Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-602-1719-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-21
Bylos Nr.: A-602-1719-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02329-2012-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
Atsakovas: Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas: J. Š.
Trečiasis asmuo: U. Š.

Kategorijos

6.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A602-1719/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02329-2012-4 Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 26

(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š.–A.–B., V. Š. ir V. Š. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui U. Š. dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija, atsakovas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–5), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012) (toliau – ir VAGK sprendimas) ir palikti galioti Fondo administracijos sprendimus.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamu VAGK sprendimu Fondo administracija įpareigota panaikinti 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8512 ir Nr. V2-8514 „Dėl sprendimo pakeitimo“, Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ (toliau – ir 2012 m. liepos 19 d. sprendimai). Atsakovo įsitikinimu, Fondo administracija turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą, nes laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 19 d. iki vaikų V. Š. ir V. Š. pilnametystės buvo nepagrįstai mokamos išmokos vaikams. Vaikų motina J. Š. 2008 m. kovo 18 d. kreipėsi į Fondo administraciją dėl išmokų vaikams mokėjimo, o 2008 m. lapkričio 19 d. deklaravo savo išvykimą į užsienį. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Fondo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pagrindai, kuriems esant, Fondo administracija privalo nutraukti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimą. Nors gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, Fondo įstatyme nėra numatytas, tačiau įstatymas nustato pareiškėjo pareigą raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Fondo administracija savo iniciatyva 2012 m. liepos 16 d. patikrino duomenis Gyventojų registre ir nustatė, kad pareiškėja J. Š. išvykusi į užsienio valstybę. Pareiškėja išvykimą į užsienio valstybę deklaravo 2008 m. lapkričio 19 d. Atsakovo teigimu, J. Š. neatitinka Fondo įstatymo keliamų reikalavimų pareiškėjui, nes ji nėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Kadangi J. Š. neturi teisės kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, todėl išmokos iš šio fondo nutraukiamos nuo tos dienos, kada pareiškėja deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 19 d. VAGK panaikino atsakovo 2012 m. liepos 19 d. sprendimus, konstatavusi, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), nes Fondo įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pagrindų. Nei Fondo įstatymo 3 straipsnyje, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas) tarp nustatytų vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų tokio nutraukimo pagrindo nėra. Atsakovo manymu, ginčijamas VAGK sprendimas prieštarauja pačios VAGK suformuotai praktikai, nes 2012 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 3R-14(AG-7/01-2012) VAGK yra pasisakiusi, kad „<...> pareiškėjas, kurio kreipimasis yra būtinas teisinis faktas Vaiko išlaikymo fondo išmokai skirti ir gauti, turi būti asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu šioje ginčo byloje pareiškėja (D. T.) remiantis Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. lapkričio 28 d., 2012 m. sausio 5 d. išrašais, negyvena Lietuvoje nuo 2010 m. rugsėjo 2 d., t. y. būtinas teisinis faktas Vaikų išlaikymo fondo išmokai gauti – nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra išnykęs“. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog Fondo administracija apie faktą, kad J. Š. vaikų priežiūrą buvo pavedusi savo motinai K. S., sužinojo tik iš pareiškėjų 2012 m. rugpjūčio 2 d. skundo VAGK, apie tai pareiškėja Fondo administracijos neinformavo.

