- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-12
- Bylos Nr.
- A-261-426-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- J. J.
- Trečiasis asmuo
- M. S., A., A. M., O. M., E. N., T. Č.
- Advokatai
- Linas Meškys, Janina Argustaitė
- Kategorijos
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui J. J., pareiškėjo atstovei advokatei Janinai Argustaitei, trečiųjų suinteresuotų asmenų M. S., A. M., O. M. ir E. N. atstovui advokatui Linui Meškiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų M. S., A. M., O. M., E. N. ir T. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, trečiaisiais suinteresuotas asmenimis byloje dalyvaujant Kauno apskrities viršininko administracijai, A. J., T. Č., M. S., A. M., O. M., A. T. P., E. N. ir E. J., dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą 1972 m. vasario 22 d. S. J. sudarytam testamentui pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. J. nuosavybės teise valdytą žemę Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) k., Samylų seniūnijoje.
Pareiškėjas nurodė, jog pareiškėjo senelis S. J. mirė 1974 metais. Po jo mirties prašymus atkurti nuosavybės teises į jam priklausančią žemę pateikė senelio sūnaus A. J. sūnūs: pareiškėjas J. J. ir A. J. bei tretieji suinteresuotieji asmenys. Kauno apskrities viršininko 2001 m. spalio 5 d. sprendimu yra atkurtos nuosavybės teisės į dalį S. J. (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone turėtos žemės. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 4,49 žemės. S. J. 1972 m. vasario 22 d. testamentu visą savo turtą paliko savo sūnui - pareiškėjo tėvui A. J., kuris mirė 1990 m. balandžio mėn. Po tėvo mirties nuosavybės teises priklausė atkurti tik jo vaikams J. J. ir A. J.. Tačiau testamentas nebuvo pateiktas laiku, kadangi senelis mirė 1974 m. ir testamentiniai įpėdiniai apie jį nieko nežinojo. Atsitiktinai iš tėvo A. J. pažįstamų 2008 m. sužinojo, apie senelio sudarytą testamentą. Kreipėsi į Kauno apskrities archyvą ir 2008 m. birželio 6 d. gavo testamento nuorašą. Testamentas yra notariškai patvirtintas Kauno raj. Samylų apylinkės DŽDT VK ir pagal tuo metu galiojančius įstatymo reikalavimus. Jame nurodyta, kad senelis S. J. visą savo turtą paliko pareiškėjo tėvui A. J..
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad 1991 m. spalio 25 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. žemę pateikė duktė M. F.. Ji, pateikdama prašymą, kaip pretendentus nurodė seseris V. R., E. J., T. Č. ir brolį A. J.. 1992 m. sausio 28 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimą padavė anūkas A. J., pretendentais nurodė J. J. ir R. J.. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nežinojo apie testamentą, nuosavybės teisių atkūrimas vyksta nuo 1991 metų. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko savo teisėms įgyvendinti, tačiau dėl savo neveikimo, ar neapdairumo jų neįgyvendino. Tiek metų delsimo negalima pateisinti nežinojimu.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų M. S., A. M., O. M., E. N. atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nežinojimas nėra svarbi priežastis. Pareiškėjo aplaidumas, nerūpestingumas gali pažeisti kitų asmenų teises ir teisėtus lūkesčius. Asmenims yra atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškimas turėtų būti netenkintinas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo J. J. prašymą patenkino –atnaujino J. J. praleistą terminą pateikti testamentą, sudarytą 1972 m. vasario 22 d. S. J., patvirtinto notariškai Kauno rajono, Samylų apylinkės DŽDT vykdomajame komitete, kuriuo visą turtą paliko J. A., Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių į S. J. turėtą žemę Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) k., Samylų seniūnijoje, atkūrimo byloje.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau įstatyme nustatytu terminu nepateikė visų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.
1991 m. spalio 25 d. M. F. Kauno rajono Samylų apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. J. turėtą žemės sklypą, esantį Kauno raj., Samylų apyl., (duomenys neskelbtini) k., kaip pretendentus nurodydama V. R., E. J., T. Č. bei A. J. (nuos. teis at. byla). 1992 m. sausio 28 d. į S. J. nuosavybės teise valdytą žemę prašymą atkurti nuosavybės teises taip pat padavė A. J., pretendentais nurodydamas J. J. (pareiškėją) ir R. J. (nuos. teis. at. byla). Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, tačiau, kaip matyti iš šios bylos ginčo dalyko, nevisi.
