- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- 2-599-370/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- A. A. V.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ĄŽUOLO GILĖ“
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. V. (A. A. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. A. V. prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ĄŽUOLO GILĖ“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. gegužės 22 d., atsakovui UAB „ĄŽUOLO GILĖ“ buvo iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „TOP CONSULT“. Pareiškėjas A. A. V. pateikė bankroto administratoriui prašymą dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą su 151 071,52 Lt finansiniu reikalavimu ir pateikimo tvirtinti teismui. Nurodė, kad po bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į atsakovo buhalterę, kuri nurodė, jog atsakovas yra skolingas pareiškėjui 151 071,52 Lt. Pareiškėjo teigimu, šią informaciją patvirtina atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentai ir bankroto byloje pateiktas kreditorių sąrašas. Bankroto administratoriui pareiškus prieštaravimus dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo, t. y. nurodžius, kad buvęs atsakovo vadovas nepateikė visų atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentų, o iš pateiktų dokumentų nenustatytas atsakovo finansinių įsipareigojimų pareiškėjui buvimo faktas, ir teismui įpareigojus pareiškėją pateikti rašytinius paaiškinimus ir duomenis, pagrindžiančius finansinio reikalavimo pagrįstumą, pareiškėjas papildomai nurodė, jog finansinis reikalavimas susidarė vykdant atsiskaitymus grynaisiais pinigais atsakovo interesais, o visi pirminiai dokumentai, patvirtinantys šį faktą, buvo perduoti atsakovui iš karto po atsiskaitymų atlikimo. Pirkimų čekių ir sąskaitų pareiškėjas neišsaugojo, nes turėjo tik vieną jų egzempliorių. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas pateikė 2014 m. gegužės 22 d. atsakovo kreditorių sąrašą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Teismas nurodė, kad atsakovo bankroto byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovo skolą pareiškėjui, bankroto byloje teismas buvo įpareigojęs atsakovo vadovą pateikti duomenis, reikalingus bankroto bylos iškėlimo klausimui išspręsti, tačiau Juridinių asmenų registre nurodytas atsakovo vadovas E. V. nepateikė reikalaujamų duomenų. Nors pareiškėjas pateikė teismui 2014 m. gegužės 22 d. lentelę, kurioje jis nurodytas atsakovo kreditoriumi, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Pasak teismo, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas jam yra skolingas pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti pareiškėjo trečiosios eilės 151 071,52 Lt finansinį reikalavimą. Nurodo, kad pareiškėjas įvykdė savo pareigą įrodyti jam priklausantį finansinį reikalavimą, t. y.: 1) pateikė aktualų atsakovo kreditorių sąrašą (antrinį dokumentą); 2) nurodė, jog prašomas patvirtinti finansinis reikalavimas atitinka atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriais disponuoja atsakovas; 3) paaiškino finansinio reikalavimo atsiradimo aplinkybes ir nurodė, kodėl negali pateikti pirminių skolos dokumentų. Pagal kasacinio teismo praktiką bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriaus finansinį reikalavimą teismas tvirtina, jei iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Apelianto teigimu, kaip tik šiuo atveju egzistavo situacija, kai pareiškėjas visapusiškai, panaudodamas visus savo turimus resursus, įrodė savo finansinio reikalavimo egzistavimą, todėl įrodinėjimo pareiga paneigti tokio reikalavimo buvimą teko atsakovo bankroto administratoriui, kuris privalėjo įrodyti faktą, kad atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentuose ir kreditorių sąraše užfiksuoti duomenys apie atsakovo įsipareigojimus ir skolą pareiškėjui yra neteisingi. Bankroto administratorius nepateikė ir teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentų ir kreditorių sąrašo teisingumą. Apelianto nuomone, tokiu atveju finansinis reikalavimas turėjo būti patvirtintas. Finansinio reikalavimo nepatvirtinimas tik dėl to, kad pareikėjas nepateikė pirminių skolos dokumentų, apelianto įsitikinimu, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, nes įstatymai ir teismų praktika nedraudžia kreditoriui grįsti reikalavimą antriniais dokumentais. Būtent dėl šių priežasčių teismas negalėjo ignoruoti pareiškėjo pateiktos pozicijos ir ją patvirtinančių antrinių dokumentų, kurių nepaneigia kiti įrodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmiausia pareiškėjas turėjo įrodyti lėšų perdavimą atsakovui arba atsakovo naudai atliktų mokėjimų faktą, o atsakovas kaip skolininkas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu, turėtų įrodyti, jog lėšas grąžino, o ne kaip teigia apeliantas – pateikti įrodymus, kad apeliantas faktiškai neatliko pirkimų savo lėšomis atsakovo naudai. Apeliantas vadovaujasi atsakovo buhalteriniais dokumentais, kurie neva buvo perduoti atsakovui, o vėliau ir bankroto administratoriui, tačiau administratorius pažymi, kad jis nerado jokių dokumentų, kurie pagrįstų apelianto finansinį reikalavimą, be to, atsakovo buvęs vadovas E. V. (apelianto giminaitis) perdavė tik dalį atsakovo finansinių dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. gegužės 22 d., atsakovui UAB „ĄŽUOLO GILĖ“ buvo iškelta bankroto byla. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo A. A. V. atsakovo bankroto byloje pareikšto 151 071,52 Lt finansinio reikalavimo, kildinamo iš pareiškėjo atliktų atsiskaitymų grynaisiais pinigais atsakovo naudai, pagrįstumo klausimas.