Šalies argumentai

Pareiškėjai V. Š., V. Š. ir J. Š. su atsakovo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėja V. Š. taip pat prašė teismo priteisti jai 500 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 49–51, 57–59, 61–63) pareiškėjai paaiškino, kad tuo metu, kai J. Š. kreipėsi į atsakovą, visi Fondo įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti, sprendimas mokėti išlaikymą vaikams iš Vaikų išlaikymo fondo buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindus nustato Fondo įstatymo 6 straipsnis, kuriame pateikiamas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Nei vieno šiame straipsnyje nustatyto pagrindo faktiškai nebuvo, todėl išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas. Atsakovas nepagrįstai Fondo įstatymo 6 straipsnio nuostatas aiškina plečiamai ir nepagrįstai laiko, jog vėlesnis pareiškėjos J. Š. gyvenamosios vietos pakeitimas yra pakankamas pagrindas išieškoti jau išmokėtas vaikų išlaikymui pinigų sumas. Taip pat atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėja J. Š. nevykdė pareigos per 3 darbo dienas pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui. Atsakovas 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1.38-7683 pranešė pareiškėjai apie tai, kad vaikams V. Š. ir V. Š. bus mokama išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo, šiame rašte buvo nurodytos konkrečios aplinkybės, apie kurių pasikeitimą yra privaloma pranešti, tačiau tarp jų nebuvo aplinkybės dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Pareiškėjai pažymėjo, jog nepilnamečiai vaikai V. Š. ir V. Š. niekada iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išvykę, čia gyveno ir mokėsi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2013 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 89–96) atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmetė ir paliko galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012). Teismas taip pat priteisė iš atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjai V. Š. 500 Lt išlaidų, turėtų dėl bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl Fondo administracijos direktoriaus sprendimų, kuriais nutrauktas išmokų mokėjimas, taip pat byloje tirtinas VAGK sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Nustatė, kad pareiškėja J. Š. pateikė Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai 2008 m. balandžio 18 d. prašymus išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kuriuose nurodė, jog prašo išmokėti išmoką vaikams V. Š., gim. 1992 m. vasario 27 d., ir V. Š., gim. 1994 m. liepos 14 d., skolininku nurodė U. Š. (b. l. 9–10). Kartu su prašymais pareiškėja pateikė įstatyme nustatytus dokumentus, tarp jų pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 11), iš kurios matyti, kad motinos ir vaikų deklaruota gyvenamoji vieta yra Mitaujos takas 9, Tauragė, ir antstolio V. Š. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą (b. l. 12), kurioje nurodyta, kad pagal Tauragės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą U. Š. vaikams išlaikyti priteista po 130 Lt, 2008 m. sausio mėn. – kovo 17 d. išlaikymas neišieškotas. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais Nr. 1.35-11763 ir Nr. 1.35-11764 nuspręsta V. Š. ir V. Š. nuo 2008 m. kovo 18 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 130 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą (b. l. 13–14). Apie priimtus sprendimus pareiškėja J. Š. informuota 2008 m. spalio 17 d. raštu Nr. 1.38-7683. Šiame rašte taip pat nurodytos aplinkybės, apie kurių pasikeitimą per 3 darbo dienas privaloma pranešti Fondo administracijai: skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį, skolininkas miršta, nepilnametis emancipuojamas, vaikas įvaikinamas ar miršta, pareiškėjui apribota tėvų valdžia ar globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. (b. l. 15). Fondo administracija, 2012 m. liepos 16 d. patikrinusi Gyventojų registro tarnybos duomenis, nustatė, kad J. Š. 2008 m. lapkričio 19 d. išvyko į užsienio valstybę (b. l. 17). Atsižvelgdamas į tai, Fondo administracijos direktorius 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimus Nr. V2-8512 ir Nr. V2-8514, kuriais nusprendė pakeisti 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimus ir nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 18 d. išmokėti Viliui ir V. Š. po 78 Lt dydžio išmoką (b. l. 18–19). Taip pat Fondo administracijos direktorius 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimus Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515, kuriais nusprendė nuo 2008 m. lapkričio 19 d. nutraukti išmokų mokėjimą (b. l. 20–21). Atsakovas 2012 m. liepos 19 d. raštu Nr. (1.34-10053)D2-20971 informavo pareiškėją J. Š. apie Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimus, jų priėmimo pagrindus ir susidariusią 7504,71 Lt dydžio permoką, kurią paprašė pareiškėjos grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą (b. l. 22–23). Pareiškėjai J. Š., V. Š. ir V. Š. su Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimais Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514 ir Nr. V2-8515 nesutiko ir padavė skundą VAGK, prašydami juos panaikinti (b. l. 25–27). VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 177(AG-161/02-2012) pareiškėjų skundą tenkino ir įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. liepos 19 d. sprendimus. VAGK sprendime padarė išvadą, kad Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino įstatyminę nuostatą, prie Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą (iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę), nes įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo pagrindų ir deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimas į jį nepatenka, kadangi nei įstatymo 3 straipsnyje, nei Civiliniame kodekse tokio nutraukimo pagrindo nėra (b. l. 29–33, VAGK bylos l. 46–50).

