Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui A. O. (A. O.), vertėjai Ingridai Kisieliūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

1. Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.

2. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. vasario 9 d., kai išvyko į Alytaus pataisos namus; laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. birželio 28 d., nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 27 d., nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

3. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

4. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas. Vadovaujantis įsakymu Nr. V-124, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 11.1 punktu, maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat viršijamas, gali siekti daugiau kaip 1 000. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat laikomi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir nuteistieji, palikti įstaigoje atlikti ūkio darbus; nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po vieną (tik labai retais atvejais, jiems prašant, jie gali būti laikomi po 2).

6. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

7. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

8. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kasmet ji buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

9. Dėl kamerų remonto

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

10. Dėl kamerų įrengimo

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, įrengtos atitinkamo dydžio lentynos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

11. Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo

Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus.

12. Dėl ventiliacijos, vėdinimo

Pagal HN 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

13. Dėl pasimatymų ir kitų išorinių kontaktų

Lukiškių TI-K ilgalaikiai ir trumpalaikiai nuteistųjų pasimatymai organizuojami pagal BVK 85, 86 ir 94 straipsniuose nustatytą tvarką. Pasimatymai suteikiami tik iš anksto užsiregistravusiems ir atvykusiems laiku asmenims, norintiems pasimatyti su nuteistuoju; pasimatymai turi būti suderinti su Lukiškių TI-K administracija ne vėliau kaip prieš 15 dienų (data, laikas, trukmė).

Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

15. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1.1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. vasario 9 d. kamerose Nr. 121, Nr. 284, Nr. 278, Nr. 277, Nr. 112, Nr. 175, Nr. 212, Nr. 109, Nr. 164, Nr. 125, Nr. 289, Nr. 124, Nr. 291, Nr. 122, Nr. 143, Nr. 115, Nr. 107, Nr. 128, Nr. 252, Nr. 272, Nr. 292, Nr. 270, Nr. 253, Nr. 258, Nr. 211, Nr. 104, Nr. 319, Nr. 120, Nr. 311, Nr. 280; nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. birželio 28 d., nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 27 d., nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) (atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 6–14), asmens įskaitos kortelės kopija (b. l. 17–20); Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 96-2272 (b. l. 2)).

1.2. Remiantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 14 d. pažyma Nr. 24-6232 „Dėl A. O. skundo“, įstaigos kamerų įrengimas atitinka HN 76:2010 ir TI taisyklių reikalavimus, visos kameros vėdinamos natūraliai per langus; kamerų lango angoje įstatytos grotos; visose kamerose, kuriose buvo pagyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, nuo likusio kameros ploto sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; duomenys apie tai, koks buvo inventorius ir jo matmenys bei išdėstymas kamerose 2009 m.–2010 m., nėra kaupiami, todėl nėra galimybės pateikti tokių duomenų (b. l. 16).

1.3. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vykdytoja) 2009 m. gruodžio 24 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (jos galiojimas – iki 2010 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią vykdytoja, siekdama išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir juos naikinti, įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą, o užsakovas – apmokėti už paminėtus darbus pagal šios sutarties sąlygas (sutarties 1.1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: ištirti kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir nustatyti kenkėjų kontrolės priemones, užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga juos naikinti; užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyviai juos naikinti jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną (sutarties 4 punktas) (b. l. 21–24).

1.4. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija: pareiškėjas skausmais kojų raumenyse, juosmenyje skundėsi dar 2007 m. (b. l. 114), jam buvo diagnozuota ūmi liumbalgija, toksinė polineuropatija, radikulopatija (lėtinė, juosmens / kojų), apatinių galūnių polineuropatija (toksinės kilmės) (b. l. 71); 2009 m. sausio 9 d. pirminės gydytojų apžiūros metu anamnezėje nurodytas hepatitas B, C, nurodyta, kad pareiškėjas rūko, vartojo heroiną 11 metų (b. l. 58); 2009 m. kovo 24 d. nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo (b. l. 65); 2009 m. balandžio 30 d. skundėsi klausos susilpnėjimu, nustatyta, kad to priežastis – abipusiai sieros kamščiai (b. l. 66); 2009 m. gegužės 12 d. dešinės ausies lanke oda buvo paraudusi, paburkusi, skirti antibiotikai (b. l. 67); 2009 m. birželio 9 .d diagnozuoti išorinis otitas (deš.), otalgija, nukreiptas į LAVL (b. l. 67); 2009 m. birželio 10 d. – 2009 m. birželio 29 d. pareiškėjas gydytas LAVL dėl otito, išrašymo metu būklė buvo gera (b. l. 109), 2009 m. liepos 24 d. – 2009 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas gydytas LAVL dėl otito, išrašymo metu būklė buvo patenkinama (b. l. 115); 2009 m. liepos 10 d. pareiškėjas skundėsi skausmu kairėje kojoje, skauda po sepsio (gydytas ligoninėje 2007 m. liepos mėn.) (b. l. 68); 2009 m. rugpjūčio 31 d. skundėsi juosmens skausmu, plintančiu į dešinę koją, skausmu po dešiniu šonkaulių lanku, apetito stoka (nurodyta, kad 2007 m. gydytas ligoninėje (VGPUL) dėl sepsio, „stuburo“), pareiškėjui diagnozuota liumbaišalgija su išreikštu skausminiu sindromu (b. l. 70); 2009 m. rugsėjo 23 d. – 2009 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas gydytas LAVL dėl otito, dėl įskilo stuburo, t. y. įgimto stuburo slankstelių lankų defekto (spina bifida S₁), taip pat osteochondrosis lumbalis, išrašymo metu būklė buvo patenkinama (b. l. 108); 2009 m. gruodžio 22 d. skundėsi kairės kojos tirpimu ir skausmais, diagnozuota radikulopatija (deš., S₁) (b. l. 74); 2009 m. gruodžio 31 d. surašytas neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo aktas, pagal kurį pareiškėjas buvo blaivus, tačiau pagal greitojo testo rezultatus buvo teigiamas rezultatas dėl opiatų (b. l. 107); 2010 m. sausio 13 d. skundėsi dešinės kojos ir juosmens skausmu, parestezijomis, dešinės kojos silpnumu, diagnozė – S₁ radikulopatija, letinė liumbaišalgija iš deš., išreikštas skausminis sindromas (b. l. 75); nuo 2010 m. sausio 13 d . iki 2010 m. sausio 19 d. gydytas LAVL, diagnozuota juosmeninė osteochondrozė, L₅–S₁ diskozė (b. l. 106); 2010 m. vasario 10 d. gydytojų komisija diagnozavo lėtinį hepatitą B ir C, encefalopatiją I°, otitą, psichikos ir elgesio sutrikimus dėl opiodų vartojimo, abstinencijos būklę (b. l. 65); pareiškėjui otitas, nugaros skausmai kartojosi 2010 m., 2011 m. (b. l. 77–82); pareiškėjas 2009 m.–2011 m. dėl psichikos, psichologinių sutrikimų nesikreipė (išskyrus tai, kad pareiškėjui buvo diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl opiodų vartojimo, abstinencijos būklė) (b. l. 50–121).

