- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-15
- Bylos Nr.
- AN2-16-898/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03828-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimo, kuriuo tenkintas L. Ž. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo panaikinimo ir administracinių nusižengimų teisena L. Ž. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 154 straipsnio 1 dalį nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. L. Ž. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 154 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 23 Eur bauda. L. Ž. nubausta už tai, kad 2019 m. liepos 23 d. 20.40 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu nepateikė įrengtos „(duomenys neskelbtini)“ lauko kavinės projekto bei leidimo prekiauti viešoje vietoje, šiais veiksmais pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 1-1312 patvirtintų Prekybos viešosiose vietose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 37.1 punktą. Nesutikdama su nutarimu L. Ž. jį apskundė apylinkės teismui. Apylinkės teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad L. Ž. administracinis nusižengimas inkriminuotas nepagrįstai. Teismas nurodė, kad darbuotoja negali būti atsakinga už tai, kad įmonė neturi leidimo prekiauti viešoje vietoje. Teismo įsitikinimu L. Ž. būtų tinkamas subjektas tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad ji išneša įmonės inventorių, taip sudarydama sąlygas lauko kavinės veiklai arba aptarnauja klientus esančius lauke, bet institucija tokių įrodymų nesurinko. Teismas vertino, kad L. Ž. darbo sutartyje nurodyta, kad jos pareigos įmonėje yra barmenės, o barmeno pareiginėse nuostatose nėra numatyta, jog barmenas yra įpareigotas rūpintis leidimu ir projekto (prekiauti viešoje vietoje) gavimu (turėjimu, pateikimu).
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių bylų nagrinėjimo skyrius (toliau – apeliantas) prašo panaikinti 2019 m. lapkričio 7 d. (skunde nurodyta vasario 14 d. nutarimą, bet tai laikytina technine klaida) Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą, paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą nepakeistą.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nebuvo įsigilinta į pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, formaliai apklausti liudytojai, nevisapusiškai ištirtos bylos aplinkybės, nenustatyta faktinių duomenų visuma.
2.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2019 m. liepos 23 d. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ barmene dirbo ir klientus aptarnavo tik L. Ž.. Pagrindinis procesas šioje paslaugoje yra maitinimas arba maisto ir gėrimų suteikimas vartoti. Aptariama paslauga apima ir daug papildomų procesų kaip ir informacijos apie parduodamą maistą ir gėrimus suteikimas. Klientai prie lauko staliukų meniu neatsinešė, tad paslaugą buvo siūloma teikti viešoje vietoje, o barmenė, net jeigu užsakymus priėmė ir ne lauke, prekiavo suteikiant galimybę gėrimus ar maisto produktus išsinešti. Vadinasi paslaugas teikęs asmuo (pardavėjas) buvo L. Ž..
2.3. Nors iš barmenės pareiginių nuostatų nematyti, kad L. Ž. turėjo pateikti projektą ir leidimą, tačiau jai tokia prievolė numatyta Prekybos viešosiose vietose taisyklėse. Teismas nepagrįstai tapatino leidimo gavimo, turėjimo ir pateikimo terminus. Skunde pabrėžiama, kad L. Ž. netraukiama atsakomybėn dėl to, jog nepasirūpino leidimu, o todėl, kad prekiaudama – leisdama klientams vartoti gėrimus ir užkandžius – lauke, prie kavinei priklausančių staliukų, nepateikė reikiamų dokumentų. Nesant tokių dokumentų jos pareiga pasirūpinti, kad lauke nestovėtų stalai, kėdės, kad nebūtų meniu kortelių, kad klientai neitų į lauką su gėrimais. Atsakomybės perkėlimas klientams, neva jie daro ką nori ir patys susimontuoja kėdes prie kavinės, yra bandymas išvengti atsakomybės. L. Ž. suvokė, veikė ir norėjo taip veikti, nes buvo daug kartų įspėta, todėl turėjo pasirūpinti savo galimybėmis pateikti prašomus dokumentus arba taip neveikti (neprekiauti lauko kavinėje, užtikrinti, kad inventorius būtų sandėliuojamas taip, kad klientai negalėtų jo sumontuoti lauko kavinėje), nes žinojo, kad tokia veika užtraukia administracinę atsakomybę.
