Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Živilei Trinkūnaitei,

atsakovo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros atstovui Vytautui Eidikoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecovita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecovita“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Žalvaris“ dėl aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Ecovita“ (toliau – ir Bendrovė) skundais (t. I, b.l. 1–4, 109–114, t. II, b.l. 1–4) ir patikslintu skundu (t. I, b.l. 29–32) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus miesto agentūra) 2010 m. liepos 8 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-81 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-81);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. VR-1.7-1243 „Dėl 2010-07-08 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81“ (toliau – ir Sprendimas Nr. VR-1.7-1243);

3) panaikinti Vilniaus RAAD 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. VR-1.7-1331 „Dėl atliekų tvarkymo registracijos“ (toliau – ir Sprendimas Nr. VR-1.7-1331);

4) panaikinti Vilniaus miesto agentūros 2010 m. rugpjūčio 26 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-86 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-86);

5) panaikinti Vilniaus RAAD 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. VR-1.7-1556 „Dėl 2010-08-26 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-86“ (toliau – ir Sprendimas Nr. VR-1.7-1556).

Taip pat prašė priteisti turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, jog Vilniaus RAAD 2010 m. liepos 26 d. Sprendimu Nr. VR-1.7-1243 paliko Vilniaus miesto agentūros 2010 m. liepos 8 d. Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-81 nepakeistą. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto agentūra Privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-81 pakartotinai nurodė UAB „Ecovita“ nuosavybės teise priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos (atliekos kodas 15 01 10, pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Vilniaus miesto agentūrai atliekų atidavimą patvirtinančius dokumentus. Tokie reikalavimai turėjo būti įvykdyti iki 2010 m. liepos 19 d. Bendrovė nesutiko su Privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-81 ir 2010 m. liepos 15 d. rašte paaiškino Vilniaus miesto agentūrai, kad 2008 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktu kartu su atliekų surinkimo darbais metalinės statinės, į kurias buvo surinktos UAB „Tavilta“ pesticidų atliekos, buvo perduotos atliekų savininkui UAB „Tavilta“. Taip pat nurodė, kad Bendrovė pati turi teisę tvarkyti tokias atliekas, be to, prašė atšaukti Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-81, kol statinės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebus grąžintos pareiškėjui, nes nėra aiški metalinių statinių, likusių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kilmė, jų priklausomybė bei skaičius. Vilniaus miesto agentūra 2010 m. liepos 27 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame nustatė, kad pareiškėjas neįvykdė privalomojo nurodymo reikalavimų bei saugo pavojingas atliekas, neturėdamas licencijos pavojingų atliekų saugojimui. Pareiškėjas, nesutikdamas su šio patikrinimo akto išvadomis, 2010 m. rugpjūčio 3 d. rašte dar kartą paaiškino Vilniaus miesto agentūrai, kad Bendrovė neperdavė jokiai įmonei Privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-81 nurodytos pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis, nes ji niekada nebuvo ir nėra šių atliekų turėtoja. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą atliekų turėtojo apibrėžimą bei to paties straipsnio 5 dalyje pateiktą atliekų gamintojo apibrėžimą ir pažymėjo, jog Bendrovė nėra nei šių atliekų (pakuotė, užteršta pavojingomis cheminėmis medžiagomis) gamintoja, nei turėtoja. Pabrėžė, jog pavojingos atliekos (pakuotė, užteršta pavojingomis cheminėmis medžiagomis, atliekos kodas 15 01 10) susidarė UAB „Tavilta“ veikloje – UAB „Tavilta“ netinkamomis sąlygomis saugojo pesticidų atliekas metalinėse statinėse, dėl ko metalinės statinės tapo netinkamos naudoti ir susidarė pavojingos atliekos. Bendrovė pagal 2008 m. gegužės 12 d. sutartį Nr. S06-2 su UAB „Tavilta“ pateikė tarą transportavimui ir paruošė pesticidų atliekas transportavimui bei turėjo išvežti pesticidų atliekas sudeginimui. Kadangi UAB „Tavilta“ neįvykdė sutarties, pesticidų atliekos liko supakuotos į UAB „Ecovita“ priklausančias metalines statines ir nebuvo išvežtos sudeginimui. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.28 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsirado, kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradeda saugoti daiktą. Pažymėjo, jog ne kartą raštuose Vilniaus RAAD nurodė, kad 2008 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktu UAB „Ecovita“ kartu su atliekų surinkimo darbais perdavė metalines statines, į kurias buvo surinktos UAB „Tavilta“ pesticidų atliekos, laikinai ir neatlygintinai naudotis atliekų savininkui – UAB „Tavilta“, kuris tapo šios atliekos turėtoju ir iki šiol pareiškėjui statinių negrąžino. Pakartotinai pabrėžė, jog Bendrovė pati turi teisę tvarkyti pavojingas atliekas, įskaitant ir pakuotę, užterštą pavojingomis cheminėmis medžiagomis (atliekos kodas 15 01 10), todėl Bendrovė, tapusi tokių atliekų turėtoja, pati galėtų sutvarkyti tokias atliekas, neperduodama jų kitai įmonei, turinčiai teisę tvarkyti tokias atliekas. Be to, dalis pesticidų atliekų buvo sudėta į UAB „Tavilta“ priklausančias metalines statines, dalis šių statinių dėl neaiškių priežasčių liko bendroje neišvežtų statinių krūvoje, šiuo metu nėra aiški šių statinių kilmė, priklausomybė bei skaičius.

