- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 2-1057/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Kreditorius
- R. V., A. V.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Konstantino Gurino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus R. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorių A. V. ir R. V. skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo dalies pripažinimo negaliojančia bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šiltnamiai“ bankroto byloje Nr. B2-534-425/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. nutartimi UAB „Kėdainių šiltnamiai“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Notisa“, 2010 m. liepos 9 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.
Šalies argumentai
Bankrutuojančios įmonės kreditoriai ir akcininkai A. V. ir R. V. 2011-01-06 kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti BUAB „Kėdainių šiltnamiai“ 2010-12-22 kreditorių komiteto priimtą nutarimą pirmu dienotvarkės klausimu „Dėl nekilnojamojo turto konkurso paskelbimo rinkos vertės nustatymui“ ir pakartotinai įpareigoti kreditorių komitetą paskelbti konkursą dėl BUAB „Kėdainių šiltnamiai“ įkeisto nekilnojamojo turto pagal priedus Nr. 1, 2 įvertinimo, atlikus turto įvertinimą, šaukti kreditorių komiteto posėdį dėl pradinių pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo. Nurodė, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2010-11-22 nutartimi buvo panaikintas 2010-09-22 BUAB „Kėdainių šiltnamiai“ kreditorių komiteto susirinkimo nutarimo 2 punktas „Dėl nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nustatymo“ ir kreditorių komitetas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos paskelbti konkursą dėl įmonės įkeisto nekilnojamojo turto pagal priedus Nr. 1, 2 rinkos vertės nustatymo. Tačiau kreditorių susirinkimas 2010-12-22 nutarimu, sprendžiamąją balsų daugumą turinčio kreditoriaus AB „Swedbank“ siūlymu, nusprendė neskelbti tokio konkurso, o turto vertintoją pasirinkti apklausos būdu iš 3 ar 5 vertintojų. Toks nutarimas prieštarauja įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, pažeidžia įmonės kreditorių interesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, išaiškino jiems teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto dėl 2010-11-22 nutarties išdavimo bei pateikti jį vykdyti antstoliui, kurio veiklos teritorija yra Kėdainių miestas. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010-11-22 nutartis, kuria panaikintas BUAB „Kėdainių šiltnamiai“ kreditorių komiteto 2010-10-01 susirinkimo nutarimo 2 punktas „Dėl nekilnojamojo ilgalaikio turto pardavimo tvarkos nustatymo“ ir kreditorių komitetas yra įpareigotas paskelbti konkursą dėl įmonės įkeisto nekilnojamojo turto pagal priedus Nr. 1, 2 rinkos vertės nustatymo bei po to posėdyje nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą, yra įsiteisėjusi ir turi būti vykdytina. Atsižvelgdamas į tai, teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakė priimti pareiškėjų skundą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius R. V. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti. Šiame skunde, kurio argumentai iš esmės sutampa su kreditorių A. V. ir R. V. 2011-01-06 teismui paduotame skunde pateiktais argumentais, nurodoma:
1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dalies panaikinimo, kadangi nėra priimtas joks teismo sprendimas dėl BUAB „Kėdainių šiltnamiai“ kreditorių 2011-12-22 susirinkimo dalies neskelbti konkurso įmonės įkeisto turto vertei nustatyti, bet turto vertintoją pasirinkti apklausos būdu, kuri prieštarauja Panevėžio apygardos teismo 2010-11-22 nutarčiai, panaikinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų Lietuvos Respublikos įstatymų (CPK 1 str., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Tuo tarpu specialus įstatymas, reglamentuojantis bankroto bylų nagrinėjimo tvarką, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minimo įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju, teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti kreditorių A. V. ir R. V. skundą dėl 2010-12-22 kreditorių komiteto nutarimo nekilnojamojo turto vertės nustatymo klausimu pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjusi Panevėžio apygardos teismo 2010-11-22 nutartis, priimta dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.), nurodęs, jog kreditoriai turi kreiptis į antstolį dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu klausimu yra svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje yra išaiškinęs, jog yra draudžiamos tapačios bylos, o bylų tapatumas nustatomas taip pat, kaip ir ieškinių tapatumas, tai yra pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010; 2010-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010).