1972 m. vasario 22 d. testamentu S. J. visą savo turtą paliko savo sūnui A. J. (b.l. 10), todėl ir teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo tik vienas asmuo -A. J.. Apie minėto dokumento buvimą pareiškėjas sužinojo tik 2008 m. iš M. K.. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta M. K. patvirtino minėtą faktą, paaiškindama, jog pareiškėjui apie senelio testamentą ji pasakė 2008 m. gegužės mėn. Byloje nėra įrodymų paneigiančių šį liudytojos tvirtinimą, teismas taip pat jų nenustatė, todėl juo netikėti nėra pagrindo. Sužinojęs apie šią svarbią nuosavybės teisių atkūrimui aplinkybę, pareiškėjas operatyviai kreipėsi į Kauno apskrities archyvą, ir 2008 m. birželio 6 d. gavo testamento kopiją, o 2008 m. rugpjūčio 13 d. padavė pareiškimą dėl termino atnaujinimo teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą, teisminio nagrinėjimo dalyku yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos, o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo, aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido įstatymo nustatytą terminą, tyrimas. Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, teisingumo bei protingumo kriterijais. Teismas pabrėžė, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (ar pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę.
Faktiniai bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises į S. J. nuosavybės teise turėtą žemę. Pats žemės savininkas mirė 1974 m. spalio 29 d., o jo sūnus - testamentinis paveldėtojas - A. J. - 1990 m. balandžio 22 d. (nuosav. teisių atkūrimo byla), t. y., kai nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar nebuvo prasidėjęs ir net nebuvo galima manyti, kad bus kada nors galimybė susigrąžinti nuosavybės teises į 1940 m. nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjui būtų buvę žinoma apie testamentą ar jis būtų galėjęs abejoti įstatyminio paveldėjimo buvimu. Dėl to būtų turėjęs pakankamą pagrindą kreiptis dėl informacijos į archyvo institucijas patikrinimo ir aiškinti jam reikšmingus faktus iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui. Be to, paties testamento, kuris tiesiogiai įtakoja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę - atkūrimo procesą ir susiaurina asmenų ratą, turinčių tokią teisę, egzistavimu pareiškėjas yra tiesiogiai suinteresuotas. Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu 2007 metais pareiškėjas buvo pradėjęs teisminį ginčą (nuosav.teisių atkūrimo byla).Teismo padarė išvadą, kad pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, tinkamai, laiku ir aktyviai siekė realizuoti savo subjektines teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo J. J. nežinojimas apie testamentą yra objektyvi priežastis, įstatyme nustatytu terminu trukdžiusi paduoti visus reikalingus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. J. valdytą žemę. Pretendentas savo veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau neturėjo visos reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, o sužinojęs apie testamentą, operatyviai padavė pareiškimą teismui dėl termino jam pateikti atnaujinimo.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo T. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad administracinė byla buvo išnagrinėta jai tinkamai nepranešus apie posėdžio laiką ir vietą. Tik priėmus teismo sprendimą apeliantė sužinojo, kad buvo nagrinėjama byla pagal J. J. prašymą dėl termino atnaujinimo. T. Č. teismo šaukimai, pranešimai ar kiti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti. Šie dokumentai buvo siunčiami J. J. pareiškime klaidingai nurodytu adresu, t. y. Partizanų g. 208-9, Kaunas, nors ji gyvena Partizanų g. 208A-9, Kaunas.
Tretieji suinteresuoti asmenys M. S., A. M., O. M. ir E. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
1. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje vyksta nuo 1991 m., o 2003 m. gruodžio 31 d. baigėsi nuosavybės teisių ir giminystės ryšį su žemės savininku įrodančių dokumentų padavimo terminas. Dvylikos metų terminas, per kurį pareiškėjas galėjo įgyvendinti savo teises, buvo pakankamas kreiptis į atitinkamas institucijas, t. y. pareiškėjas turėjo pakankamai laiko, tačiau dėl savo neveikimo ir aplaidumo savo teisių neįgyvendino. Kiekvienas asmuo turi dėti visas nuo jo priklausančias pastangas, siekti tinkamai ir laiku pasinaudoti suteiktomis teisėmis. Pareiškėjas po senelio mirties galėjo ir turėjo pasidomėti apie egzistuojantį ar neegzistuojantį senelio testamentą, kadangi nuo to galėjo priklausyti jo teisių ir pareigų apimtis. Pareiškėjas 18 metų nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl galimo senelio testamento, todėl turi prisiimti ir neigiamų pasekmių atsiradimo riziką.
2. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas nepasidomėjo testamentu.
3. Nežinojimas yra subjektyvaus, o ne objektyvaus pobūdžio aplinkybė.
4. Pareiškėjo aplaidumas ir nerūpestingumas gali pažeisti kitų asmenų teisės ir teisėtus lūkesčius, kadangi tretieji suinteresuoti asmenys sąžiningai ir teisės aktų nustatytais terminais kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Termino atnaujinimas turėtų neigiamos įtakos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėms.
