Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. patikslintą skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Paaiškina, kad 2021 m. sausio 11 d. į Tarnybą kreipėsi su prašymu, kad pareiškėjui, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų skirta išmoka po 257 eurus į mėnesį ir už du mėnesius pasibaigus karantinui. Tarnyba 2021 m. sausio 25 d. sprendimu atsisakė skirti išmoką tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas pateiktas įsigaliojus naujoms Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) nuostatoms, pagal kurias savarankiškai dirbantiems asmenims, kurių veikla neapribota, išmokos neskiriamos.

Pažymi, kad pareiškėjo veiklos atitikimo iki 2021 m. sausio 1 d. Užimtumo įstatymo nuostatas Tarnyba neginčijo, išmoką iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. (pirmas karantinas) Tarnyba pareiškėjui buvo skyrusi ir pareiškėjas ją gavo.

Nesutikdamas su Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimu jį skundė LAGK, kuri 2021 m. kovo 9 d. pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimu ir LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjo nuomone, LAGK priimdama 2021 m. kovo 9 d. sprendimą rėmėsi Užimtumo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 3 straipsnio 5 dalimi ir neatkreipė dėmesio į kitas Užimtumo įstatymo įsigaliojimo dalis. Mano, kad savarankiškai dirbantys asmenys teisės į išmoką iki 2021 m. sausio 1 d. neprarado. Pabrėžia, kad nei Užimtumo įstatyme nei Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatuose, patvirtintuose Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-129 „Dėl Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nėra reikalavimo teikti prašymus kitokiais terminais, negu jie nustatyti šiuose teisės aktuose, t. y. teikti prašymus galima karantino laikotarpiu ir ne vėliau dviejų mėnesių jam pasibaigus pagal Užimtumo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2021 m. sausio 1 d. ir ne vėliau kaip mėnuo pasibaigus karantinui pagal Užimtumo įstatymo redakciją galiojusią nuo 2021 m. sausio 1 d. Pažymi, kad pareiškėjo prašymas buvo pateiktas karantino metu (2021 m. sausio 1 d.).

Nurodo, kad, ne prašymo pateikimo data apsprendžia teisinio santykio ir su juo susijusių teisių ir pareigų atsiradimą ir pasibaigimą, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje išvardinti veiksmai.

Teigia, kad Tarnyba ir Komisija neteisėtai taikė naujos Užimtumo įstatymo redakcijos nuostatas atgal. Pažymi, kad CK 1.7 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykio subjekto padėtis, tačiau pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu Tarnyba ne sušvelnino pareiškėjo padėtį, bet jai pakenkė (apribojo teisę į išmoką).

Remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymo negaliojimo atgal ir pabrėžia, kad nepriklausomai kaip surašytas civilinis įstatymas jis negalioja atgal. Teigia, kad net jei civiliniuose įstatymuose būtų įtvirtinta kitaip, tačiau prievolės, atsiradusios įstatymo galiojimo metu turi būti vykdomos.

Pareiškėjo vertinimu, tiek Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimas neskirti jam išmokos kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, tiek LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų, kai vieniems tos pačios kategorijos asmenims išmoka už laiką iki 2021 m. sausio 1 d. buvo skirta, o jam neskiriama.

II

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iki senos Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcijos galiojimo pabaigos neįvykdė Nuostatų 3 punkte nurodytų veiksmų, t. y. nepateikė prašymo, todėl išmoka jam ir nebuvo skirta, kaip kitiems asmenims, kurie prašymus pateikė iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Pabrėžia, kad pareiškėjas prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo pateikė 2021 m. sausio 10 d., kai jau galiojo Užimtumo įstatymo redakcija, numačiusi vertinti sąlygas dėl asmens patekimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąrašą. Nepaisant Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 3 dalyje nurodyto reglamentavimo, kad išmoka skiriama nuo Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, tačiau ši išmoka skiriama tik asmenims, atitinkantiems visas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Nurodo, kad pareiškėjo 2021 m. sausio 10 d. prašymas buvo nagrinėjamas ir pareiškėjo atitikimas išmokos skyrimo sąlygoms buvo vertinamas pagal prašymo pateikimo dieną galiojančią Užimtumo įstatymo redakciją.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2008 ir Nr. 3K-3-783/2000 negali būti taikoma nagrinėjamai bylai. Minėtose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo įstatymo, kuris pripažintas netekusiu galios, galiojimo klausimą. Tuo tarpu šioje byloje Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis nebuvo pripažintas netekusiu galios, o išdėstytas nauja redakcija, todėl civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2008 ir Nr. 3K-3-783/2000 nurodyta teismų praktika negali būti taikoma nagrinėjamu atveju. Minėtose bylose nurodyta teismų praktika negali būti taikoma ir dėl to, kad šiose bylose ieškovas pareiškė atsakovui apie norą privatizuoti ginčo butą tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas ir ieškovai turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šios teisės negalėjo realizuoti dėl nepagrįstų atsakovo trukdymų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo jau galiojant Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio naujai redakcijai.

