- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-01
- Bylos Nr.
- ATP-399-332/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 4-47-3-00579-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Raimundas Jurgaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Raimundas Jurgaitis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal L. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimo L. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. K. Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimu nubaustas už tai, kad 2011 m. birželio 5 d. apie 18.35 val. Telšių r., kelio (duomenys neskelbtini), vairuodamas motociklą „Yamaha“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Šiais savo veiksmais L. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus ir tuo padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Telšių rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 10 d. nutarimu L. K. pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skyrė 3000 (trijų tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Šalies argumentai
L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimą ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Tuo atveju, jei teismas administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukti neturės pagrindo, prašo skirti piniginę baudą netaikant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Nurodo, kad nesutinka su surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu ir policijos pareigūnų pateikta įvykio versija. Teigia, kad jis apylinkės teismo posėdyje paaiškino, jog policijos pareigūnas M. K. įvykio metu jo nestabdė, jis vairuojama transporto priemone nebėgo ir net nenutuokė, kad yra tariamai persekiojamas. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino policijos pareigūnų parodymų tikrumo, logiškumo, pakankamumo ir pagrįstumo, netinkamai išsiaiškino bylos faktines aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.
Apelianto teigimu, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn tik tuo atveju, jei jis matė ir suprato, kad yra stabdomas uniformuotų policijos pareigūnų. Neišsiaiškinus aplinkybių, kokiu signalu policijos pareigūnas M. K. išreiškė reikalavimą, iš kurio jis turėjo suvokti, kad yra stabdomas, taip pat institucijai ir liudijusiems policijos pareigūnams nesugebant šių aplinkybių detaliai paaiškinti teismo posėdžio metu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo laikyti įrodytą aplinkybę, kad jis policijos pareigūno M. K. buvo stabdomas ar kad turėjo suvokti, kad buvo stabdomas. Todėl, apelianto nuomone, nesant jokių konkrečių įrodymų, išskyrus neaiškius policijos pareigūnų paaiškinimus, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu buvo stabdomos visos trys transporto priemonės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis suprato, kad yra stabdomas, o jo nepaklusimas policijos pareigūno reikalavimui buvo sąmoningas. Dėl šių priežasčių, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas kaip nepagrįstas.
Apelianto teigimu, protokolą surašiusi institucija nepateikė jokių įrodymų, kad jis įvykio metu būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles ar kad įvykio metu buvo vykdoma policijos specialioji operacija. Todėl policijos pareigūno M. K. reikalavimas (jei toks būtų buvęs) sustabdyti transporto priemonę būtų buvęs neteisėtas, kaip pažeidžiantis Policijos patrulių veiklos instrukcijoje nustatytus reikalavimus, kadangi, nesant akivaizdaus pažeidimo, policijos pareigūnams draudžiama stabdyti kelias transporto priemones. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, vadovavosi ne byloje surinktais įrodymais, o išankstiniu nusistatymu nubausti jį už nepadarytą pažeidimą.
Apelianto manymu, teismo išvada, kuri grindžiama vieningos pajėgų valdymo sistemos išrašu, kad jis viršijo nustatytą greitį, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kadangi policijos pareigūnai užtruko išvažiuoti į kelio važiuojamą dalį ir įsibėgėti, todėl, jie norėdami pasivyti tikrąjį pažeidėją, turėjo važiuoti bent dvigubai didesniu greičiu nei pažeidėjas. Jei policijos pareigūnai būtų važiavę tik leistinu greičiu (kokiu važiavo jis), tai atstumas tarp jų nebūtų mažėjęs. Todėl aplinkybė, kad policijos pareigūnai dideliu greičiu tariamai jį persekiojo, nereiškia, kad ir tokiu pat greičiu važiavo jis.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš vieningos pajėgų valdymo sistemos išrašo, liudytojų M. K., J. R. parodymų matyti, kad L. K. ir šalia važiavusiam R. Š. nesustojus, policijos pareigūnai, važiuodami dideliu greičiu, persekiojo apie 8 kilometrus su automobilyje įjungtais švyturėliais ir specialiais garso signalais ir tik dėl Tryškiuose ant kelio esančios kliūties pavyko sustabdyti L. K. vairuojamą motociklą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis motociklą sustabdė jau pervažiavus nurodytą kliūtį, kai tik veidrodėlyje pamatė policijos automobilį su įjungtais švyturėliais. Todėl nepagrįstai teigiama, kad jis sustojo tik dėl ant kelio esančios kliūties.