Atsiliepimas
Pareiškėjas J. J. su trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad T. Č. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad jai netinkamu adresu buvo siunčiami procesiniai dokumentai, paneigia byloje esantys įrodymai. Teismo šaukimo šaknelė (b.l. 36) patvirtina, kad šaukimas T. Č. buvo įteiktas asmeniškai. Šaukimas buvo siunčiamas paštu, adresu Partizanų g. 208 butas 9,Kaune. Kiti pranešimai buvo siunčiami vadovaujantis administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 4 dalimi.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnis numato, kad proceso dalyviai turi pranešti teismui apie savo adreso pakeitimą. Teismas negavo T. Č. pranešimo, kad jos adresas yra ne Partizanų g. 208 butas 9, kuriuo jai buvo įteiktas pirmas šaukimas, o Partizanų g. 208A butas 9 d.
T. Č. gavo teismo pranešimus ir žinojo apie bylos nagrinėjimo laiką, kadangi į teismo posėdžius atvykdavo jos sūnus R. Č..
Pareiškėjas testamentą iš Archyvo gavo 2008 m. birželio 6 d. Gavęs testamentą, pareiškėjas operatyvia kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir į teismą. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad senelis S. J. galėjo būti palikęs testamentą. Pareiškėjo tėvas A. J. mirė 1990 metais, kol nebuvo prasidėjęs nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tėvas nieko nepasakojo apie senelio testamentą.Testamentas buvo paliktas ne pareiškėjui, o jo tėvui.
Atsiliepimas
Trečiųjų suinteresuotų asmenų M. S., A. M., O. M., E. N. atstovas teismo posėdžio metu palaikė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Pareiškėjas J. J. ir jo atstovė su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo J. J. nežinojimas apie testamentą yra objektyvi priežastis, dėl kurios pareiškėjas nepateikė visų būtinų dokumentų, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. J. valdytą žemę. Teismas atnaujino pareiškėjui praleistą terminą testamentui pateikti.
Apeliantai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu bei teisės taikymu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė laiku, tačiau praleido terminą dokumentui, patvirtinančiam teisę į nuosavybę - testamentui, pateikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (12 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261 -912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti dokumentų pateikimo terminą grindžia tuo, kad jis apie testamentą, kuriuo senelis S. J. visą savo turtą paliko pareiškėjo tėvui A. J., atsitiktinai sužinojo iš kitų asmenų.
Pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis nežinojimas apie senelio sudarytą testamentą iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, domėtis savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 -505/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas.
Pareiškėjo nurodoma termino praleidimo priežastis – sužinojimas iš kitų asmenų apie senelio sudarytą testamentą, kolegijos nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio priežastis. Tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra įtakojamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, nes tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta (2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).
Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti ir sužinoti kam perėjo senelio nuosavybės teise valdytas turtas po jo mirties. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-180/2009). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
Be to, minėtu 1972 m. vasario 22 d. testamentu S. J. savo sūnui A. J., pareiškėjo tėvui, paliko gyvenamąjį namą ir tvartą, esančius Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Nagrinėjamu atveju nebuvo nutrūkę giminės ryšiai „seneliai-tėvai-vaikai“, todėl pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę nustatyti visas su ginčo žemės grąžinimu susijusias faktines ir teisines aplinkybes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas teismui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, ir nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui įstatymų nustatytą terminą testamentui paduoti. Todėl pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo testamentui pateikti atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu 2007 m. buvo pradėjęs teisminį ginčą. Ir remdamasis šia aplinkybe padarė išvadą, kad pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, tinkamai, laiku ir aktyviai siekė realizuoti savo subjektinės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nurodyta aplinkybe.
Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens T. Č. apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu yra pagrįstas, kadangi jai, kaip proceso dalyviui, nebuvo pranešta apie teismo posėdį ir teismo posėdyje, kuriame byla buvo baigta nagrinėti, ji nedalyvavo. Šios aplinkybės yra sprendimo negaliojimo pagrindas. Esant šiam pagrindui apeliacinės instancijos teismas, remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalimi, panaikinęs apskųsta sprendimą turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 141 straipsnio 2 dalimi ir įvertinęs tai, kad reikšmingos aplinkybės teisingam bylos išsprendimui yra nustatytos, o apeliantė naujų aplinkybių, kurias privalėtų ištirti teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nenurodė, todėl daroma išvada, kad bylos nagrinėjimas iš naujo pirmosios instancijos teisme tik užvilkintų galutinio sprendimo priėmimą, todėl byla negražintina naujam nagrinėjimui ir priimtinas naujas sprendimas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi J. J. nurodytas termino praleidimo aplinkybes, daro išvadą, kad jos nepripažintinos svarbiomis, todėl termino atnaujinti nuosavybę patvirtinantiems dokumentams pateikti nėra pagrindo.
Remiantis šiais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo J. J. prašymas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
M. S., A. M., O. M., E. N. ir T. Č. apeliacinius skundus patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
J. J. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.