Tarnybos nuomone, įstatymų leidėjas, nauja redakcija išdėstydamas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio nuostatas, pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise įtvirtinti valstybės paramos rūšis. Valstybė, nustatydama tam tikras išimtis iš įprasto teisinio reglamentavimo, pavyzdžiui nustatydama, kad tam tikrus teisės aktuose nustatytus kriterijus atitinkantiems asmenims gali būti skiriama išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui, turi teisę ir apibrėžti bei griežtinti reikalavimus asmenims, siekiantiems ją gauti, ypač jei griežtinimas susijęs su valstybės paramos skyrimo tikslingumu, skaidrumu ir atsakingu panaudojimu. Pareiškėjui nebuvo pagrindo susiformuoti neapibrėžtam lūkesčiui, jog reikalavimai savarankiškai dirbantiems asmenims ir išmokos jiems skyrimo sąlygos išliks nepakitusios per visą karantino laikotarpį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

Pareiškėjas 2021 m. sausio 10 d. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento (duomenys neskelbtini) skyriui pateikė prašymą „Dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo“ (b. l. 21–22).

Tarnyba 2021 m. sausio 25 d. sprendimu „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” Nr. SSI-(19/1)-58 (b. l. 23-24) nusprendė neskirti pareiškėjui išmokos.

Pareiškėjas nesutikdamas su 2021 m. sausio 25 d. sprendimu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (LAGK byla, b. l -12).

LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 21R-165 (AG-95/05-2021) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendime nurodė, kad Tarnyba, priimdama sprendimą pagal pareiškėjo 2021 m. sausio 10 d. prašymą, pagrįstai vadovavosi įsigaliojusia Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, todėl LAGK neturi teisinio pagrindo panaikinti Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimą bei įpareigoti pareiškėjui skirti išmoką nuo 2020 m. spalio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir už dar du mėnesius nuo 2021 m. sausio 1 d. (LAGK byla, b. l. 56–63).

Pareiškėjas nesutikdamas su Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimu ir LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

IV

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimą, ir LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendimą, kuriuo pastaroji konstatavo, kad Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 1177 dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1159 „Dėl karantino kai kurių savivaldybių teritorijose paskelbimo” pakeitimo nutarė paskelbti karantiną kai kurių savivaldybių teritorijose, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) savivaldybę, kurioje pareiškėjas vykdo advokato veiklą.

Užimtumo įstatymo redakcijoje galiojusioje nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. 5¹ straipsnyje 1 dalyje reglamentuota, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso. Nustatyta išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį ir yra lygi vienam einamųjų metų minimalių vartojimo poreikių dydžiui, apskaičiuotam Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka. Kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino terminas trumpesnis negu kalendorinis mėnuo, už tą mėnesį mokamos išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui dydis proporcingai mažinamas (5¹ straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkančiam asmeniui išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui skiriama ne anksčiau kaip nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (5¹ straipsnio 3 dalis). Išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui mokėjimas nutraukiamas, kai: 1) po Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremaliosios situacijos ar karantino atšaukimo arba bent vieno iš jų paskelbimo termino suėjimo praėjo 2 mėnesiai; 2) asmuo nebeatitinka bent vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui skirti ir mokėti (5¹ straipsnio 4 dalis).

Tarnybos direktorė 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-129 patvirtino Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Karantino metu galiojusios Nuostatų redakcijos (redakcija galiojusi nuo 2020 m. birželio 6 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 3 punkte nurodyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, pageidaujantys gauti išmokas, turi užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir pateikti Užimtumo tarnybai prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Pagal Nuostatų 4 punktą, Prašymas gali būti pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino laikotarpiu, taip pat 2 mėnesius po Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremaliosios situacijos ar karantino atšaukimo arba bent vieno iš jų paskelbimo termino suėjimo.

Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija, kurioje nustatyta, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, kurio metu nustato ūkinės veiklos apribojimus, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, kuris yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Savarankiškai dirbančių asmenų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus, sąrašą, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu nustatyti ūkinės veiklos apribojimai, paskelbimo dienos;2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta kuomet išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui mokėjimas yra nutraukiamas: 1) kai po Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremaliosios situacijos ar karantino atšaukimo, kurio metu nustatyti ūkinės veiklos apribojimai, arba bent vieno iš jų paskelbimo termino suėjimo praėjo vienas mėnuo; 2) asmuo nebeatitinka bent vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui skirti ir mokėti; 3) savarankiškai dirbantis asmuo išbraukiamas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos Savarankiškai dirbančių asmenų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus, sąrašo.