Atsakovai Vilniaus RAAD ir Vilniaus miesto agentūra atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 47–49) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, Bendrovė yra atliekų turėtoja, nes jai nuosavybės teise priklauso statinės (pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Pagal Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, todėl tik Bendrovė, pavojingų atliekų savininkė, gali ir turi pareigą, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sutvarkyti pavojingas atliekas. Teigė, jog skunde pateikti argumentai, kad neva pavojingų atliekų (statinių, užterštų pavojingomis cheminėmis medžiagomis) turėtoja yra UAB „Tavilta“ vertintini kritiškai, juos paneigia pareiškėjo Vilniaus RAAD pateikti dokumentai dėl statinių priklausomybės: antstolės N. Š. 2010 m. kovo 24 d. turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 33-281/2010, kuriuo buvo areštuota pakuotė (393 metalinės mėlynos spalvos statinės, kuriose laikytos pavojingos atliekos) pesticidai ir kuriame pažymėta, jog areštuoto turto savininkas – UAB „Ecovita“; UAB „Ecovita“ 2010 m. kovo 5 d. pretenzija dėl metalinių statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurioje nurodyta, jog metalinės statinės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į kurias sukrauti UAB „Tavilta“ priklausantys pesticidai, nuosavybės teise priklauso UAB „Ecovita“; Bendrovės 2010 m. balandžio 8 d. raštas „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriuo Vilniaus RAAD pateikta informacija, kad metalinės statinės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso UAB „Ecovita“ pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. sąskaitą Nr. 2008-004578; 2010 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-10-273, kurio pagrindu antstolė N. Š. 2010 m. kovo 24 d. turto arešto aktu areštavo UAB „Ecovita“ nuosavybės teise priklausančias 393 mėlynos spalvos statines, esančias (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Todėl pasikeitusi pareiškėjo pozicija vertintina kaip siekis išvengti Įstatyme nustatytos atliekų turėtojo pareigos – sutvarkyti atliekas – vykdymo. Pažymėjo, jog Civilinio kodekso 4.28 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atsiradimo pagrindus, todėl negali būti taikomas šioje byloje, o šiuo atveju apie valdymą galima kalbėti tik Civilinio kodekso 4.37 straipsnio prasme, t. y. kaip apie nuosavybės teisės sudėtinę dalį, o ne kaip apie savarankišką daiktinę teisę. Statinės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, yra pavojingos atliekos (pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), nuosavybės teise priklausančios pareiškėjui. Pažymėjo, jog Privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-81 nėra nurodytas konkretus atliekų tvarkymo būdas ar konkretus atliekų tvarkytojas, todėl tiek teisėtas pavojingų atliekų eksportas, tiek teisėtas atliekų surinkimas ar kiti teisėti atliekų tvarkymo būdai yra tinkami Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-81 įvykdymo būdai. Be to, UAB „Ecovita“ neturi teisės sandėliuoti pavojingų atliekų, nes pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, atliekų tvarkytojas privalo registruotis Atliekas tvarkančių įmonių registre, tačiau UAB „Ecovita“ atsiliepimo pateikimo dienos duomenimis nebuvo registruota atliekas tvarkančių įmonių registre, UAB „Ecovita“ pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas yra sustabdytas, o Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis draudžia tvarkyti pavojingas atliekas, neturint pavojingų atliekų tvarkymo licencijos. Nurodė, jog UAB „Ecovita“ priklausančios metalinės statinės yra užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis (pesticidų atliekomis) ir kelia grėsmę aplinkai. Siekdama užtikrinti tinkamą šių atliekų tvarkymą, Vilniaus miesto agentūra, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, UAB „Ecovita“ 2010 m. kovo 5 d. pretenzija ir 2010 m. gegužės 27 d. pakartotine pretenzija, 2010 m. birželio 3 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-l4.2-72 įpareigojo UAB „Ecovita“ iki 2010 m. birželio 18 d. nuosavybės teise priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingus atliekos (atliekos kodas 15 01 10, pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir Vilniaus miesto agentūrai pateikti atliekų atidavimą patvirtinančius dokumentus. Toks privalomasis nurodymas nebuvo ginčytas teisme. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto agentūra 2010 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. VR-14.7-314 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-314) nustatė, kad UAB „Ecovita“ neįvykdė 2010 m. birželio 3 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-72 reikalavimų, tuo pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Vilniaus miesto agentūra, remdamasi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 24 straipsniu, Patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-314, 2010 m. liepos 8 d. Privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-81 pakartotinai įpareigojo pareiškėją iki 2010 m. liepos 19 d. nuosavybės teise priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos (atliekos kodas 15 01 10, pakuotės, užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, perduoti tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir Vilniaus miesto agentūrai pateikti atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimais į skundus (t. I, b.l. 159–161, t. II, b.l. 35–37) prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimus iš dalies grindė tokiomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir Vilniaus RAAD bei Vilniaus miesto agentūros atsiliepimas į skundą.

