Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Puzinskaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimui ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Marijampolės kalėjimo 2023 m. sausio 18 d. akto Nr. SN-20-71 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 20 d. akto Nr. 2S-390, 2022 m. gruodžio 28 d. Nutarimu Nr. 82/04-754 pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2022 m. gruodžio 24 d. buvo surašytas Marijampolės kalėjimo SVS jaunesniojo specialisto T. Š. tarnybinis pranešimas Nr. 57/05-2241 „Dėl 13 būrio nuteistojo S. D. pažeidimo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas), kuriame nurodyta, jog 2022 m. gruodžio 24 d. apie 21.00 val. 13 būrio apėjimo metu užėjus į Nr.16 gyvenamąją patalpą pastebėtas nuteistasis S. D., gulintis ant lovos su mobilaus ryšio telefonu rankose. S. D. buvo nurodyta atiduoti mobilaus ryšio telefoną, ir nuteistasis atidavė „REDMI“ su SIM kortele „EŽYS“. S. D. nurodyta pasiaiškinti raštu. Tarnybiniu pranešimu konstatuota, kad nuteistasis pažeidė Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 3 skyriaus 21 punkto reikalavimus. Įvykis užfiksuotas vaizdo registratoriumi Nr.30.

2022 m. gruodžio 28 d. Marijampolės kalėjimo direktoriaus Nutarimu konstatuota, jog nuteistasis S. D. 2022 m. gruodžio 24 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y., buvo aptiktas gulintis ant lovos su mobilaus ryšio telefonu rankose („Redmi“ su SIM kortele „Ežys“), kurį nurodyta atiduoti, ir tokiais savo veiksmais nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 3 skyriaus 21 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, su 2023 m. sausio 2 d. skundu kreipėsi Marijampolės kalėjimą.

2023 m. sausio 18 d. Marijampolės kalėjimo raštu pareiškėjo 2023 m. sausio 2 d. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Rašte nurodyta, jog nėra jokio pagrindo manyti, jog pareigūno 2022 m. gruodžio 24 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės dėl pas pareiškėją rasto mobilaus ryšio telefono yra melagingos. Konstatuota, jog pareigūno surašytas Tarnybinis pranešimas laikytinas pakankamu įrodymu konstatuoti pareiškėjo neteisėtus veiksmus, nes nenustatyta, kad pareigūnas dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuotas pareiškėją apkaltinti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2023 m. sausio 18 d. raštu, 2023 m. sausio 24 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų tarnybą.

2023 m. vasario 20 d. rašte Nr. 2S-390 Kalėjimų tarnyba pareiškėjui paaiškino, jog pagal Aprašo 17 punktą, vaizdo registratoriumi padarytas vaizdo įrašas saugomas iki tyrimo pabaigos, kai atliekamas tarnybinis tyrimas dėl aplinkybių, susijusių su suimtojo (nuteistojo) padarytu teisės pažeidimu, taigi, vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija gali būti naudojama siekiant tiksliau nustatyti su teisės pažeidimu susijusias aplinkybes. Pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo atveju pats pažeidimo faktas – mobiliojo telefono laikymas rankose – yra užfiksuotas tinkamai, įgaliojimus tam turinčio pareigūno. Pažymėjo, kad Aprašo nuostatos nenumato, jog vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija būtų saugoma dėl teisės pažeidimo fakto nustatymo. Teisės pažeidimui nustatyti įgalioto pareigūno surašytas tarnybinis pranešimas apie užfiksuotus pažeidimus, vykdant jam pavestas funkcijas ir/ar užduotis yra pakankamas pagrindas ir jo papildomai patvirtinti vaizdo įrašu nereikia. Taip pat nurodė, jog Aprašo 16 punktas numato, kad gauta vaizdo registratoriuose įrašyta vaizdo medžiaga yra saugoma 10 darbo dienų, vėliau, negavus informacijos dėl konkretaus vaizdo įrašo tolimesnio išsaugojimo – jis sunaikinamas. Nurodė, jog dėl techninių kliūčių prarastas vaizdo įrašas, susijęs su 2022 m. gruodžio 24 d. padarytu pažeidimu, neturi įtakos teisės pažeidimo nustatymui, jo teisiniam vertinimui ir paskirtos nuobaudos pagrįstumui kvestionuoti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su jam teiktais atsakymais ir paskirta nuobauda, kreipėsi į teismą.

BVK 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje. Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą, nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos (BVK 142, 143 straipsniai).

Nuobaudos skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką nustato BVK 143 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Nuteistiesiems apskundus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo, bylą nagrinėjančiam teismui turi būti pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką, be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014-10-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014).

LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A756-2258/2013 pažymėta, kad BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (LVAT 2013-12-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2258/2013; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).

Aprašo 22 punkte nustatyta, jog užfiksuoti duomenys ar jų fragmentai, dėl kurių turi būti surašytas tarnybinis pranešimas, įrašomi tarnybinėse informacijos laikmenose ar kompiuteriuose ir kaip įrodymai saugomi atskirai nuo kitų vaizdo duomenų iki pradėtų procesinių veiksmų pabaigos.

Dėl Nutarimo, 2023 m. sausio 18 d. rašto bei 2023 m. vasario 20 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo turinio, pareiškėjo kaltė konstatuota iš Marijampolės pataisos namų jaunesniojo specialisto T. Š. T. pranešimo, jame išdėstytų aplinkybių. Tarnybiniame pranešime pareigūnas nurodo, jog 2022 m. gruodžio 24 d. apie 21 val. 13 būrio apėjimo metu užėjus į Nr.16 gyvenamąją patalpą pastebėjo nuteistąjį S. D., gulintį ant lovos su mobilaus ryšio telefonu rankose, pareigūnas nuteistajam nurodė atiduoti mobilaus ryšio telefoną, nuteistasis atidavė „REDMI“ su SIM kortele „EŽYS“, taip pat pareigūnas nurodė pareiškėjui pasiaiškinti raštu bei nurodė ir tai, jog įvykis užfiksuotas vaizdo registratoriumi Nr.30.

Teismas pažymi, jog byloje nėra pateikto vaizdo registratoriaus užfiksuoto vaizdo įrašo, pagal kurį būtų galima vertinti Nutarime nurodomo pažeidimo įvykį.

Nutarime konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei Taisyklių III skyriaus 21 punkto reikalavimus.

Taisyklių III skyriaus 21 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad taikant atsakomybę už bausmės atlikimo režimo pažeidimą, galioja iš esmės tos pačios taisyklės, kaip ir taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. atitinkama teisinė atsakomybė gali būti taikoma, tik nustačius teisės pažeidimo sudėtį; toks reikalavimas iš esmės įtvirtintas Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 3 dalyje, kuri nustato, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui; pagal Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 1 dalį, nutarimas skirti vieną iš Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytų nuobaudų yra aktas, kuriame įgaliojimus skirti nuobaudas turintis pareigūnas pateikia nuteistajam kaltinimą dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimo, todėl nutarime dėl nuteistojo nubaudimo turi būti aiškiai suformuluotas jam reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo, konkrečiai nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai ir jų teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) pagal konkrečias teisės aktų normas. Nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo, kuriame nesuformuluotas konkretus kaltinimas arba kaltinimas, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, negali būti laikomas pagrįstu (žr., pvz., 2013-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013-10-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1675/2013; 2013-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013).

Teismo vertinimu, be objektyvių įrodymų negalima daryti išvados, kad pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių III skyriaus 21 punkto nuostatas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad Nutarime nurodytas kaltinimas yra formalus ir nuobauda pareiškėjui skirta, neatlikus nešališko visų reikšmingų aplinkybių teisinio vertinimo, objektyviai nenustačius pareiškėjo veiksmuose teisės pažeidimo sudėties. Pagal Nutarime apibrėžtą kaltinimo esmę, apimtį ir nustatytas bylos aplinkybes, neginčijamų bei pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė Nutarime nurodytą nusižengimą, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nutarimams, kuriais skiriamos įstatyme nustatytos nuobaudos, be kita ko, taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos, įtvirtinančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1483/2013).

Pažymėtina, kad Marijampolės kalėjimas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Teismas atkreipia dėmesį, kokias aplinkybes Marijampolės kalėjimas 2023 m. sausio 18 d. rašte nurodė, kaip įrodymus pareiškėjo neteisėtų veiksmų konstatavimui, t.y.: 1) 2022 m. gruodžio 24 d. Tarnybiniame pranešime jaunesnysis specialistas nurodė, jog 2022 m. gruodžio 24 d. užėjo į gyvenamąją patalpą Nr. 16 ir pastebėjo pareiškėją gulint lovoje su mobiliojo ryšio telefonu rankose, pareigūnas davė nurodymą atiduoti telefoną, kurį, pareigūno teigimu, pareiškėjas ir atidavė, bei nurodė pasiaiškinti raštu dėl padaryto pažeidimo, ir pareigūnas nurodė, jog įvykis užfiksuotas vaizdo registratoriumi Nr. 30; 2) jaunesniajam specialistui buvo priskirtas registratorius Nr. 9, tačiau dėl įvykio dieną intensyvaus jo naudojimo, akumuliatorius išsikrovė, todėl pareigūnui buvo vaizdo registratorius pakeistas į Nr. 30; 3) žodžiu apklaustas pareigūnas teigė, jog registratorių jis naudojo ir yra įsitikinęs, kad vaizdas buvo įrašytas; 4) peržiūrėjus vaizdo registratoriaus užfiksuotus 2022 m. gruodžio 24 d. dienos įrašus, pareigūno Tarnybiniame pranešime nurodyto įvykio nepavyko aptikti, nes įrašo nėra; 5) atsižvelgiant į tai, kad pareigūnas intensyviai naudojo vaizdo registratorių, pakeitė išsikrovusį vaizdo registratorių kitu, nėra pagrindo manyti, kad pareigūnas sąmoningai nenaudojo registratoriaus, o vaizdo registratoriaus įrašas galėjo būti neišsaugotas dėl techninių kliūčių. Rašte daroma išvada, jog Tarnybinis pranešimas laikytinas pakankamu įrodymu konstatuoti pareiškėjo neteisėtus veiksmus.