Remdamasi minėtomis nuostatomis bei įvertinusi kreditorių skunde nurodytas ginčo šalis, aplinkybes, kurios sudaro skundo reikalavimą, tai yra jo pagrindą bei dalyką, įsiteisėjusia teismo 2010-11-22 nutartimi nustatytas aplinkybes ir kt., teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, kad kreditoriai pareiškė tapatų skundą, nes šiuo atveju, kaip minėta, jie kreipėsi dėl 2010-12-22, tai yra kito kreditorių komiteto nutarimo pripažinimo negaliojančia. Taigi teismas nagrinėjamu klausimu neteisingai aiškino bei taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir sprendė, kad nurodytas kreditorių skundas jau yra išnagrinėtas.
Be to, pažymėtina, kad teismo atsisakymas priimti minimą skundą šiuo pagrindu iš esmės gali būti traktuojamas kaip apribojimas kreditoriaus teisės ginčyti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus. Pagal bendrąsias ĮBĮ nuostatas kreditoriai savo teises bankroto procedūrose įgyvendina per kreditorių susirinkimą bei kreditorių komitetą. Tai patvirtina ĮBĮ 21 straipsnis, reglamentuojantis kreditorių teises, kuriame tarp kitų teisių įtvirtintos kreditorių teisės ginti savo reikalavimus, kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1, 2, 3 p.). Kreditorių susirinkimas – tai visų įmonės kreditorių susirinkimas, turintis specialius įstatyme įtvirtintus įgaliojimus bei pareigas, susirinkimo nutarimai privalomi administratoriui, visiems kreditoriams, taip pat įmonės savininkams, o šie nutarimai gali būti apskųsti teismui per keturiolika dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą (ĮBĮ 24 str.). Tačiau įstatymas nenumato jokių išimčių, dėl kurių kreditorius negalėtų skųsti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo, taip pat nėra išlygos dėl skundimo nutarimų, priimtų pakartotinai išnagrinėjus tuos pačius klausimas, nes, kaip žinoma, kreditorių komiteto nutarimai, kurie nėra nuginčyti, yra teisėti, tampa privalomi administratoriui ir vykdytini (ĮBĮ 25 str., 23 str. 2 p.). Pagaliau, šios kreditoriaus teisės nepripažinimas, prieštarautų ne tik ĮBĮ 10, 11 ir 12 straipsniams, tačiau tuo pačiu sudarytų sąlygas viešo intereso pažeidimui, nes neliktų asmens, galinčio inicijuoti tokių neteisėtų nutarimų panaikinimą. Todėl teismų praktikoje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad kuriam nors kreditoriui manant, kad kitų kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia jo teises, šis savo teises gali ginti teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta AB “Turto bankas” v. bankrutuojanti AB “Rimeda” byloje; bylos Nr.3K-3-201/2001).
Kaip žinoma, gausioje teismų praktikoje, susiklosčiusioje šios kategorijos bylose, taip pat yra suformuota nuostata, jog bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu ir teismas tokiose bylose turi būti aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 27d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008; 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-56/2010; ir kt.). Taigi teismas turi teisę ex officio pats inicijuoti atskirų klausimų nagrinėjimą, pavyzdžiui, klausimą dėl administratoriaus nušalinimo, tyčinio bankroto etc., kai paaiškėja aplinkybės, kurios duoda pagrindą tokio klausimo svarstymui, o taip pat peržengti pareikšto reikalavimo ribas. Todėl teismas, konstatavęs, kad yra neteisėtas kreditorių komiteto nutarimas dėl parduodamo bendrovės turto kainos nustatymo procedūros, o turto vertę privalo nustatyti konkursą laimėjęs turto vertintojas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes, turi teisę tokį konkursą įpareigoti paskelbti administratorių, kuris privalo vykdyti tokį teismo sprendimą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p.).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti kreditorių A. V. ir R. V. skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dalies pripažinimo negaliojančia, panaikintina. Kaip žinia, ieškinio (pareiškimo, skundo) priėmimo klausimo išsprendimas yra pirmosios instancijos teismo dispozicijoje (CPK 137 str. 1 d.), todėl klausimas perduotinas tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 338, 329, 330 str., 320 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl kreditorių A. V. ir R. V. skundo dėl kreditorių komiteto nutarimo dalies pripažinimo negaliojančia priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.