Kauno apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Darius Urbonas, sekretoriaujant Vidai Dambrauskienei, dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui V. Č., jo atstovui advokatui Vyteniui Gubavičiui, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. Č., jos atstovei advokatei Aušrai Bartninkienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo skundą padavusio asmens V. Č. skundą institucijai - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovadai dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 22NT-376724995-15 panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. 2015 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatą pranešdamas, kad tą pačią dieną apie 16 val. kartu su nepilnamečiu sūnumi J. Č., gim. 2009-06-01 nuvyko į šeimos santykių institutą kur susitiko su savo žmona A. Č.. Iš instituto trise nuėjo į Rotušės g. esantį restoraną pavalgyti. Pavalgęs laukė kol bus atnešta sąskaita, kai tuo tarpu jo žmona, pasakė kad eina į lauką pasižiūrėti likusio automobilio parkavimo laiko ir su sūnumi išėjo. Būdamas kavinėje pamatė, kaip jo žmona paėmė vaiką ir jėga įsodino į savo automobilį FORD FOCUS. Tuo metu išsigandęs vaikas pradėjo verkti balsu, nes nenorėjo su ja važiuoti. Jam išbėgus iš restorano, vaikas jau sėdėjo automobilyje, ir jo žmona išvažiavo, jam nepasakiusi kur, be to, važiuodama kliudė jo koją. Prašė policijos surasti sūnų ir padėti jį susigrąžinti, nurodydamas, kad vyksta ištuokos procesas (adm. t. b. Nr. 20-AP-26456 l. 1).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados pareigūnas, ištyręs V. Č. pareiškime nurodytus duomenis, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 22NT-376724995-15 atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, konstatuodamas, kad vaiko mama A. Č. jo atžvilgiu jokios prievartos nenaudojo ir, kad administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK), 181 str. 1 d. požymių, nenustatyta. Tokią išvadą pareigūnas padarė apklausęs A. Č., taip pat peržiūrėjęs vaizdo įrašą (adm. t. b. Nr. 20-AP-26456 l. 10, 11).

Skundą padavęs asmuo V. Č. prašo Institucijos priimtą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo tirti. Skunde nurodė, kad vertinant ar buvo padarytas pažeidimas, nepagrįstai buvo remtasi A. Č. parodymais, kurie, anot jo, duoti siekiant išvengti atsakomybės. Nutarime taip pat nurodoma, kad vaizdo įrašas nepatvirtina, jog buvo naudota prievarta, tačiau skundą padavusio asmens teigimu, vaizdo įrašas objektyviai negalėjo parodyti, kad prieš jo nepilnametį sūnų prievarta nebuvo panaudota, nes jis girdėjo, kaip vaikas, įsodintas į automobilį, jo šaukėsi. Be to pats vaikas yra jam pasakojęs, kad A. Č., siekdama iš jo paimti vaiką, prieš jį naudojo prievartą. Anot A. Č., objektyviai išsiaiškinti aplinkybes galima tik apklausus nepilnametį J. Č., tačiau policijos pareigūnai to nepadarė. Dėl šios priežasties prašo grąžinti medžiagą policijos įstaigai nagrinėti iš naujo.

Teismo posėdžio metu V. Č. palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašymus. Pripažino, kad šiuo metu vyksta ištuokos procesas ir kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat apie paduotą ieškinį tą dieną, kai įvyko incidentas dėl vaiko, jis žinojo, nors su jo turiniu nebuvo susipažinęs. Teigė, kad jo sūnus atsimena rugpjūčio 25 d. įvykį ir skaudžiai išgyvena, taip pat apie jį galėtų pats papasakoti pareigūnams. Nurodė, kad po pietų restorane laukė, kad galėtų apmokėti sąskaitą, kai tuo tarpu žmona A. Č. su vaiku nuėjo iki automobilio, anot jos, pasižiūrėti likusio parkavimo laiko. Tuomet jis išgirdo vaiko cypimą ir rėkimą, kad jis nenori važiuoti. Nors nematė, kaip vaikas buvo sodinamas jėga, tačiau apie tai nusprendė iš to, kad vaikas verkė ir iš paties vaiko pasakojimo vėliau. Pribėgęs prie automobilio, matė vaiką pusiau gulintį ant galinės sėdynės. Tuo metu A. Č. išvažiavo, nepaisydama jo reikalavimų sustoti.