Teismas nurodė, kad pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį pareiškėju yra laikomas vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo. Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais laikomi asmenys – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (2 straipsnio 2 dalis). Fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (1 dalis); į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo; Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą; abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio (2 dalis); antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (3 dalis); Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (4 dalis). Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šias aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą.

Ištyręs bylos dokumentus ir išanalizavęs ginčo teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VAGK priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad vaiko teisė į nurodytą išlaikymą (esant Fondo įstatyme nustatytiems pagrindams ir jeigu kitaip nėra specialiai aptarta šiame įstatyme) yra absoliuti ir nėra saistoma jokių kitų aplinkybių, tuo pačiu ir aplinkybių, dėl kurių vaikas nustojo gauti atitinkamą išlaikymą iš asmenų, įpareigotų jį teikti pagal įstatymą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-743/2009).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Fondo administracija priėmė ginčijamus sprendimus nustačiusi, jog pareiškėja (vaikų motina) išvyko gyventi į užsienį ir apie šią aplinkybę Fondo administracijai nepranešė. Tačiau atsakovas, teismo vertinimu, plečiamai aiškina Fondo įstatymo 3 ir 6 straipsnių nuostatas. Pažymėjo, kad Fondo įstatymas yra skirtas valstybei garantuoti vaiko išlaikymą ir tuo užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą (1 straipsnio 1 dalis); ši nuostata yra imperatyvi ir lemianti visų kitų šio įstatymo nuostatų aiškinimą. Fondo įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytas baigtinis išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kuris, atsižvelgiant į šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, negali būti aiškinamas plečiamai ir apima tik 6 straipsnyje nustatytus pagrindus. Įstatymas įtvirtina vaiko subjektinę teisę į išmoką, todėl tokios teisės ribojimas ir panaikinimas yra galimas tik remiantis tiesiogiai šiame įstatyme nustatytais baigtiniais pagrindais. Teismas darė išvadą, kad šių pagrindų išplėtimas ar papildymas kitomis įstatymo nuostatomis, nesusijusiomis su Fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytų pagrindų konstatavimu, yra negalimas. Vienas iš jų yra tai, kad išnyko Fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatyti teisės į išmoką suteikimo pagrindai (6 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, vaiku yra laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Įstatymas tiesiogiai sieja vaiko subjektiškumą su teisės į išmoką pagrindais, nustatytais 3 straipsnyje – atitikti šios teisės normos sąlygas turi vaikas, turintis minėtą specialų teisinį subjektiškumą, o ne kitas asmuo. Teismas pažymėjo, jog analogiškos išvados negalima daryti dėl pareiškėjo teisinio subjektiškumo. Pareiškėjas nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose veikia tik kaip vaiko atstovas, todėl jo teisinis subjektiškumas nėra tapatintinas su vaiko teisiniu subjektiškumu. Sistemiškai vertinant Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas, pareiškėjo subjektiškumo reikalavimai yra susiję tik su tinkamu vaiko atstovavimu kreipiantis į Fondo administraciją dėl teisės į Vaikų išlaikymo fondo išmokas įgijimo vaiko naudai ir atitinkamų tam reikalingų dokumentų pateikimu (Fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), taip pat su atitinkamu vaiko atstovavimu, faktiškai priimant pervedamas išmokas, su tikslu jas tvarkyti vaiko interesais (Fondo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis), o ne su materialiais pagrindais vaikui įgyti ir turėti tokią teisę, nustatytais Fondo įstatymo 3 straipsnyje. Kai pareiškėjas neatitinka Fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, tai gali būti viena iš procedūrinio pobūdžio kliūčių vaikui įgyti teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas, net jeigu vaikas turi įstatyme numatytą teisinį subjektiškumą ir atitinka materialias teisės į minėtą išmoką įgijimo sąlygas, nustatytas nurodyto įstatymo 3 straipsnyje. Tačiau teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas pagal įstatymo nuostatas įgyja vaikas, o ne jo atstovas. Todėl vaikui teisėtai įgijus teisę į tokią išmoką, pareiškėjo, kaip jo atstovo, specialaus teisinio subjektiškumo išnykimas neturi turėti įtakos tolesniam minėtos vaiko teisės turėjimui, tuo labiau, nėra siejamas su Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje nustatytais šios teisės panaikinimo pagrindais.

