Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. laisvės atėmimu 17 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam A. V. paskirta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. V. nuteistas už išžaginimą bei savo tėvo ir dar vieno žmogaus nužudymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

2008 m. lapkričio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), savo tėvo J. V. gyvenamojo namo kambaryje, A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudojęs bejėgiška dėl senatvės ir girtumo nukentėjusiosios R. U., gim. 1937 m., būkle, ant sofos-lovos gulinčiai R. U. numovęs pėdkelnes, užgulė ją savo kūnu ir taip atėmęs galimybę priešintis, prievarta įkišo savo lytinį organą jai į makštį ir atliko vieną prievartinį lytinį aktą su R. U. prieš pastarosios valią, t.y. ją išžagino.

Tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje A. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo tėvu J. V. metu tyčia spyrė ir smogė ranka mažiausiai penkiolika smūgių nukentėjusiajam J. V. į galvą, septyniolika smūgių į krūtinę, rankas, dešinę koją, smogė aštuonis kartus kirviu į galvą, rankas ir kairio klubikaulio sritį, padarydamas nukentėjusiajam daugybines muštines žaizdas galvoje ir veide, durtines-pjautines žaizdas dešinio skruosto ir smilkinio riboje, pakaušio dešinėje, kairiame skruoste, dešinėje plaštakoje trečio piršto nugariniame paviršiuje, dešinio dilbio užpakaliniame paviršiuje apatinėje dalyje ir kairės plaštakos ketvirtame tarpupirštyje, kirstinę žaizdą kairio klubikaulio sparno srityje, daugybines poodines kraujosruvas veide, krūtinėje, rankose ir kojose, odos nubrozdinimus veide, galvoje, juosmens srityje ir dešinio peties srityje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų bei dešiniojo skruostikaulio lūžius, galvos smegenų didžiųjų pusrutulių, smegenėlių ir kamieno sumušimus, kairės pusės 4-9 ir dešinės pusės 1-4 šonkaulių lūžius, kairiojo plaučio, širdies ir kepenų sumušimus, dėl ko J. V. mirė. Po to tyčia smogė mažiausiai du kartus kirviu tame pačiame kambaryje ant sofos-lovos gulėjusiai R. U. į galvą, padarydamas galvos sumušimą su kaukolės skliauto ir pamato kaulų vidurinės duobės lūžimais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinėje smilkininėje skiltyje ir galvos smegenų sumušimu, dėl kurių nukentėjusioji R. U. įvykio vietoje mirė, t.y. nužudė du žmones - savo tėvą J. V. ir R. U..

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 149 str. 1 d. dėl R. U. išžaginimo, su nuosprendžiu taip pat nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Įvykio metu namuose buvo tik jis pats, jo tėvas J. V. ir R. U.. Abu nukentėjusieji buvo nužudyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis išžagino R. U., išskyrus jo paties parodymus. Jis buvo prisipažinęs kaltu dėl išžaginimo, tačiau prisipažino paveiktas policijos pareigūnų, kurie jį privertė tai padaryti. Iš tikrųjų R. U. jis neišžagino, nes nukentėjusioji pati pasikvietė jį į lovą. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl dėl R. U. išžaginimo jis turi būti išteisintas. Teismas taip pat paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Jis supranta, kad padarė sunkius nusikaltimus, tačiau dalį paskirtos bausmės faktiškai jau yra atlikęs ir apgalvoti savo veiksmus jau turėjo pakankamai laiko. Nuo trejų metų amžiaus jį augino motina, kuri netrukus sukūrė kitą šeimą, jam trūko ypač tėvo dėmesio, todėl dažnai pas jį nueidavo. Jo tėvas J. V. piktnaudžiavo alkoholiu, savo namais nesirūpino, jų netvarkydavo, o tik girtaudavo. Nors jis bandė tėvą paveikti, tačiau jam nepavyko, o tėvas į girtavimą įtraukė ir jį patį. To pasekoje jis ir padarė sunkius nusikaltimus, kurių pasekmės jau negrįžtamos ir dėl kurių jis labai gailisi. Dėl tėvo J. V. ir pas jį gyvenusios R. U. nužudymo jis kaltu prisipažino iš karto. 2008 m. lapkričio 8 d., būdamas neblaivus, tikrai juos nužudė suduodamas smūgius kirviu. Prieš tai tarp jo ir tėvo kilo konfliktas, kurio metu tėvas jį sumušė, o jam padaryti sužalojimai buvo nustatyti medicininės apžiūros metu. Skirdamas bausmę teismas nepakankamai atsižvelgė į jo nuoširdumą, gailėjimąsi, į tai, kad jo teistumas išnykęs, taip pat į tai, kad jis yra jauno amžiaus ir kad turi mažametę dukrą, tai patvirtina prie bylos pridėtas vaiko gimimo liudijimas. Prašo jį pagal BK 149 str. 1 d. (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta BK 148 str. 1 d. – past.) išteisinti, taip pat prašo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą 19 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo A. V. apeliacinį skundą patenkinti, A. V. pagal BK 149 str. 1 d. išteisinti, taip pat sušvelninti jam pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nukentėjusiojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 1 d., naikinama, o byla šioje dalyje nutraukiama, nes yra BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 p.). Nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo jį pagal BK 149 str. 1 d. išteisinti, nurodo, kad R. U. neišžagino, nes nukentėjusioji pasikvietė jį į lovą pati, o jokių kitų jo kaltės įrodymų, išskyrus jo paties prisipažinimą, byloje nėra. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie neatitinka bylos aplinkybių. Naikinti nuosprendžio dalį dėl A. V. pripažinimo kaltu bei nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. ir priimti šioje dalyje naują, išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 p. išaiškinta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nors nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo kaltės dėl R. U. išžaginimo nepatvirtina jokie kiti įrodymai, išskyrus ankstesnį jo paties prisipažinimą, šie jo argumentai yra nepagrįsti ir jie atmetami. Galima sutikti su tuo, kad tuo pačiu kaltinime nurodytu laikotarpiu A. V. nužudžius savo tėvą J. V. ir į tėvo namus priimtą gyventi R. U., tikrai neliko jokių asmenų, betarpiškai mačiusių ir galinčių duoti parodymus apie R. U. išžaginimo aplinkybes. Paties nuteistojo parodymai apie šias aplinkybes iš tikrųjų turi svarbią reikšmę, tačiau byloje yra ir kitų A. V. nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų. Pats nuteistasis A. V. visų apklausų metu, taip pat ir apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu savo tėvo namuose buvo tik jis pats, jo tėvas J. V. ir R. U.. Tai patvirtina ir liudytojų R. K., S. K., A. P. parodymai. Liudytojai R. K. ir S. K. parodė, kad gyvena J. V. kaimynystėje. J. V. pas save buvo priėmęs gyventi pagyvenusio amžiaus moterį R. U.. Paskutiniu metu apie kelis mėnesius tėvo namuose gyveno ir jo sūnus A. V.. Abu liudytojai parodė, jog 2008 m. lapkričio 8 d. matė apie tėvo gyvenamąjį namą vaikščiojantį A. V., S. K. dar parodė, kad tą dieną, apie vidurdienį, matė, kaip A. V. bandė įeiti į tėvo namą, girdėjo, kaip J. V. atsisakinėjo jį įleisti, o A. V. plūdosi necenzūriniais žodžiais, o po to lazda išdaužė namo verandos langą. Liudytojas A. P. parodė, kad 2008 m. lapkričio 8 d. ryte buvo užėjęs pas J. V. į namus, ten gėrė alų ir vyną, namuose buvo J. V., jo sūnus A. V. ir moteris vardu Regina. Dar buvo užėjęs ir pažįstamas V. G., tačiau jis (A. P.) su juo kartu išėjo palikę namuose tik jau nurodytus tris asmenis. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad R. U. lavonas su išoriniais sužalojimų pėdsakais buvo surastas J. V. gyvenamojo namo kambaryje ant lovos. Šie įrodymai patvirtina, kad R. U. ne tik buvo nužudyta, bet ir galėjo būti išžaginta būtent šioje vietoje, kaltinime nurodytu laiku, be to, nusikaltimų padaryme negalėjo dalyvauti jokie pašaliniai asmenys. Nuteistasis A. V. pripažįsta, kad prieš nužudydamas savo tėvą J. V. ir R. U., su ja dar ir lytiškai santykiavo toje pačioje lovoje, kurioje vėliau ir buvo surastas nužudytosios kūnas. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad R. U. jį į lovą pasikvietė pati, o kaltu dėl jos išžaginimo jis buvo prisipažinęs tik priverstas įvykį tyrusių policijos pareigūnų. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes juos paneigia kiti įrodymai, taip pat ir paties A. V. parodymai. Apie tai, kad R. U. tariamai pati jį pasikvietė į lovą ir lytiškai santykiavo su nuteistuoju savo noru, A. V. pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde, tuo tarpu visų apklausų metu jis nurodė kitokias aplinkybes. Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas joje buvo pradėtas tik pagal BK 129 str. 2 d. 5 p., t. y. dėl dviejų žmonių nužudymo. Pirmą kartą A. V. buvo pranešta apie įtarimą tik pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. dėl savo tėvo J. V. ir R. U. nužudymo. Apie įtarimą dėl R. U. išžaginimo jam nebuvo pranešta, tačiau jau pirmosios įtariamojo apklausos metu pats A. V. parodė ir apie su R. U. turėtus lytinius santykius. Jis parodė, kad maždaug prieš metus laiko, jo tėvui užmigus, R. U. pati jį pasikvietė į lovą ir tokiu būdu jie lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu. Nurodęs apie šią aplinkybę, tos pačios apklausos metu A. V. parodė, kad 2008 m. lapkričio 8 d., tėvui J. V. išėjus iš namų į lauką, jis, užsimanęs pasimylėti, nuėjo į kambarį, kuriame ant lovos gulėjo neblaivi R. U., numovė jai pėdkelnes, rankomis pražergė jai kojas ir atliko su ja lytinį aktą. R. U. girta gulėjo užsimerkusi, ar ji sutinka su juo lytiškai santykiauti, jis nesuprato ir tai jam nebuvo svarbu. Iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes A. V. nurodė ir visų kitų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu. 2008 m. lapkričio 18 d. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 66-69) jis parodė, kad su R. U. anksčiau turėjo lytinių santykių tik vienintelį kartą, tai įvyko maždaug prieš metus. Tada R. U. nebuvo labai girta ir su juo santykiauti sutiko savo noru. 2008 m. lapkričio 8 d. tėvo namuose girtavo kartu su tėvu J. V. ir R. U.. Ši girta kambaryje užmigo. Jo tėvas išėjo į lauką, o jis pats tada nuėjo su R. U. mylėtis. Numovė jai kelnes, užgulė savo kūnu ir pradėjo lytinį aktą, jo nepabaigė, nes išgirdo lauke lojant šunį ir pagalvojo, kad į namus sugrįžta jo tėvas. Nuteistasis parodė, kad nurengdamas R. U. iš pradžių numovė jai pėdkelnes, o po to gal dar ir kelnes, ranka pražergė jos kojas ir tada įvedė savo lytinį organą R. U. į makštį. Atsakydamas į papildomai užduotus klausimus A. V. taip pat parodė, kad lytinio akto metu R. U. nieko nekalbėjo, apie tai, ar ji sutinka lytiškai santykiauti, jis negalvojo ir tai jam buvo nesvarbu. Taip pat parodė, kad ji buvo visiškai girta ir nesiorientavo, ką jis su ja daro. Supratęs, kad į namus grįžta tėvas, jis nutraukė lytinį aktą ir gulinčią ant lovos R. U. užklojo antklode. Iš esmės tokius pačius parodymus A. V. davė ir teisminio nagrinėjimo metu, išskyrus tai, kad paneigė ankstesnius su R. U. turėtus lytinius santykius. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad anksčiau su R. U. lytinių santykių nebuvo turėjęs, o ikiteisminio tyrimo metu apie tai buvo parodęs, nes jam grasino policijos pareigūnai. Parodė, kad 2008 m. lapkričio 8 d. tėvo namuose girtavo su tėvu J. V. ir R. U., tėvas išėjo į lauką, o girta R. U. nuėjo miegoti. Jis užsimanė pasimylėti ir nuėjo prie R. U., kuri girta gulėjo lovoje. Jis numovė jai pėdkelnes, kelnes, užgulė ją savo kūnu ir atliko lytinį aktą įvesdamas savo lytinį organą jai į makštį. Akto nebaigė, nes į namus grįžo tėvas ir jis išrengtą R. U. užklojo antklode. Teisme nuteistasis nurodė, kad kaltu dėl išžaginimo neprisipažįsta, nes prieš R. U. prievartos nenaudojo, už rankų jos nelaikė. Tačiau, kaip ir ankstesnių apklausų metu, jis vėl parodė, kad R. U. buvo labai girta, lytinio akto metu gulėjo ant nugaros, nieko nekalbėjo ir jis nežino, ar ji suprato, kas vyksta.

