Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 21.61-08-G11/19 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2007 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 68-58 nurodymus pareiškėjui S.A. sumokėti 5430 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą, 4180 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio baudą ir 8735 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą į nurodymus sumokėti 3258 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą, 2508 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio baudą ir 5241 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pripažino, jog įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo S.A. skundas dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų dalyje, kurioje jam apskaičiuotos PVM, FAPM, GPM bei šių mokesčių delspinigių sumos, yra nepagrįstas: 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 72 straipsnis, reglamentuojantis mokesčio apskaičiavimą pagal kitų valstybės institucijų dokumentus, 1 d. nustato, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. MAĮ 72 straipsnio 2 - 3 dalis nustato, kad mokestis šio straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo. Tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą konkrečiai nurodydamas, dėl ko nesutinkama, arba pats šio įstatymo nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestis apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai. Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 2002 m. kovo 28 d. Nr. IX-816 (2003 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-1754 redakcija) 7 straipsnio 1 ir 4 punktai nustato, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atskleisti ir tirti veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie mokesčius, valstybės (savivaldybės) rinkliavas ir kitas įmokas teikimu atsakingoms institucijoms ir įstaigoms, mokesčių, valstybės (savivaldybės) rinkliavų, valstybinio socialinio draudimo ir kitų įmokų vengimu, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, ir kitus teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais, valstybės (savivaldybės) rinkliavomis, valstybinio socialinio draudimo ir kitomis įmokomis, taip pat įstatymų nustatyta tvarka vykdyti operatyvinę veiklą, atlikti ikiteisminį tyrimą, ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklių (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) 2-4, 20 punktai numato, kad: finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistui, prokurorui, teisėjui, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnui (toliau – pareigūnui) pavedus, atlieka fizinių bei juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikia specialisto išvadą arba paaiškinimus Baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais; finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistai, atlikdami fizinių bei juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikdami specialisto išvadą arba paaiškinimus, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos nuostatais; fizinių bei juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlieka ir specialisto išvadą arba paaiškinimus pateikia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo padaliniai; tais atvejais, kai objekto tyrimo metu nustatoma, kad yra nesumokėti mokesčiai (įmokos) į biudžetą, specialisto išvados ir priedų prie jų patvirtintos kopijos, suderinus su išvadą pateikti pavedusiu pareigūnu, gali būti perduodamos teritorinei Valstybinei mokesčių inspekcijai, Muitinės departamentui bei kitoms institucijoms mokesčiams (įmokoms) administruoti.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog yra pagrindas teigti, kad šiuo atveju mokesčių administratorius, remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos dokumentais, taip pat atsižvelgdamas į įsiteisėjusiu 2006 m. balandžio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-533-539/2006 nustatytas aplinkybes, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjo S.A. nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-388/2008, aiškindamas MAĮ 72 straipsnio nuostatas nurodė, kad minėtai tarnybai pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atliekant asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 72 straipsnio nuostatas mokesčių administratorius turi teisę, remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos dokumentais, apskaičiuoti mokesčių mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su jo 2000 - 2003 m. gautų pajamų dydžiu, nėra tikslios, kadangi šio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino tik dėl paties vertimosi ūkine veikla fakto ir neteikė jokios reikšmės nustatomiems gautų pajamų dydžiams, todėl pagal liudytojų parodymus nustatytas pajamų dydis yra tik apytikslis, spėjamas, nėra pagrįsti: kaip matyti iš patikrinimo akto, apskaičiuodamas pareiškėjo pajamas, gautas laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius įvertino Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos skyriaus 2005 m. gegužės 10 d. specialisto išvadą Nr. 5/359, kurioje apibendrinti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams duotus liudytojų O.K., N.N., V.M., J.S., V.S., A.S., L.S., L.B. parodymus, taip pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-533-539/2006 nustatytą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 20 d., S.A., neteisėtu būdu versliškai ėmėsi ūkinės ir komercinės veiklos, už parduotą arba pristatytą žuvį aštuoniems fiziniams asmenims, prekiaujantiems Klaipėdos miesto turgavietėse, gavo viso 377 700 Lt pajamų.