2.4. Apelianto vertinimu teismo išvada dėl pareigūnų pasirinkto lengvesnio kelio – nubaudžiant darbuotoją vietoje įmonės direktoriaus – neteisingo vertinimo pasekmė. Pareigūnas rinkosi ne lengvesnį kelią, o priėmė sprendimą vadovaudamasis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo principais, nes manė, kad būtent L. Ž. yra kalta dėl nusižengimo. Įmonės direktorius su juo bendraujant atsiribojo nuo lauko kavinės atsiradimo teisėtumo problemos bei nurodė, kad patys darbuotojai norėdami daugiau užsidirbti išneša į lauką prie kavinės staliukus bei kėdes ir aptarnauja klientus. Taisyklių 37.1 punktas (kurio pažeidimą teismas patvirtino) numato ne draudimą įrengti lauko kavinę, bet prievolę prekybos vietoje turėti leidimą ir projektą. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad įmonės direktorius kreipėsi dėl leidimo įrengti lauko kavinę ir toliau visiškai nesidomėjo apie jo išdavimo eigą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. Ž. prašo apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pažeidimai buvo trumpalaikiai ir atsitiktiniai. Savivaldybės administracija teigdama, jog L. Ž. leido klientams savivaliauti pripažįsta, jog barmenė neatliko jokių aktyvių veiksmų – neįrengė lauko kavinės ir joje neaptarnavo klientų. Savivaldybės administracija išplėstinai aiškina savo pačios sukurtas taisykles, viešosios tvarkos pareigūno funkcijas ir atsakomybę perkelia privačios įmonės darbuotojui, įpareigodama barmeną nustatyti tvarką ir prižiūrėti klientų alkoholio vartojimą viešoje vietoje (išėjus iš kavinės patalpų). Išplėstinis taisyklių aiškinimas kuria netinkamą precedentą ir sudaro pagrindą be pakankamos įrodymų visumos bausti nekaltus asmenis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniame skunde Savivaldybės administracija nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei mano, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos nevisapusiškai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną L. Ž., nes ji nėra tinkamas administracinio nusižengimo subjektas. Savo sprendimą apylinkės teismas grindė ne visai tinkamais motyvais, tačiau galutinis sprendimo rezultatas yra teisingas.
5. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad L. Ž. kaip darbuotoja, negali būti atsakinga už tai, kad įmonė neturi leidimo prekiauti viešoje vietoje. Tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog L. Ž. būtų tinkamas subjektas, jeigu byloje būtų nustatyta, kad ji išsineša įmonės inventorių taip sudarydama sąlygas lauko kavinės veiklai arba aptarnauja klientus esančius lauke. Aukštesnės instancijos teismas pabrėžia, kad net ir nustačius šias aplinkybes L. Ž. negalėtų būti traukiama administracinėn atsakomybėn dėl Taisyklių 37.1 punkto pažeidimo, nes ji neatitinka Taisyklių 4 punkte nurodyto subjekto ? pardavėjo apibrėžimo.
6. Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad Pardavėjas – asmuo (juridinis ar fizinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę prekiauti ir ar teikti paslaugas), kuris verčiasi mažmenine prekyba ar teikia paslaugas viešosiose vietose. L. Ž. yra barmenė – samdoma darbuotoja ir ji nesiverčia mažmenine prekyba bei neteikia paslaugų. L. Ž. dirbdama barmene prekiauja maistu ir gėrimais, tačiau ji pati nesiverčia mažmenine prekyba, taip pat neteikia maitinimo paslaugos (tokiu atveju atsakomybėn galėtų būti traukiamas ir virėjas bei kiti kavinės darbuotojai). Pardavėjo sąvoka negali būti suvokiama itin siaurai pagal asmens atliekamas funkcijas. Mažmenine prekyba verčiasi L. Ž. darbovietė, o maitinimo paslaugas taip pat teikia įmonė, kurioje ji dirba. Leidimai prekiauti viešosiose vietose taip pat yra išduodami įmonėms (juridiniams asmenims), kurios verčiasi mažmenine prekyba arba teikia paslaugas viešosiose vietose arba fiziniams asmenims, kurie mažmenine prekyba verčiasi arba paslaugas suteikia pagal verslo liudijimą.
7. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad atsakomybės klausimas turėtų būti keliamas įmonės vadovui, kuris neužtikrino įmonės veiklos teisėtumo ir leidimo pateikimo prekybos vietoje. Taisyklių 37.1 punktas šiuo atveju numato pareigą juridiniam asmeniui (pardavėjui) prekybos vietoje turėti leidimą. 37.1 Taisyklių punktas nenumato atsakomybės darbuotojams už tokio leidimo nepateikimą. Minėtos taisyklės nesuponuoja, kad leidimą prekybos vietoje privalo turėti įmonės darbuotojas. Savivaldybės administracija skųsdama apylinkės teismo sprendimą klaidingai interpretavo ir plečiamai aiškino Taisyklėse apibrėžiamą pardavėjo sąvoką ir skunde pateikė argumentus, kurie iš esmės neturi įtakos apylinkės teismo nutarimo panaikinimui. Administracinė atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, jei yra visi administracinio nusižengimo sudėties požymiai, o nagrinėjamu atveju atsakomybėn buvo patrauktas netinkamas subjektas, todėl administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagrįstai.
8. Nors L. Ž. dėl taisyklių reikalavimų neatitinkančios prekybos viešoje vietoje buvo ne kartą įspėta, tai nesudaro jai pareigos pasirūpinti pateikti prašomus dokumentus. Ši pareiga kyla įmonės vadovui, kuris yra atsakingas už teisėtą įmonės veikimą ir reikalingo leidimo gavimą bei savo darbuotojų veiksmus. Skunde teigiama, kad įmonės vadovas atsiribojo nuo kilusios problemos, teigdamas, jog patys darbuotojai savavališkai išneša staliukus ir aptarnauja klientus. Įmonės vadovo neveikimas ar netinkamas veikimas nesudaro pagrindo institucijoms bausti įmonės darbuotojus. Nesant galimybės įmonės vadovo rasti darbo vietoje, pažeidimą nustačiusi institucija gali imtis visų įmanomų teisėtų priemonių atsakingą asmenį surasti ar iškviesti (išsiųsti šaukimą) atvykti į pažeidimą nustačiusią instituciją.
9. Taigi, atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus miesto 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šį nutarimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.