Iš to, ką apklausų metu parodė pats nuteistasis, matosi, kad lytinio santykiavimo su R. U. aplinkybes jis skirtingų apklausų metu nurodė iš esmės vienodai, išskyrus tai, kad su R. U. buvo turėjęs lytinių santykių dar vieną kartą, maždaug prieš metus iki kaltinime nurodytų įvykių. Teisme nuteistasis šią aplinkybę paneigė nurodęs, kad duoti tokius parodymus jį privertė policijos pareigūnai. Apelianto argumentus apie prieš jį ikiteisminio tyrimo metu tariamai naudotą prievartą kolegija atmeta. Jau buvo nurodyta apie tai, kad nesant jokių objektyvių išorinių išžaginimą patvirtinančių pėdsakų, apie lytinius santykius su R. U. apklausos metu savo iniciatyva parodė pats A. V.. Manyti, kad tokius parodymus jį privertė duoti policijos pareigūnai, nėra pagrindo, nes tokios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomos. Be to, apie tas pačias aplinkybes, taip pat ir ankstesnius lytinius santykius su R. U., A. V. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš bylos matosi, kad šie A. V. parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d., buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, todėl tie parodymai pagal BK 20 str. nuostatas laikytini įrodymais. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad ta aplinkybė, turėjo ar neturėjo A. V. su R. U. lytinius santykius maždaug prieš metus laiko iki kaltinime nurodytų įvykių, šiuo atveju sprendžiant atsakomybės už išžaginimą 2008 m. lapkričio 8 d. klausimą iš viso neturi reikšmės. Tuo tarpu visi ir perskaityti A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, ir jo parodymai teisiamajame posėdyje apeliacinio skundo argumentą apie tai, kad 2008 m. lapkričio 8 d. R. U. tariamai pati pasikvietė nuteistąjį į lovą ir lytiškai santykiavo su juo savo noru, visiškai paneigia. Nors A. V. pats neneigia lytiškai santykiavęs su R. U. 2008 m. lapkričio 8 d., šią aplinkybę, nors ir netiesiogiai, irgi patvirtina ir kiti išnagrinėti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad nužudytosios R. U. kūnas buvo surastas J. V. gyvenamojo namo kambaryje ant lovos. Apatinė nužudytosios kūno dalis rasta nuoga,ant vienos kojos rasta iki galo nenumauta pėdkelnė. Šie duomenys patvirtina nuteistojo parodymus apie lytinio santykiavimo aplinkybes, jo parodymus apie tai, kad tai įvyko nurodytoje lovoje ir apie tai, kad su R. U. jis lytiškai santykiavo prieš tai numovęs jai pėdkelnes. Iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad apatinėje R. U. kūno dalyje, šlaunyse ir lytinių organų srityje jokių sužalojimų nerasta, papildomų tyrimų metu tamponuose ir tepinėliuose su R. U. makšties turiniu taip pat nerasta spermijų. Tačiau tai irgi nepaneigia lytinių santykių su ja fakto, nes, kaip parodė pats nuteistasis, lytinio akto su nukentėjusiąja jis nepabaigė. Tačiau toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta, kad R. U. kraujyje rasta 3,41 promilės etilo alkoholio ir tai gyvam asmeniui atitiktų sunkų girtumo laipsnį. Kitoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nuo įtariamų A. V. lytinių santykių su R. U. iki atspaudų nuo jo varpos paėmimo 2008 m. lapkričio 16 d. praėjus daugiau negu 3 paroms, moteriško epitelio paieška atspauduose jau nebetikslinga, tačiau šio epitelio neradimas atspauduose nuo varpos galimai buvusių lytinių santykių negali paneigti. Šios apžiūros metu, po kurios buvo pateikta nurodyta specialisto išvada, A. V. specialistui paaiškino, kad po santykių su R. U. kitų lytinių santykių daugiau neturėjo. Dar kitoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti paimtų atspaudų nuo A. V. lytinės varpos rasti sumaišyti ne mažiau nei dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių tik vieno asmens biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Šio asmens biologinių pėdsakų genotipas sutampa su A. V. genotipu. Ant A. V. lytinės varpos rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Įvertinant tai, kad A. V. paneigė po 2008 m. lapkričio 8 d. turėjęs kitų lytinių santykių, dviejų asmenų biologinių pėdsakų ant jo varpos suradimas, nors ir netiesiogiai, šiuo atveju irgi patvirtina nuteistojo lytinius santykius 2008 m. lapkričio 8 d. su R. U.. Tai reiškia, kad A. V. lytinius santykius su R. U. kaltinime nurodytu laikotarpiu irgi patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, tačiau ir visuma kitų jau aptartų įrodymų. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad R. U. tariamai pati pasikvietė jį į lovą ir lytiškai santykiavo savo noru, jau buvo aptarti ir paneigti. Teisminio nagrinėjimo metu nesutikdamas su kaltinimu dėl išžaginimo A. V. šį nesutikimą grindė dar ir tuo, kad jis prieš nukentėjusiąją nenaudojo jokios prievartos, netgi nelaikė jos už rankų. Šiuos apelianto argumentus irgi pagrįstai atmetė jau pirmosios instancijos teismas. Lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 str. tada, jei ši veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie BK 149 str. požymiai numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Šioje byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad lytiškai santykiaudamas su R. U. nuteistasis būtų prieš ją panaudojęs fizinį smurtą ją sumušdamas, smaugdamas, užlauždamas rankas arba grasinęs tuoj pat panaudoti tokį smurtą. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. V. R. U. išžagino užguldamas ją savo kūnu ir taip atimdamas jai galimybę priešintis, o taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos senatvės ir girtumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 6 p. išaiškinta, kad lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas. Tai gali būti ne tik nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, smaugimas, tačiau ir nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas ir pan. To paties nutarimo 10 p. išaiškinta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas. Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 ar 150 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Šioje byloje nustatyta, kad nors A. V. nemušė R. U., nesudavė jai smūgių, nebuvo užlaužęs jai rankų, tačiau, kaip parodė pats nuteistasis, jis, nurengęs girtą R. U., užgulė ją savo kūnu ir tada atliko su ja lytinį aktą. Iš bylos matosi, kad R. U., gimusi 1937 m., buvo senyvo amžiaus, specialisto išvadoje nurodyta, kad ji buvo tik 146 cm ūgio, be to, jai nustatytas sunkaus laipsnio girtumas. Nuteistasis pats pripažįsta, kad lytiškai santykiavo su R. U. jai gulint lovoje ant nugaros, pats būdamas užgulęs ją savo kūnu. Įvertinant nukentėjusiosios amžių, akivaizdų nuteistojo fizinių jėgų pranašumą, nuteistojo užgulimas ant nukentėjusiosios savo kūnu reiškė fizinio smurto panaudojimą, o skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu nukentėjusiajai buvo atimta galimybė pasipriešinti. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą ir apie tai, kad A. V. lytiškai santykiavo su R. U. prieš jos valią pasinaudodamas bejėgiška dėl senatvės ir sunkaus girtumo nukentėjusiosios būkle. Nuosprendyje pagrįstai nurodęs, kad 71 metų amžiaus ir nedidelio ūgio R. U., tuo metu dar ir būdama labai girta (jos kraujyje rasta net 3,41 promilės etilo alkoholio), dėl savo fizinės būklės nuteistajam negalėjo pasipriešinti. Be to, paties nuteistojo parodymai patvirtina ir tai, kad dėl sunkaus girtumo nukentėjusioji ne tik negalėjo A. V. pasipriešinti, bet ir negalėjo suprasti su ja daromų veiksmų esmės. Pats A. V. teisme parodė, kad R. U. buvo labai girta, gulėdama lovoje lyg miegojo, o lytinių santykių metu nesipriešino, iš viso nieko nekalbėjo ir apie tai, ar nori mylėtis, jam nesakė. Iš teisme perskaitytų A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matosi, jog A. V. irgi parodė, kad R. U. nieko nekalbėjo ir į jo klausimus neatsakinėjo. Taip pat parodė, jog nukentėjusioji buvo tokia girta, kad net nesiorientavo, ką jis jai daro. Šie nuteistojo parodymai ne tik dar kartą patvirtina R. U. bejėgišką būklę dėl senatvės ir girtumo, bet patvirtina ir tai, kad nuteistasis apie nukentėjusiosios bejėgišką būklę suvokė ir pasinaudodamas šia jos būkle lytiškai su ja santykiavo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio senyvo amžiaus nukentėjusiąją taip paveikė, kad atėmė jai galimybę suprasti su ja daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui. Kad lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią, irgi patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, ir kitos bylos aplinkybės. Nors nuteistasis A. V. parodė, kad R. U. apie tai, nori ar nenori su juo mylėtis, jam nepasakė, jis pats pripažino, kad nukentėjusiosios sutikimas jam iš viso nebuvo svarbus, pats būdamas apsvaigęs nuo alkoholio jis tiesiog pajuto lytinį potraukį, nuėjo į kambarį, kuriame gulėjo R. U., ją nurengė ir pradėjo su ja lytiškai santykiauti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo nuteistasis parodė, kad tuo metu jis netgi iš viso negalvojo, ar R. U. sutinka su juo santykiauti, ar nesutinka. Kad lytinis santykiavimas vyko prieš nukentėjusiosios valią, patvirtina ir kitos aplinkybės. Tuo metu R. U. buvo 71 metų, o A. V. tik 22 metų amžiaus, todėl savo noru santykiauti su tiek ženkliai jaunesniu nuteistuoju nukentėjusioji negalėjo jau vien dėl jų amžiaus skirtumo. Tokią` pačią išvadą patvirtina dar ir ta aplinkybė, kad R. U. į savo namus buvo priėmęs gyventi A. V. tėvas J. V., kuris tuo metu tik trumpam buvo išėjęs į lauką, taigi savo noru lytiškai santykiauti su J. V. sūnumi R. U. negalėjo ir dėl šios priežasties. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad R. U. tariamai pati pasikvietė jį į lovą, jau buvo paneigti, nes viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pats A. V. nurodė visai kitokias aplinkybes. Iš jo paties parodymų matosi, kad R. U. nei žodžiu, nei kokiais nors savo veiksmais noro ar bent sutikimo lytiškai santykiauti su nuteistuoju nebuvo parodžiusi. Tą dieną tėvas ir sūnus Visockiai ir R. U. kartu girtavo, R. U. nuo alkoholio stipriai apsvaigo ir būdama girta atsigulė į lovą miegoti. Tuo tarpu nuteistasis A. V. į tą patį kambarį nuėjo savo iniciatyva, iš karto numovė gulinčiai R. U. pėdkelnes, pats pražergė jai kojas ir atliko su nukentėjusiąja lytinį aktą, kaip pats pripažino, net negalvodamas apie nukentėjusiosios sutikimą ar nesutikimą. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad lytinio akto A. V. nebaigė, nes išsigando į namus sugrįžtančio savo tėvo, todėl paliko R. U. tebegulinčią lovoje ir ją užklojo. Teisme nuteistasis parodė, jog taip pasielgė nenorėdamas, kad tėvas pamatytų jį ir R. U. lytiškai santykiaujančius. Tačiau toks nuteistojo elgesys leidžia padaryti išvadą, jog A. V. suvokė ne tik tai, kad pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle, bet ir tai, kad lytiškai su ja santykiavo prieš nukentėjusiosios valią.

