Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-12-29 · Administracinė byla Nr. A-442-1542-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-12-29
Bylos Nr.
A-442-1542-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A21-1542/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 16.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinė) ir Lietuvos valstybės 4243 (keturių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt trijų) litų pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoką/nuostolius, susidariusius dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) taikymo.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. vasario 15 d. dirba VSAT Vilniaus rinktinės Dieveniškių užkardos Sargybų būrio pasieniečio pareigose.

Pareiškėjo teigimu, 1999 m. liepos 8 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įtvirtintas pareigūnų atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais, t. y. didėjant MMA, didės ir darbo užmokestis, nes atlyginimo skaičiavimo pagrindas – MMA. MMA siekiant 600 (šešis šimtus) litų, valstybės tarnautojams, nepaisant spartaus valstybės ekonomikos ir vidutinio darbo užmokesčio augimo, ir toliau buvo taikomas 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų MMA dydis. Pareiškėjo teigimu, taip valstybė ne tik nevykdo savo pačios duotų įsipareigojimų, ignoruoja ir diskriminuoja valstybės pareigūnus bei tarnautojus, bet ir pamina esminius teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Vyriausybės nutarimu Nr. 937, Vyriausybės nutarimu Nr. 316, Vyriausybės nutarimu Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimu Nr. 298 darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, nustačius MMA dydį nuo 450 (keturių šimtų penkiasdešimties) litų iki 600 (šešių šimtų) litų, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (toliau – ir valstybės tarnautojai) MMA dydis nekito ir liko 430 (keturi šimtai trisdešimt) litų. Minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo nuspręsta valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, MMA nedidinti, pareiškėjo manymu, iš esmės prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui. Valstybės tarnautojų statusas, lyginant su kitais darbuotojais, pablogėjo, ir tokia teisinė situacija vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Netgi atvirkščiai, augantis valstybės ekonominis pajėgumas, brangstantis pragyvenimas, didėjanti infliacija bei kiti ekonominiai rodikliai bei nekintantis MMA dydis suponavo, kad pareiškėjo gaunamos pajamos realiai mažėja.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms, nes apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą. Taip pat, pareiškėjo manymu, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Toks darbo užmokesčio valstybės tarnautojams reglamentavimas, pareiškėjo nuomone, taip pat pažeidžia Konstitucijos 29 ir 48 straipsnius, t. y. valstybės garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstitucinį visų asmenų lygybės principą. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, jog Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu, kad draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. Be to, pareiškėjas pabrėžė, jog toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise, pažeidžia ir Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pareiškėjas, remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, jog minėti Vyriausybės nutarimai, kuriais valstybės tarnautojams buvo paliktas nepakeistas MMA dydis, yra neteisėti. Jie sudarė pagrindą neišmokėti viso pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio ir tokiu būdu sukėlė jam žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta, jog valstybės valdžią Lietuvoje vykdo inter alia Vyriausybė, bet kokie neteisėti Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, o tai reiškia, kad jai kyla deliktinė atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu ir ji, atstovaujama Vyriausybės, laikytina atsakove. Pareiškėjo teigimu, VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės, kaip darbdavio, netinkamas darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, taip pat negali būti pripažintas teisėtu, kas reiškia, jog VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinė taip pat laikytina atsakovu šioje byloje. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovai jam privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl faktiškai mokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį ryšium su MMA didinimu nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. jam buvo privalu mokėti.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – SADM) atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad su prašyme išdėstytais reikalavimais nesutinka.

Atsiliepime į prašymą nurodyta, kad ginčijamų Vyriausybės nutarimo Nr. 937, Vyriausybės nutarimo Nr. 316, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 ir Vyriausybės nutarimo Nr. 298 nuostatas Vyriausybė patvirtino remdamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 187 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį (toliau – ir MVA) ir MMA. SADM pažymėjo, jog atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius.

Atsakovės atstovės teigimu, valstybės tarnautojams darbo užmokesčio dydį reglamentuoja specialūs įstatymai, kuriuose nustatyta kitokia nei pagal darbo sutartis darbuotojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalis valstybės tarnautojų pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir jos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, kurio vienetas iki 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio. Kadangi pagal minėtą įstatymą žemiausiai 1 kategorijai nustatytas 2,35 pareiginės algos koeficientas, mažiausia pareiginė alga lygi 1010 (tūkstančiui dešimčiai) litų, taigi visų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis, atsakovės atstovės teigimu, visuomet buvo didesnis už MMA, taikomos darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, dydį. Be to, SADM pažymėjo, jog valstybės tarnautojų darbo užmokestį, be pareiginės algos, sudaro įvairūs priedai ir priemokos, mokami pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 ir 26 straipsnių nuostatas.

SADM nurodė, jog siekiant didinti tik mažiausiai apmokamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių MMA dydžio darbo užmokestį, užmokestį, Vyriausybė, Trišalės tarybos teikimu didindama MMA dydį, nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. patvirtino kitą valstybės tarnautojų MMA dydį. Tai buvo padaryta atsižvelgus į Lietuvos Respublikos finansų ministerijos siūlymus dėl valstybės biudžeto finansinių galimybių.

Atsakovės atstovės teigimu, toks teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams.

SADM teigė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, kadangi socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. MMA dydžių diferencijavimas yra objektyviai pateisinamas dėl to, kad valstybės tarnautojų, kaip atskiros darbuotojų grupės, dėl jų atliekamų funkcijų darbo užmokestis nustatomas kitaip negu darbuotojų pagal darbo sutartis darbuotojų.

Atsiliepime į prašymą buvo pažymėta, jog pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Atsakovės atstovės teigimu, šie reikalavimai nustatant valstybės tarnautojų darbo užmokestį nebuvo pažeisti.