Papildomai nurodė, kad Sprendimas Nr. VR-1.7-1331 yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 17.5 punktu, įmonės registracija Atliekas tvarkančių įmonių registre panaikinama, jeigu atliekas tvarkanti įmonė, vykdydama atliekų tvarkymo veiklą, pažeidžia nustatytus atliekų tvarkymo reikalavimus ir nesiima priemonių tokiems pažeidimams pašalinti. Pareiškėjo veikloje nustatytos visos sąlygos, būtinos Atliekų tvarkymo taisyklių 17.5 punkto taikymui. Nurodė, jog Vilniaus RAAD gavo iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo UAB „Ecovita“ direktorės pasirašytą atsiliepimą į skundą dėl antstolio veiksmų, kuriame aiškiai išdėstyta pozicija, jog, remiantis antstolio R. V. 2010 m. kovo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 128-10-273, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, liko 393 UAB „Ecovita“ nuosavybės teise priklausančios mėlynos spalvos metalinės statinės. Minėtame atsiliepime išdėstyta aiški pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių 393 statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, takoskyra nuo UAB „Tavilta“ turto bei pateikti statinių įsigijimo dokumentai, pagrindžiantys UAB „Ecovita“ nuosavybės teises į statines. Pabrėžė, jog Bendrovė siekia išvengti Įstatyme nustatytų pareigų atliekų turėtojui ir visiškai nepagrįstai vadovaujasi Civilinio kodekso 4.28 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įrodinėdama, jog atliekų tvarkymo pareigas turi vykdyti UAB „Tavilta“. Atsižvelgė į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog pareiškėjas neturi teisės sandėliuoti pavojingų atliekų, pareiškėjui atsiliepimo pateikimo dieną (2010-10-04) pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas yra sustabdytas. Pabrėžė, jog Vilniaus miesto agentūros 2010 m. birželio 3 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-72 nebuvo ginčytas teismine tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu (t. III, b.l. 65–82) skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog visi pareiškėjo skundžiami Vilniaus RAAD sprendimai bei Vilniaus miesto agentūros privalomieji nurodymai yra susiję su Vilniaus miesto savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos 2010 m. kovo 24 d. posėdžio protokole, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 patvirtintų Ekstremalių įvykių kriterijų 10.3 punktu, konstatuotu dėl netinkamomis sąlygomis laikomų pesticidų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keliamos grėsmės aplinkai ir žmonių sveikatai UAB „Tavilta“ objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nuo 2010 m. kovo 24 d. paskelbtu susidariusiu ekstremaliu įvykiu. Nustatė, kad UAB ,,Ecovita“ (rangovas) ir UAB ,,Tavilta“ (užsakovas) 2008 m. gegužės 12 d. sudarė sutartį Nr. S06-2 dėl pesticidų atliekų, esančių sandėlyje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, utilizavimo, atliekas utilizuojant Vokietijos įmonėje AVG Abfall-Verwertungs-Gesellschaft mbH, Hamburge (toliau – ir Sutartis Nr. S06-2) (1.1 punktas). UAB ,,Ecovita“ ir UAB ,,Tavilta“ 2008 m. gruodžio 19 d. pasirašė atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą, kuris yra neatskiriama Sutarties Nr. S06-2 dalis. Šiame akte, be kita ko, nurodyta, jog užsakovas (UAB ,,Tavilta“) patvirtina, kad UAB ,,Ecovita“ (rangovas), vykdydamas Sutartį Nr. S06-2, tinkamai ir laiku pateikė UAB ,,Tavilta“ (užsakovui) tarą, reikalingą atliekų transportavimui, surinko atliekas į metalines statines ir paruošė atliekas transportavimui, bei priima šiuos darbus. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal išieškotojo – Vilniaus RAAD – atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. T2-403-535/2009 pagal Vilniaus RAAD prašymą taikyti teismo sprendime nurodytas teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes bei laikinąsias apsaugos priemones skolininkui – UAB „Tavilta“, 2009 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1342-567/2009 nutarė, inter alia, taikyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo, papildyto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. papildomu sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-1239-580/2007 nurodytas teismo sprendimo neįvykdymo pasekmes: skolininkui – UAB ,,Tavilta“ neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti išieškotojui – Vilniaus RAAD perduoti visas skolininko – UAB „Tavilta“ sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sukauptas ir saugomas pavojingas atliekas (pesticidus) turinčiam teisę tvarkyti šias atliekas atliekų tvarkytojui. Vilniaus RAAD (užsakovas) ir UAB „Žalvaris“ (rangovas) 2010 m. sausio 27 d. sudarė sutartį dėl atliekų sutvarkymo paslaugų pirkimo Nr. VR-3.10-009 (toliau – ir Sutartis Nr. VR-3.10-009), kurios objektas – UAB „Tavilta“ sukauptų (duomenys neskelbtini), Vilnius, apie 120 tonų neatpažintų, uždraustų ir netinkamų naudoti pesticidų atliekų sutvarkymo paslaugos pirkimas. Pažymėjo, jog Bendrovė, kuri buvo ir yra statinių (taros) savininkė, nepaisant to, kad su UAB „Tavilta“ buvo sudaryta Sutartis Nr. S06-2, mano, kad skundžiamais sprendimais ir privalomaisiais nurodymais ji neteisėtai įpareigota tvarkyti atliekas, nes pesticidai ir atliekos (užterštos ir sugadintos statinės) turi būti tvarkomos UAB „Žalvaris“ pagal Sutartį Nr. VR-3.10-009, o nesugadintos statinės turi būti grąžintos jai kaip jos nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šiame procese piktnaudžiauja savo, kaip savininko teisėmis, nes jis pats ir privalo savo nuosavybę (statines) taip tvarkyti ir kitiems asmenims nurodyti, kokios jam nuosavybės teisėmis priklausančios statinės ir kiek jų yra tinkamos naudoti, o kokios statinės ir kiek jų yra atliekos (užterštos ir sugadintos statinės) (nes tada būtų galima įgyvendinti pareiškėjo reikalavimus – pesticidai ir atliekos (užterštos ir sugadintos statinės) turi būti tvarkomos UAB „Žalvaris“ pagal Sutartį Nr. VR-3.10-009, o nesugadintos statinės turi būti grąžintos pareiškėjui kaip jo nuosavybė). Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad UAB ,,Ecovita“ minėtos savininko funkcijos neatliko. Todėl sprendžiant ekstremalų įvykį ir nepažeidžiant savininko teisių, atsakovai pagrįstai įvertino, kad nuosavybę (kokia ji bebūtų – ar atliekos (užterštos ir sugadintos statinės), ar geros statinės) turi susitvarkyti pati Bendrovė, o tam buvo priimti pagrįsti ir teisėti nurodymai bei sprendimai. Pabrėžė, kad UAB „Ecovita“ statinių areštas netrukdė / netrukdo pareiškėjui įgyvendinti skundžiamus nurodymus bei sprendimus statines tvarkant saugojimo būdu (pagal Įstatymo 2 priedo R13 punktą ir 3 priedo D15 punktą). Skundžiami nurodymai ir sprendimai negali būti vertinami, kaip nepalikę / nepaliekantys pareiškėjui teisės, oficialiai raštu pranešus atsakovams, kad visos jo statinės yra atliekos (sugadintos) ir bevertės, nevykdyti skundžiamų sprendimų ir nurodymų, o reikalauti, kad visas atliekas sutvarkytų UAB „Žalvaris“ pagal Sutartį Nr. VR-3.10-009. Konstatavo, kad pareiškėjo skundai dėl Vilniaus RAAD sprendimų Nr. VR-1.7-1556, Nr. VR-1.7-1331 ir Nr. VR-1.7-1243 bei Vilniaus miesto agentūros privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-86 ir Nr. VR-14.2-81 panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nurodė, jog, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, sprendimu pareiškėjo reikalavimų dėl skundžiamų sprendimų bei privalomųjų nurodymų nepatenkinus, netenkintinas ir jo prašymas priteisti turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