V. Č. atstovas advokatas Vytenis Gubavičius nurodė, kad skundas pagrįstas ir turėtų būti patenkintas. Sutinkamai su ATPK 248 str. įtvirtintais administracinių teisės bylų teisenos uždaviniais, vienas iš jų yra laiku išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes ir išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Tas reikalavimas yra keliamas tiek protokolus surašantiems asmenims, tiek administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjančioms institucijoms, šiuo atveju policijos įstaigai, kurios nutarimas yra skundžiamas. Anot jo, šio reikalavimo nebuvo laikomasi, taip pat nebuvo vertinamos dvi įrodymų grupės ir netinkamai vertinama viena įrodymų grupė. Iš nutarimo matyti, kad buvo vertinama V. Č. ir A. Č. duoti paaiškinimai, kurie dėl konfliktinės situacijos kardinaliai skiriasi. Tik šių paaiškinimų pagrindu nuspręsta nepradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos, nors pagal atstovaujamojo paaiškinimus, matyti požymiai ne tik administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 str., bet ir ATPK 181³ str. 1d. bei 188 str. Esant šiai įrodymų prieštarai, policijos įstaiga, prieš priimdama nutarimą, turėjo ištirti visus įrodymus. Nutarime nurodoma, kad buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas ir jokios prievartos vaiko atžvilgiu iš mamos A. Č. užfiksuota nebuvo, tačiau vaizdo įrašo apžiūros veiksmo nepatvirtina jokia bylos medžiaga. Remiantis tuo, kad vaizdo įrašo byloje nėra, yra tik kompaktinė plokštelė, policijos įstaiga turėjo dėti visas pastangas, kad vaizdo įrašas būtų atkurtas, peržiūrėti jį įstatymo nustatyta tvarka ir tai užfiksuoti atitinkamais procesiniai dokumentais. Nutarime nenurodoma apie kokią prievartą kalbama, t.y. fizinę ar psichologinę. Nenurodoma apskritai apie pačios A. Č. veiksmus, o jos veiksmai nėra vertinami. Jo tvirtinimu, tai esminis procesinis pažeidimas ir šis pažeidimas turi būti pašalintas teismui panaikinus ginčijamą nutarimą, kurio pagrindu policijos įstaiga turėtų pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną ir tos teisenos metu aiškintis visas bylos aplinkybes ir vertinti joje esančius įrodymus. Be to vaikas turėjo būti apklaustas kaip liudytojas pagal ATPK 276 str. ir išsiaiškinus atitinkamas aplinkybes turėjo būti apklaustas kaip nukentėjusysis pagal 273 str. 3d. nuostatas, atstovaujant įstatyminiam atstovui, t.y. tėvui bei dalyvaujant psichologui.

Skundžiamą nutarimą priėmusi Institucija – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovada atsiliepimu į pateiktą skundą nurodė, jog su pateikto skundo reikalavimais nesutinka, o pareiškėjo teiginiai nepagrįsti. Atsiliepime tvirtinama, kad procesinį sprendimą priėmęs pareigūnas, išsamiai ir visapusiškai atliko tyrimą, surinko pakankamai įrodymų, kuriais, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka, galėjo nustatyti ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nurodo, kad byloje ištirtų įrodymu visuma, t.y. V. Č. pareiškimas, A. Č. paaiškinimas, vaizdo įrašas, nepaneigia fakto, kad ji išvyko kartu su savo mažamečiu sūnumi, tačiau pagal LR CK 3.165 str., tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Nors vaikas išvyko kartu su motina, tačiau vien ta aplinkybė, kad jis 3 mėnesius gyvena su tėvu, nėra pakankama konstatuoti A. Č. kaltę dėl ATPK 181 str. numatyto teisės pažeidimo, juo labiau, kad to nepatvirtino ir vaizdo įrašas. Institucija prašo skundo netenkinti.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. Č. tvirtino, kad savo sūnaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. jėga neišsivežė, teigdama, kad vaikas norėjo važiuoti su ja ir į automobilį įlipo per priekines dureles, nes galinės durelės buvo užstatytos kito automobilio, savo noru. Vykstant ištuokos procesui, 2015 m. rugpjūčio 25 d. kompetentingų institucijų sprendimais bendravimo su vaiku tvarka dar nebuvo nustatyta, todėl bendru sutarimu nuo 2015 m. gegužės mėnesio su vyru V. Č. sutarė dėl vaiko buvimo su vienu iš tėvų laikotarpių. Nurodė, kad V. Č. neretai nepaisė susitarimo ir negrąžindavo sūnaus sutartu laiku. Iki įvykio dienos vaikas buvo pas tėvą 12-14 dienų, buvo jos pasiilgęs ir norėjo būti su ja. Todėl 2015 m. rugpjūčio 25 d., po pietų, eidama su vaiku link automobilio, pasiteiravo jo, ar šis norintis su ja važiuoti, į ką pastarasis atsakė, kad taip. Tuomet sėdo į automobilį ir pradėjo važiuoti, kai prie automobilio pribėgo sutuoktinis V. Č. ir daužyti automobilio variklio dangtį, reikalavo atidaryti dureles, kurias jį buvo užrakinusi, tačiau ji nesustojo ir nuvažiavo. Teigė, kad vyras yra reikalavęs užstato, jog ji galėtų vežtis vaiką pas jo močiutę.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovė advokatė Aušra Bartninkienė nurodė, kad policijos pareigūnai, tirdami V. Č. skundą, atliko visus būtinus veiksmus, t.y. apklausė skundą pateikusį asmenį, administracinio teisės pažeidimo padarymu įtariamą asmenį A. Č., peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota kaip mama išvažiuoja su sūnumi. Jos nuomone, teikdamas tokio pobūdžio skundą, V. Č. siekė įgyti pranašumą civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jų mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimas.