Teismas pažymėjo, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas S.A. nenurodė aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kurios leistų teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytas jo iš ūkinės komercinės veiklos gautų pajamų dydis būtų nepagrįstas, kitų įrodymų, apart įvertintų ikiteisminio tyrimo metu, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti S.A. gautas pajamas, nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad nustatinėjant gautų pajamų dydį, nebuvo remtasi žuvies įsigijimo dokumentais, nėra pagrįsti: kaip matyti tiek iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Klaipėdos skyriaus 2005 m. gegužės 10 d. specialisto išvados Nr. 5/359, tiek iš Klaipėdos apskrities VMI mokestinio patikrinimo akto, šie duomenys, nustatinėjant S.A. gautų pajamų dydį, buvo įvertinti ir jie anaiptol nepaneigia liudytojų parodymų, o mokesčių administratoriaus sprendimas neišskaityti iš S.A. apmokestinamų pajamų žuvies įsigijimo išlaidų pagrįstas ne aplinkybe, kad šiais duomenimis patikrinimo metu nėra vadovaujamasi. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.), be kita ko, numatė, kad bendrosios pajamos už turto nuomą bei kitos pajamos, neišvardytos šio įstatymo II, III ir IV dalyse bei šio straipsnio trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje dalyse, apmokestinamos taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą. Iš šiame straipsnyje nurodytų bendrųjų pajamų jokios išlaidos neišskaičiuojamos, išskyrus sumas, kurias paramos teikėjas davė Labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau neviršijančias 15 procentų bendrųjų pajamų. Bendrosios pajamos nustatomos atskaičius fizinių asmenų, įsiregistravusių pridėtinės vertės mokesčių mokėtojais, apskaičiuotą, o fizinių asmenų, neįsiregistravusių pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais, į biudžetą sumokėtą pridėtinės vertės mokestį už parduotas prekes, suteiktas paslaugas, atliktus darbus arba kitą apmokamą veiklą. Fizinių asmenų, neįsiregistravusių pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais, bendrųjų pajamų be pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Fizinių asmenų, neįsiregistravusių pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais, bendrųjų pajamų be pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo tvarkos 1 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 straipsnio nuostata dėl bendrųjų pajamų apskaičiavimo be sumokėto į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio taikoma fiziniams asmenims, neįsiregistravusiems PVM mokėtojais, tačiau sumokėjusiems šį mokestį į biudžetą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Šios tvarkos 3 ir 4 punktai numatė, kad: fizinis asmuo, per kalendorinius metus gavęs vienkartinių su darbo santykiais nesusijusių pajamų iš kito fizinio asmens, šias pajamas deklaruoja nuolatinės gyvenamosios vietos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiais atvejais pajamų mokestį apskaičiuoja apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyrius. Jeigu pateikiami PVM sumokėjimą į biudžetą įrodantys dokumentai, pajamų mokestis apskaičiuojamas iš gautų pajamų sumos atėmus sumokėtą į biudžetą PVM sumą. Jeigu PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą iki pajamų deklaracijos pateikimo dienos, pajamų mokestis perskaičiuojamas sumokėjus į biudžetą PVM ir pateikus tai įrodančius dokumentus. Pajamų mokesčio permoka grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka; kai fizinis asmuo deklaruoja pajamas, numatomas gauti kalendoriniais metais, pajamų mokestis apskaičiuojamas nuo bendros numatomų gauti pajamų sumos. Kai per metus keičiasi apskaičiuoto sumokėti pajamų mokesčio suma, mokestis gali būti perskaičiuotas atsižvelgiant į faktiškai gautų pajamų dydį, t. y. iš faktiškai gautų bendrųjų pajamų atėmus sumokėtą į biudžetą PVM. Šiuo atveju pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 37 straipsnį fiziniai asmenys, anksčiau deklaravę numatomas gauti pajamas ir mokantys avansinius mokesčius, gali pateikti naują pajamų deklaraciją, kuria remiantis patikslinamas apskaičiuoto pajamų mokesčio įmokų dydis.

