Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. B. E. (K. M. B. E.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas K. M. B. E. (toliau – pareiškėjas ar užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (7.1)46-MPD-8843 „Dėl individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje neregistravimo“ priimtą sprendimą (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti Vilniaus AVMI sudaryti galimybę pareiškėjui įregistruoti individualią veiklą ( b. l. 41-45).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje gyvena turėdamas prieglobsčio prašytojo statusą. Jam yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas (toliau – URP).

Pareiškėjas nurodo, kad jis 2020 m. liepos 23 d. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) su prašymu išduoti individualios veiklos pažymą veiklos kodu: 49.39 „Kitas, niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas“. Atsakovė 2020 m. liepos 29 d. rašte Nr. RM-45523 nurodė, kad individuali veikla gali būti įregistruota ir individualios veiklos vykdymo pažyma gali būti išduota tik tuomet, kai Europos Sąjungai nepriklausančios trečiosios valstybės pilietis turi leidimą nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas). VMI 2020 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. GM-62453 nurodė, jog (duomenys neskelbtini) nepriklauso Europos Sąjungai, jis neturi leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir todėl jam negali būti išduota individualios veiklos pažyma. VMI 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu, kurį įformino raštu Nr. (7.1)46-MPD-8843, atsisakė tenkinti jo prašymą įregistruoti individualią veiklą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, teigia, kad VMI, atsisakydama tenkinti jo prašymą dėl individualios veiklos įregistravimo, pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES 2013 m. birželio 26 d. (nauja redakcija; toliau – Priėmimo sąlygų direktyva), kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 15 straipsnio ir Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, nes jam nebuvo sudaryta veiksminga galimybė patekti į darbo rinką.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia ir Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (toliau – Paktas) 6 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta teisę į darbą, apimančią kiekvieno žmogaus teisę gauti galimybę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka arba kurį dirbti jis laisvai sutinka, ir imasi reikiamų priemonių šiai teisei apsaugoti, taip pat Pakto 7 straipsniu, kuris anot pareiškėjo, papildo aukščiau minėtą nuostatą, jog Valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į teisingas ir palankias darbo sąlygas. Pareiškėjas, skunde pažymi, kad Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas, vertindamas šias nuostatas, 2016 m. balandžio 7 d. parengė bendrą komentarą Nr. 23, kuriame konstatavo, jog nuo Pakto sudarymo pasikeitė darbo ir darbuotojų samprata ir nurodė naujas darbuotojų kategorijas, tokias kaip savarankiškai dirbantys asmenys, neformaliosios ekonomikos darbuotojai, žemės ūkio darbuotojai, pabėgėliai ir neapmokami darbuotojai. Mano, kad Pakte įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą: tiek samdomą, tiek savarankiškai verstis pasirinkta veikla.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti yra įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Pareiškėjo teigimu, trečiosios šalies piliečiui, kuriam yra leista dirbti Lietuvos Respublikoje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, turi būti suteiktos tokios pačios sąlygos dirbti kaip ir Europos Sąjungos piliečiams. Pareiškėjo nuomone, galimybė dirbti ir patekti į darbo rinką remiantis Priėmimo sąlygų direktyva bei Chartija apima tiek samdomą darbą, tiek leidimą verstis savarankiška individualia veikla, neribojant jo, kaip trečiosios šalies piliečio, laisvės rinktis, koka veikla ar profesija užsiimti. Toks reguliavimas užtikrina prieglobsčio prašytojų sėkmingą integraciją į prieglobsčio valstybės visuomenę. Tvirtina, kad prieglobsčio prašytojų ribojimas patekti į darbo rinką stabdo asmens integracijos procesą, sumažina galimybes adaptuotis visuomenėje bei neužtikrina pagarbos žmogaus orumui.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį į kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktiką įgyvendinant prieglobsčio prašytojų teisę patekti į darbo rinką ir teisę savarankiškai verstis individualia veikla. Pareiškėjas, remdamasis Europos Komisijos 2016 m. liepos 19 d. atlikta užklausa dėl tarptautinės apsaugos prašytojų patekimo į darbo rinką, tvirtina: kad Latvijoje prieglobsčio prašytojai gali savarankiškai dirbti praėjus trims mėnesiams nuo prašymo pateikimo; Slovėnijoje prieglobsčio prašytojams suteikiama teisė užsiimti savarankišku verslu be jokių papildomų apribojimų; Ispanijoje nėra ribojama prieglobsčio prašytojų teisė savarankiškai užsiimti individualia veikla; Švedijoje prieglobsčio prašytojai gali pradėti savarankišką verslą, jei atitinka kelis nustatytus reikalavimus. Atsižvelgdamas į Europos Komisijos pateiktos užklausos rezultatus, teigia, kad didelė dalis Europos Sąjungos valstybių suteikia teisę prieglobsčio prašytojams patekti į darbo rinką, leidžiant jiems užsiimti savarankiška individualia veikla, neapribojant jų pasirinkimo laisvės dirbti samdomą darbą pagal darbo sutartį. Tvirtina, kad galimybė patekti į darbo rinką, nevaržant asmens pasirinkimo rinktis, kokia veikla užsiimti yra viena iš asmens pagrindinių teisių, kurią valstybės narės privalo suteikti visiems asmenims be išimties.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Europos Sąjungos (toliau – ES) ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas. Atsakovės teigimu, Europos Parlamento ir Tarybos 2013-06-26 direktyva Nr. 2013/33/ES (toliau – Direktyva) nustato valstybėms narėms diskrecijos teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis, t. y. kokiu būdu ir kokia apimtimi, užtikrinti prieglobsčio prašytojų galimybes patekti į konkrečios valstybės narės darbo rinką. Pažymi, kad pareiškėjo galimybės patekti į Lietuvos darbo rinką nėra apribotos ar kitaip suvaržytos. Direktyvos 15 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės pačios nustato sąlygas, kuriomis prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, todėl Lietuva, sutinkamai su ES teisės aktų hierarchijos nacionalinių teisės aktų atžvilgiu principais bei reikalavimais, savo nacionaliniais teisės aktais privalo užtikrinti Direktyvos reikalaujamą rezultatą – nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką. Atsakovės tvirtinimu, Lietuva turi teisę pati pasirinkti šios Direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Lietuva, vadovaudamasi Direktyvos 15 straipsniu, nustatė vienintelę sąlygą, įtvirtintą Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2013 m. birelio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 „Dėl Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 12 punkte, kuri privaloma visiems trečiųjų valstybių narių, nepriklausančių ES, piliečiams, norint tinkamai įgyvendinti Direktyvos rezultatą, t. y. veiksmingą galimybę patekti į valstybės narės darbo rinką.

Atsakovė atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas neteisingai aiškina ir Chartijos nuostatas. Atsakovės nuomone, Chartijos 3 straipsnio nuostata aiškiai nustato, kad trečiųjų šalių piliečiai turi vienodas darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiai, tačiau būtina sąlyga, jog tokiems trečiųjų šalių piliečiams turi būti leista dirbti valstybių narių teritorijose. Taigi ši nuostata įtvirtina ne vienodą trečiųjų šalių piliečių teisę į darbą, o teisę į vienodas darbo sąlygas, dirbant darbą. Atsakovė mano, kad formuluotė „kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose“ reiškia tai, kad trečiųjų šalių piliečiai gali nediskriminuojamai ir nevaržomai dirbti valstybėje narėje, šiuo atveju Lietuvoje, jeigu jiems bus leista dirbti pagal tos valstybės narės teritorijoje galiojančius nacionalinius teisės aktus. Tvirtina, kad Chartija yra neatsiejama nuo aukščiau nurodytos Direktyvos nuostatų, t. y. Direktyvos leidžiamų valstybėms narėms nustatyti sąlygų bei jų pagrindu Taisyklių 12 punkte nustatyto reikalavimo mokesčių administratoriui pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog skundžiamu Sprendimu yra ribojama jo, kaip trečiosios šalies piliečio, laisvė rinktis, kokia profesija ar veikla užsiimti.

VMI atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas informavo mokesčių administratorių, jog jis kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo. Užsieniečio registracijos pažymėjimas patvirtina pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisę dirbti Lietuvoje. Įgyvendinant Direktyvos 15 straipsnio 1 d. nuostatas, Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad prieglobsčio prašytojas įgyja teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Nepasibaigus šiam terminui, prieglobsčio prašytojams teisė dirbti iš viso nesuteikiama. Be to, siekiant užtikrinti tokiam prieglobsčio prašytojui palankesnes įsidarbinimo sąlygas, jis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Tuo tarpu, nesant iš esmės išnagrinėtam pareiškėjo prašymui suteikti jam prieglobstį ir pagal Taisyklių nustatytą tvarką pareiškėjui negalint pateikti mokesčių administratoriui leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjo teisė verstis individualia veikla negali būti įgyvendinta.

Atsakovės tvirtinimu, pareiškėjo pateiktas užsieniečio registracijos pažymėjimas tik patvirtina užsieniečio teisę likti Lietuvoje ir dirbti, o ne savaime sudaro visas galimybes imtis nevaržomai bet kokios nacionaliniuose teisės aktuose neuždraustos veiklos vykdymo be teisės aktuose įtvirtintų sąlygų išpildymo. Jeigu ES valstybėms narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo, šiuo atveju pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) pilietis, nori vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, jis privalo ne tik turėti, bet ir pateikti mokesčių administratoriui leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, nes tik tada planuojama vykdyti individuali veikla, pagal tinkamai užpildytą prašymą, bus sėkmingai įregistruota.

Pažymi, kad pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos Respublikos keliamais reikalavimais (sąlygomis) individualiai veiklai per nuolatinę bazę Lietuvoje vykdyti, nereiškia, kad Lietuva netinkamai įgyvendina ES teisės aktų, o būtent Direktyvos, nuostatas (b. l. 64-68).

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą prašė tenkinti remdamasis skunde nurodytais motyvais.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė atmesti vadovaudamasis atsiliepime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI Sprendimo, kuriuo atsisakyta įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 23 d. kreipėsi į VMI su paklausimu „Dėl prieglobsčio prašytojo teisės dirbti įgyvendinimo“ (toliau – Paklausimas), kuriuo pareiškėjas prašė išduoti individualios veiklos pažymą veiklos kodu: 49.39 „Kitas, niekur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas“ bei pateikti atsakymą, kokiu būdu pareiškėjas gali gauti individualios veiklos pažymą (b. l. 47, 69).

VMI, susipažinusi su pareiškėjo Paklausimu ir įvertinusi jį pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, 2020 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. RM-45523 „Atsakymas į klausimus apie (duomenys neskelbtini) piliečio, prašančio prieglobsčio Lietuvoje, individualios veiklos įregistravimą“ (toliau – Raštas) pareiškėjui atsakė, kad gyventojas, norintis vykdyti individualią veiklą pagal pažymą, privalo atitikti Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių, patvirtintų VMI prie FM viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 „Dėl Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), nuostatas. VMI Rašte pažymėjo, jog Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad „mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių Taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 formą (toliau – Prašymas) pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai“, o pagal Taisyklių 12 punktą „Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo, pageidaujantis vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, papildomai turi pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, išduotą pagal UTPĮ“. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas teisės akto nuostatas, VMI nurodytame Rašte pareiškėją informavo, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) pilietis (nepriklausantis ES valstybėms narėms), neturintis leidimo nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje, sutinkamai su Taisyklių nurodytais reikalavimais, negali būti įregistruotas į Mokesčių mokėtojų registrą kaip vykdantis individualią veiklą pagal pažymą (b. l. 48-50, 70-72).

Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 31 d. pakartotinai el. paštu kreipėsi į VMI dėl individualios veiklos įregistravimo. VMI raštu Nr. GM-62453 pareiškėją informavo apie tai, kad (duomenys neskelbtini), kurios pilietis yra pareiškėjas, nepriklauso ES ir jis neturi leidimo nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje, todėl jam negali būti išduota individualios veiklos pažyma. Papildomai VMI rašte Nr. GM-62453 nurodė, kad jeigu pareiškėjui bus išduotas leidimas nuolat arba laikinai gyventi Lietuvoje, jis galės kreiptis į mokesčių administratorių dėl individualios veiklos įregistravimo (b. l. 51, 74).

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus AVMI pateikė prašymą „Fizinio asmens prašymas įregistruoti į mokesčių mokėtojų registrą“ įregistruoti individualią kitą pašto ir pasiuntinių (kurjerių) veiklą (veiklos kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, 2 red. EVRK, 2 red.) – 53.20.00) per nuolatinę bazę Lietuvoje (forma REG812; toliau – Prašymas; b .l. 77-78). Pareiškėjas kartu su Prašymu mokesčių administratoriui pateikė užsieniečio registracijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją (b. l. 79-80).

Vilniaus AVMI 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (7.1) 46-MPD-8836 „Notification on registration in the register of taxpayers“ anglų kalba pareiškėją informavo, kad jam, kaip fiziniam asmeniui identifikuoti, yra suteiktas gyventojų registro asmenų kodas (code (duomenys neskelbtini)); b. l. 76).

Vilniaus AVMI, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, 2020 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (7.1)46-MPD-8843 „Dėl individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje neregistravimo“, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą (b. l. 6, 36, 27, 52). Vilniaus AVMI Sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjas yra Europos Sąjungos valstybėms narėms nepriklausančios valstybės (duomenys neskelbtini) gyventojas, neturintis leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras. Mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga) registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal šio Įstatymo 45 straipsnį (MAĮ 43 straipsnio 2 dalis).

Pagal MAĮ 45 straipsnio 1 dalį, jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis. Jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo įsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių, atliekantį registro tvarkymo įstaigos funkcijas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teisinio asmens įregistravimo, o jei teisinis registravimas įstatymų nenumatytas arba jei asmuo pradeda veiklą anksčiau negu po 5 darbo dienų po teisinio registravimo, – ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną (MAĮ 46 straipsnio 1 dalis).

Mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MAĮ 44 straipsnis).

Mokesčių mokėtojų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1058 redakcija; toliau – Nuostatai), 2 punktas nustato, kad Mokesčių mokėtojų registras yra valstybės registras. Registro paskirtis – Nuostatų nustatyta tvarka registruoti Registro objektus, rinkti, kaupti Registro duomenis vienoje Registro duomenų bazėje, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir įstatymų nustatytais atvejais teikti duomenis apie Registro objektus, atlikti kitus Registro duomenų tvarkymo veiksmus (Nuostatų 3 punktas). Registro objektai yra mokesčių mokėtojai, įskaitant mokesčius išskaičiuojančius asmenis, inter alia (be kita ko) nuolatiniai ir nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, pateikę prašymą įregistruoti duomenis į Registrą (Nuostatų 4.6 papunktis). Registre inter alia (taip pat) tvarkomi šie bendri nenuolatinių Lietuvos gyventojų, įregistruojamų į Registrą pagal prašymą įregistruoti, duomenys – vykdomos veiklos rūšis (-ys) (Nuostatų 23.9 papunktis). Pagal Nuostatų 10 punktą, VMI yra vadovaujančioji Registro tvarkymo įstaiga, o Registro tvarkymo įstaigos yra teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir VMI. Taip pat VMI tvirtina prašymo įregistruoti į Registrą ir išregistruoti iš jo formą, pranešimo įrašyti (išbraukti) Registro objekto papildomus duomenis formą, šių formų pildymo ir teikimo taisykles, duomenų įrašymo į Registro duomenų bazę taisykles, kitus teisės aktus, susijusius su Registro duomenų tvarkymu, ir kontroliuoja jų vykdymą (Nuostatų 12.14 papunktis).

Atitinkamai VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 (2017 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. VA-37 redakcija) buvo patvirtintos Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės, taip pat Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 forma. Taisyklės nustato individualią ar kitokią veiklą vykdančių fizinių asmenų (toliau – ir mokesčių mokėtojai) įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir / ar išregistravimo iš Registro tvarką, taip pat įregistruotinų į Registrą duomenų pateikimo VMI ir Registro duomenų tvarkymo VMI iniciatyva reikalavimus (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 6.1 papunktis nustato, kad šios Taisyklės taikomos mokesčių mokėtojams, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą (įskaitant individualią veiklą per nuolatinę bazę), išskyrus tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys, vykdymą. Taisyklių 6.4. papunktis nustato, kad šios Taisyklės taikomos užsieniečiams, kai jiems atsiranda prievolė mokėti mokestį Lietuvoje (identifikavimo tikslais). Mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių Taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 formą pateikti VMI (Taisyklių 7 punktas). Pagal Taisyklių 12 punktą Europos Sąjungos valstybės narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo, pageidaujantis vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, papildomai turi pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, išduotą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Byloje ginčo, jog pareiškėjas yra Europos Sąjungos valstybės narėms nepriklausančios trečiosios valstybės – (duomenys neskelbtini) pilietis, nėra. Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi prieglobsčio prašytojo statusą ir jam yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas).

Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkte (2019 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XIII-2582 redakcija) nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės.

Pareiškėjas Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą teisę dirbti siekia realizuoti ne pasirašydamas darbo sutartį su darbdaviu, o įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje.

Nuolatinės bazės sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ), kuris nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką.

Pagal GPMĮ 2 straipsnio 13 dalį nuolatinė bazė – nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos, išskyrus sporto bei atlikėjo veiklą, (toliau šioje dalyje vadinama – veikla) Lietuvoje išraiška. Nenuolatinis Lietuvos gyventojas laikomas veikiančiu per nuolatinę bazę Lietuvoje, jeigu jis Lietuvoje: nuolat vykdo veiklą; arba vykdo savo nuolatinę veiklą per priklausomą atstovą (agentą). Nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos nuolatinumo apibrėžimą, nenuolatinio Lietuvos gyventojo atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija..

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais ir 3 dalimi, 9 ir 14 straipsniais, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 29 straipsnio 3 dalimi, 34 straipsnio 3 dalimi, 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1367 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo nuostatas“ įgaliojo Finansų ministeriją iki 2002 m. spalio 1 d. parengti ir patvirtinti nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos nuolatinumo apibrėžimą, nenuolatinio Lietuvos gyventojo atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijus.

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos nuolatinumo apibrėžimo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 301, (toliau – Apibrėžimas) tikslas – apibrėžti nenuolatinių Lietuvos gyventojų individualios veiklos, išskyrus sporto bei atlikėjo veiklą (toliau – veikla) arba jos dalies Lietuvos Respublikoje nuolatinumą, kuris parodytų, ar nenuolatiniai Lietuvos gyventojai vykdo Lietuvos Respublikoje veiklą arba jos dalį per nuolatinę bazę (1 punktas).

Šiame Apibrėžime vartojama sąvoka užbaigtas komercinis operacijų ciklas – ciklas, sudarytas iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos operacijų etapų. Pirmąjį etapą sudaro viena arba kelios iš šių operacijų: rinkodara, įskaitant rinkotyrą, distribucija (paskirstymas), reklama, projektavimo ir tyrinėjimo darbai ir kitos iš esmės panašios operacijos; antrąjį etapą sudaro viena arba kelios iš šių operacijų: sandėliavimas, konsultavimas, užsakymų priėmimas, mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai, gamyba, paslaugų teikimas ir kitos iš esmės panašios operacijos; trečiąjį etapą sudaro viena arba kelios iš šių operacijų: pardavimas, tiekimas, pristatymas, apmokėjimas (atlyginimas) ir kitos iš esmės panašios operacijos (2 punktas).

Nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos arba jos dalies Lietuvos Respublikoje pradžia yra pirmojo sandorio sudarymo diena, o tokios veiklos arba jos dalies pabaiga – visų sandorių įvykdymo diena. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo veikla per nuolatinę bazę nesibaigia, jeigu darbai laikinai (dėl sezoniškumo, meteorologinių sąlygų pokyčių, darbo ir kapitalo nepakankamumo) nutraukiami (3 punktas).

GPMĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nenuolatinis Lietuvos gyventojas – tai fizinis asmuo, kuris pagal šio Įstatymo 4 straipsnio nuostatas nelaikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

Pagal GPMĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas fizinis asmuo, nors ir atitinkantis šio straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 punktų nuostatas, nelaikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jei jis yra: 1) užsienio valstybės diplomatas, diplomatinės atstovybės, konsulinės įstaigos ar tarptautinės organizacijos atstovybės administracinio-techninio arba aptarnaujančiojo personalo narys – ne Lietuvos Respublikos pilietis (išskyrus asmenis be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje), arba 2) ne Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gauna tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias pajamas už darbą Lietuvoje iš užsienio valstybės, jos politinio ar teritorijos administracinio padalinio arba vietos valdžios, arba 3) ne Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Lietuvoje vykdo tik individualią veiklą per nuolatinę bazę ir tai yra vienintelis jo atvykimo į Lietuvą tikslas.

Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad asmuo, norintis įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, visų pirma turi atitikti GPMĮ 2 straipsnio 13 dalyje, 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o jo vykdoma veikla turi atitikti nuolatinumo požymius, nustatytus Apibrėžime.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 30 dalį užsieniečio registracijos pažymėjimas – tai dokumentas, kuriuo patvirtinama užsieniečio teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir teisė dirbti (kai tokia teisė įgyjama). Pareiškėjo turimas prieglobsčio prašytojo statusas ir jam išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, suteikia užsieniečiui teisę likti Lietuvoje prieglobsčio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu ir dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės (Įstatymo 71 straipsnio 11 dalis; 2019 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XIII-2582 redakcija).

Sisteminė ir loginė nurodytų GPMĮ ir Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad užsieniečiui, turinčiam prieglobsčio prašytojo statusą ir kuriam nėra išduotas leidimas laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatymo 40 straipsnio ar 53 straipsnio pagrindu, nesuteikta teisė įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje. Toks užsienietis teisės verstis individualia veikla pagal Lietuvoje nustatytą reglamentavimą, įtvirtintą įstatymuose, neįgyja.

Taisyklių 12 punkte nustatytas reikalavimas trečiųjų šalių piliečiams kyla iš įstatymų, reglamentuojančių individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje vykdymą ir šią veiklą vykdančių subjektų teisinę padėtį.

Chartijos 16 straipsnyje nustatyta, kad laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus). 34. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimus).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

Direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę ir užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio individualios veiklos ribojimai nustatyti įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose, šie ribojimai yra laikini, susiję su procedūros atlikimu (prieglobsčio prašymo nagrinėjimu), be to, pareiškėjui yra sudaryta alternatyva dirbti Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog minėtu ribojimu būtų nepagrįstai ir (ar) neproporcingai varžoma pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė ar kitaip pažeidžiamos jo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisės Direktyvos 15 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 15 straipsnio kontekste. Kartu akcentuotina, kad aptartas ribojimas vienodai taikomas visiems trečiųjų šalių piliečiams, neturintiems leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo aspektu nėra jokio pagrindo spręsti ir dėl galimo pareiškėjo diskriminavimo.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro besąlygišką išvadą, kad Vilniaus AVMI 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. (7.1)46-MPD-8843 „Dėl individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje neregistravimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus AVMI, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą. Vilniaus AVMI skundžiamą Sprendimą priėmė neviršydama jai suteiktos kompetencijos, Sprendimą motyvavo, laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) reikalavimų. Panaikinti skundžiamą Sprendimą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atsakovu administracinės bylos procese yra viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamą sprendimą priėmė ne VMI, o Vilniaus AVMI, taigi pareiškėjas reikalavimą pareiškė netinkamam atsakovui. Pareiškėjas sutikimo pakeisti atsakovą tinkamu teismui nepareiškė (ABTĮ 53 straipsnis).

Pažymėtina, jog atsiliepimą į skundą pateikė VMI. Atsiliepimą pasirašė ir teismo posėdyje dalyvavo R. J., kuriam yra išduotas įgaliojimas atstovauti VMI ir Vilniaus AVMI (b. l. 82, 127, 140). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ši aplinkybė negali būti esmine procesine kliūtimi priimti sprendimą iš esmės (ABTĮ 80 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus, susijusius su skundžiamu Sprendimu, tačiau, kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. B. E. (K. M. B. E.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.