Atsakovės atstovė taip pat pažymėjo, jog dėl MMA dydžio taikymo valstybės tarnautojams darbo užmokestis niekada nebuvo mažinamas. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginys, jog nedidinant MMA valstybės tarnautojams, jų darbo užmokestis mažėja, neatitinka tiesos.

Be to, atsakovės atstovė atsiliepime į prašymą nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai Vyriausybę patraukė atsakove, kadangi pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas darbo užmokestį moka darbdavys, t. y. institucija ar įstaiga, kurioje pareiškėjas dirba, be to, jos manymu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokius papildomus nuostolius, be darbo užmokesčio nepriemokos, jis patyrė. SADM prašė atmesti pareiškėjo reikalavimus Vyriausybei bei Vyriausybės procesinę padėtį iš atsakovo pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens.

Atsakovė VSAT Vilniaus rinktinė atsiliepime į prašymą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašyme keliamais reikalavimais. Atsakovė nurodė, kad vieni iš pagrindinių teisės aktų, kuriais vadovautasi, yra Valstybės tarnybos įstatymas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo nuostatos. VSAT Vilniaus rinktinė pažymėjo, kad šie aktai nesudarė teisinio pagrindo išskirti daugiau lėšų, priklausomai nuo MMA didėjimo kitų kategorijų darbuotojams, nei tai nustatyta Vyriausybės nutarimais Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298. Todėl ji neturėjo teisės taikyti kitokio pareiginės algos koeficiento, kaip tik tą, kurį patvirtino Vyriausybė savo nutarimais. Dėl šios priežasties, VSAT Vilniaus rinktinės teigimu, ji nėra tinkama atsakovė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) su pareiškėjo prašymu nesutiko ir atsiliepime nurodė, jog VSAT, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 ir 24 straipsniais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuostatais ir įstatymu bei Vyriausybės nutarimais Nr. 937, Nr. 316, Nr. 361 ir Nr. 298, neturėjo teisinio pagrindo taikyti kitokio pareiginės koeficiento nei nustatyta minėtais Vyriausybės nutarimais. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas kaip tik nagrinėja bylą pagal Seimo narių grupės prašymą Nr. 31/2006, todėl prašė sustabdyti bylą iki bus išnagrinėtas minėtas prašymas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos pakeitimo įstatymo, priimto 2002 m. balandžio 23 d., 23 straipsnis, kuriame nustatyta, jog valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, numatęs, jog valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedelį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSAT Vilniaus rinktinę mokėti pareiškėjui kitokio dydžio darbo užmokestį, išmokėti pareiškėjo nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką ir pagal CK 6.271 straipsnį priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjo patirtus nuostolius.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą ir solidariai priteisti iš atsakovų VSAT Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės 4243 (keturių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt trijų) litų pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoką/nuostolius, susidariusius dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) taikymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis, yra daugiau politinis sprendimas.

2. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos buvo ginčijamos, MMA sąvoka buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, dėl ko teisės subjektai yra klaidinami, keliama tam tikra painiava. Taigi Konstitucinis Teismas pripažino, jog MMA sąvoka, skirta valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, yra teisiškai netinkama. Pareiškėjas pabrėžė, jog dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant šias sąvokas valstybei priimtina reikšme. Taip pat buvo akcentuota, jog valstybės gyvenime negali būti skirtingų teisės aktuose tų pačių sąvokų aiškinimų ir interpretavimų.

3. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nuo 2003 m. paliekant 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų MMA dydį, taip pat neatsižvelgė bei nevertino to, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.

4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą, tačiau šis įvertinimas neturi būti pagrįstas skirtingais MVA ir MMA apmokėjimo dydžiais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjui mėnesinė alga nebuvo didinama nepagrįstai. Tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiami Konstitucijos 29 ir 48 straipsniai.

5. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visiems valstybės tarnautojams, kurie prisieks Lietuvos valstybei, garantavo, kad jiems bus išsaugotos socialinės garantijos, ką įrodo jos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriame inter alia buvo nurodyta, kad vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje.

6. Pareiškėjas pažymi, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas Konstitucijoje numatytas teisėtų lūkesčių principas, kadangi jis buvo skirtingai taikomas skirtingoms darbuotojų grupėms – ne valstybės tarnautojams MMA dydis kilo iki 600 (šešių šimtų) litų (2006 m. liepos 1 d.), o valstybės tarnautojams nepakito ir liko 430 (keturių šimtų trisdešimties) litų dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovė VSAT Vilniaus rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime konstatuota, jog DK 187 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės nutarimas Nr. 937, Vyriausybės nutarimas Nr. 316, Vyriausybės nutarimas Nr. 361, Vyriausybės nutarimas Nr. 298 neprieštarauja Konstitucijai, todėl apelianto skundas nepagrįstas.

Atsakovės atstovės SADM ir trečiojo suinteresuoto asmens VSAT atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė solidariai iš atsakovų VSAT Vilniaus rinktinės ir Lietuvos valstybės priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką/nuostolius. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama MMA, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl VSAT Vilniaus rinktinė privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2006 m. vasario 15 d. iki 2006 m. spalio 31 d. tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti, arba Lietuvos valstybė privalo atlyginti tokio pat dydžio žalą, padarytą neteisėtais teisės aktais (Vyriausybės nutarimais, kuriais nebuvo didinama MMA valstybės tarnautojams).

ABTĮ 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai, Vyriausybės nutarimo Nr. 298 1 punktas, ta apimtimi, kuria valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad DK 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius“ neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog DK 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

Kaip matyti iš paminėto, Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas, pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2006 m. vasario 15 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Kadangi paminėtos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X‑789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.

Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėDainius Raižys