Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5551-949/2015, iškeltoje pagal pareiškėjos J. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims išieškotojai Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, skolininkui K. G., antstolei E. R. dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe ir turto naudojimo tvarkos nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuoti asmenys antstolė E. R. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimus prašydami sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra (22-23, 21 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Atskirasis skundas netenkintinas, civilinė byla nutrauktina.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, bei naudojimosi tvarkos nustatymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis LR CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (LR CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Pagal LR CPK 312 straipsnį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja J. G. pirmosios instancijos teisme pareiškė reikalavimą dėl turto dalies, esančios bendrąja jungtine nuosavybe su K. G., ir naudojimosi tuo turtu tvarkos, nustatymo, remdamasi LR CPK 677 straipsnio nuostatomis bei teigdama, kad nekilnojamas turtas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valdomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (1-3 b.l.). Apeliacinės instancijos teismui pateiktame atskirajame skunde pareiškėja kelia naują reikalavimą ir prašo nustatyti skolininko K. G. turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat teigia, kad turtas, kuriame prašoma nustatyti skolininko dalį yra bendroji dalinė bendraturčių nuosavybė (43-45 b.l.). Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą nustatyti skolininkui K. G. 1/2 dalį nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės objektą žemės sklypą 8.5753 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendrojoje dalinėje nuosavybėje su J. G., kartu nustatant skolininkui K. G. ir bendraturtei J. G. priklausančio nekilnojamojo daikto atitinkama dalimi naudojimosi tvarką, bei jos argumentus susijusius su ginčo objekto priklausymu pareiškėjai dalinės nuosavybės teise nevertina ir atmeta kaip prieštaraujančius LR CPK 312 straipsnio nuostatoms.

Antra, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, kad antstolė yra pasiūliusi išieškotojui ar pareiškėjai kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Pažymėtina, kad byloje jokia forma ir apimtimi nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog antstolė E. R. pasiūlė pareiškėjai kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko K. G. dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo. Byloje pateiktas 2015-05-21 antstolės E. R. patvarkymas dėl varžytynių atšaukimo neįrodo pareiškėjos teiginių pagrįstumo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja teigdama, jog antstolė E. R. ją informavo apie kreipimąsi į teismą, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nors vadovaujantis LR CPK 178 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Dėl pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo atmesti pareiškėjos prašymą nustatyti skolininko turto dalį, esančią bendra su kitais asmenimis nuosavybe ir turto naudojimo tvarką pagrįstumo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, pažymi, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis pagrįstai konstatavo, jog ginčo turtas - žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas pareiškėjos ir skolininko K. G. santuokos metu, tačiau nutraukiant santuoką šio turto padalijimo tarp sutuoktinių klausimas nebuvo išspręstas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotas skolininko K. G. vardu (10-11 b.l.). Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis LR CK 3.100 straipsnio 4 dalimi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką bei, kad pagal LR CPK 667 straipsnį nevykdomas bendrosios dalinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (LR CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialinės teisės normos nustatytus reikalavimus. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007 pateiktu išaiškinimu, kad priėmus santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiami santuokos nutraukimo ir turto padalijimo klausimai, toks sprendimas įgyja res judicata galią. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Galiojant tokiam teismo sprendimui, atskirai nustatyti vieno sutuoktinio dalį bendrame su kitu sutuoktiniu turte negalima, nes neliko turto, kuris būtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir, kad tokiu atveju lieka tik galimybė atnaujinti procesą (LR CPK 365 straipsnis). Taipogi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis LR CPK 368 straipsnio 1 dalimi prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o remiantis LR CPK 368 straipsnio 2 dalimi prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, o šio kodekso 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai.

Tačiau konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nors ir rėmėsi tinkamu teisiniu reglamentavimu, nepagrįstai išeidamas už pareiškimo ribų konstatavo, kad procesas pareiškėjos ir skolininko K. G. santuokos nutraukimo byloje negalėtų būti atnaujinamas. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo ar termino prašymo pateikimui atnaujinimo klausimai nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, pareiškėja šių aplinkybių neįrodinėjo, o teismas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nevertino. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad LR CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo yra ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Šis terminas nustatytas užtikrinti teisinių santykių stabilumui, sudarant prielaidas atitinkamų teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Kita vertus, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos, priedermė teisingai išspręsti kiekvieną bylą lemia tai, kad teismas ne tik iš esmės nagrinėdamas byloje kilusį materialinį teisinį ginčą vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet šiuos principus taikytų ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus, t. y. klausimus, kurie yra arba gali būti pagrindas sukurti prielaidas pradėti iš esmės spręsti materialinį teisinį ginčą, o tokį ginčą nagrinėjant – užtikrinti nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimą. Pagal kasacinio teismo praktiką tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė teisinė situacija, teismai turi teisę LR CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014). Remiantis nurodytu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad procesas santuokos nutraukimo byloje negalėtų būti atnaujinimas, šią išvadą padarė išeidamas už pareiškimo ribų (LR CPK 265 straipsnio 2 dalis), nevertinęs ir neišsiaiškinęs proceso atnaujinimo instituto taikymui reikšmingų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėja siekdama išspręsti nekilnojamojo turto - žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), padalinimo klausimą, nepagrįstai kreipėsi į teismą LR CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi esant įsiteisėjusiam sprendimui dėl santuokos nutraukimo, tame tarpe ir dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl paaiškėjusio fakto apie nepadalintą santuokos metu įgytą turtą sudaro pagrindą kreiptis dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje ir tik neesant galimybės atnaujinti procesą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi tvarkos nustatymo, o ne reikšti prašymą nustatyti skolininko turto dalį, esančia bendra su kitais asmenimis nuosavybe ir turto naudojimo tvarkos nustatymo LR CPK 667 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertina, kad konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėja teisę kreiptis į teismą realizuoja netinkamai, turėjo atsisakyti priimti pareiškimą LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kuris numato, jog teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, išaiškinant pareiškėjai, kad ji turi teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Šias aplinkybes nustačius po pareiškimo priėmimo, pirmosios instancijos teismas turėjo civilinę bylą nutraukti (LR CPK 293 straipsnio 3 dalis).

LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio kodekso 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus šio kodekso 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir civilinę bylą nutraukti (LR CPK 293 straipsnio 3 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti.

Civilinę bylą pagal pareiškėjos J. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims išieškotojai Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, skolininkui K. G., antstolei E. R. dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe ir turto naudojimo tvarkos nustatymo, nutraukti.

Išaiškinti, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.