Liudytoja Z. E. parodė, kad dirba Kauno miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste. Apie A. ir V. Č. šeimą jai žinoma nuo tada, kai prasidėjo jų skyrybos. Šiuo metu dalyvauja civilinėje byloje, kurioje tarp sutuoktinių vyksta įnirtingas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Su mažamečiu J. Č. bendravo vieną kartą, tikėtina, po 2015 m. rugpjūčio 25 d. Apie tą dieną tarp tėvų įvykusį konfliktą institucija nebuvo gavusi jokios informacijos, tačiau apie tai ji sužinojo kalbėdamasi telefonu su abiem tėvais, kurie skirtingai pasakojo įvykio aplinkybes, t.y. mama A. Č. teigė, kad vaikas norėjo važiuoti su ja, o tėvas V. Č., kad vaikas buvo tempiamas už rankos bei verkiantis įgrūstas į automobilį. Kalbėdama su vaiku mamos namuose, jo teiravosi apie tai, kaip jam sekasi, su kuo iš tėvų jis norėtų gyventi, kas turėtų nuvežti į darželį ir iš jo paimti. Pokalbio metu vaikas neužsiminė apie tai, kad mama būtų smurtavusi, naudojusi jėgą jo atžvilgiu ar kitaip netinkami elgusis. Vaikas tvirtino, kad nori gyventi su abiem tėvais.

Liudytoja V. Ž. parodė, kad yra Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja. Paaiškino, kad A. ir V. Č. šeima jai žinoma iš teisme vykstančios bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Su šia šeima bendrauja nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio. Su vaiku jai neteko bendrauti, tik su tėvais. Tikino, kad skyriuje nėra informacijos, kad vaiko atžvilgiu buvo smurtaujama, naudojama jėga ar jis verčiamas kažką daryti prieš jo valią. Laikina bendravimo tvarka po didelių derybų buvo nustatyta 2015 m. rugsėjo mėnesį sutartimi tarp tėvų, kuri sausio mėnesį buvo pratęsta.

Liudytoja E. K. parodė, kad dirba „Šeimos santykių institute“ psichologe. A. ir V. Č. šeimą yra mačiusi 3 kartus. Pirmą kartą kreipėsi mama su vaiku dėl konsultacijos, turėdama Vaiko teisių apsaugos skyriaus nukreipimą dėl pasikeitusio vaiko elgesio skyrybų metu. Kitą kartą atvyko abu tėvai su vaiku, ir su vaiku viena ji buvo apie 10 minučių. Paskutinė konsultacija įvyko praėjusią savaitę, į kurią vaikas atvyko su abiem tėvais, tačiau į ją atėjo vienas. Vaikas neminėjo, kad mama būtų smurtavusi ar vertusi daryti tai, ko jis nenorėjo. Konsultacijos metu bendravo drąsiai. Taip pat teigė, kad vertinant vaiko apklausos galimybę atsižvelgtina į tai, kad kuo mažesnis vaikas, tuo didesnis lojalumo konfliktas ir bet kuriuo atveju vaikams yra sunku pasirinkti ir jų parodymams gali turėti įtakos daugybė dalykų. Jos nuomone, detalesniam išsiaiškinimui reikėtų vaiko psichologinės ekspertizės. Negalėjo kategoriškai atsakyti kokią įtaką vaiko asmenybei turėtų jo dalyvavimas teismo procese, tačiau bet kuriuo atveju vaikui tai nebūtų lengva.

Prie administracinio teisės pažeidimo bylos pridėtas vaizdo įrašas (vokas su CD adm. t. b. Nr. 20-AP-26456 l. 8), tačiau vaizdo įrašo dėl CD gedimo peržiūrėti neįmanoma.

