Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalyje (2008 m. kovo 23 d. vagystė), padarymą – laisvės atėmimo bausme 3 (trims) mėnesiams;

- už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje padarymą, arešto bausme 20 parų;

- už nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą (2008 m. spalio 24 d. vagystė) – laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

- už nusikaltimo, numatyto BK 254 straipsnio 1 dalyje, padarymą – laisvės atėmimo bausme 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu bausmes subendrintos apimant ir iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 23 d. apie 20 val. Gabrio gatvėje, Garliavoje, Kauno rajone važiuodamas automobiliu „Ford Mondeo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabtelėjo prie gatve einančio E. P. ir liepė jam duoti paskambinti mobilaus ryšio telefoną, pastarajam padavus telefoną „Nokia 6230i“ 400 litų vertės, telefono negrąžino ir nuvažiavo. Taip atvirai pagrobdamas svetimą nukentėjusiojo 400 litų vertės turtą, A. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 24 d. apie 16 val. 25 min. prie Lietuvos zoologijos sodo, esančio Radvilėnų pl. 21, Kaune, išdauždamas automobilio „Peugeot 307“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio V. R., vairuotojo durelių stiklą, įsibrovė į saugyklą – automobilį ir iš jo pagrobė svetimą turtą: V. R. priklausančią automagnetolą „Panasonic‘ 590 litų vertės, akinių dėklą „Polaroid“ 20 litų vertės su jame buvusiais akiniais „Polaroid“ 90 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. R. 700 litų turtinę žalą ir nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

A. V. taip pat nuteistas už tai, kad tą pačią dieną, tuo pat metu ir toje pat vietoje (2008 m. spalio 24 d. apie 16 val. 25 min. Radvilėnų pl. 21), išdauždamas V. R. automobilio „Peugeot 307“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių stiklą, A. V. tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. R. 300 litų turtinę žalą ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.

Taip pat A. V. nuteistas už tai, kad minimą dieną, tai yra 2008 m. spalio 24 d. apie 16 val. 25 min. toje pat vietoje, prie Lietuvos zoologijos sodo, išdaužęs V. R. automobilio „Peugeot 307“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių stiklą, iš automobilio pagrobė V. R. priklausantį šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos 22-o kalibro aštuonšūvį lygiavamzdį revolverį „Olimpic-6“ Nr. (duomenys neskelbtini) , skirtą šaudyti 22-o kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, priskirtą „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šiais veiksmais A. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 1 dalyje.

Kaip vienas iš motyvų apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas nusikaltimų daugėtas, tačiau neįvertinta, kad viskas vyko vienu metu, į vieną objektą nukreipti veiksmai, vienas tikslas ir viena tyčia. Apelianto manymu jo padarytos veikos neturėjo būti kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai.

Nuteistasis mano, kad teismas skirdamas bausmę turėjo įvertinti visas aplinkybes, jo šeimyninę padėtį, todėl buvo pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, bet svarstyti ir dėl BK 62 straipsnio taikymo.

Nors BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą paprastai skiriama bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau teismas, apelianto manymu, be jokių motyvų paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu už baudžiamąjį nusižengimą paskirti bausmę susijusią su laisvės atėmimu. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Bet šiame nuosprendyje tokių motyvų nėra.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau nuosprendyje motyvų, nei dėl paskirtos bausmės nei dėl švelnesnės bausmės galimo skyrimo, nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. V. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, bei BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir bausmių paskyrimu taikant nusikalstamų veikų sutaptis, bei jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pavogtas dujinis, o ne kovinis pistoletas, senas, pakankamai sudėvėtas, jis jo niekur nepanaudojo ir nesiruošė panaudoti, tai ginklas nesudarantis realaus pavojaus aplinkiniams, jam įsigyti nereikalingas joks leidimas, todėl teismas neturėjo jo padarytą veiką kvalifikuoti, kaip kovinio ginklo pagrobimą. Apeliantas skunde neginčija ginklo pagrobimo fakto ir nesutinka su šios nusikalstamos veikos objekto įvertinimu. Apeliacinės instancijos teismas vertina šiuos nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus. Iš baudžiamojoje byloje esančios Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvados matyti, kad tirti pateiktas Italijos pramoninės gamybos 22-o kalibro aštuonšūvis lygiavamzdis revolveris „OLIMPYC 6“ Nr. (duomenys neskelbtini) , skirtas šaudyti 22-o kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, yra D kategorijos šaunamasis ginklas (t. 2, b. l.41-42). Šioje išvadoje taip pat pažymėta, kad šis šaunamasis ginklas tinkamas šaudyti. Taigi A. V. pagrobtas ginklas yra šaunamasis ir tinkamas šaudyti. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 254 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės pagrobiamo šaunamojo ginklo rūšis ar paskirtis, t. y. ar šaunamasis ginklas skirtas šaudyti dujiniais, garsiniais ar koviniais šoviniais, numatyto nusikaltimo objektas yra šaunamasis ginklas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti A. V. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 254 straipsnio 1 dalį nepagrįstu ar neteisėtu.

