- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-19
- Bylos Nr.
- 2A-39-781/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22300-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Cargobalttranzit“
- Ieškovas
- IĮ J. Č. komercinės firmos, „EKOSIG“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Cargobalttranzit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IĮ J. Č. komercinės firmos „EKOSIG“ ieškinį atsakovui UAB „Cargobalttranzit“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas IĮ J. Č. komercinė firma „EKOSIG“ (toliau - ieškovas) kreipėsi į teismą CPK 425 straipsnio nustatyta tvarka ir prašė iš atsakovo UAB „Cargobalttranzit“ (toliau - atsakovas) priteisti 7 100 Eur skolos, 2 584,40 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas sudarė krovinių gabenimo užsakymą-sutartį Nr. 12.07-04/LT-RUS. Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo ieškovui už suteiktas paslaugas sumokėti 9 100 Eur, tačiau sumokėjo tik 2 000 Eur. Tvirtino, kad jis savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė – krovinys buvo nugabentas laiku ir perduotas paskirties vietoje gavėjui AAB „Chlebodar“. Atsakovas atsisakė apmokėti likusią sumą, pateikdamas ieškovui nepagrįstą pretenziją, kad automobilis atvyko į iškrovimą su pažeistu kroviniu ir dėl to ieškovas turi atsakyti.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintinas. 2013 m. rugpjūčio 21 d. teisme buvo gauti atsakovo prieštaravimai. Atsakovas prašė panaikinti preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovo išrašytų prie ieškinio pridėtų PVM sąskaitų-faktūrų mokėjimo terminai dar nebuvo suėję, be to, atsakovas negavo CMR važtaraščių originalų. Taip pat nebuvo pateikti ir PVM sąskaitų-faktūrų originalai. Be to, ieškovas, gabendamas krovinį, jį apgadino, dėl ko atsakovas pareiškė ieškovui pretenziją dėl 7800 Eur nuostolių atlyginimo. Ieškovas su atsakovo prieštaravimais nesutiko, prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 25 d. galutiniu sprendimu 2013 m. liepos 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Papildomai priteisė ieškovui iš atsakovo 1 100 Lt teisinei pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai krovinio pervežimo santykiai. Nurodė, kad ieškovas savo prievoles įvykdė tinkamai, suteikė krovinių gabenimo paslaugas atsakovui, ką patvirtina 2011 m. rugpjūčio 3 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. EKO 1835-A ir EKO 1835-B bei tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) Nr. BP0091520 ir BP0091646, tačiau duomenų apie tai, kad šios ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros atsakovo būtų apmokėtos, nėra. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė sumokėti likusią sumą ieškovui, kadangi automobilis atvyko su pažeistu kroviniu. Teismas konstatavo, kad vairuotojui priimant krovinį, įrengimas buvo neapgadintas, o vežėjas neatsakingas už žalą kroviniui. Pažymėjo, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio sugadinimą, jei tai įvyko ne dėl vežėjo kaltės, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalį nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su tuo, kad krovinys yra blogai ar netinkamai įpakuotas, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis jų vardu. Teismas nustatė, kad krovinys nebuvo siuntėjo tinkamai paruoštas transportavimui, krovinys buvo su defektais, nulūžo jo blogai pritvirtintos kojos, be to, krovinys buvo pakrautas ne vežėjo (ieškovo). Pažymėjo, kad atsakovas įrodymų, kad krovinys buvo apgadintas būtent dėl ieškovo kaltės, nepateikė. Nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 10 d. ieškovui buvo pareikšta pretenzija, pagal kurią buvo atsisakyta mokėti už pervežimo paslaugas. Ši pretenzija 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo atmesta, taigi važtaraščių