Teismas pabrėžė, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos nėra skirtos reglamentuoti vaiko ir jo atstovo (turto tvarkytojo) tarpusavio turtinius ir neturtinius santykius, juos reglamentuoja Civilinis kodeksas. Fondo administracijai teisės aktais nėra suteikta kompetencija spręsti, ar tinkamai atstovas, negyvendamas toje pačioje vietoje, kaip jo atstovaujamasis, atlieka savo pareigas, tarp jų – tvarko vaikui Fondo administracijos mokamas išmokas. Vaiko teisės į išmokas panaikinimas pagal Fondo įstatymo 6 straipsnį nėra teisinio poveikio priemonė, skirta vaiko ir jo atstovo santykiams reguliuoti, o yra siejama su materialiomis jos įgijimo ir įgyvendinimo sąlygomis, nustatytomis įstatymo 3 straipsnyje. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog tai, kad vaiko teisės į išmoką įgyvendinimo laikotarpiu jo atstovas pasikeitė, gyvena kitoje vietoje, nei vaikas (net tai, kad kuriuo nors minėto laikotarpio momentu vaikas neturėjo teisėto atstovo, ar pastarasis tinkamai neįgyvendino vaiko interesų), neturi teisinės reikšmės materialiems vaiko teisės į išmoką įgijimo ir panaikinimo pagrindams. Pareiškėjo teisinis subjektiškumas pagal Fondo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis yra teisiškai reikšmingas ne vaiko teisės į išmoką turėjimui ar panaikinimui, o nustatymui, kuriam asmeniui turi būti faktiškai pervedamos išmokos pagal Fondo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį.

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus (pareiškėjos J. Š. kartu su 2008 m. kovo 18 d. prašymais pateiktą Fondo administracijai pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą; antstolio V. Š. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, kad pagal Tauragės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą U. Š. vaikams išlaikyti priteista po 130 Lt, ir kad 2008 m. sausio mėn. – kovo 17 d. išlaikymas neišieškotas; mokyklų, kuriose mokėsi V. Š. ir V. Š., pažymas, patvirtinančias, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jie gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai V. Š. ir V. Š. atitinka Fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą vaiko sąvoką (turi atitinkamą teisinį subjektiškumą, kuris siejamas su teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo įgijimu ir turėjimu), taip pat konstatavo, kad J. Š., 2008 m. kovo 18 d. kreipdamasi į Fondo administraciją, pateikė visus teisės aktų reikalaujamus dokumentus ir atitiko pareiškėjai keliamus reikalavimus, o V. Š. ir V. Š. Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais įgijo subjektinę teisę į Vaikų išlaikymo fondo išmokas.

Atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsirado Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai – skolininkas nemirė ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto vaikų išlaikymo, teismo sprendimas, kuriuo V. Š. ir V. Š. yra priteistas išlaikymas iš skolininko periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, nėra panaikintas, byloje nėra kitokių duomenų, kad minėto išlaikymo iš skolininko V. Š. ir V. Š. nebeturėjo teisės gauti (Fondo įstatymo 3 straipsnio 1–2 dalys, 4 dalis), pareiškėjai V. Š. ir V. Š. nebuvo emancipuoti, iki 2008 m. lapkričio 19 d. nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikinti, nemirė (Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 4 dalies 1–4 punktai). Duomenys apie pareiškėjos gyvenamąją vietą pasikeitė 2008 m. lapkričio 19 d., kai ji išvyko į užsienio valstybę. Tačiau teismas sprendė, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjai nekilo pareiga apie ją pranešti Fondo administracijai. Pažymėjo, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, kad J. Š. netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos pagal įstatymą, pareigas. V. Š. teisme patvirtino, kad motina iš Vaikų išlaikymo fondo mokamus pinigus pervesdavo į močiutės sąskaitą. Pareiškėja įgaliojo K. S. atstovauti jai dėl vaikų gydymo įstaigose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose, mokymo įstaigose, gauti pašalpas, kompensacijas (VAGK bylos l. 15).

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 177(AG-161/02-2012) pagrįstai konstatavo, jog priimdama skundžiamus sprendimus Fondo administracija nepagrįstai plečiamai aiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas ir nepagrįstai nuo 2008 m. lapkričio 19 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą V. Š. ir V. Š.. Dėl atsakovo argumentų, kad VAGK praktika šiuo klausimu nėra vieninga, teismas pastebėjo, jog teisės normų aiškinimo praktika nėra statiška. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VAGK sprendimą priėmė laikydamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo reikalavimų, priimtas sprendimas atitinka vieną iš galimų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu) 40 punkte numatytų priimti sprendimų.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas netenkino atsakovo reikalavimo panaikinti VAGK 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 177(AG-161/02-2012) ir palikti galioti Fondo administracijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514, Nr. V2-8515.

III.

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 104–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir atsakovo skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas nurodo šiuos argumentus:

