- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-934-186/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- A. P., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- I. P., A. G., J. M., B. P.
- Trečiasis asmuo
- D. P.
- Advokatai
- Solveiga Gečaitė
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės
atsakovui A. P.
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui Gražvydui Baubai
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų I. P. , A. G. , J. M. ir B. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. P. , A. G. , J. M. ir B. P. ieškinį atsakovams A. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tretysis asmuo byloje D. P. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai I. P. , A. G. , J. M. ir B. P. pareiškė teisme ieškinį. Nurodė, kad jiems (ieškovams), taip pat atsakovui A. P. bei trečiajam asmeniui D. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso rūsio patalpos name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriomis pagal nusistovėjusią tvarką naudojamasi daugiau kaip 10 metų. Atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei minimame name priklauso katilinė. Ieškovai prašė gyventojams atidalinti rūsio patalpas pagal pateiktą planą, o Vilniaus m. savivaldybės naudai iš D. P. , A. P. , J. M. , B. P. priteisti piniginę kompensaciją proporcingai jų valdomai turto daliai - iš viso 11 913,24 Lt. Nurodė kad pateiktas rūsio patalpų atidalijimo projektas atitinka visų savininkų interesus.
Atsiliepimas
Atsakovai su ieškiniu nesutiko.
Atsakovas A. P. nurodė, kad iš principo neprieštarauja dėl atidalijimo, tačiau nesutinka su pasiūlytu projektu ir siūlymo būdu, nesutinka su jau atliktais savavališkais pertvarkymais. Taip pat nesutinka, kad iš jo Vilniaus m. savivaldybei būtų priteista piniginė kompensacija, nes nėra tokio įstatymais nustatyto pagrindo.
Atsakovas Vilniaus m. Savivaldybės administracija nurodė, kad savivaldybei priklausanti kaltinė nėra antraeilis daiktas, nesuteikiantis nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas. Pažymėjo, kad ieškovų pateikti skaičiavimai nėra tikslūs, o atidalijimas galimas tik nustačius ir neįregistravus kiekvienam bendraturčiui priklausančias bendrosios nuosavybės dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Remdamasis VĮ Registrų centro duomenis teismas konstatavo, kad dalis patalpų rūsyje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 2008-04-10 įregistruota Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise, o nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso likusios rūsio patalpos dalys, negalima, nes nors butai Nr. 1-6 (duomenys neskelbtini) įsigyti su rūsiais (priklausiniais), tačiau jie nekilnojamojo turto įsigijimo dokumentuose neidentifikuoti. Teismo nuomone, tokiu atveju būtina įregistruoti konkrečias kiekvienam bendraturčiui tenkančių bendro naudojimo patalpų dalis. Kol tokios dalys nėra nustatytos, nėra galimybės atidalinti bendro naudojimo (rūsio) patalpų. Teismas pažymėjo, jog atsakovas Vilniaus m. savivaldybė nesutinka su tuo, kad jai būtų paskirta kompensacija. Be tokio sutikimo, nurodoma sprendime, negalima perimti atsakovo nuosavybės, kompensuojant už ją pinigais, nes tai prieštarautų LR CK 4.93 str. nuostatoms. Teismas nurodė, kad nepateikti įrodymai, kokia yra bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis Vilniaus m. Savivaldybei priklausančio rūsio dalies kaina ir nepagrįstas iš atsakovo A. P. Vilniaus m. savivaldybės naudai prašomos priteisti kompensacijos dydis – 4065 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovai padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį patenkinti. Skunde nurodo, kad savivaldybei prašomos priteisti kompensacijos dydis apskaičiuotas proporcingai turimų patalpų (katilinės) plotui ir remiantis turto vertinimo ataskaita. Nurodo, kad prašymas savivaldybei priteisti kompensaciją grindžiamas aplinkybe, jog savivaldybė niekada jokiomis kitomis rūsio patalpomis nesinaudojo ir dabar tokio poreikio taip pat neturi, o toks ieškinio reikalavimas nepažeidžia savivaldybės teisių, nes iš jos nuosavybė neatimama, o išmokama teisinga kompensacija. Pažymi, kad savivaldybė nėra išreiškusi nesutikimo su siūloma kompensacija, o tik nurodė esant būtina, kad būtų įregistruotos visiems bendrasavininkams tenkančios rūsio dalys. Apeliantų nuomone toks reikalavimas, kuris patvirtintas ir skundžiamu sprendimu, nepagrįstas, nes kiekvieno butų ir kitų patalpų savininkų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (bendrų patalpų) yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (LR CK 4.82 str. 5 d.). Apeliantai pažymi, kad rūsio dalių kaina ir kompensacijų dydžiai apskaičiuoti remiantis turto vertinimo ataskaita, o siekiant taikaus išsprendimo atsakovui A. P. buvo siūlomi ir kitokie atidalijimo variantai – pvz. skirti jam mažesnę dalį nemokant kompensacijos. Teigia, kad ieškovų siūlomas atidalijimas yra įmanomas ir nėra įrodymų, kad jis sukeltų esminės žalos daiktui.