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti jam žalą, kurią jis patyrė, esą, dėl jo moralinės ir fizinės skriaudos, sukeltos dėl jo netinkamo kalinimo Lukiškių TI-K.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. O. (A. O.) Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. vasario 9 d. kamerose Nr. 121, Nr. 284, Nr. 278, Nr. 277, Nr. 112, Nr. 175, Nr. 212, Nr. 109, Nr. 164, Nr. 125, Nr. 289, Nr. 124, Nr. 291, Nr. 122, Nr. 143, Nr. 115, Nr. 107, Nr. 128, Nr. 252, Nr. 272, Nr. 292, Nr. 270, Nr. 253, Nr. 258, Nr. 211, Nr. 104, Nr. 319, Nr. 120, Nr. 311, Nr. 280; nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. birželio 28 d., nuo 2009 m. liepos 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 27 d., nuo 2010 m. sausio 13 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 6–14), asmens įskaitos kortelės kopija (b. l. 17–20); Lukiškių TI-K 2015 m. rugpjūčio 28 d. raštas Nr. 96-2272 (b. l. 2)), tačiau skundą išsiuntė 2015 m. rugsėjo 2 d. (žr. voką, b. l. 3), t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo tariamo jo teisių pažeidimo pabaigos. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas A. O. (A. O.) praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2009 m. sausio 8 d. iki 2010 m. vasario 9 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjo teismo posėdyje pateikta nuomonė, jog jis nepraleido ieškinio senaties termino, yra niekuo nepagrįsta. Teismas ypač atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai dėl netinkamo kalinimo (nes pareiškėjas, įvertinus jo laikymą kamerose su asmenų skaičiumi (b. l. 6-14)), buvo laikomas pažeidžiant tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ reikalavimus, kad vienam asmeniui kamerų tipo patalpose būtų skiriami 5 kv. m. ploto), nėra; juolab, jog pats pareiškėjas savo sveikatą trikdė, ginčo laikotarpiu (ir iki tol) vartodamas narkotines medžiagas (2009 m. gruodžio 31 d. surašytas neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo aktas, pagal kurį pareiškėjas buvo blaivus, tačiau pagal greitojo testo rezultatus buvo teigiamas rezultatas dėl opiatų (b. l. 107); 2010 m. sausio 13 d. skundėsi dešinės kojos ir juosmens skausmu, parestezijomis, dešinės kojos silpnumu, diagnozė – S₁ radikulopatija, letinė liumbaišalgija iš deš., išreikštas skausminis sindromas (b. l. 75); nuo 2010 m. sausio 13 d . iki 2010 m. sausio 19 d. gydytas LAVL, diagnozuota juosmeninė osteochondrozė, L₅–S₁ diskozė (b. l. 106); 2010 m. vasario 10 d. gydytojų komisija diagnozavo lėtinį hepatitą B ir C, encefalopatiją I°, otitą, psichikos ir elgesio sutrikimus dėl opiodų vartojimo, abstinencijos būklę (b. l. 65); pareiškėjui otitas, nugaros skausmai kartojosi 2010 m., 2011 m. (b. l. 77–82); pareiškėjas 2009 m.–2011 m. dėl psichikos, psichologinių sutrikimų nesikreipė (išskyrus tai, kad pareiškėjui buvo diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl opiodų vartojimo, abstinencijos būklė) (b. l. 50–121)).

Teismas dar kartą akcentuoja, kad, nors pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ reikalavimus, kad vienam asmeniui kamerų tipo patalpose būtų skiriami 5 kv. m. ploto, tačiau jo sveikatai žala nebuvo padaryta, o neturtinės žalos pasekmės, praėjus tokia ilgam laikotarpiui, yra mažareikšmės. Teismui konstatavus, jog buvo padaryti Lietuvos higienos normos HN 76:1999 pažeidimai, bei pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 000 eurų žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.