- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-19
- Bylos Nr.
- e2S-299-390/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- D. Ž.
- Ieškovas
- M. J.
- Advokatai
- Audronė Žemeckė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. Ž., atstovaujamos advokatės Audronės Žemeckės, atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-28108-435/2015 pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei D. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės D. Ž. ieškovo M. J. naudai 19 806,02 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovei priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovę ir/arba trečiuosius asmenis, visai ieškinio (19 806,02 Eur) sumai. Ieškovas nurodė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, ieškiniu prašoma priteisti suma atsakovei yra didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – ieškovo ieškinio reikalavimų užtikrinimui nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo areštuoti D. Ž. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 19 806,02 Eur dydžio sumai, o nustačius, jog turto nėra, areštuoti D. Ž. priklausančias pinigines lėšas (19 806,02 Eur sumai), esančias banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu, sumokėti įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas nurodė, kad ieškovas reiškia reikalavimą 19 806,02 Eur sumai, todėl reikalavimo suma, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele, o tai objektyviai gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Atskiruoju skundu atsakovė D. Ž., atstovaujama advokatės Audronės Žemeckės, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.
Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi dėl sekančių argumentų. Ieškovas su ieškiniu pateiktuose prieduose nepateikė įrodomąją vertę turinčio dokumento, kuriame atsispindėtų, jog būtent atsakovei D. Ž. buvo suteikta 19 806,02 Eur. Atsakovei 23 000 JAV dolerių, buvo pervesti tik todėl, jog tikroji žodinės paskolos sutarties šalis buvo atsakovės brolis L. A. K., kuris neturėjo asmeninės banko sąskaitos, todėl 23 000 JAV dolerių 2009-05-04 buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą. Šią aplinkybę L. A. K. gali paliudyti teisme. 2009-05-04 ieškovas, pervesdamas minėtą pinigų sumą, pavedimo paskirtyje nurodė tik vieną žodį - „paskola“. Nei paskolos gavėjas, nei paskolos sutarties terminas, pavedimo paskirtyje nėra nurodytas. L. A. K. neginčija šios paskolos sutarties sudarymo fakto. Aplinkybė, jog atsakovė 2009-05-04 pinigus paėmė iš banko sąskaitos ir perdavė J. A. K., o šis juos priėmė, suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus J .A. K. gavo kaip paskolą. Faktą, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tarp L. A. K. ir ieškovo M. J., gali paliudyti ir trečiasis asmuo K. M.. Ieškovas, ieškinyje nurodydamas ne tą sutarties šalį, elgiasi nesąžiningai ir siekia nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė savo prašymo jokiais įrodymais, t. y. nepateikė įrodymų, jog atsakovė yra paskolos sutarties šalis ir būtent jai turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtent atsakovė yra jam skolinga 19 806,02 Eur. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, jog yra reali grėsmė, jog atsakovė teismo sprendimo nevykdys. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas M. J. prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad jokių įrodymų apie dabartinę atsakovės turtinę padėtį, turimą turtą, gaunamas pajamas atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Atsakovė tiesiog bando gintis tuo, jog neva paskolos gavėjas yra ne atsakovė, o jos brolis L. A. K., nors jokių rašytinių įrodymų nepateikė nei su atskiruoju skundu, nei su atsiliepimu į ieškinį. Paskola buvo suteikta būtent atsakovei, o ne jos broliui, ką patvirtina prie ieškinio pateikti įrodymai. Tai, kad gautą paskolos sumą atsakovė galimai „perskolino“ savo broliui, nepaneigia atsakovės pareigos grąžinti visą suteiktą paskolos sumą ieškovui. Jeigu vis tik ir būtų buvęs tikrasis susitarimas dėl paskolos suteikimo tarp ieškovo ir trečiojo asmens, o ne atsakovės, tokiu atveju atsakovė privalėjo grąžinti bankiniu pavedimu iš ieškovo per klaidą gautą sumą atgal ieškovui kaip nepagrįstai gautą sumą, o ne naudoti gautus pinigus savo nuožiūra. Paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos - paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos dalyko perdavimą būtent atsakovei ieškiniu ieškovas įrodė, o atsakovė šio fakto neneigia. Atsakovė taip pat neneigia, jog gavo pretenzijas/raginimus grąžinti paskolos sumą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, grąžinti paskolos sumą ieškovui vengia iki šiol. Jeigu atsakovė yra suteikusi tokio paties dydžio kaip ieškinio reikalavimas paskolos sumą savo broliui, tuomet ji turi teisę išsireikalauti skolą iš jo savarankiškai. Ieškovas nėra susijęs su trečiuoju asmeniu L. A. K. jokiais santykiais dėl atsakovės galimai suteiktos paskolos L. A. K.. Atsakovei nepateikus duomenų, pagrindžiančių gerą savo finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismo nurodyta prezumpcija liko nepaneigta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ir pagrindus, nepažeidė proporcingumo principo, dėl ko buvo priimtas pagrįstas procesinis sprendimas.
Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 19 806,02 Eur skolą, ieškinį grindžia bankinės sąskaitos išrašu, kuris patvirtinta pinigų (23 000 JAV dolerių) pervedimą į atsakovės sąskaitą. Atsakovė pripažįsta, kad 23 000 JAV dolerių 2009-05-04 buvo pervesti į jos banko sąskaitą, tačiau nurodo, jog paskolos sutarties šalis buvo atsakovės brolis L. A. K., kuris neturėjo asmeninės banko sąskaitos. Tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog paskolos gavėjas yra jos brolis L. A. K.. Teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą ir jį pagrindžiančius įrodymus, sprendžia, kad prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014 ir kt.). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas.
Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sprendė, kad 19 806,02 Eur reikalavimo suma, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele, o tai objektyviai gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tokia teismo išvada pripažintina pagrįsta. Nors atsakovė atskirajame skunde ir teigia, kad ieškovas neįrodė realios grėsmės, jog būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, tačiau atsakovė su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie dabartinę atsakovės turtinę padėtį, turimą turtą, gaunamas pajamas, kas leistų konstatuoti, jog atsakovei pareikštas 19 806,02 Eur reikalavimas nelaikytinas didele suma (CPK 178 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju byloje laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo. Tokia yra susiformavusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika („Teismų praktika“ Nr. 34, 2011 m., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio mėn. 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.