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė atsiliepimus, kuriais prašo apeliacinį skundą atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo.
Byloje nustatyta, kad ieškovams I. P. , A. G. , J. M. , B. P. , atsakovui A. P. ir trečiajam asmeniui D. P. nuosavybės teise priklauso butai, name esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nekilnojamojo turto registro dokumentuose įrašyta, kad prie kiekvieno šių savininkų buto yra rūsys, tačiau butams priklausančios rūsio patalpos neidentifikuotos – nenurodyta konkreti rūsio patalpa, taip pat nenurodyta ideali buto savininkui tenkanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis matuojant plotu ar trupmenine išraiška. Bendras namo rūsio patalpų plotas, yra 86,13 kv.m. Tame pačiame name kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybė yra įregistruota 61,25 kv.m. ploto negyvenamosios paskirties patalpa – katilinė. 86,13 kv.m. ploto namo rūsio patalpomis naudojasi namo gyventojai – šioje byloje dalyvaujantys fiziniai asmenys.
Šalies argumentai
Ieškovai, prašydami atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, apskaičiavo kiekvienam bendraturčiui proporcingai jo turimo buto plotui tenkančią rūsio patalpų dalį, paruošė pertvarkymo projektą, pagal kurį kiekvienam gyventojui priskiriama konkreti patalpa, pagal turto vertinimo ataskaitą apskaičiavo iš kiekvieno gyventojo savivaldybei priteistiną kompensaciją. Ieškinys pirmosios instancijos teisme nebuvo patenkintas motyvuojant tuo, kad atidalijimas galimas tik įregistravus konkrečią kiekvieno bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, kad be savivaldybės sutikimo negalima perimti jos nuosavybės ir tuo, kad ieškovų pateikti apskaičiavimai yra netikslūs.
Ieškovai, nesutikdami su teismo sprendimu išdėsto išsamius, šioje nutartyje jau paminėtus argumentus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų argumentai yra pakankami pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu, tačiau byla negali būti išspręsta apeliacinės instancijos teisme, nes nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje nebuvo atskleista jos esmė. Tokia išvada grindžiama žemiau dėstomais motyvais.
Pareikšti ieškinį, suformuluoti jo pagrindą ir dalyką, keisti juos, didinti ar mažinti reikalavimus, sutikti su pareikštais ieškininiais reikalavimais ar atsikirsti į juos yra išimtinės šalių procesinės teisės (LR CPK 42 str.). Tačiau teismas yra šalių civilinius ginčus sprendžianti institucija, kurios priedermė - teisingai pritaikyti įstatymų nuostatas, kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių, užtikrinti maksimalią asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Įgyvendindamas šiuos tikslus teismas turi civilinio proceso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 str.). Viena iš tokių priemonių yra LR CPK 179 str. 1 d. numatyta teismo teisė pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus.
Prašydami atidalinti konkretaus dydžio bendrosios nuosavybės dalis ieškovai greta kitų normų rėmėsi ir LR CK 4.82 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininkų priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Teismas šį argumentą laikė nepakankamu ir nurodė, kad kiekvienam bendraturčiui priklausanti dalis turi būti nustatyta ir įregistruota iki atidalijimo. Toks teismo motyvas yra neteisingas, prieštaraujantis LR CK 4.82 str. 5 d. ir neatitinkantis LR CPK 7 str. įtvirtintų proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų, nes suponuoja keletą teisminių ginčių dėl aplinkybių, kurios gali būti nustatytos ir išspręstos vienoje civilinėje byloje. Tačiau teisėtas bendrosios nuosavybės dalių įregistravimas tik po jų atidalijimo galimas tik tuomet, kai sprendžiant dėl atidalijimo yra pateikiami ir išanalizuojami visi reikalingi duomenys, leidžianti teisingai nustatyti bendraturčiams priklausančias dalis. Šioje byloje ieškovų pateikiami apskaičiavimai buvo įvardinti netiksliais, tačiau toks teiginys nebuvo argumentuotas. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad rūsio patalpos nėra vienintelės namo bendro naudojimo patalpos ir jos neapima visos butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo aspektu, t.y. įvertinant namo palėpės ir galimai kitas bendrajai nuosavybei priskirtinas patalpas, klausimas nagrinėjamas nebuvo. Taip pat nemotyvuotai, nesant byloje kitokių duomenų, buvo pripažinta netinkama ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita.