Kaip matyti iš 2023 m. vasario 20 d. rašto, jame pareiškėjui vėl paaiškinta, kodėl neišsaugotas vaizdo registratoriaus įrašas. Kalėjimų tarnyba remiasi: 1) Aprašo 17 punktu, nustatančiu, jog vaizdo registratoriumi padarytas vaizdo įrašas saugomas iki tyrimo pabaigos, kai atliekamas tarnybinis tyrimas dėl aplinkybių, susijusių su suimtojo (nuteistojo) padarytu teisės pažeidimu; 2) kad pareiškėjo padaryto pažeidimo atveju pažeidimo faktas – mobiliojo ryšio telefono laikymas rankose – yra užregistruotas tinkamai; 3) Apraše nenustatyta, jog vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija būtų saugoma dėl teisės pažeidimo fakto nustatymo (vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija naudojama siekiant tiksliau nustatyti su teisės pažeidimu susijusias aplinkybes); 4) kad 2023 m. sausio 18 d. rašte buvo išsamiai paaiškintos aplinkybės, dėl kurių vaizdo įrašas nebuvo išsaugotas; 5) prarastas vaizdo įrašas neturi įtakos teisės pažeidimo fakto nustatymui, tai tik papildoma medžiaga.

Vienok, teismas atkreipia dėmesį, kad 2023 m. sausio 18 d. rašte buvo nurodyta, jog „peržiūrėjus vaizdo registratoriaus užfiksuotus 2022-12-24 dienos įrašus, SVS jaunesniojo specialisto tarnybiniame pranešime nurodyto įvykio nepavyko aptikti, kadangi minimo įrašo nėra <...>“. Vadinasi, atsakovų argumentai apie tai, kad buvo detaliai visos aplinkybės dėl vaizdo įrašo neišsaugojimo paaiškintos, nėra pagrįsti faktiniais duomenimis, todėl jie atmetami.

Dėl ginčijamuose raštuose nurodytų teiginių apie vaizdo registratoriumi užfiksuotos informacijos išsaugojimą ir tarnybinio pranešimo pakankamumą pažeidimo konstatavimui, teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Aprašo 16 punktą, pareigūnas gautą vaizdo registratoriuose įrašytą vaizdo medžiagą saugo 10 darbo dienų, negavęs informacijos dėl konkretaus vaizdo įrašo tolimesnio išsaugojimo – ją sunaikina. O Aprašo 18 punktas numato, jeigu vaizdo įrašas turi reikšmės nagrinėjant suimtojo (nuteistojo) skundą dėl įstaigos vadovo priimto administracinio sprendimo, jis saugomas iki institucijos ar pareigūno, nagrinėjančio skundą, sprendimo priėmimo pabaigos. Kaip nustatyta byloje, Tarnybinis pranešimas buvo surašytas 2022 m. gruodžio 24 d. 2022 m. gruodžio 28 d. surašytas Nutarimas skirti pareiškėjui nuobaudą, o 2023 m. sausio 3 d. pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta nuobauda, kreipėsi su skundu į Marijampolės kalėjimą.