Aptartų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina teismo išvadų pagrįstumą. Teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad A. V. nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis padarė veiką, turinčią išžaginimo požymius, todėl pagal šį kaltinimą priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes nuosprendžio dalis dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. naikinama dėl kitų priežasčių. BK 149 str. 5 d. nurodyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, baudžiamasis procesas nutraukiamas remiantis BPK 3 str. 1 d. 6 p., pagal kurį dėl šios aplinkybės baudžiamasis procesas yra negalimas, toks procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Iš šios bylos matosi, kad būtent dėl nurodytos aplinkybės baudžiamasis procesas dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. negalėjo būti pradėtas, o pradėtas toks procesas turėjo būti nutrauktas. Pati nukentėjusioji R. U. buvo nužudyta, skundžiamu nuosprendžiu kaltu dėl jos nužudymo pripažintas A. V., todėl pati nukentėjusioji dėl išžaginimo skundo nepareiškė ir baudžiamojo proceso neinicijavo. Dėl to nebuvo gautas ir joks nukentėjusiosios teisėto atstovo pareiškimas. Nukentėjusiuoju šioje byloje buvo pripažintas tik nužudytojo J. V. giminaitis J. K., kuris jokių pareiškimų viso proceso metu nepareiškė. Nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo galėjo būti pradėtas prokuroro reikalavimu BPK 167 str. 2 d., 3 d. nustatyta tvarka, tačiau tokio reikalavimo byloje taip pat nėra. BPK 167 str. 2 d. numatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (taip pat ir nusikalstama veika, numatyta BK 149 str. 1 d.) turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų privalo būti pradėtas prokuroro reikalavimu. BPK 167 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą. Kokia forma toks prokuroro reikalavimas turi būti pareikštas, Baudžiamojo proceso kodekse konkrečiai nenurodoma, tačiau pagal galiojančią ikiteisminio tyrimo ir teisminę praktiką ikiteisminis tyrimas tokiais atvejais pradedamas prokuroro nutarimu, reikalavimu arba kitokio pavadinimo rašytiniu dokumentu, kuriame išdėstomas pats sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodoma, dėl kokių nusikalstamų veikų ir pagal kokį baudžiamąjį įstatymą tas tyrimas pradedamas, kokiai ikiteisminio tyrimo įstaigai šis tyrimas pavedamas atlikti ir pan. Išnagrinėjus A. V. baudžiamąją bylą kolegija nustatė, kad pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 149 str. 1 d. dėl R. U. išžaginimo prokuroras nepareiškė jokios formos ne tik raštiško, tačiau net ir žodinio reikalavimo. Iš bylos matosi, kad joje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 129 str. 2 d. 5 p. tyrėjo pranešimu. Prokuroras šį ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti Prienų rajono PK. Įtariamojo apklausos metu A. V. parodžius apie tai, kad prieš nužudydamas du žmones jis dar ir lytiškai santykiavo su R. U., tyrėjas įteikė A. V. pranešimą apie įtarimą ne tik pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p., bet ir pagal BK 149 str. 1 d., tačiau prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl išžaginimo nei tuo metu, nei vėliau nebuvo pareikštas. Jau po to, kai A. V. buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 149 str. 1 d. prokuroras kelis kartus pareiškimais kreipėsi į teismą dėl A. V. suėmimo termino pratęsimo, byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, tačiau nors šiuose procesiniuose dokumentuose BK 149 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika jau nurodyta, pats prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl išžaginimo ir šiuose dokumentuose neišdėstytas. Iš bylos matosi, kad sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės taikymo ir jau vėliau vykusio teisminio nagrinėjimo metu prokuroras tokio reikalavimo nepareiškė net ir žodine forma. Tai reiškia, kad dėl R. U. išžaginimo negavus nei nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo, ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 str. 1 d. negalėjo būti pradėtas, o jau pradėtas procesas turėjo būti nutrauktas esant aplinkybei, numatytai BPK 3 str. 1 d. 6 p., dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Iš bylos matosi, kad tos pačios klaidos neištaisė ir bylą teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs ir nuosprendį priėmęs teismas, nuosprendyje BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatytos aplinkybės klausimas iš viso nebuvo aptartas. Nustačius šią aplinkybę bylą parengiant nagrinėti teisme arba šiai aplinkybei paaiškėjus teisiamajame posėdyje, teismas, vadovaujantis BPK 235 str. 1 d. arba 254 str. 4 d., bylą pagal BK 149 str. 1 d. turėjo nutraukti teismo nutartimi, tačiau to nepadaręs teismas pagal BK 149 str. 1 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju teismas pažeidė BPK 3 str. 1 d. 6 p. reikalavimus, o pripažinęs A. V. kaltu ir nuteisęs jį pagal BK 149 str. 1 d., tuo pačiu dar ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 3 str. 1 d. 6 p. numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nustačius bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 1 d., naikinama, o baudžiamoji byla dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. nutraukiama (BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.).