III.

Pareiškėjas UAB „Ecovita“ pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 88–92), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo apeliacinį skundą, panaikinant Vilniaus RAAD sprendimus Nr. VR-1.7-1556, Nr. VR-1.7-1331, Nr. VR-1.7-1243 bei Vilniaus miesto agentūros privalomuosius nurodymus Nr. VR-14.2-86, Nr. VR-14.2-81. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundai pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, kad kilnojamųjų daiktų (statinių, į kurias buvo sukrautos pesticidų atliekos) valdymas buvo perleistas UAB „Tavilta“. Nurodo, jog nuo 2008 m. gruodžio 19 d., Bendrovei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktu perdavus statines, kaip atliekų pakavimo tarą, UAB „Tavilta“, UAB „Ecovita“ buvo statinių savininku, tačiau nebuvo jų valdytoju. Pažymi, jog Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina galimybę daikto savininkui perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisių dalį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, perduodant daikto valdymo teisę UAB „Tavilta“. Todėl Bendrovė negali būti laikoma atliekų turėtoju pagal Įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, o Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą pačiam tvarkyti atliekas ar šiam tikslui pasitelkti trečiuosius asmenis būtent atliekų turėtojui. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo išspręstas klausimas, kas yra atliekų turėtojas. Pareiškėjo nuomone, atliekų turėtojų yra UAB „Tavilta“ arba Vilniaus RAAD Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutarties pagrindu. Teigia, jog esant tokiai situacijai, Bendrovei pareiga tvarkyti atliekas būtų atsiradusi tik tuo atveju, jeigu atliekų turėtojas (UAB „Tavilta“ arba Vilniaus RAAD) perdavimo–priėmimo aktu būtų grąžinęs pesticidais užterštas statines, todėl Bendrovė objektyviai negalėjo įvykdyti ginčijamų privalomųjų nurodymų.

2. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad UAB „Žalvaris“ pagal 2010 m. sausio 27 d. sutartį, sudarytą su Vilniaus RAAD, įsipareigojo sutvarkyti atliekas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodo, jog teismas nevertino tos aplinkybės, kad dalį Bendrovei nuosavybės teise priklausiusių statinių UAB „Žalvaris“ išvežė ir sutvarkė. Teismas nepasisakė dėl to, kodėl didžiąją dalį atliekų UAB „Žalvaris“ išvežus (pagal antstolės N. Š. 2011-02-11 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 33-11-05 buvo likusios tik 3 pesticidais užterštos statinės), Vilniaus RAAD nereikalavo/nereikalauja tą pati atlikti ir su kitomis atliekomis, t. y. visiškai įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus.