ir kitų dokumentų originalų pateikimas atsakovui, jo nuostatos nemokėti už krovinio pervežimą nepakeistų. Teismas darė išvadą, kad atsakovas laikomas pažeidęs prievolę, kai iki prievolės įvykdymo pabaigos praneša kreditoriui, kad jis prievolės nevykdys, nuo to momento kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti kreditoriui jo patirtus nuostolius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. galutinį sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, kadangi ieškovas gabendamas krovinį pagal atsakovo užsakymą, jį apgadino, dėl ko atsakovui buvo pateikta krovinio siuntėjo pretenzija dėl 7 800 Eur nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas patvirtino, jog žala kroviniui išties buvo padaryta ir to fakto neginčijo. Nurodė, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas ieškovui būtų perdavęs krovinį su defektais, o priešingai, nustatyta, kad krovinys buvo pakrautas tinkamai, o jo gabenimo metu krovinys buvo apgadintas. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis tinkamai atliko savo prievolę nugabenti krovinį, nes nugabenus krovinį į paskirties vietą buvo pastebėta akivaizdi kroviniui vežimo metu padaryta žala. Nurodė, kad ieškovui netinkamai atlikus savo prievolę, jam kyla pareiga atlyginti dėl to kilusius nuostolius, kurių suma yra didesnė netgi nei ieškovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų suma. Atkreipė dėmesį, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad ieškovo prie ieškinio pridėtų PVM sąskaitų faktūrų Nr. EKO 1835-A ir EKO 1835-B mokėjimo terminai dar nėra suėję. Be to, ieškovas nepateikė duomenų, jog jis įvykdė savo pareigą pateikti atsakovui PVM sąskaitų faktūrų Nr. EKO 1835-A ir EKO 1835-B bei CMR važtaraščių Nr. BP0091520 ir BP0091646 originalus, o ieškovui neįvykdžius šios sąlygos, atsakovui nekyla pareiga apmokėti PVM sąskaitas faktūras, o tuo labiau atsakovui negali būti taikoma atsakomybė, t. y. skaičiuojamos netesybos. Nurodė, kad atsakovas kreipėsi į ieškovą su prašymu pateikti minėtų dokumentų originalus, kadangi Sutarties 11 p. ieškovas ir atsakovas susitarė, kad atsakovui pareiga atsiskaityti su ieškovu kyla per 20 dienų nuo sąskaitų ir CMR originalų (su gavėjo antspaudu) gavimo. Pažymėjo, kad dokumentų originalų atsakovas iki šiol nėra gavęs, todėl sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai vis dar nėra suėję, t. y. atsakovas prievolės įvykdymo termino nėra praleidęs, o ieškovo reikalavimas įvykdyti prievolę jai dar neatsiradus buvo neteisėtas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atsisakymas vykdyti neteisėtą reikalavimą sietinas su kategorišku atsakovo atsisakymu atsiskaityti su ieškovu už pervežimo paslaugas.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, savo sprendime pagrįstai konstatavo CMR konvencijoje numatytų ypatingų rizikos faktorių buvimą, dėl kurių vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Nurodė, kad apeliantas nepaneigė teismo sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių, tokių kaip: krovinys buvo pakrautas ne vežėjo (ieškovo), o krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar tretysis asmuo, veikiantis jų vardu; kad krovinys nebuvo siuntėjo tinkamai paruoštas transportavimui, krovinys buvo su defektais, nulūžo jo blogai pritvirtintos kojos. Kadangi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių faktinius bylos duomenis apie nurodytų ypatingos rizikos faktorių egzistavimą, todėl CMR 18 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prezumpcija yra nepaneigta ir taikoma. Atkreipė dėmesį, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog po 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovo pretenzijos pateikimo ieškovui, važtaraščių ir kitų dokumentų originalų pateikimas atsakovui, jo nuostatos nemokėti už