Nuteistojo A. V. kaltė nužudžius savo tėvą J. V. ir R. U. įrodyta paties nuteistojo ir liudytojų parodymais, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais bei aptartais įrodymais. Apeliaciniame skunde pats nuteistasis nurodo, kad savo tėvą J. V. ir R. U. tikrai nužudė suduodamas jiems smūgius kirviu ir dėl to prisipažįsta kaltu. Tačiau apeliantas skunde taip pat nurodo, kad prieš šio nusikaltimo padarymą tarp jo ir tėvo kilo konfliktas, kurio metu tėvas jį sumušė, o jam padaryti sužalojimai buvo nustatyti medicininės apžiūros metu. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti, neatitinkantys bylos aplinkybių ir paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais: specialisto išvada ir paties nuteistojo parodymais. Byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 8 d. nužudęs J. V. ir R. U., nuteistasis apie padarytą nusikaltimą pats policijai ar kitiems asmenims nepranešė ir buvo sulaikytas tik 2008 m. lapkričio 15 d., lapkričio 16 d. jį apžiūrėjo teismo medicinos ekspertas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. V. kūne rasta poodinė kraujosruva nugaros srityje, odos nubrozdinimai dešinio riešo ir dešinės plaštakos srityse ir daugybiniai randai kairio žasto ir kairio dilbio srityse. Randai kairio žasto ir kairio dilbio srityse susidarė sugijus žaizdoms, padarytoms prieš 1-2 metus ar anksčiau, tuo tarpu poodinė kraujosruva nugaros srityje padaryta prieš 1-2 paras iki tiriamojo apžiūros. Tai reiškia, kad išvardinti sužalojimai A. V. buvo padaryti arba prieš, arba jau po jo nurodomo su jo tėvu 2008 m. lapkričio 8 d. įvykusio konflikto. Tėvas nuteistajam šių sužalojimų negalėjo padaryti. Vieninteliai sužalojimai, kurie A. V. galėjo būti padaryti prieš 7-10 parų iki apžiūros, įvertinti nežymiu sveikatos sutrikdymu, yra odos nubrozdinimai dešinio riešo ir dešinės plaštakos srityse. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šie odos nubrozdinimai padaryti kietais bukais daiktais 4 ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Nors šie sužalojimai A. V. galėjo būti padaryti ir 2008 m. lapkričio 8 d., apelianto versiją, kad tuos sužalojimus nuteistajam padarė jo tėvas, motyvuotai ir pagrįstai jau atmetė pirmosios instancijos teismas. Tokią galimybę paneigia ir paties A. V. parodymai. Teisme A. V. parodė, kad tarp jo ir tėvo didelių pykčių nebuvo, jie tik kartais apsipykdavo kai kartu girtaudavo. 2008 m. lapkričio 8 d., po to, kai jis turėjo lytinių santykių su R. U., o jo tėvas iš lauko grįžo į namų vidų, jie su tėvu toliau dviese gėrė alų. Tai truko apie valandą laiko, abu jau buvo labai girti ir tada susipyko. Jis klausė tėvo, kodėl šis girtauja ir gyvena apsileidęs, netvarko namų, o šis jam atsakė, kad „jis jam neaiškintų“ ir kad jis ne jo vaikas. Besiginčijant jie stovėjo, tėvas jį pastūmė ir jis atsitrenkė į virtuvės durų staktą. Pamatęs koridoriuje padėtą kirvį, paėmė jį, galvojo, kad tėvas jį puls, todėl smogė tėvui tuo kirviu į galvą. Smūgį sudavė nežiūrėdamas kirvio pentimi iš viršaus. Po smūgio sudavimo tėvas pargriuvo ant nugaros, matėsi kraujas, tada jis jį peržengė ir nuėjo į kambarį, kuriame miegojo R. U.. Ten nusinešė ir kirvį, kad jo nepaimtų tėvas. Jis parūkė, o tada į kambarį atėjo ir tėvas, buvo kruvinas, keikėsi ir ėjo į jo pusę. Tada jis vėl paėmė kirvį ir vėl juo sudavė tėvui ašmenimis, taikė jam į šoną. Tėvas rėkė, todėl po to dar kartą smogė jam kirviu į galvą, tada jis nugriuvo. Tuo metu R. U. pradėjo rėkti, šauktis pagalbos, jis nuėjo prie lovos ir smogė kirvio pentimi jai į galvą. Po šio smūgio R. U. dar judėjo, todėl smogė jai dar kartą. Po to numetė kirvį prie gulinčio tėvo ir išėjo iš namų. A. V. dar parodė, kad tėvui ir R. U. smūgius sudavė tik kirviu, bet smūgių skaičiaus neprisimena. Neatmeta galimybės, kad tėvui dar ir spyrė koja. Viskas įvyko dėl girtumo, nes blaivas jis taip nebūtų pasielgęs. Tokias pačias įvykių aplinkybes A. V. buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tos apklausos metu jis parodė, kad žodinio konflikto metu tėvas jį pastūmė ir ėjo į jo pusę, kodėl ėjo į jo pusę, jis nežino. Matėsi, kad tėvas buvo supykęs, tačiau rankose nieko neturėjo. Atmesti nuteistojo parodymus apie patį jo konflikto su savo tėvu faktą teismas neturėjo pagrindo, todėl ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodyta, kad A. V. savo tėvą nužudė tarpusavio konflikto metu. Tačiau nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad tėvas nuteistąjį sumušė ir padarė jam sužalojimus, jau aptarti įrodymai paneigia. Jau buvo nurodyta, kad, remiantis specialisto išvada, nusikaltimo įvykio dieną (2008 m. lapkričio 8 d.) A. V. galėjo būti padaryti tik nežymiu sveikatos sutrikdymu įvertinti odos nubrozdinimai dešinio riešo ir dešinės plaštakos srityse. Tačiau įvertinant šių sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, labai mažai tikėtina, kad jie A. V. buvo padaryti jo nurodomu būdu, t. y. nuo tėvo pastūmimo atsitrenkiant į durų staktą. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šie sužalojimai nuteistajam buvo padaryti kietais bukais daiktais 4 ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Tuo tarpu pats nuteistasis parodė, kad konflikto metu tėvas jį pastūmė tik vieną kartą, jis atsitrenkė į durų staktą, o daugiau tėvas jokių smūgių nesudavė. Tai reiškia, kad paties apelianto parodymuose nurodomu būdu didžioji odos nubrozdinimų dalis jam iš viso negalėjo būti padaryta, o tie sužalojimai jam padaryti ne konflikto su tėvu metu, o kitomis aplinkybėmis. Be to, apklausų metu ir pats nuteistasis apie jokius tėvo jam padarytus sužalojimus nieko nebuvo parodęs, o pirmą kartą apie tai nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Paties nuteistojo parodymai leidžia taip pat padaryti išvadą, kad ir žodinio konflikto tarp nuteistojo ir jo tėvo kilimui iš tikrųjų nebuvo jokios svarbios priežasties, be to, šį žodinį konfliktą pradėjo ne A. V. tėvas, o pats nuteistasis. Teisme nuteistasis parodė, kad girtaujant ir jau stipriai apsvaigus nuo alkoholio, būtent jis pirmasis pradėjo priekaištauti savo tėvui dėl to, kad šis girtauja, gyvena apsileidęs ir netvarko savo namų. Vertinant šiuos A. V. parodymus apie žodinio konflikto kilimo priežastis, pažymėtina, kad priekaištauti savo tėvui dėl netinkamo gyvenimo būdo bei girtavimo nuteistasis neturėjo jokio pagrindo įvertinant tai, kad jis pats tuo metu buvo apsigyvenęs tėvo namuose, pats piktnaudžiavo alkoholiu ir pats parodė, kad iki nužudymų padarymo girtavo be perstojo net keletą dienų. Įvertinant tas pačias aplinkybes nuteistojo tėvo J. V. žodinė reakcija į sūnaus priekaištus ir netgi sūnaus pastūmimas ranka vertintini atsaku, adekvačiu paties nuteistojo veiksmams. Aptartos bylos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, o nuteistojo versijos apie konflikto eigą ir apie tėvo prieš jį tariamai panaudotą smurtą bei padarytus sužalojimus vertintinos tik nuteistojo bandymu palengvinti savo padėtį tikintis švelnesnės bausmės. Teisme nuteistasis parodė, kad smūgius kirviu savo tėvui sudavė po to, kai šis, jį pastūmęs, ėjo į jo pusę ir jis pamanė, kad tėvas jį puls. Taip pat parodė, kad smogė tėvui į galvą kirviu nuo jo gindamasis. Šios nuteistojo versijos jau buvo išnagrinėtos ir motyvuotai bei pagrįstai atmestos skundžiamame nuosprendyje. Nuteistasis pats parodė, kad po pastūmimo tėvas jam jokių smūgių nesudavė ir net nebandė suduoti, rankose neturėjo jokių įrankių ir daiktų. Nepaisant to nuteistajam atrodė, kad tėvas jį gali pulti ir todėl jis smogė tėvui kirviu į galvą. Pažymėtina, kad pasiimti to kirvio nuteistasis dar ir specialiai ėjo į namo koridorių. Jau po smūgių kirviu sudavimo, jau būdamas sužalotas, kitame kambaryje tėvas vėl ėjo į nuteistojo pusę ir šis vėl sudavė tėvui smūgius kirviu. BK 28 str. numato asmens teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tokiais atvejais pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t. y. turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotoje. Be to, pavojingas kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t. y. yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Įvertinus šios bylos aplinkybes, taip pat paties nuteistojo A. V. parodymus, kilus žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir jo tėvo, jokio nei realaus, nei akivaizdaus pavojingo kėsinimosi, dėl kurio būtų kilusi grėsmė nuteistojo gyvybei ar sveikatai, nebuvo, nuteistojo tėvas prieš savo sūnų smurto nepanaudojo ir nesikėsino to padaryti, todėl nuteistojo veiksmai suduodant tėvui smūgius kirviu negali būti vertinami nei būtinąja gintimi, nei būtinosios ginties ribų peržengimu. Nėra jokio pagrindo nusikalstamą veiką vertinti ir nužudymu labai susijaudinus (BK 130 str.), nes jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių nuteistąjį veiksmų jo tėvas J. V. taip pat neatliko. Teisme A. V. parodė, kad dėl girtumo tuo metu nesuprato, ką daro, tačiau visas abejones dėl jo psichikos būklės paneigė nuteistajam paskirtos stacionarios teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados. Jose nurodyta, kad A. V. yra praktiškai psichiškai sveikas, nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

A. V. nusikalstamą veiką teismas įvertino ir kvalifikavo teisingai. Nors nuteistasis nurodo, kad visų suduotų smūgių neprisimena, teismas pagrįstai rėmėsi specialistų išvadomis ir pripažino įrodytu, kad nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis A. V. sudavė savo tėvui J. V. smūgius kirviu, rankomis, kojomis, o po to lovoje gulėjusiai R. U. pradėjus šauktis pagalbos, jai taip pat sudavė smūgius kirviu į galvą ir tokiu būdu abu nukentėjusiuosius nužudė. Tai, kad panaudodamas smurtą nuteistasis panaudojo kirvį, sudavė juo abiem nukentėjusiesiems smūgius į galvas, rodo, kad A. V. suprato, kad savo veika kėsinasi į kitų žmonių gyvybes, numatė, kad gali atimti jiems gyvybę ir norėjo ją atimti. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nukentėjusiuosius nuteistasis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis J. V. ir R. U. nužudė vieną po kito tuo pačiu metu, o nužudytasis J. V. buvo nuteistojo tėvas pagal kilmę. Todėl teismas pagrįstai nustatė du nužudymą kvalifikuojančius požymius – savo artimo giminaičio ir dviejų žmonių nužudymą, o šią A. V. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p.