3. Skundžiamame sprendime neatsižvelgta į tai, jog ginčijamų privalomųjų nurodymų ir sprendimų priėmimo metu kilnojamieji daiktai – statinės, į kurias buvo sukrautos pesticidų atliekos – buvo areštuotos antstolio. Pažymi, jog byloje esantis turto arešto aktas patvirtina, kad antstolė N. Š. 2010 m. kovo 24 d. areštavo 34 163,49 Lt vertės pareiškėjo turtą – 393 vienetus metalinių mėlynos spalvos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos turto areštų aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir pabrėžia, jog Bendrovė dėl pritaikyto turto arešto neturėjo teisės perduoti statinių atliekų tvarkymui, o Vilniaus miesto agentūra privalomuoju nurodymu įpareigojo pažeisti imperatyvias turto areštą reglamentuojančias nuostatas. Atitinkamai teismo išvada, jog statinių areštas netrukdė ir netrukdo pareiškėjui įgyvendinti skundžiamus aktus, statines tvarkant saugojimo būdu, nepagrįsta, kadangi Įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi atliekų saugojimas nepriskiriamas prie atliekų tvarkymo veiklos, o teismo nurodytuose Įstatymo priedų R13 ir D15 punktuose yra atliekų naudojimo ir šalinimo, o ne tvarkymo būdai.

4. Nesutinka su teismo išvada, jog Bendrovė turėjo teisę nevykdyti privalomųjų nurodymų ir sprendimų, nors jie nėra panaikinti. Pažymi, jog atsakovai galėjo nebūtinai sutikti perduoti atliekas tvarkyti UAB „Žalvaris“ net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas į juos būtų kreipęsis. Be to, atsakovai besąlygiškai reikalavo privalomųjų nurodymų vykdymo. Taip pat pabrėžia, jog tokia teismo išvada prieštarauja teisės aktų nuostatoms, nes nėra teisės akto, kuris nustatytų pareigą atsakovams bent nagrinėti privalomąjį nurodymą gavusio asmens reikalavimą, kad nurodymą vykdytų kuris nors kitas subjektas.

5. Nesutinka su teismo išvada, kad jis piktnaudžiavo savo, kaip savininko, teisėmis. Pabrėžia, jog neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, o tik laikėsi teisės aktais nustatytų reikalavimų, t. y. nesavavaliavo, be UAB „Tavilta“ valios atsiimdamas perduotas statines, nepažeidė antstolės areštu nustatytų apribojimų, nuosekliai savo poziciją raštu nurodydavo atsakovams, reikalavo iš atsakovų paaiškinimų.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 99–102) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į skundus pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, jog Bendrovė yra atliekų turėtoja, nes jai nuosavybės teise priklauso statinės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Be to, būtent pareiškėjo veiklos metu susidarė pavojingos atliekos, todėl tik Bendrovė, esanti atliekų savininke, gali ir turi pareigą, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sutvarkyti pavojingas atliekas. Nurodo, jog apeliacinio skundo argumentus, kad metalinės statinės nebuvo pareiškėjo žinioje, akivaizdžiai paneigia pačios Bendrovės teismo posėdžio metu pateiktas Turto arešto aktų registro išrašas (turto arešto aktas Nr. 0710001633), kuriame nurodyta, jog areštuotų 393 metalinių statinių savininkas ir saugotojas yra UAB „Ecovita“.

2. Pažymi, jog būtent pareiškėjas nesutiko, kad jam nuosavybės teise priklausančias pavojingas atliekas sutvarkytų UAB „Žalvaris“. Bendrovė, piktnaudžiaudama savo, kaip pavojingų atliekų savininko, teisėmis, bandė sutrukdyti UAB „Žalvaris“ vykdomam UAB „Tavilta“ atliekų tvarkymo procesui. Be to, iš UAB „Žalvaris“ ir Vilniaus RAAD sudarytos sutarties negalima kildinti pareigos sutvarkyti UAB „Ecovita“ atliekas, nes Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartimi Vilniaus RAAD leista tvarkyti tik UAB „Tavilta“ atliekas.

3. Atsižvelgia į Įstatymo 2 straipsnio 6, 10 dalis ir teigia, jog argumentai, kad atliekų šalinimas ar naudojimas nėra atliekų tvarkymo būdai, neatitinka atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų ir prieštarauja logikai. Be to, Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama atliekų tvarkymo sąvoka apima ir atliekų naudojimo bei šalinimo sąvokas.

