Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Radviliškio rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimo, kuriuo K. V. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. spalio 13 d. apie 1.30 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje vairavo automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,69 promilių girtumo laipsnis, tuo pažeidė kelių eismo taisyklių 14 punktą.

Skundžiamu nutarimu Radviliškio rajono apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą nesant K. V. veikoje administracinio teisės pažeidimo objektyviosios pusės požymių, t. y. nesant jo kaltę vairavus automobilį patvirtinančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byla ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė surinktais ir aptartais įrodymais.

Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos, kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo iš tikrųjų padarė veiką, kuri jam inkriminuojama ir už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir išnagrinėjęs teismui pateiktą bylos medžiagą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų ir pagrįstai nutraukė K. V. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį iškeltą administracinę bylą, kadangi byloje surinkti duomenys neįrodo K. V. kaltės dėl minėto pažeidimo.

ATPK 126 straipsnio 4 dalis nustato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis <...>.

Iš bylos matyti, kad K. V. nuo pat pažeidimo tyrimo pradžios bei teisme tvirtino, kad jis nevairavo automobilio (7, 18, 38 b. l.). Šią K. V. nurodytą aplinkybę, jog ne jis vairavo automobilį, patvirtina kartu su K. V. automobilyje sėdėjęs E. T.. Pažeidimą fiksavę policijos pareigūnai tiek savo tarnybiniuose pranešimuose (3, 4 b. l.), tiek ir teisme (28–30 b. l.) nurodė, jog K. V. neigė vairavęs automobilį. Be to, teisme liudytoju apklaustas V. B. prisipažino vairavęs automobilį bei nurodė, kad sustojęs prie savo tėvų namų, automobilį paliko neužrakintą, prasilenkė su K. V. ir E. T., išėjusiais į lauką parūkyti, kad grįžęs prie automobilio pamatė atvažiavusius policijos pareigūnus, jiems sakė, jog jis vairavo automobilį, tačiau jo niekas nesiklausė (35–36 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad K. V. nurodžius, jog ne jis vairavo automobilį, policijos pareigūnai nesiėmė būtinų priemonių apklausti įvykio metu buvusio E. T., V. B., nepaėmė šių asmenų paaiškinimų, nesiaiškino, ar K. V. iš tikrųjų neturėjo automobilio raktelių. Pastebėtina, kad patys policijos pareigūnai teisme pripažino, jog vien dėl to, kad jiems buvo aiškios pažeidimo aplinkybės, jie nesiaiškino kitų aplinkybių. Taigi, nesant pirminių liudytojų E. T. ir V. B. paaiškinimų, nėra pagrindo manyti, kad šie liudytojai davė prieštaringus parodymus vien dėl to, kad jų parodymai prieštarauja policijos pareigūnų parodymams. Taip pat šių liudytojų parodymus vertinti kaip suinteresuotų asmenų siekį padėti K. V. išvengti atsakomybės vien dėl to, kad vienas jų yra K. V. giminaitis, kitas – draugas, nėra pagrindo, nes įstatymas nedraudžia remtis giminaičių ar draugų parodymais, jei jie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nors policijos pareigūnai A. V. ir G. P. teisme patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, jog matė lėtai važiuojantį automobilį, matė jo sustojimo momentą ir kad iš sustojusio automobilio niekas neišlipo ir automobilyje sėdėję asmenys neapsikeitė vietomis, tačiau teisme šie liudytojai pripažino, kad stebėtą automobilį trumpam buvo pamatę iš savo akiračio. Tokių policijos pareigūnų parodymų, jog jie matė automobilio sustojimo mementą, o per tą laiką, kai nematė automobilio, iš jo niekas negalėjo išlipti ar susikeisti vietomis, nepatvirtina jokie byloje esantys surinkti duomenys. Nors teisme policijos atstovas nurodė, jog visuose policijos tarnybiniuose automobiliuose yra įrengta vaizdo ir garso įranga, tačiau iš bylos matyti, kad protokolą surašiusi institucija nepateikė mobiliojo vaizdo ir garso įrašo, galėjusio patvirtinti policijos pareigūnų parodymus (21, 22 b. l.). Taip pat nebuvo sudaryta įvykio vietos schema, galėjusi patvirtinti, kad policijos pareigūnai galėjo aiškiai ir nepertraukiamai stebėti važiuojantį automobilį, nes iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad gatvė yra lenkta, šalia gatvės auga medžiai, yra pastatų. Taigi, iš bylos matyti, kad K. V. kaltė buvo grindžiama iš esmės tik policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų K. V. kaltę ar nebūtų ištirti teisme, nenurodė ir apeliantas savo skunde. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, ir byloje nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes ir paneigtų K. V. ir jo liudytojų E. T. bei V. B. parodymus, akivaizdu, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad įvykio metu automobilį vairavo būtent K. V., o ne kitas asmuo. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, jog administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, kad draudžiama procesinį sprendimą grįsti prielaidomis, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nutraukė bylą nesant pakankamai duomenų, įrodančių K. V. kaltę padarius jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.