Iš byloje esančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados rašto matyti, kad procesinį sprendimą priėmęs pareigūnas yra miręs (b. l. 91), o vaizdo įrašas jokia forma nėra išlikęs (b. l. 92, 93).

Nutarimas paliktinas nepakeistas ir skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 str. nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Minėta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados pareigūnas, ištyręs V. Č. pareiškime nurodytus duomenis, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 22NT-376724995-15 atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, konstatuodamas, kad vaiko mama A. Č. jo atžvilgiu jokios prievartos nenaudojo ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK), 181 str. 1 d. požymių nenustatyta.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareigūnas priėmė nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos. Teismas, atsižvelgdamas į administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos reglamentavimo ypatumus, t.y., kad teisenos pradžia jokiu specialiu dokumentu ar kitu įstatymo nustatytu veiksmu nėra fiksuojama, o jos pradžia laikytini bet kokie tyrimą atlikti kompetentingų pareigūnų veiksmai reaguojant į gautą informaciją apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą bei vertindamas administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo pradėta, nes įgaliojimus surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pareigūnas pagal gautą V. Č. skundą atliko tyrimą, t.y. ATPK nustatyta tvarka rinko įrodymus, ir A. Č. veiksmuose nenustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 str., sudėties, administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė. Pažymėtina, kad sprendimo forma esminės reikšmės neturi, nes tiek atsisakymas pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tiek sprendimas ją nutraukti, sukelia analogiškas teisines pasekmės, t.y. tolesnis administracinio teisės pažeidimo bylos procesas negalimas.

Taigi, V. Č. tvirtina, kad tyrimas nebuvo išsamus, nebuvo apklaustas jo mažametis sūnus, todėl A. Č. nepagrįstai pripažinta nepadariusi pažeidimo.

Vertinant Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pažymėtina tai, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjama A. Č. ir V. Č. ištuokos byla. Tarp sutuoktinių nuo 2015 m. gegužės mėnesio yra susiklostę konfliktiniai santykiai, iš esmės susiję su jų mažamečio sūnaus J. Č., gim. 2009 m. birželio 1 d. gyvenamosios vietos nustatymu, kuris sprendžiamas civilinėje byloje (b. l. 63-75). Kaip matyti, tiek A. Č., tiek V. Č. priešingai aiškina 2015 m. rugpjūčio 25 d. įvykio aplinkybes, t.y. A. Č. teigia, kad vaiko jėga į automobilį neįsodino ir jis vyko su ja savo noru, kai tuo tarpu V. Č. teigia, kad jų sūnų sutuoktinė įsodino jėga. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. Č. nematė, kad A. Č. jėga būtų įsodinusi sūnų į automobilį, tačiau taip sprendė, nes anot jo, girdėjo vaiko riksmą ir verksmą, o pribėgęs prie automobilio, pamatė ant užpakalinės sėdynės pusiau gulintį, bet ne sėdintį sūnų. Teismas, atsižvelgdamas į tarp sutuoktinių vykstančius ginčus dėl vaiko bei susiklosčiusią konfliktinę situaciją, negali jų parodymų pripažinti objektyviais, nes akivaizdu, jog kiekvienas iš jų suinteresuotas sau palankiu 2015 m. rugpjūčio 25 d. įvykio vertinimu, kuris gali būti reikšmingas sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.

Tuo tarpu objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. Č. būtų piktnaudžiavusi motinos valdžia ir panaudojusi ją priešingai savo sūnaus interesams, byloje nėra. Teismas sutinka su Institucijos atsiliepime nurodytu argumentu, kad pagal LR CK 3.165 str., tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu ir, vien ta aplinkybė, kad vaikas 3 mėnesius gyveno su tėvu, nėra pakankama konstatuoti A. Č. kaltę dėl ATPK 181 str., o taip pat ir V. Č. atstovo nurodyto ATPK 181³ str. ar 188 str. numatyto teisės pažeidimo. Tuo metu, t.y. 2015 m. rugpjūčio 25 d. tėvų bendravimo tvarka su vaiku kompetentingų institucijų nebuvo nustatyta, dėl jos žodžiu buvo sutarę patys sutuoktiniai, tačiau patys jos ne kartą nesilaikė, todėl A. Č., lygiai taip pat kaip ir tėvas V. Č., galėjo ir turėjo teisę įgyvendinti savo kaip motinos valdžią.