4. Pabrėžia, jog kontroliuojanti institucija negali ūkio subjektui nurodytų konkretaus atliekų tvarkymo būdo, nes skirtingi atliekų tvarkymo būdai reikalauja skirtingų piniginių sąnaudų, todėl nepagrįstai teigiama, jog ginčijami privalomieji nurodymai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Nurodo, jog ūkio subjektui suteikiama teisė pačiam pasirinkti atliekų tvarkymo būdą, o tai atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl aktų (privalomųjų nurodymų ir sprendimų), kurių pagrindu pareiškėjas įpareigotas perduoti jam priklausančias metalines statines, kurios yra pavojingos atliekos (pakuotės, užterštos pavojingomis medžiagomis), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Vilniaus miesto agentūrai tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas su tokiu įpareigojimu nesutiko, iš esmės teigdamas, kad pavojingas atliekas, t. y. metalines statines, jis buvo perdavęs UAB „Tavilta“, kuris ir buvo atliekų turėtoju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, iš esmės sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytomis išvadomis, todėl papildomai dėl visų pareiškėjo argumentų atskirai nepasisakys.

Ginčo išsprendimui aktualios Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 2 straipsnio 4 dalis atliekas apibrėžė kaip bet kokias medžiagas ar daiktus, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad metalinės statinės, t. y. pakuotė, užterštos pavojingomis medžiagomis, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra pavojingo atliekos.

Įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nustato, jog atliekų turėtojas – atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų. Remiantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su ginčijamuose aktuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu vertinimu, jog būtent Bendrovė yra atliekų, t. y. metalinių statinių, kurios yra pavojingos atliekos (pakuotės, užterštos pavojingomis medžiagomis), turėtojas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai – Antstolės N. Š. 2010 m. kovo 24 d. turto arešto aktas (t. I, b.l. 56–57), Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo išsami informacija dėl turto arešto akto Nr. 0710001633 (t. II, b.l. 82–83), UAB „Ecovita“ 2010 m. kovo 5 d. pretenzija Vilniaus RAAD (t. I, b.l. 55), UAB „Ecovita“ 2010 m. birželio 4 d. raštas Nr. 604 Vilniaus RAAD (t. I, b.l. 127) ir kiti įrodymai – vienareikšmiškai patvirtina, jog ginčo statinių savininku yra UAB „Ecovita“.

Tačiau pareiškėjas, iš esmės neginčydamas fakto, jog ginčo statinės priklauso jam nuosavybės teise, teigia, jog tokių statinių valdymo teisę ginčijamų aktų priėmimo metu jis buvo perdavęs UAB „Tavilta“. Tokiam savo teiginiui pagrįsti pareiškėjas remiasi 2008 m. gruodžio 19 d atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktu (prie Sutarties Nr. S 06-2), sudarytu tarp Bendrovės (rangovo) ir UAB „Tavilta“ (užsakovo) (t. I, b.l. 11). Šiuo aktu UAB „Tavilta“ patvirtino, kad Bendrovė, vykdydama Sutartį Nr. S 06-2, tinkamai ir laiku pateikė UAB „Tavilta“ tarą, reikalingą atliekų transportavimui, surinko atliekas į metalines statines ir paruošė atliekas transportavimui, o UAB „Tavilta“ priėmė šiuos darbus. Sutartimi Nr. S 06-2 (t. I, b.l. 9–10) rangovas (UAB „Ecovita“) atitinkamai buvo įsipareigojęs, be kita ko, pateikti užsakovui (UAB „Tavilta“) tarą.