Apeliantas apibendrindamas teigia, kad anksčiau išdėstyti argumentai teismui turėjo kelti pagrįstų abejonių policijos pareigūnų parodymu tikrumu, nuoseklumu. Tačiau priimdamas skundžiamą nutarimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai policijos pareigūnų parodymais, netyrė visų galimų įvykio versijų, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, dėl to priėmė nepagrįstą ir bylos faktinių aplinkybių neatitinkantį nutarimą. Pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo bylų proceso specifika savo esme prilygsta baudžiamojo proceso taisyklėms (tai patvirtina ATPK 249 straipsnis), todėl įrodymais administracinių teisės pažeidimų byloje galima pripažinti tik tokius įrodymus, dėl kurių nebelieka nė mažiausios abejonės. O vieninteliai įrodymai, patvirtinantys apelianto kaltę – policijos pareigūnų paaiškinimai – yra nenuoseklūs, nelogiški ir klaidinantys. Todėl apelianto teigimu, teismas priimdamas nutarimą turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Taip pat apeliantas prašo, kad tuo atveju, jei apeliacinės teismas laikytų, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė jam inkriminuojamą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu nutarimą pakeisti – neskirti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, įvykio metu kitų ATPK pažeidimų nepadarė, nuoširdžiai išgyvena ir gailisi dėl įvykio pasekmių, teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas sukeltų jam sunkias pasekmes - nuo 2006-12-17 dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, jo darbo funkcijos yra užtikrinti prekių tiekimą laiku bendrovės klientams, t. y. tuščių laikmenų (kompaktinių diskų) išvežiojimą po visoje Lietuvoje esančias mažmeninių prekių parduotuves, įvairias įstaigas. Atėmus teisę vairuoti transporto priemones, negalės atlikti tiesioginių savo darbo funkcijų, ir tai lemtų jo atleidimą iš darbo.
Atsiliepimas
Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkas atsiliepimu į L. K. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas L. K. pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Priimdamas nutarimą apylinkės teismas rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (3 b. l.), policijos pareigūnų M. K., J. R. tarnybiniais pranešimais (4,5 b. l.) ir jų duotais parodymais teismo posėdyje, kita bylos medžiaga ir konstatavo, kad kelyje Šiauliai–Palanga L. K. suprato, jog buvo uniformuoto policijos pareigūno stabdomas, tačiau nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs administracinėje byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas L. K. pagrįstai pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir skundžiamojoje nutartyje išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad L. K. kaltė padarius ATPK 130 staipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų M. K. ir J. R. duotais parodymais, kurie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Šiuos liudytojų M. K. ir J. R. parodymus patvirtina vieningos pajėgų valdymo sistemos išrašo duomenys, iš kurių matyti, jog pareigūnai L. K. vairuojamą motociklą persekiojo apie 8 kilometrus, policijos automobilio greitis persekiojimo metu buvo fiksuotas net 179 km per valandą. Šios nustatytos aplinkybės paneigia L. K. skundo argumentus, kad jis važiavo leistinu greičiu, nematė, kad jį persekiojo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir specialiais garso signalais.
L. K. skundo argumentai, kad policijos pareigūnai neturėjo teisės stabdyti daugiau kaip vienos transporto priemonės, yra neteisingi, kadangi policijos pareigūnai stabdė tris dideliu greičiu važiuojančius motociklus, darančius teisės pažeidimus (važiuojančius greta), todėl turėjo teisę stabdyti visus tris motociklus ir tokie policijos pareigūnų veiksmai nepažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos 69 punkto reikalavimų.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Teismas pažymi, kad nėra nustatyta L. K. atsakomybę lengvinančių, taip pat kitų ypatingų aplinkybių, dėl kurių L. K. būtų galima skirti švelnesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba iš viso neskirti administracinės nuobaudos. Apelianto darbo pobūdis taip pat nėra išimtinė aplinkybė, leidžianti skirti apeliantui mažesnę, nei įstatymo numatyta, nuobaudą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą (žr., pvz.: administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N3-34/2007, N1-413/2007), ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Teismas pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad L. K. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą pirmosios instancijos teismo paskirta minimali, sankcijoje numatyta, nuobauda atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo laipsnio, pažeidėjo asmenybės, teisingumo ir protingumo kriterijus. Telšių rajono apylinkės teismas priimdamas 2011 m. spalio 10 d. nutarimą tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, todėl keisti arba naikinti šį teismo priimtą nutarimą ir administracinę bylą nutraukti apelianto skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
L. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti Telšių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimą nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.