Apeliantas skunde taip pat mano, kad jo padarytos veikos neturėjo būti kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai. Tačiau nuteistasis klysta taip teigdamas. Priklausomai nuo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių (ar jos buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika, ar keliomis veikomis, tarp kurių yra laiko tarpas), jos gali sudaryti nusikalstamų veikų sutaptį. Baudžiamajame įstatyme neatskleistos idealios ir realios sutapties sąvokos, šis klausimas yra teorijos ir įstatymo aiškinimo dalykas. Pagal įstatymo prasmę ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena pavojinga veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Tuo tarpu reali nusikalstamų veikų sutaptis – tai atvejis, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis pavojingomis veikomis, kurias skiria laiko tarpas, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tame pačiame ar skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Paprastai kelių nusikalstamų veikų padarymas rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. V. padarytą veiką įvertino kaip idealią nusikalstamų veikų sutaptį ir kvalifikavo pagal atskirus BK straipsnius, kadangi apelianto veikoje yra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, požymių, taip pat nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, bei nusikaltimo, numatyto BK 254 straipsnio 1 dalyje požymių.A

Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to neteisingai paskyrė bausmę, nes pagal BK 55 straipsnio nuostatas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Nuteistasis nesutinka su teismo sprendimu už baudžiamąjį nusižengimą paskirti bausmę susijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistasis nėra teisus. BK 55 straipsnio nuostatos taikomos asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, o apeliantas tvirtina, kad teismas neturėjo jam paskirti bausmės susijusios su laisvės atėmimu už baudžiamąjį nusižengimą, todėl BK 55 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikomos. Nors areštas BK 49 straipsnyje ir apibrėžiamas kaip trumpalaikis laisvės atėmimas, tačiau įstatyme aptarta arešto atlikimo tvarka, vieta, galima trukmė, leidžia daryti išvadą, kad areštas yra visai kitokio pobūdžio, t. y. žymiai švelnesnė bausmė nei terminuotas laisvės atėmimas ar laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 12, 42 straipsniai numato galimybę areštą skirti asmenims, padariusiems mažiau pavojingas nusikalstamas veikas – baudžiamuosius nusižengimus, todėl pirmosios instancijos teismas paskyrė A. V. šios rūšies bausmę už baudžiamąjį nusižengimą visiškai pagrįstai.

Apeliantas nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nemotyvuotai konstatuota, kad nėra nustatyta sąlygų ir teisinių pagrindų jam skirti švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir BK 62 straipsnio nuostatomis. Tačiau kolegija neranda pakankamo pagrindo apeliantui taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką numato Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 4 dalis. Pastaroji dalis skirta tik tiems asmenims, kurie dalyvavo tyčia nužudant, priklausydami nusikalstamam susivienijimui ar organizuotai grupei, todėl apeliantui netaikytina; svarstytina tik tai, ar galima jam taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį ir 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nes nėra įstatyme numatytų visų tam reikiamų sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei vienos iš šių alternatyvių sąlygų nėra. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalis apeliantui netaikytina. Kokių nors išskirtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima padaryti išvadą, jog nuteistajam paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra, jos nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir paskirti švelnesnę bausmę, nėra įstatyminio pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas A. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė 4 nusikalstamas veikas: vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino A. V. asmenybę, o būtent tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, daug kartų baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, neteisėtą narkotinių priemonių įgijimą, smulkų svetimo turto grobimą (t. 1, b. l. 66-71), (t. 2, b. l. 98-102), 2002 m. įrašytas į priežiūros dispancerinę grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant opioidus (t. 1, b. l. 84), į tai, kad jis jauno amžiaus, nedirba ir nesimoko(t. 2, b. l. 103). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę A. V. atsižvelgė į tai, kad jis turi sugyventinę M. Š., kuri yra nėščia (t. 2, b. l. 139), todėl apeliantas neteisus nurodęs apeliaciniame skunde priešingai. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. V. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi, bei tai, kad jis atlygino nukentėjusiesiems patirtą žalą. A. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė A. V. už jam inkriminuotų nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausmes, žymiai švelnesnes už įstatyme numatytą bausmės vidurkius, o už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskyrė arešto bausmę, kuri pagal atlikimo tvarką, vietą, galima trukmę yra žymiai švelnesnė bausmė nei terminuotas laisvės atėmimas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.