Pažymėtina, jog šiuo atveju nagrinėjama byla dėl Vilniaus miesto agentūros privalomųjų nurodymų bei jų pagrindu Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, todėl ginčo išsprendimui nėra svarbu įvertinti, ar UAB „Tavilta“ ir UAB „Ecovita“ jų sudarytą sutartį vykdė tinkamai, o ginčo išsprendimui esminės reikšmės turi tik įvertinimas, ar Bendrovė laikytina atliekų turėtoju. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad metalinės statinės, kurios yra pavojingos atliekos, nuosavybės teise ginčijamų aktų priėmimo metu priklausė Bendrovei. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog metalinės statinės, t. y. užteršta pakuotė, priklausė UAB „Tavilta“. Tuo tarpu teiginiai dėl statinių perdavimo minėtai bendrovei, negali paneigti šių atliekų priklausomybės nuosavybės teise Bendrovei. Todėl spręstina, jog Bendrovė, kaip pavojingų atliekų savininkė, privalėjo užtikrinti tinkamą jos nuosavybės naudojimą ir nuosavybės teisės įgyvendinimą, o kartu būdama ir atliekų turėtoja, privalėjo vykdyti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atliekų turėtojo pareigą tvarkyti atliekas pati arba jas perduoti atliekų tvarkytojui.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto agentūros 2010 m. birželio 3 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-72 (t. I, b.l. 61) pareiškėjas pirmą kartą buvo įpareigotas perduoti jam priklausančias pavojingas atliekas tokias atliekas turinčiai teisę tvarkyti įmonei ir pateikti Vilniaus miesto agentūrai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Šios bylos kontekste svarbu pabrėžti, jog šis privalomasis nurodymas bylos duomenimis apskųstas nebuvo, todėl pareiškėjui sukėlė pareigą įvykdyti jame įtvirtintus nurodymus. Pareiškėjas, 2010 m. birželio 4 d. raštu Nr. 605 (t. I, b.l. 126) informavo Vilniaus miesto agentūra, jog Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-72 laiko įvykdytu, nes jis turi teisę tvarkyti pavojingas atliekas.

Pabrėžtina, jog Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad įmonės, kurios surenka, saugo, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti licenciją Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Be to, licencijoje turi būti nurodytos pavojingų atliekų, kurias licencijos turėtojas gali tvarkyti, rūšys bei šių atliekų tvarkymo būdai (12 str. 2 d.). Iš byloje pateiktos UAB „Ecovita“ 2005 m. balandžio 27 d. išduotos licencijos Nr. 000026 (t. I, b.l. 34) matyti, jog ji išduota tik atliekų rinkimui. Todėl net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti vertinama, kad Bendrovė turėjo teisę tvarkyti pavojingas atliekas rinkimo būdu, minėta licencija nesuteikė jai teisės pažeisti atliekų tvarkymo saugojimo būdu veiklai nustatytus reikalavimus bei Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog atliekos turi būti saugomos taip, kad neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. Todėl minėti pareiškėjo argumentai vertinini kaip nepagrįsti. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo 2010 m. birželio 4 d. rašte Nr. 605 Vilniaus miesto agentūrai išreikšta pozicija dėl Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-72 įvykdymo, iš esmės patvirtina atsakovo teiginį, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad ne jis yra atliekų turėtojas, yra tik jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, kadangi šiame rašte pareiškėjas, teigdamas, jog jis privalomąjį nurodymą įvykdė, kartu iš esmės sutinka, jog būtent jis yra atliekų turėtoju ir privalo užtikrinti tinkamą jų tvarkymą.

Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju būtent Bendrovė buvo pavojingų atliekų – metalinių statinių – turėtoja, privalėjo jas tvarkyti pati arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, tačiau tokių veiksmų neatliko, todėl atsakovai pagrįstai priėmė jos atžvilgiu ginčijamus aktus. Bendrovei pažeidus atliekų tvarkymo reikalavimus ir nesiėmus priemonių tokiems pažeidimams pašalinti, Vilniaus RAAD Sprendimu Nr. VR-1.7-1331 (t. II, b.l. 6) buvo pagrįstai panaikinta įmonės registracija atliekas tvarkančių įmonių registre (Atliekų tvarkymo taisyklių 17.5 punkto pagrindu).

Nurodytoms teismo išvadoms negali turėti reikšmės pareiškėjo teiginiai, susiję su tuo, kad jam priklausančios metalinės statinės buvo areštuotos. Pabrėžtina, jog, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atliekų tvarkymas gali būti atliekamas skirtingomis formomis, pritaikius dalį kurių apribojimas disponuoti statinėmis nebūtų buvęs pažeistas. Priešingas aiškinimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pažeistų reikalavimą užtikrinti tokių prioritetinių vertybių, kaip žmonių sveikatos ir sveikos aplinkos, apsaugą, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ecovita“ apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas