Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Arūno Kaminsko ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A.K. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, Migracijos departamentas) 2024-03-29 sprendimą Nr. 24S89616 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760269495, galiojusį iki 2025-07-25.

2) atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2024-09-29 atvyko į šalį, ketindamas dirbti UAB „Anorsa” (toliau – ir Bendrovė) betonuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą). Paaiškina, jog atsižvelgiant į tai, kad UAB „Anorsa” nesuteikė darbo bendrovėje, susirado kitą darbdavį ir 2023-11-20 pateikė prašymą atsakovui jį pakeisti. Pažymi, jog taip pat pradėjo verstis individualia veikla.

Nurodo ginčijamo Sprendimo turinį. Pastebi, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turėjo sudarytą darbo sutartį su UAB „Anorsa”, kurioje buvo nurodyta, kad Pareiškėjui bus mokamas 1000 Eur atlyginimas, tačiau ne mažesnis nei nustatyta minimali mėnesinė alga. Pažymi, jog sutartyje buvo nurodyta, kad turėjo pradėti dirbti Bendrovėje 2023-10-02, tačiau kaip nurodyta aukščiau, Bendrovė jam darbo neužtikrino ir atlyginimo nemokėjo. Paaiškina, jog dėl šios priežasties pradėjo verstis individualia veikla bei ieškotis naujo darbdavio. Daro išvadą, kad nedirbo UAB „Anorsa” ne dėl savo kaltės, kita vertus, jis turėjo lėšų pragyvenimui, nes pradėjo verstis individualia veikla. Akcentuoja, jog taip pat deklaravo savo gyvenamąją vietą ir susirado naują darbdavį.

Nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio nuostatas ir pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas turi labai neigiamas pasekmes Pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Mano, kad Atsakovas, priimdamas sprendimus, turėtų įvertinti priimamo sprendimo pasekmes asmeniui, nors šis asmuo ir yra užsienietis.

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog Pareiškėjas 2023-06-26, ketindamas dirbti tinkuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus) MB „Anorsa”, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Nurodo, kad 2023-07-12 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S106899 išduoti Pareiškėjui leidimą laikinai gyventi išduodant naują dokumentą dvejiems metams. Pažymi, jog 2023-07-25 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760269495, galiojantis iki 2025-07-25, ir Pareiškėjui įteiktas 2023-08-18.

Nurodo, kad duomenys apie Pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA). Patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023-11-14 iki 2024-02-29 ir jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis. Pažymi, kad įvertinęs visus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą.

Nurodo Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str.1 d. 2 p., 5 p., 26 str. 1 d. 3 p. nuostatas, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 8.3 p., Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo” 1.3 p. nuostatas.

Atkreipia dėmesį, kad Pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Migracijos departamentas Pareiškėjo neinformavo, vertintini kaip nepagrįsti.

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Teigia, kad nustačius bent vieną šių pagrindų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.

Mano, kad Pareiškėjo skundo argumentai, jog ginčijamas sprendimas sukelia neigiamas pasekmes jam, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymi, jog Pareiškėjas, žinodamas šias aplinkybes, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, t.y. nesilaikė Įstatymo 40 str. 5 d.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Ginčas byloje kilęs dėl Migracijos departamento 2024-03-29 sprendimo Nr. 24S89616, kuriuo nuspręsta panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760269495, teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris 2023-05-31 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Anorsa” pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).

Byloje esantis tarpininkavimo raštas Nr. 20230525-094955, kurį pateikė Bendrovė dėl Pareiškėjo leidimo laikinai gyventi, patvirtina, jog Pareiškėjo profesija yra tinkuotojas apdailininkas. Darbdavys vykdo statybos veiklą. Bendrovė darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 900 Eur mėnesinio darbo užmokesčio dydžio eurais.

Migracijos departamentas Pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760269495, galiojimo data - iki 2025-07-25.

Nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024-03-01 gavo Bendrovės pranešimą, kad 2024-02-29 darbo sutartis su Pareiškėju nutraukta.

Teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024-03-29 duomenys patvirtina, jog Pareiškėjas UAB „Anorsa” įdarbintas nuo 2023-11-14 iki 2024-02-29 ir jam nebuvo mokėtos su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančios išmokos.

Migracijos departamentas 2024-03-29 priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760269495, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nutraukta darbo sutartis su asmeniu.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 44 str. 1 d. keliamus reikalavimus užsienietis turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 44 str.1 d. 3 p. nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 str.1 d. 2 p. nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra šio Įstatymo 35 str.1 d. nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 str. 1 d. 4¹ ar 16 p., turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 str. 1 d. 2 p., pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 str. 6 d. nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 p. nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 str. 1 d. 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 str. 1 d. 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra Įstatymo suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – Pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (nagrinėjamu atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 str. 1 d. pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-03-01 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Bylos duomenys patvirtina, kad Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Anorsa” pagrindu. Migracijos departamentas 2024-03-01 gavo Bendrovės pranešimą, kad 2024-02-29 darbo sutartis su Pareiškėju nutraukta. Sodros duomenys patvirtina, jog Pareiškėjas UAB „Anorsa” įdarbintas nuo 2023-11-14 iki 2024-02-29 ir jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis. VSDFV informacinės sistemos duomenimis Pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo, bet nuo 2023-11-29 vykdo individualią veiklą.

Vadovaujantis Įstatymo 50 str. 1 d., leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 str.1 d. nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatė, kad Pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 str.1 d. 2 p. bei 5 p. įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be kita ko, ginčijame Sprendime nustatyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu.

Tarp šalių nėra ginčo, kad Pareiškėjas UAB „Anorsa” įdarbintas nuo 2023-11-14 iki 2024-02-29 ir jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis. Taigi, iš įvardytų duomenų akivaizdu, kad Atsakovas pagrįstai nustatė, jog Pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio jis nenurodė). Be kita ko, Migracijos departamentas turėjo pagrįstą teisinį pagrindą konstatuoti, kad Pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai), kadangi pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas ir pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo” įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), taip pat Pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, kaip įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, todėl pagrįstai nuspręsta, kad Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str.1 d. 2 p.).

Nustatyta ir tai, jog Bendrovės su Pareiškėju sudaryta darbo sutartis 2024-02-29 nutraukta. VSDFV informacinės sistemos duomenimis Pareiškėjas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo, bet nuo 2023-11-29 vykdo individualią veiklą. Duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jo darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, nėra. Be kita ko, pats Pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, jog Bendrovė jam darbo neužtikrino ir atlyginimo nemokėjo, todėl jis pradėjo verstis individualia veikla bei susirado naują darbdavį. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su Pareiškėju buvo nutraukta, todėl egzistuoja Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas. Aplinkybė, kad Pareiškėjas nedirbo UAB „Anorsa” ne dėl savo kaltės ir turėjo lėšų pragyvenimui, nes pradėjo verstis individualia veikla, nepaneigia Sprendimo priėmimo metu Atsakovo objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių (darbo sutarties nutraukimo fakto).

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 str. 3 d.). Teisėjų kolegija sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Pasisakant dėl Pareiškėjo šeiminių, ekonominių, socialinių ryšių, nustatyta, jog Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760269495 išduotas pirmą kartą, jis Lietuvoje dirbo UAB „Anorsa” nuo 2023-11-14 iki 2024-02-29. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje Pareiškėjas yra deklaravęs nuo 2023-11-17. Nustatyta, jog Pareiškėjas nuo 2023-11-29 yra užsiregistravęs kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Be kita ko, byloje nėra duomenų, kad Pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Nurodyti duomenys patvirtina, jog Pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad Pareiškėjas nenurodė, jog jam kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų gyventi savo kilmės šalyje.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog per visą turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį Pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, jis neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, su juo 2024-02-29 buvo nutraukta darbo sutartis. Atsakovas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p., 5 p., pagrįstai panaikino Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertinęs objektyviais duomenimis nustatytas faktines aplinkybes. Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, esminių procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90, 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Nustačius, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti, todėl Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus skundo reikalavimų, Pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsnio 1–4 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.