Taigi, atsižvelgiant į paminėtą reglamentavimą, vaizdo įrašas turėjo būti saugomas bent iki 2023 m. sausio 6 d. Tačiau pareiškėjui 2023 m. sausio 3 d. pasikreipus į Marijampolės kalėjimą, nesutinkant su paskirta nuobauda, teismo vertinimu, tokia medžiaga turėjo būti saugoma kaip įrodymas ir ilgiau. Teismo vertinimu, Kalėjimų tarnybos 2023-02-20 rašte nurodyti teiginiai, jog Apraše nenustatyta, kad vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija turėtų būti saugoma dėl teisės pažeidimo fakto nustatymo, laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina, jog nors atsakovas nurodo, jog vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija gali būti naudojama siekiant tiksliau nustatyti su teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, tačiau tokiu atveju, kai vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas yra vienintelis įrodymas, kuris pagrindžia pareiškėjo padarytą pažeidimą, tokio registratoriaus naudojimas ir vaizdo įrašo išsaugojimas, privalėjo būti užtikrintas, nes šiuo atveju, vien iš Tarnybiniame pranešime bei apklausos metu pareigūno nurodytų teiginių, jog jis yra įsitikinęs, kad naudojo vaizdo registratorių ir tinkamai užfiksavo pažeidimą, negalima vertinti, kad pažeidimas buvo padarytas ir juo labiau, tinkamai užfiksuotas, taigi, tokie rašte nurodyti teiginiai, jog vaizdo registratoriumi užfiksuota informacija gali būti naudojama tik siekiant tiksliau nustatyti su teisės pažeidimu susijusias aplinkybes, o nesant vaizdo įrašo, Tarnybinis pranešimas yra pakankamas įrodymas konstatuoti pareiškėjo pažeidimą, laikytini tik prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais konstatuojant pareiškėjo pažeidimo padarymo faktą.

Remiantis Aprašo 5 punkto nuostatomis, pareigūnas, atlikdamas apėjimą ir fiksuodamas pažeidimą, privalo naudoti vaizdo registratorių, remiantis Aprašo 4 punkto nuostatomis, pareigūnas privalo įsitikinti ar vaizdo registratorius tinkamai veikia ar yra daromas vaizdo įrašas. Remiantis Aprašo 22 punkto nuostatomis, užfiksuoti duomenys ar jų fragmentai, dėl kurių turi būti surašytas Tarnybinis pranešimas, įrašomi tarnybinėse informacijos laikmenose ar kompiuteriuose ir kaip įrodymai saugomi atskirai nuo kitų vaizdo duomenų iki pradėtų procesinių veiksmų pabaigos. Taigi, šiuo atveju, vaizdo registratoriaus atliktas vaizdo įrašas turėjo būti saugomas kaip objektyvus įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjo pažeidimo padarymo faktą, tačiau vaizdo įrašas išsaugotas nebuvo, ir kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų (2023 m. sausio 18 d. raštas), nėra įrodymų, jog toks įrašas apskritai buvo daromas.

Tiek Nutarime, tiek 2023 m. sausio 18 d., 2023 m. vasario 20 d. Raštuose, kaip esminis įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjo padarytą pažeidimą, nurodytas Tarnybinis pranešimas, kuriame, kaip minėta, nurodyti tik teiginiai, kad pažeidimas buvo padarytas ir užfiksuotas vaizdo registratoriumi, tačiau jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tokių teiginių pagrįstumą, į bylą nebuvo pateikta. Teismo vertinimu, tik prielaidomis ir pateiktais pareigūno teiginiais, kad pažeidimas buvo padarytas ir tinkamai užfiksuotas, negalėjo būti vadovaujamasi konstatuojant pareiškėjo padarytą pažeidimą dėl mobiliojo ryšio telefono laikymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad išsamesnius teisinius argumentus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių atsakovas nurodė atsiliepime, neturi įtakos vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal VAĮ privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007; LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015).

Įvertinus visus išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Nutarimas ir Raštai priimti pažeidžiant VAĮ įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų nuostatas, įtvirtinančias, kad individualiame administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas. Atitinkamai, pagal teismo sprendime išdėstytus argumentus, nurodytą teisinį reglamentavimą, skundžiami sprendimai negali būti pripažįstami pagrįstais ir atitinkančiais VAĮ nustatytus reikalavimus. Todėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2022 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 82/04-754 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo 2023 m. sausio 18 d. raštas Nr. SN-20-71 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 20 d. raštas Nr. 2S-390, laikytini nepagrįstais ir naikintini.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjo skundas patenkintas, sprendimas yra priimtas jo naudai. Pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Taigi, pareiškėjui iš atsakovų priteistina 30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. D. skundą tenkinti.

Panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2022 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 82/04-754 „Dėl nuteistojo nubaudimo“.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo 2023 m. sausio 18 d. raštą Nr. SN-20-71.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 20 d. raštą Nr. 2S-390.

Priteisti pareiškėjui S. D., a. k. (duomenys neskrlbtini), 30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, lygiomis dalimis (po 15 Eur) iš Lietuvos kalėjimų tarnybos ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.