Pareiškėjas patikslintame skunde iš esmės teigia, kad ne prašymo pateikimo data apsprendžia teisinio santykio ir su juo susijusių teisių ir pareigų atsiradimą ir pasibaigimą, o CK 1.136 straipsnyje išvardinti veiksmai.

Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 8 dalis numato, kad kreipimosi dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui, šios išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatoma Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintuose Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatuose, suderintuose su išmokų mokėtoju. Tarnyba, išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo ir mokėjimo tvarką nustatė Nuostatuose, kurių 3 punkte nurodyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys pageidaujantys gauti išmokas, turi užsiregistruoti Tarnyboje ir pateikti Tarnybai prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, prašymas skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui yra siejamas su išmokos gavimu, t. y. nepateikus prašymo išmoka nebus skiriama, todėl prašymo pateikimas Tarnybai yra laikomas civilinių teisių atsiradimo pagrindu pagal CK 1. 136 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai konstatuotina, kad laikotarpiu iki pareiškėjo 2021 m. sausio 10 d. prašymo, pareiškėjui išmoka nebuvo skirta, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo šiai išmokai skirti.

Kaip nustatyta byloje esančiais duomenimis – pareiškėjas prašymą jam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, skirti išmoką Tarnybai pateikė 2021 m. sausio 10 d., t. y. pareiškėjas prašymą pateikė, kai įsigaliojo nauja Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija. Pareiškėjo prašymo pateikimo metu Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis numatė papildomą sąlyga savarankiškai dirbančio asmens išmokai gauti – asmuo turi būti įtrauktas į VMI Sąrašą.

2020 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XI-2470 5¹ ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-35 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusio 2021 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad prašymai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo, dėl kurių nebuvo priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo sprendimai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo, baigiami nagrinėti, sprendimai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo priimami ir išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui mokama vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą sutinka su LAGK 2021 m. kovo 9 d. sprendime padaryta išvada, kad Pakeitimo įstatyme yra aiškiai sureguliuotos šio įstatymo įsigaliojimo, įgyvendinimo ir taikymo taisykles, iš kurių matyti, jog prašymai dėl išmokos skyrimo, pateikti po šio įstatymo įsigaliojimo, turi būti nagrinėjami ir sprendimai dėl išmokos skyrimo priimami pagal Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju, Tarnyba, vertindama pareiškėjo atitikimą išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims gavimo sąlygoms, pagrįstai rėmėsi prašymo pateikimo metu galiojusia Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio redakcija.

Teismas, vertindamas pareiškėjo patikslintame skunde nurodytą LAT praktika, pažymi, kad kaip išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl?teismų precedentų ir teismo nutarties kreiptis?į Konstitucinį teismą ar administracinį teismą apskundimo“). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kurią Užimtumo įstatymo redakciją taikyti, o pareiškėjo patikslintame skunde cituojamose LAT nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2008 ir Nr. 3K-3-783/2000 buvo pasisakoma dėl įstatymo, kuris pripažintas netekusiu galios, nuostatų taikymo, o ne išdėstytas nauja redakcija, todėl vien šiuo aspektu, pareiškėjo cituojamos LAT nutartys civilinėse bylose nėra analogiškos nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai.

Atitinkamai įvertinus tai, kas išdėstyta, taip pat aktualų teisinį reguliavimą ir ginčo šalių paaiškinimus, darytina išvada, kad Tarnyba, nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2021 m. sausio 25 d. sprendimu neskirdama pareiškėjui išmokos, kadangi jis neatitinka savarankiškai dirbančiam asmeniui skiriamos išmokos gavimo sąlygų – pagrįstai vadovavosi pareiškėjo prašymo pateikimo metu aktualių Nuostatų bei Užimtumo įstatymo nuostatomis. Tad konstatuotina, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Savo ruožtu LAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pagrįstai nustatė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti Tarnybos sprendimo. Šiame kontekste paminėtina, kad LAGK sprendime išdėstė aktualų teisinį reguliavimą, pateikė jo vertinimą, taip pat įvertino situaciją teisės aktų kontekste. Atitinkamai ir LAGK sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl, netenkinus skundo, bylinėjimosi išlaidos, t. y. sumokėtas žyminis mokestis, pareiškėjui nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.