krovinio pervežimą nepakeistų. Pažymėjo, kad atsakovas neneigia, jog gavo dokumentų kopijas, o jo teiginys, jog atsakovas kreipėsi į ieškovą su prašymu pateikti PVM sąskaitų faktūrų ir važtaraščių originalus, yra melagingas. Akivaizdu, kad ieškovui ir pateikus atsakovui nurodytų dokumentų originalus, atsakovas vis tiek nebūtų apmokėjęs už vežimą. Taigi, teisinio pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės už prievolės pažeidimą nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė ieškovui iš atsakovo 7100 Eur skolą, 2584,40 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 2013 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys 2012 m. liepos 4 d. sudarė krovinių gabenimo užsakymo-sutartį Nr. 12.07-04/LT-RUS, kuria ieškovas įsipareigojo dviem automobiliais nugabenti krovinį iš Vilniaus į Omską (Rusija) ir jį perduoti gavėjui 2012 m. liepos 11-12 d. pagal CMR konvenciją, o atsakovas – sumokėti ieškovui 9100 Eur: 2000 Eur avansas, ir 7100 Eur per 20 d. nuo PVM sąskaitos-faktūros ir CMR originalų gavimo dienos (b.l. 6-7). Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščiai BP 0091520 ir BP 0091646 patvirtina, kad pervežimą faktiškai vykdė UAB „Krovita“, kuris krovinį pristatė gavėjui, tačiau BP 0091646 važtaraštyje pažymėta, jog krovinys yra pažeistas (b.l. 8, 9). Krovinio pažeidimai užfiksuoti gavėjo UAB „Khlebodar“ 2012 m. liepos 18 d. akte (b.l. 14). Ieškovas, UAB „Krovita“ pristačius krovinį pagal paskirtį, išrašė PVM sąskaitas-faktūras EKO 1835-A ir EKO 1835-B, viso 9100 Eur sumai (b.l. 10-11). Atsakovas atsisakė apmokėti 7100 Eur pagal minėtas sąskaitas-faktūras motyvuodamas tuo, kad krovinys gavėjui buvo pristatytas su trūkumais (b.l. 12).
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai kyla iš tarptautinio krovinio vežimo sutarties. Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Transportavimo paslaugas užsakė atsakovo įmonė. Krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose: gavėjas – Rusijoje, vežėjas – Lietuvoje, pradinis siuntėjas – Italijoje, siuntėjo tarpininkas, atsakovas – Lietuvoje. Visos šios šalys yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimas Nr. 31). Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas įsipareigojo būti tiek vežėjas (atsakovo atžvilgiu), tiek ir tarpininkas, kadangi jei asmuo sudaro sutartį krovinio pervežimui į paskirimo punktą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, t.y. UAB „Krovita“, CMR konvencijos prasme jis ir tokiais atvejais laikomas vežėju.
Kvalifikavus sutartį tarptautinio pervežimo sutartimi pagal CMR konvenciją, atitinkamai turi būti sprendžiamas sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimas.
Vežėjo atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – kai krovinys vežimo metu sugadinamas – reglamentuota CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta, jis sugadintas ar pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal 2012 m. liepos 4 d. krovinio gabenimo užsakymą-sutartį vairuotojas privalo dalyvauti pakrovime, skaičiuoti krovinio kiekį, patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę, pakrovimo/iškrovimo metu patikrinti, kad krovinys atitiktų įrašus dokumentuose, o jo tvirtinimas ir išdėstymas atitiktų vežimo sąlygas (b.l. 6). Tačiau pareiga įvykdyti krovimo darbus jam niekur nėra numatyta. Tokiu būdu krovinį pakrovė pats atsakovas, kuris teisme neįrodė, jog krovinio pakrovimas buvo ieškovo pareiga. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktas); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą. Pažeidus pirmiau nurodytas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyto krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Darvydas“ v. J. K. IĮ (duomenys neskelbtini), J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2012).