Nuteistojo prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę taip pat iš dalies tenkinamas. Skunde apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą 19 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra galutinė subendrinta bausmė, kurią teismas nuteistajam paskyrė dalinio sudėjimo būdu subendrinęs bausmes, paskirtas pagal BK 149 str. 1 d. ir pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. Skundžiamas nuosprendis dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d. yra neteisėtas, nepagrįstas ir šioje dalyje dėl jau aptartų aplinkybių naikinamas. Tačiau nepagrįstas nuteisimas pagal BK 149 str. 1 d. tuo pačiu nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (BK 63 str.) paskiriant nuteistajam galutinę subendrintą bausmę, taip pat nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK 149 str. 1 d., taip pat naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrinto dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 19 metų.

Tuo tarpu pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. A. V. paskirtos bausmės švelninti nėra pagrindo, nes ši bausmė paskirta laikantis BK 41 str. 2 d. nuostatų dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. nurodo, kad dėl dviejų žmonių nužudymo prisipažino kaltu, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, yra jauno amžiaus, turi mažametę dukrą, o jo ankstesni teistumai jau yra išnykę. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę į daugelį apelianto nurodytų aplinkybių jau buvo atsižvelgta. A. V. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi teismas jau pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau pagrįstai buvo pripažinta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., nes nusikaltimą nuteistasis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tai pripažįsta pats nuteistasis A. V.. Vertinant atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių reikšmę, lengvinanti aplinkybė sunkinančios nenusveria, nes bylos aplinkybės rodo, kad A. V. apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bet ir buvo pagrindine to nusikaltimo padarymo priežastimi. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Buvo atsižvelgta į tai, kad liudytojai ir nukentėjusysis A. V. charakterizavo patenkinamai, į tai, kad nors A. V. dar būdamas nepilnametis buvo teistas, tačiau jo teistumai jau išnykę. Teismas nuosprendyje netgi konstatavo, kad A. V. yra neteistas. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad vaikystėje jam labai trūko tėvų ir ypač tėvo dėmesio, kad dažnai eidavo pas savo tėvą į svečius ir šis jį įtraukė į girtavimą. Nurodo ir apie tai, kad yra jauno amžiaus ir turi mažametę dukrą. Kolegijos nuomone, su šiais apelianto argumentais galima sutikti tik iš dalies, be to, nurodytų aplinkybių nepakanka tam, kad dėl jų būtų pagrindas švelninti paskirtą bausmę. Nuteistasis iš tikrųjų yra jauno amžiaus, tačiau nusikalto jau būdamas pilnametis ir skiriant bausmę teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Galima sutikti su tuo, kad vaikystėje ir paauglystėje nuteistajam trūko išsiskyrusių tėvų dėmesio, tačiau apelianto argumentai apie tai, kad jo tėvas įtraukė jį į girtavimą ir būtent dėl to jis padarė labai sunkų nusikaltimą, yra nepagrįsti. Nuteistasis pats pripažįsta, kad piktnaudžiavo alkoholiu ir jį vartojo ne tik kartu su savo tėvu, tuo tarpu savo tėvą J. V. ir R. U. jis nužudė gyvendamas būtent tėvo namuose. Teisme nuteistasis netgi parodė, kad į namus pas tėvą eidavo ne jo aplankyti, o eidavo ten gerti. Nors nuteistasis turi mažametę dukrą, tačiau iš bylos matosi, kad savo vaiko auklėjimu ir jo išlaikymu jis rūpinasi tik minimaliai. Teisme liudytoja apklausta nuteistojo vaiko motina A. D. A. V. charakterizavo pakankamai gerai, tačiau ir ji parodė, kad su A. V. išsiskyrė dėl jo girtavimo. Iš bylos matosi, kad ilgą laiką nuteistasis savo vaiku nesirūpino iš viso, nes nuolat vartojo alkoholį ir tuo tikslu netgi persikėlė gyventi pas savo tėvą. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę už kvalifikuotą nužudymą teismas pagrįstai atsižvelgė ir į šio padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nuteistasis nužudė du žmones, tarp jų ir savo tėvą. Šio nusikaltimo pasekmės jau neatstatomos ir jos padarė ypatingą žalą visuomenei. Taip pat nustatyta, kad abu nukentėjusiuosius nuteistasis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, panaudodamas kirvį. Nors ir buvo nustatyta, kad abu nukentėjusiuosius A. V. nužudė konflikto su savo tėvu metu, tačiau šiame nuosprendyje jau buvo aptarta, kad nurodytas konfliktas buvo kilęs dėl mažareikšmės priežasties, didžiausią įtaką jo kilimui turėjo nuteistojo ir jo tėvo girtumas. Tuo tarpu kitą asmenį R. U. nuteistasis, suduodamas smūgius kirviu į galvą, nužudė faktiškai be jokios priežasties ir tik dėl to, kad ši nukentėjusioji, matydama, kaip A. V. kirviu žudo savo tėvą, pati garsiai pradėjo šauktis pagalbos. Visos šios aplinkybės parodo ir A. V. padaryto nusikaltimo, ir jo asmenybės padidintą pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad jei byloje yra vien atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 str., arba nužudymas kvalifikuojamas pagal kelis BK 129 str. 2 d. punktus, skiriant kaltinamajam terminuotą laisvės atėmimo bausmę, paprastai turėtų būti skiriama didesnė laisvės atėmimo bausmė negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teismas nustatė po vieną A. V. atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę, tačiau pripažino jį kaltu pagal du BK 129str. 2 d. punktus ir paskyrė 17 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė savo dydžiu didesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, tačiau nėra visai artima sankcijos viršutinei ribai. Įvertinant visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turėjusias aplinkybes, pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. A. V. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Skunde apeliantas dar nurodo, kad dalį bausmės jis faktiškai jau yra atlikęs, tačiau iš nuosprendžio matosi, kad vadovaujantis BK 66 str., nuteistojo A. V. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką teismas jau įskaitė į jam paskirtą bausmę.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 2 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams, - panaikinti.

Baudžiamąją bylą dėl R. U. išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. nutraukti esant aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas – nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. V. paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų.

Nuteistajam A. V. pagal BK 129 str. 2 d. 3 p., 5 p. paskirtos bausmės laisvės atėmimo 17 (septyniolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose, ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.