių ženklų savininkai net nepareiškė ieškinių, nėra pagrindo pripažinti, kad kaltinime nurodytiems prekių ženklų savininkams buvo padaryta didelė neturtinė žala. Nors K. S. 2011-12-08 pranešime nurodė, kad asociacijos (duomenys neskelbtini) atstovaujamų prekių ženklų savininkams dėl neteisėto jiems priklausančių prekių ženklų panaudojimo padaryta turtinė žala yra prilygintina atitinkamų originalių teisėtų gamintojų gaminamų prekių kainai, kuri yra lygi 176587 Lt (15, 16–23 b. l.), tačiau nei savo rašte, nei specialisto išvadoje, nei teismo posėdyje K. S. nenurodė normatyvinio pagrindo tokiam žalos nustatymo būdui ir neargumentavo, koks yra ryšys tarp originalios prekės kainos ir prekių ženklų savininkams padarytos turtinės žalos realizuojant neoriginalias prekes. Atsižvelgiant į tai, kad G. G. (duomenys neskelbtini) turgavietėje pigiai įsigytas prekes pateikė realizuoti už žymiai mažesnes kainas nei specialisto išvadoje nurodytos mažiausios originalių prekių vidutinės rinkos kainos, kad realizuoti buvo pateiktos neoriginalios prekės, neatitinkančios originalioms prekėms keliamų reikalavimų, kad „Hermes“ produkcija iš viso neprekiaujama Lietuvoje, kad nei prekių ženklų savininkai, nei jų atstovas (t. y. K. S.) byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl padarytos žalos, daroma išvada, kad padarytos turtinės žalos dydis negali būti tapatinamas su originalių prekių mažiausia rinkos vidutine kaina. Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką padarytos didelės žalos vertinamasis požymis siejamas su prekių dideliu kiekiu (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-57/2010, 1A-418/2012) bei pagal minėtų sprendimų analizę, turtine žala galėtų būti laikoma leidimo realizuoti garsių įmonių prekių ženklais pažymėtas prekes išdavimo vertė, tačiau nei K. S., nei kaltinime nurodytos prekių ženklų savininkai nenurodė, kokia tokio leidimo vertė. Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog G. G. neteisėtais veiksmais prekių ženklų savininkai patyrė didelės turtinės žalos.
Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. G. nusikalstamais veiksmais prekių ženklų savininkams – Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Italijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini), Prancūzijos įmonei (duomenys neskelbtini) nebuvo padaryta didelė neturtinė bei turtinė žala, todėl BK 204 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė „didelė žala“ taip pat šalinama iš kaltinimo.
Pašalinus iš kaltinimo aplinkybes – didelį kiekį ir didelę žalą, kurios yra BK 204 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai, G. G. padaryta nusikalstama veika atitinka lengvesnę veiką, numatytą BK 204 straipsnio 2 dalyje, todėl jos veika iš BK 204 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 204 straipsnio 1 dalį. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Perkvalifikavus nuteistosios veiką, keičiama ir G. G. paskirta bausmė.
G. G. padarė baudžiamąjį nusižengimą, veikdama tiesiogine tyčia, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji neteista, bausta už administracinius teisės pažeidimus transporte, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra vieniša motina, augina tris nepilnamečius vaikus, dirba. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajai paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, artimą už baudžiamąjį nusižengimą skiriamos baudos vidurkiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti:
Pašalinti iš G. G. suformuluoto kaltinimo aplinkybes, jog ji pažeidė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (2000-10-10 Nr. VIII-1981) 38 straipsnio 2 dalies 1 punkto „...ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę...“ nuostatą, kad pateikė realizuoti svetimais prekių ženklais pažymėtą „didelį prekių kiekį“ ir „padarė didelę žalą“.
G. G. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 204 straipsnio 1 dalies į BK 204 straipsnio 2 dalį ir G. G. paskirti 23 MGL (2 990 Lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.