Fondo administracijos nuomone, teismo sprendime yra nepagrįstai siaurai aiškinamos Fondo įstatymo normos, suteikiant vienoms įstatymo normoms prioritetą kitų normų atžvilgiu, t. y. akcentuojant vaiko subjektiškumą ir paneigiant pareiškėjo subjektiškumo svarbą išmokų mokėjimo procese. Apeliantas pažymi, kad įstatymo leidėjas nustato kriterijus tiek pareiškėjui, tiek vaikui, kurie kartu su Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytais pagrindais yra esminė prielaida kreiptis ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Išmokos mokamos, jei yra Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai, o pareiškėjas ir vaikas atitinka tam tikrus reikalavimus (Fondo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 5 dalys), kuriems išnykus, išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Apelianto nuomone, įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo leidėjas Fondo įstatyme numato mechanizmą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo kreiptis kitam teisėtam vaiko atstovui – globėjui ar rūpintojui, jei vienas iš vaiko tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, išvyksta į užsienį. Jei pareiškėja, vadovaudamasi protingumo principu bei siekdama užtikrinti tinkamą vaiko interesų atstovavimą, teisinėmis priemonėmis išspręstų susidariusią situaciją (būtų paskiriamas globėjas ar rūpintojas), išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo nenutrūktų, taip pat nesusidarytų permoka, kurią, vadovaujantis Fondo įstatymu, pareiškėja privalo grąžinti atgal į Fondo administracijos sąskaitą. Apelianto nuomone, tokiu atveju tik globėjui (rūpintojui) mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų pagrįstos.Iškeldamas ir suabsoliutindamas vaiko teisę gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, tuo pat metu ignoruodamas pareiškėjos, kaip vaiko teisėto atstovo, atsakomybę, teismas neįvertino to, jog pareiškėja nesilaikė Fondo įstatymo nustatytos pareigos – tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą.Fondo administracija, priimdama 2012 m. liepos 19 d. sprendimus, vadovavosi VAGK praktika, pateikta 2012 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 3R-14 (AG-7/01-2012) ir 2012 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. 3R-271 (AG-250/01-2012). Apeliantas pažymi, kad VAGK savo sprendimais formuoja nenuoseklią ir skirtingą praktiką analogiško pobūdžio bylose, todėl yra sukuriamas teisinis neapibrėžtumas, analogiškose situacijose (kai nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas nuo pareiškėjo išvykimo į užsienio valstybę deklaravimo dienos) pareiškėjams taikomi nevienodi reikalavimai ir galbūt sudaromos sąlygos pareiškėjų ir vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Atsižvelgdama į susidariusią situacija ir skirtingą VAGK formuojamą praktiką bei galbūt pažeidžiamus teisėtus interesus, Fondo administracija prašo teismo pateikti susidariusios situacijos išaiškinimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjai V. Š., V. Š. ir J. Š. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 164–170, 171–177, 178–184) pareiškėjai nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas tarp administracinės bylos proceso šalių kilo iš esmės dėl to, ar Vaikų išlaikymo fondo lėšas administruojanti Fondo administracija (atsakovas) turi teisę nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą remdamasi aplinkybe, kad pareiškėja (vaikų motina) po sprendimo dėl Fondo išmokų mokėjimo priėmimo teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo apie savo išvykimą gyventi į užsienio valstybę.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. Š. 2008 m. balandžio 18 d. pateikė Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai prašymus (b. l. 9, 10) išmokai iš Vaikų išlaikymo fondo gauti vaikams V. Š. ir V. Š., kartu su prašymais pateikė reikalingus dokumentus, tarp jų – pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 11), kurioje nurodyta, kad motinos ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta deklaruota adresu Mitaujos takas g. 9, Tauragė. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais Nr. 1.35-11763 ir Nr. 1.35-11764 (b. l. 13, 14) nuspręsta V. Š. ir V. Š. nuo 2008 m. kovo 18 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 130 Lt dydžio išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija, 2012 m. liepos 16 d. patikrinusi Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis (b. l. 17), nustatė, kad J. Š.–A.–B. 2008 m. lapkričio 19 d. deklaravo apie išvykimą į užsienio valstybę (Daniją). Atsižvelgdama į tai, Fondo administracijos direktorė 2012 m. liepos 19 d. priėmė sprendimus Nr. V2-8512 ir Nr. V2-8514 (b. l. 18, 19), kuriais nusprendė pakeisti 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimus ir nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 18 d. išmokėti V. Š. ir V. Š. po 78 Lt dydžio išmokas, taip pat priėmė 2012 m. liepos 19 d. sprendimus Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515 (b. l. 20, 21), kuriais nusprendė nuo 2008 m. lapkričio 19 d. nutraukti išmokų mokėjimą. Fondo administracija 2012 m. liepos 19 d. raštu Nr. (1.34-10053)D2-20971 (b. l. 22–23) informavo pareiškėją J. Š. apie Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimus ir susidariusį 7504,71 Lt įsiskolinimą, kurį prašė iki 2012 m. gruodžio 14 d. grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą. Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų J. Š., V. Š. ir V. Š. skundą dėl Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimų Nr. V2-8512, Nr. V2-8513, Nr. V2-8514, Nr. V2-8515 pagrįstumo, 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 177(AG-161/02-2012) (b. l. 29–33) pareiškėjų skundą tenkino ir įpareigojo Fondo administraciją panaikinti 2012 m. liepos 19 d. sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atsakovo Fondo administracijos skundą atmetė ir paliko galioti VAGK sprendimą. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, t. y. siaurai aiškino Fondo įstatymo normas, suteikdamas vienoms teisės normoms prioritetą kitų normų atžvilgiu, tokiu būdu paneigė įstatymo leidėjo keliamus reikalavimus pareiškėjui, taip pat netinkamai taikė sisteminio teisės aiškinimo metodą.

Pažymėtina, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis), vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013). Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vertino Fondo administracijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, dėl kurių pareiškėjams atsirado tiesioginės materialinės teisinės pasekmės, kurios pasireiškė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimu. Aiškinant priešingai ir teismui vertinant vien VAGK, kaip ikiteismine tvarka ginčą išnagrinėjusios institucijos, sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kiltų abejonių dėl teisminės gynybos efektyvumo, nes tokiu atveju nebūtų atlikta ABTĮ 89 straipsnyje numatyta viešojo administravimo subjekto sprendimų kontrolė, o asmenų teisinė padėtis, kuri buvo pakeista priėmus šiuos sprendimus, ir toliau liktų neapibrėžta.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėja J. Š. 2008 m. lapkričio 19 d., tai yra jau po 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimų Nr. 1.35-11763 ir Nr. 1.35-11764, kuriais buvo nuspręsta jos nepilnamečiams vaikams V. Š. ir V. Š. mokėti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, priėmimo deklaravo apie savo išvykimą gyventi į užsienio valstybę. Atsakovas pripažįsta, jog gyvenamosios vietos pakeitimas expressis verbis nėra įtvirtintas Fondo įstatyme kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, tačiau mano, kad pareiškėja, deklaravusi apie savo išvykimą gyventi į užsienio valstybę, nebeatitinka Fondo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytų reikalavimų, keliamų pareiškėjui, nes ji nebėra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, todėl išnyko pagrindas mokėti išmokas. Atsakovo nuomone, įstatyminės savybės, apibūdinančios pareiškėją kreipimosi dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gauti momentu (tarp jų reikalavimas dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje), privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.

1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 dalis). Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 dalis). Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavusi Konvenciją, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas kurių yra minėtas vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo.

Iš esmės analogiškos nuostatos dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir valstybės garantuojamo vaiko aprūpinimo yra taip pat įtvirtintos ir nacionalinio reguliavimo lygmenyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę (38 str. 2 d.), nepilnamečius vaikus gina įstatymas (39 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 p.); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 p.); nė vieno vaiko nepalikti be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (5 p.); sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (6 p.). To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir Civilinio kodekso 3.204 straipsnio 1, 2 dalyse kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad tiek pareiškėja J. Š., tiek jos nepilnamečiai vaikai V. Š. ir V. Š. kreipimosi į atsakovą momentu (2008 m. balandžio 18 d.) atitiko Fondo įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus ir egzistavo 3 straipsnyje nurodyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai. Pareiškėja pateikė atsakovui Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 5 punkte reikalaujamus dokumentus, t. y. pažymą apie pareiškėjos ir vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 11) ir antstolio pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą (b. l. 12), kurioje nurodyta, kad pagal Tauragės rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą U. Š. vaikams V. Š. ir V. Š. išlaikyti priteista po 130 Lt kas mėnesį, tačiau laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki kovo 17 d. išlaikymas neišieškotas. Todėl Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimais Nr. 1.35-11763 ir Nr. 1.35-11764 išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai.

Pagal Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių įstatyme numatytų pagrindų: 1) išnyksta išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (2 dalis).

Ginčijamuose Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 19 d. sprendimuose Nr. V2-8513 ir Nr. V2-8515 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo (b. l. 20, 21) nurodoma, kad šių sprendimų priėmimo teisinis pagrindas yra Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas – t. y. išnyko išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Fondo įstatymo 3 straipsnyje. Remiantis Fondo įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindais pripažįstami atvejai, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo, mokamo periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį, ar gauna tik dalį šio išlaikymo (šis faktas turi būti patvirtintas antstolio išduota nustatytos formos pažyma). Taigi, Fondo įstatymo 3 straipsnyje aplinkybė dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nėra priskiriama prie privalomai nustatytinų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pagrindų (sąlygų). Todėl akivaizdu, kad šios aplinkybės pasikeitimas (šiuo atveju išvykimas gyventi iš užsienio valstybę) nesąlygoja Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, kitaip tariant, šiuo pagrindu išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimas negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad VAGK ir pirmosios instancijos teismas teisingai vertino atsakovo 2012 m. liepos 19 d. sprendimus, kuriais išmokų mokėjimas buvo nutrauktas remiantis vien ta aplinkybe, jog pareiškėja (vaikų motina) išvyko gyventi iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, kaip neteisėtus ir nepagrįstus ir įpareigojo atsakovą juos panaikinti.