Atsižvelgdamas į tai, teismas pabrėžė, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas S.A. bendrąsias pajamas už 2001 - 2002 m., neturėjo pagrindo išskaičiuoti jo parduotos žuvies įsigijimo išlaidų, taip pat ir PVM, kadangi žuvies įsigijimo apskaitos dokumentuose nėra nurodyta, kad prekes pagal apskaitos dokumentus įsigijo pareiškėjas S.A. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad mokesčių administratorius pareiškėjo S.A. 2003 - 2004 m. vykdytą veiklą, susijusią su nekilnojamo turto pirkimu – pardavimu, nepagrįstai kvalifikavo kaip individualią Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies prasme, taip pat nurodė sumokėti nustatyto dydžio mokesčius, delspinigius bei baudas, atitinkamai – naikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priimtus sprendimus šioje dalyje: Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintos Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklės, įsigaliojusios 2003 m. sausio 5 d., numato, kad nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios informuoti mokesčių administratorių apie pradedamą vykdyti individualią veiklą, įsiregistruoti mokesčių mokėtoju. Atitinkamai, pradėjęs vykdyti individualią veiklą, fizinis asmuo, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, privalo vykdyti ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus. Kadangi aplinkybė, kad pareiškėjas S.A. 2003 m. vykdė individualią veiklą, patvirtinta byloje pateiktais įrodymais, ji nustatyta ir įsiteisėjusiu 2006 m. balandžio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-533-539/2006, be to, pateiktu skundu nėra ir ginčijama, pareiškėjas nuo 2003 m. pradžios atitinkamai turėjo ir pareigą tvarkyti tokios veiklos buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, atitinkamai mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis, prie išlaidų, kurios priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, galėjo priskirti tik išlaidas, kurios pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Teismas pripažino, jog, kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų ir paties pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje, žuvies įsigijimo apskaitos dokumentuose nėra nurodyta, kad prekes įsigijo pareiškėjas S.A., o kiti dokumentai, patvirtinantys su individualios veiklos vykdymu susijusias išlaidas, nepateikti, todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad šios išlaidos turėjo būti išskaičiuotos, yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad apskaičiuojant GPM, iš S.A. individualios veiklos pajamų mokesčių administratoriaus apskaičiuotas 10 860 Lt PVM buvo išskaičiuotas.

Teismo nuomone, kitų skundžiamų sprendimų neteisėtumo ar nepagrįstumo pagrindų, susijusių su PVM apskaičiavimu, skunde ar teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė, bylos nagrinėjimo metu jie taip pat nenustatyti, o pripažinus, kad mokesčių administratorius, remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos dokumentais, taip pat atsižvelgdamas į įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 13 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-533-539/2006 nustatytas aplinkybes, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjo S.A. nesumokėtus mokesčius, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų dalyje dėl pareiškėjui S.A. apskaičiuoto PVM, taip pat su šiuo mokesčiu susijusios apskaičiuotos delspinigių sumos.

Kartu teismas nustatė, jog pareiškėjo skundas dalyje dėl jam paskirtų baudų dydžių yra iš dalies pagrįstas: 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 123 straipsnio 3 dalis numato, jog nustačius, kad apmokestinamasis asmuo arba bet koks kitas asmuo, nesantis PVM mokėtoju, tačiau šio įstatymo nustatyta tvarka privalėjęs mokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda, o 4 d. – kad šio straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytais atvejais skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Pažeidimų padarymo metu galiojusio 1995 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974 50 straipsnio 2 dalis numatė, kad patikrinimo metu mokesčio administratoriui nustačius, kad mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) nepagrįstai sumažino mokesčio bazę ar (ir) neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl to neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio, mokesčio mokėtojui arba mokestį išskaičiuojančiam asmeniui priskaičiuojama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų atitinkamai neapskaičiuoto nedeklaruojamo arba nedeklaruoto deklaruojamo mokesčio dydžio bauda, jei kitaip nenumatyta atitinkamo mokesčio įstatyme. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Kaip matyti iš minėtų įstatymo nuostatų, už prievolės sumokėti PVM, FAPM, GPM pareiškėjui galėjo būti skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotų mokesčių sumų dydžio baudos, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, mokesčio mokėtojo kaltės formą ir kitas aplinkybes, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Teismo vertinimu, kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, savo sprendimo skirti pareiškėjui maksimalias baudas vietinis mokesčių administratorius iš esmės nemotyvavo, nors patikrinimo akte, aptariant FAPM apskaičiavimą, pasisakyta, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas skirti didesnę baudą („sunkintų padaryto pažeidimo pobūdį“), tokie motyvai nėra nurodyti ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendime, taip pat ir atsiliepime į skundą. Teismas akcentavo, jog iš esmės nėra aplinkybių, kurios būtų pagrindas mažinti ar didinti pareiškėjui už pažeidimų padarymą skiriamų baudų dydį, todėl ginčijami sprendimai keičiami ir pareiškėjui skirtos maksimalios baudos mažinamos iki jų vidurkio, t. y. nuo 50 proc. iki 30 proc. apskaičiuotų mokesčių sumų dydžio, nustatant mokėtinas 3258 Lt PVM baudos, 2508 Lt FAPM baudos ir 5241 Lt GPM baudos sumas.