Iš byloje esančio 2012 m. rugpjūčio 9 d. surašyto UAB „Krovita“ vairuotojo P. B. paaiškinimo matyti, kad du skirti pervežimui įrengimai buvo įpakuoti į pakuotę, sukaltą iš medinių konstrukcijų, o vienas įrengimas (būtent šis gavėjui pristatytas apgadintas) buvo be pakuotės, pastatytas ant įrengimo keturių kojų ir apsuktas celofanine plėvele; prieš kraunant įrengimą vairuotojas prašė, kad šis įrengimas būtų pakrautas į automobilio priekinę dalį, tačiau į jo pastabas niekas nereagavo (b.l. 17-18). Šis rašytinis įrodymas patvirtina, jog vairuotojas, kontroliuodamas pakrovimą, buvo atkreipęs atsakovo dėmesį į netinkamą trečiojo krovinio įpakavimą. Atsižvelgiant į krovinio pažeidimus, užfiksuotus 2012 m. liepos 18 d. akte, ir vairuotojo paaiškinimo pagrindu darytina išvada, kad sugadintas krovinys paties atsakovo nebuvo tinkamai paruoštas transportavimui. Atsakovas šiai išvadai paneigti teismui nėra pateikęs jokių duomenų. Be to, kiti, tinkamai supakuoti kroviniai, buvo vežami tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pažeistas, tačiau į paskirties vietą buvo pristatytas tinkamos būklės, kas paneigia atsakovo argumentus dėl netinkamo krovinių transportavimo.
CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.
Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį, kurio taikymas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, atleidimas nuo civilinės atsakomybės yra galimas esant tai aplinkybei, kad krovinį pakrovė siuntėjas ir tai gali būti įvertinta kaip ypatinga rizika, kuriai esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Minėta, kad už sugadinto krovinio pakrovimą buvo atsakingas atsakovas. Aplinkybę, kad krovinys neteisingai buvo supakuotas patvirtino UAB „Krovita“ vairuotojas savo paaiškinimuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės, jog ieškovo vežtas krovinys buvo vežamas netinkamai įpakuotas, yra vertinamos kaip ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės dėl krovinio dalies sugadinimo. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas, reglamentuojančias vežėjo atleidimą nuo atsakomybės.
Atsakovo manymu, aplinkybė, kad ieškovas nepateikė jam PVM sąskaitų-faktūrų EKO 1835-A ir EKO 1835-B bei CMR važtaraščių Nr. BP0091520 ir BP0091646 originalų, t.y. neįvykdė sąlygos, nuo kurios skaičiuojamas atsakovo prievolės įvykdymo terminas, atleidžia jį nuo pareigos sumokėti ieškovui reikalaujamą 7100 Eur sumą. Susipažinus su 2012 m. liepos 4 d. krovinio gabenimo užsakymu-sutartimi matyti, kad pinigai ieškovui už paslaugos atlikimą sumokami per 20 dienų nuo sąskaitos ir CMR originalo (su gavėjo antspaudu) gavimo (11 p., b.l. 6). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovo atstovas neneigė PVM sąskaitų-faktūrų ir CMR važtaraščių kopijų gavimo, tačiau apeliavo į tai, kad šie dokumentai buvo neįskaitomi, todėl su ieškovu atsiskaityta nebuvo (b.l. 47). Taip pat patvirtino, jog pretenzijų dėl neįskaitomų dokumentų raštu atsakovas nebuvo pareiškęs. Ieškovas į bylą taip pat nepateikė duomenų, kad atsakovui buvo pateikti PVM sąskaitos-faktūros ir CMR važtaraščių originalai, kaip to reikalauja 2012 m. liepos 4 d. krovinio gabenimo užsakymas-sutartis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė vertintina kaip formali ir nesudaranti pagrindo atleisti atsakovą nuo pareigos atsiskaityti su ieškovu. Atsakovui, nors ir neoriginalai, tačiau buvo pateikti visi dokumentai, patvirtinantys krovinio pristatymą gavėjui, ir remiantis kuriais buvo paskaičiuota reikalaujama apmokėti suma. Nesutikdamas su reikalavimu vien dėl dokumentų originalų nepateikimo, atsakovas, pripažindamas savo pareigą apmokėti ieškovui už jo suteiktas paslaugas, galėjo kreiptis į ieškovą su prašymu ištaisyti šį trūkumą, o ne naudotis šia aplinkybe siekiant išvengti ar užvėlinti atsiskaitymą pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovas, pateikęs prašymą priteisti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.