Pirmosios instancijos teismui atmetus pareiškėjo prašymą dėl nurodyto finansinio reikalavimo patvirtinimo, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo pateiktas 2014 m. gegužės 22 d. atsakovo kreditorių sąrašas neįrodo reikalavimo pagrįstumo, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjo atsiskaitymo grynaisiais pinigais atsakovo interesais, pareiškėjas (apeliantas) nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia iš esmės tuo, jog, atsižvelgiant į pateiktą antrinį dokumentą – atsakovo kreditorių sąrašą ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atliktų mokėjimų atsakovo naudai, būtent bankroto administratoriui teko įrodinėjimo pareiga paneigti tokio reikalavimo buvimą.
Apeliantas yra teisus teigdamas, jog pagal kasacinio teismo praktiką teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalį teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pateikti savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, pateikė dokumentą, kuriame yra nurodyti atsakovo kreditoriai ir jų reikalavimų dydžiai 2014 m. gegužės 22 dieną (b. l. 13). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas dokumentas savaime (arba vien tik jis) nepatvirtina reikalavimo pagrįstumo, nes nėra aiškus šio dokumento rengėjas ir jį pasirašęs asmuo, be to, jis galėtų būti laikomas tik išvestiniu dokumentu, patvirtinančiu jame nurodytų įsiskolinimų kreditoriams pagrįstumą. Ar šiame dokumente nurodyti įsiskolinimai iš tikrųjų egzistuoja, spręstina įvertinus jų atsiradimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Iš skundžiamos nutarties turinio ir teismo posėdžio protokolo garso įrašo matyti, kad pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė šį pareiškėjo pateiktą dokumentą, neišsiaiškinęs jo rengimo, pasirašymo ir gavimo aplinkybių, be to, neišsiaiškinęs, ar jame nurodyti įsiskolinimai kreditoriams atitinka atsakovo buhalterinės apskaitos duomenis. Šiam tikslui pirmosios instancijos teismas galėjo apklausti pareiškėjo nurodytą šį dokumentą išdavusį asmenį. Pareiškėjo teigimu, šį dokumentą jis gavo iš atsakovo buhalterės. Nepaisant to, kad buvęs atsakovo vadovas bankroto administratoriui perdavė tik dalį buhalterinės apskaitos dokumentų, tarp kurių, administratoriaus teigimu, nėra jokių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais atsakovo interesais, pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, kokie konkrečiai dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui, taip pat nesiėmė kitų priemonių siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjas galėjo atlikti jo nurodytus mokėjimus atsakovo naudai. Byloje netirta, kada ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas atliko minėtus mokėjimus, kuriomis grindžiamas pareikštas finansinis reikalavimas, netirtos ir jų perdavimo atsakovui (atsakovo buhalterinę apskaitą tvarkančiam buhalteriui ar įmonei) aplinkybės. Nurodytų aplinkybių neištyrimas neleidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus neturint galimybės bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, skundžiama nutartis naikintina ir šio pareiškėjo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. A. V. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.