- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- 2-674-797/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Kavaliauskienė
- Ieškovas
- N. Š.
- Atsakovas
- P. Š.
- Advokatai
- Jūratė Bieliauskienė, Alfonsas Daukantas
sekretoriaujant L. Š., dalyvaujant ieškovei N. Š., jos atstovei advokatei Jūratei Bieliauskienei, atsakovui P. Š., jo atstovui advokatui Alfonsui Daukantui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovui P. Š. dėl pripažinimo asmeninės nuosavybės teisės į santuokoje įgytą turtą ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinį palaiko ir prašo pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į santuokoje įgytą 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir buto priklausinį, dalį (377-2450 dalis) ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, jog dar santuokai galiojant minėtas turtas buvo įgytas, tačiau ji butą privatizavo jau atsakovui kartu negyvenant su ja. Ji butą pirko savo vardu, jos vardu yra registruotas turtas ir viešame registre. Butą su priklausiniu pirko už savo lėšas, panaudojo investicinius čekius ir pirkdama buvo įsitikinusi, jog perka savo asmeninėn nuosavybėn. Labai nustebo, kai 2008 m. nuėjusi pas notarą dėl buto (duomenys neskelbtini) pardavimo, sužinojo, kad jai nepavyks parduoti buto, nes butas įgytas gyvenant santuokoje, nes visą laiką manė, jog tai jos asmeninė nuosavybė. Nurodo, jog santuokos metu buvo įgytas ir kitas nekilnojamasis turtas, kurį atsakovas pardavė ir ji tam neprieštaravo, o santuoką nutraukiant 1997 m. jie turto klausimų nesprendė, nes dėl turto nebuvo ginčų, nes buvo taip pasidalinę bendru sutarimu, atsakovas statėsi kitą namą ir prie jos buto (duomenys neskelbtini) nei privatizavimo, nei remonto, nei prie išlaikymo neprisidėjo.
Ieškovo atstovė prašo ieškinį tenkinti, nes 1997 m. galiojantis Santuokos ir šeimos kodeksas nenumatė turto padalinimo, nutraukiant santuoką, o šalys turtą pasidalijo geruoju, ką įrodo atsakovo veiksmai, kad atsakovas nesikreipė dėl turto padalinimo. Šalys gyveno atskirai buto privatizavimo laikotarpiu ir tai įrodo prejudicinę galią turintis teismo sprendimas, kuriame nurodoma, jog 1997 m. teismas nustatė, kad šalys kartu nebegyvena apie 4 metus bei liudytojų parodymai. Butas privatizuotas ieškovės vardu iš ieškovės lėšų, atsakovas neprisidėjo prie buto privatizavimo. Įsigaliojus naujam civiliniam kodeksui, ieškovė susidūrė su šia problema, todėl reikalingas teismo sprendimas.
Atsakovs su ieškiniu nesutinka, nurodo, ad galima buvo ginčą išspręsti taikiai, bet jiems nepavyko. Jis norėtų savo dalies, bet priešieškinio nereiškia. Paaiškino, kad turto nepasidalino su ieškove, nes bute su ieškove liko gyventi jų sūnus M. M. mirus 2005 m., jis į teismą dėl turto nesikreipė, bet negali pasakyti kodėl. Kadangi turtas įgytas santuokoje, todėl, jo nuomone, jam dalis turto priklauso, nors pripažino, kad sudarant sutartį dėl buto privatizavimo jis pinigų nedavė, nedalyvavo ją sudarant, bet tuo metu dar gyveno kartu, todėl ieškinį prašo atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad turi būti taikomas CK įsigaliojimo 25 str., kuris numato, kad ginčas sprendžiamas pagal dabar galiojančio Civilinio kodekso normas, o ne pagal Santuokos ir šeimos kodeksą. Turtas įgytas santuokos metu ir laikomas bendrąja jungtine nuosavybė, kol neįrodyta kitaip. Nors iš pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovė pirko už savo pinigus, bet ar tai jos asmeninės lėšos – neaišku. Asmeniniu turtu gali būti pripažintas, jeigu turtas įgytas už asmenines lėšas ir išreikšta valia įgyti turtą asmeninė nuosavybėn, to ieškovė neįrodė, o turėtų būti įrodinėjama rašytiniais įrodymais. Be to, tai neattitinka CK 3.100 str. nurodytų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Tarp šalių kilo ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) teisinio režimo. Nutraukiant tarp šalių santuoką 1997 m., nebuvo spręstas turto padalinimo klausimas (b. l. 9).
Nors ginčo butas įgytas 1992-03-27, tačiau Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001 m. liepos 1 d.).
Ieškovė nurodo, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini) įsigijo iš savo asmeninių lėšų ir su atsakovu jau kartu negyvenant, todėl visada manė, kad turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kol nenutarė jo parduoti ir kol notaras atsisakė sudaryti sandorį, nes turtas įgytas dar galiojant santuokai.
Peziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (Civilinio kodekso 3.87 str. 1 d). Būtent šia prezumpcija ir vadovaujasi atsakovas, dėl ko prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad ieškovės valia nebuvo išreikšta, jog ginčo turtą įgyja asmeninėn nuosavybėn, o turtas įgytas santuokoje.
Civilinio kodekso 3.88 str. 2 d. numato, jog laikoma, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno asmeninė nuosavybė. Įstatymas numato atvejus, kada turtas gali būti pripažintas asmenine nuosavybe, t. y. sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn Civilinio kodekso 3.89 str. 1 d. 7 p.).
Atsakovo motyvas, kad sudarant sutartį nebuvo išreikšta ieškovės valia įgyti turtą asmeninės nuosavybėn, yra nepagrįsta. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų - teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki Civilinio kodekso įsigaliojimo įgytas turtas atitinka Civilinio kodekso 3.89 str. nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką, todėl vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 str. 1 d. 7 p. nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Santuokos ir šeimos kodekso 22 str. 1 d., palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas - įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė, nes sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama. Ieškovė paaiškino, kad ji visada manė, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė, nes ji įgijo jį už asmenines lėšas, o atsakovas prie įsigijimo neprisidėjo, ji registruota turto savininke. Civilinio kodekso 3.89 str. 2 d. numato, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įgytas 1992-03-27 ieškovės asmeninėn nuosavybėn, ji viena dalyvavo sandorio sudaryme, vienos asmeninės lėšos buvo panaudotos butui pirkti, o byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas prie to prisidėjo, ko jis pat ir neneigia. Tą faktą patvirtina 1992-03-27 sutartis, kurioje nurodoma, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) su priklausiniais įgytas už 19578 talonų (b. l. 12), iš investicinės sąskaitos matyti, jog už butą mokėta ieškovės N. Š. 1993-03-24 (b. l. 110), o pagal suformuotą teismų praktiką investiciniai čekiai kvalifikuojami kaip asmeninės lėšos. Ieškovės darbo užmokestis buvo pakankamas butui pirkti, tai įrodo pažyma apie gaunamas pajamas (b. l. 118). Be to, teismo sprendimu 1997 m. (b. l. 9) nustatyta, jog šalys kartu nebegyveno ir nevedė bendro ūkio apie 4 metus, o liudytojos R. M. parodymais įrodyta, jog atsakovas kartu su ieškove nebegyveno jau nuo 1992-1993 m. (b. l. 101). Liudytoja V. L. patvirtino, kad tik nuo 1994 m. pažįstama su ieškove, todėl pasakyti, nuo kada atsakovas kartu su ieškove negyveno, ji negalinti, tačiau kai susipažino, ieškovės namuose nebuvo jokių požymių, kad ten gyventų vyras, buvo tik jos ir sūnaus daiktai (b. l. 101). Tai, kad ginčo turtą ieškovė laikė savo asmeniniu, įrodo išrašai iš VĮ Registrų centro, kad ieškovė užsakė pažymas ginčo buto su priklausiniu sandoriui sudaryti, kurios galiojo iki 2008-12-23 (b. l. 17, 19). Tai, kad turtas buvo įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teise ir kad šalys buvo taip sutarusios geruoju pasidalinti turtą, įrodo ir atsakovo veiksmai, nes nuo 1997 m. iki bylos iškėlimo teisme pagal ieškovės ieškinį, atsakovas nesikreipė į teismą dėl turto padalinimo, nutraukus santuoką. Ginčo butas su priklausiniu yra registruotas viešame registre ieškovės vardu (b. l. 15-19). Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad tam, jog viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš įrašų: 1) turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu; 2) kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, registre turi būti nurodyta, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Ši teisės taikymo taisyklė reiškia, kad įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji. Be to, Civilinio kodekso 3.100 str. numato, kad jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, todėl nėra pagrįstas atsakovo atstovo motyvas, kad nėra bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų. Teismas, atsižvelgdamas į buto su priklausiniu nurodytas įsigijimo aplinkybes, faktinius bylos duomenis, šalių paaiškinimus ir teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jo aiškinimo ir taikymo praktiką sprendžia, kad šis turtas pripažintinas asmenine ieškovės nuosavybe (Civilinio kodekso 3.88 str. 2 d., 3.89 str. 1 d. 7 p., Civilinio proceso kodekso 178, 185 str.).
Ieškovė patyrė 2000 Lt atstovavimo ir 983,85 Lt žyminio mokesčio valstybei išlaidas, todėl ieškinį patenkinus, jos priteistinos ieškovei iš atsakovo (Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 100 proc., todėl valstybei bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 260, 270, 307 str., Lietuvos Respublikos teismas
nusprendė:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti ieškovės N. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) asmeninės nuosavybės teisę į santuokoje įgytą 3 kambarių, 52,94 kv. m. bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir buto priklausinį 377/2450 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo P. Š. ieškovei N. Š. 2983,85 Lt (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt tris litus, 85 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.