Byloje yra duomenys apie tai, kad A. Č. išvykimo aplinkybės buvo už-fiksuotos vaizdo įraše (adm. t. b. Nr. 20-AP-26456 l. 5, 7, 8), tačiau dėl laikmenos techninio gedimo jo peržiūrėti nėra galimybės. Kita vertus, skundžiamame nutarime tyrimą atlikęs pareigūnas nurodė, kad peržiūrėjo vaizdo įrašą bei konstatavo, jog motinos A. Č. veiksmuose prievartos vaiko atžvilgiu neužfiksuota. Ir nors tyrimą atlikusio pareigūno apklausa teisme negalima, teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūno nutarime nurodyta aplinkybe, kad vaizdo įrašas nepatvirtina netinkamo motinos A. Č. elgesio vaiko atžvilgiu, nes duomenų apie tai, kad tyrimą atlikęs pareigūnas būtų pažinojęs administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, būtų buvęs suinteresuotas bylos baigtimi ir įvardinęs žinomai neteisingus ar tikrovės neatitinkančius faktus, byloje nėra.

Tiek skundą padavęs asmuo V. Č., tiek to atstovas tvirtino, kad turi būti apklaustas pats mažametis J. Č., kuris galėtų patvirtinti, jog mama A. Č. jį į automobilį įsodino jėga. Visų pirma pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. įtvirtina draudimą versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Tuo tarpu ATPK 276 str. 4 d. numato, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Taigi, jei J. Č. būtų apklausiamas kaip liudytojas, jis turėtų duoti parodymus prieš savo šeimos narį, t.y. mamą. Atsižvelgiant į tai, kad J. Č. yra mažametis, t.y. 6 metų amžiaus, darytina pagrįsta prielaida, kad jo galimybės suprasti savo procesinę padėtį, teisių ir pareigų turinį, o tuo pačiu pasinaudoti anksčiau aptarto principo teikiama garantija, būtų ribotos. Kita vertus, parodymus J. Č. duotų atstovaujamas atstovo pagal įstatymą V. Č., kuris, kaip minėta, civilinėje byloje su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu teisiasi dėl mažamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, todėl atsižvelgiant į anksčiau aptartą tarp A. ir V. Č. susiklosčiusią konfliktinę situaciją, vaiko amžių ir kt., jo parodymai negalėtų būti pripažinti objektyviais. Teismo įsitikinimu, mažametis nepaklaustinas siekiant taip pat užtikrinti jo interesus. Vertindamas psichologės E. K. paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad vaiko apklausa teisme ar kitoje institucijoje apie jo išvažiavimo su mama 2015 m. rugpjūčio 25 d. aplinkybes, aptartos tarp tėvų susiklosčiusios konfliktinės situacijos kontekste, neabejotinai turėtų neigiamos įtakos vaiko psichologinei būsenai.

Be to, V. Č. atstovo teigimu, nepripažįstant policijos pareigūno nurodytos aplinkybės, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog prievarta nebuvo naudojama, taip pat nesant galimybės peržiūrėti vaizdo įrašo ir apklausti paties pareigūno, vaiko parodymai galėtų būtų vieninteliai įrodymai, patvirtinantys vienas ar kitas skunde nurodytas aplinkybes. Tačiau, tokiu atveju, net ir apklausus mažametį, sprendimas dėl A. Č. administracinės atsakomybės turėtų būti grindžiamas išimtinai jo parodymais, o toks sprendimas, nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie galimo administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, nebūtų teisingas bei pagrįstas.

Galiausiai pažymėtina ir tai, kad vaiko teisių apsaugos specialistės Z. E., V. Ž., psichologė E. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad bendraujant su vaiku šis nenurodė, kad jo atžvilgiu mama būtų naudojusi prievartą ar vertųsi daryti tai, ko jis nenori, liudytojai Z. E. teigiant, jog vaikas minėjo norįs gyventi tiek su mama, tiek su tėčiu. Taigi, jei, kaip teigia V. Č., vaikas dėl įvykio stipriai išgyvena, nes su juo apie tai kalbėjosi, tikėtina, kad tais išgyvenimais jis vienu ar kitu būdu būtų pasidalinęs su juo bendravusiomis specialistėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-6511/2010.

Vertindamas tyrimo metu policijos pareigūno surinktus duomenis administracinio teisės pažeidimo byloje, taip pat teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, kad objektyvių duomenų, kurie patvirtintų A. Č. kaltę, padarius ATPK 181 str. 1 d. numatytą pažeidimą, nėra, todėl pareigūno priimtas sprendimas, kuriuo pripažinta, jog administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. Č. atžvilgiu negalima, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Tokiu būdu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 22NT-376724995-15 naikinti nėra pagrindo, todėl V. Č. skundas netenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimą Nr. 22NT-376724995-15 nepakeistą ir V. Č. skundo netenkinti.

Nutartis per 20 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.