Apylinkės teismas netenkino ieškinio nurodydamas, kad savivaldybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios rūsio patalpų dalies atidalijimas kitiems bedraturčiams kompensuojant už ją pinigais prieštarauja LR CK 4.93 str. nuostatoms, tačiau šio teiginio nemotyvavo. Paminėta įstatymo norma iš tikro draudžia neteisėtai paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią. Tačiau yra visa eilė kitų įstatymo nuostatų detaliau reglamentuojančių nuosavybės klausimus. Ieškovai remiasi LR CK 4.80 str. 1 d., kuri leidžia tam tikrais atvejais vienam ar keliems atidalijamos bendrosios dalinės nuosavybės bendraturčiams neskirti nuosavybės dalies, o išmokėti jiems kompensaciją pinigais. Nagrinėjamu atveju nebuvo spręsta dėl savivaldybės poreikio, galimybės ir perspektyvos ateityje naudotis jai priklausančia gyvenamojo namo rūsio dalimi. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, jog savivaldybė nėra išreiškusi kategoriško nesutikimo su atidalijimu išmokant jai kompensaciją ir savo procesiniuose dokumentuose išdėsto tik procedūrinio pobūdžio argumentus.
Teismas sprendimą gali priimti tik nustatęs visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės galimas tik tuomet, kai atidalijus bendrosios dalinės nuosavybės turto dalį iš bendro turto, bendroji nuosavybė nutraukiama, tas dalyvis tampa jam paskirtos turto dalies savininku ir naudojasi jam tekusia dalimi nevaržomai savo nuožiūra (LR CK 4.37 str. 1 d.). Tai reiškia, kad atidalijant patalpas negali likti bendrų ar kartu naudojamų patalpų, įrenginių, komunikacijų ir t.t. Tuo tarpu pagal ieškovų pateiktą projektą 10,27 kv.m. dydžio patalpa Nr. 1 lieka bendram naudojimui. Byloje nesvarstyta, ar ši aplinkybė visiškai užkerta atidalijimo galimybę, ar, gal būt, yra įmanoma spręsti dėl šios patalpos prilyginimo namo laiptinei. Be to, ieškovų pateiktame projekte nenurodyta, kokiu būdu ieškovė I. P. pateks į jai priskirtiną patalpą Nr. 5 nepažeisdama kitiems dabartiniams bedraturčiams numatytų nuosavybės dalių. Neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad teismas įstatymo yra įgaliotas ne tik tenkinti ar atmesti ieškinį, bet ir patenkinti jį iš dalies (LR CPK 270 str. 5 d. 1 p.). Sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nesant galimybės visiškai tenkinti ieškinį, tačiau sutampant šalių interesams atriboti jų interesus, naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymas vertintinas kaip dalinis ieškinio patenkinimas.
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra viena iš savininko teisių ir ji turi būti ginama. Teismų praktikoje pažymėta, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų, jiems įgyvendinant šias teises. Todėl tokio pobūdžio ieškinys gali būti atmestas tik visiškai įsitikinus atidalijimo negalimumu. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. P. iš esmės neprieštarauja atidalijimui, tačiau nesutinka su pasiūlytu projektu ir siūlymo būdu. Sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą visi suinteresuoti asmenys turi būti tolerantiški, įvertinti savo ir kitų bendraturčių interesus, jų balansą, objektyvias atidalijimo galimybes. Kai toks klausimas sprendžiamas civilinėje byloje, visos šios siekiamybės įgyvendinamos teismo pagalba (LR CPK 8 str.). Šioje byloje atsakovui A. P. galima pasiūlyti pateikti jo paruoštą kitokį atidalijimo variantą, o to nepadarius toks atsakovo procesinis elgesys gali būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas teise. Kita vertus, apeliantai nurodo, kad buvo siūlomi ir kiti projektai, tarp jų ir leidžiantis išvengti kompensacijos iš atsakovo A. P. priteisimo, tačiau teismui tokia alternatyva pateikta nebuvo. Būtina pažymėti, kad sprendžiant dėl atidalijimo reikalinga nustatyti jo motyvaciją ir siekiamą tikslą. Tuo atveju, jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus kitų bendraturčių sąskaita, ar ketindamas legalizuoti neteisėtus jau atliktus veiksmus, teismas tokį elgesį taip pat gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į reikalavimus neatsižvelgti. Nagrinėjamos bylos aplinkybes reikia įvertinti ir šiuo aspektu, nes atsakovas A. P. atsikirtimuose teigia, kad ginčo rūsyje jau yra atlikti savavališki pertvarkymai. Todėl sprendžiant ieškinį reikia įvertinti jų buvimo faktą, mastą ir reikšmę bendraturčių teisėms. Pažymėtina taip pat, kad ieškovai nenurodo, kokiomis lėšomis bus atliktas patalpų pertvarkymas.
Tik išsamiai ištyrus paminėtas aplinkybes galima teisingai įvertinti ir remiantis įstatymo nuostatomis priimti pagrįstą sprendimą byloje. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai netinkamai pritaikant materialinės teisės normas. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (LR CPK 329 str. 1 d.). Sprendimas naikinamas ir, kadangi pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, ji perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.