Atsakovas klaidingai aiškina Fondo įstatymo nuostatas, manydamas, jog pareiškėjo teisinio subjektiškumo (Fondo įstatymo 2 str. 2, 3 d., 4 str. 1 d.), inter alia dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pasikeitimas po to, kai išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos ir pradėtos mokėti, besąlygiškai paneigia vaiko teisę į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įstatymo normų aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja aukščiau paminėtiems Lietuvos Respublikos prisiimtiems įsipareigojimams dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir vaiko teisės į valstybės paramą ir išlaikymą užtikrinimo, todėl negali būti taikomas.

Taigi nagrinėjamu atveju išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas buvo nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme expressis verbis neįtvirtintas. Atsakovas Fondo įstatymą aiškino plečiamai, neatsižvelgęs į tai, kad įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko (šiuo atveju vaikų) interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl išlaikymo asmens gyvenamoji vieta. Pažymėtina, jog iš esmės tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2013 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013.

Nagrinėjamu atveju yra reikšminga aplinkybė, kad vaikai (išlaikymo gavėjai) liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitiko kitus Fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus vaiko subjektiškumui. Be to, pareiškėja pateikė VAGK notaro patvirtiną 2008 m. kovo 17 d. įgaliojimą (VAGK bylos l. 15), kuriuo ji įgaliojo K. S., gyvenančią tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini) g. 9, Tauragė, atstovauti jai dėl vaikų V. Š. ir V. Š. gydymo įstaigose, įmonėse, įstaigose ir organizacijose, mokymo įstaigose, gauti pašalpas, kompensacijas, vykdant nurodytus pavedimus, gauti ir pateikti visus reikiamus dokumentus. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai (vaikų motinai) išvykus iš Lietuvos, vaikams buvo paskirtas teisėtas atstovas, pagrįstai tikėtina, jog valstybės skiriama iš Vaikų išlaikymo fondo parama turėjo pasiekti adresatus (vaikus V. Š. ir V. Š.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino to, jog pareiškėja nesilaikė Fondo įstatymo nustatytos pareigos tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovo sprendimai dėl išmokų mokėjimo buvo priimti pagrįstai ir teisėtai, o įstatymas tokio išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindo, kaip pareiškėjo gyvenamosios vietos pakeitimas, eksplicitiškai nenumato, atsakovas klaidingai aiškina, jog pareiškėjai kyla atsakomybė už nepranešimą Fondo administracijai apie išvykimą gyventi į užsienio valstybę, juo labiau, kad apie tai pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo Gyventojų registro tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su VAGK formuojamos praktikos nenuoseklumu, pažymėtina, kad apelianto nurodomi VAGK sprendimai (2012 m. sausio 23 d. Nr. 3R-14 (AG-7/01-2012) ir 2012 m. gruodžio 6 d. Nr. 3R-271 (AG-250/01-2012)) nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nurodytų sprendimų vertinimas išeitų už šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ir būtina ją koreguoti. Todėl vertinant, kuriuo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio administracinėse bylose yra nevienoda (priešingai, aukščiau buvo pažymėta, kad iš esmės panašios pozicijos teismas laikėsi ir analogiškoje administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo šioje byloje pateikti atsakovo apeliaciniame skunde prašomą susidariusios situacijos išaiškinimą, kadangi ginčui aktualus teisės aiškinimas jau yra pateiktas šioje nutartyje.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius