Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas R. Z. su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad apytiksliai nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d., jo laisvės ir teisės periodiškai buvo apribojamos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. konvojuojant jį po Lietuvos įkalinimo įstaigas. Konvojavimo automobiliuose neįrengta šildymo sistema, todėl žiemos metu būna labai šalta, o šiltuoju metu trūko oro, nes neįrengta vėdinimo sistema. Automobiliuose nėra saugos diržų. Konvojavimo kamerose reikėjo sėdėti ant lentos, kurios matmenys 20x200 cm. Dažnai neužtekdavo vietos, todėl reikėdavo važiuoti stovint arba sėdint ant grindų. Konvojavimo metu pareigūnai su nuteistaisiais elgdavosi grubiai. Pažymėjo, jog patalpos dydis buvo apie 2 kv. m, į ją talpinami 9 asmenys kartu su asmeniniais daiktais. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, buvo stipriai pažemintas jo orumas ir garbė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime (b. l. 19-22) prašė taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. kovo 16 d. ir skundą atmesti.

Atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 straipsnį yra besąlygiškai užtikrinama, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, taip pat jose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte būtų įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Teigė, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojaus pareigūnai, atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą, atlieka konvojuojamųjų kratą, drabužių, daiktų, maisto produktų apžiūrą dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės pareigūnams. Akcentavo, jog pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu, tačiau iš pareiškėjo jokių nusiskundimų nėra gauta. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus bei priežastinį ryšį tarp jų ir konvojavimo sąlygų. Pareiškėjo pretenzija atsakovui yra nepagrįsta ir teisinio pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti aptariamuoju atveju nėra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 116-122) pareiškėjo R. Z. skundą atmetė.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiasi, kad buvo konvojuojamas automobiliais, neatitinkančiais nustatytų reikalavimų, nurodydamas apytiksliai laikotarpį nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo, t. y. 2008 m. liepos 9 d., nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo pirmojo konvojavimo 2008 m. liepos 9 d. (kaip pareiškėjas nurodo skunde), tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 16 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo konvojavimui naudotų transporto priemonių trūkumus bei perpildymą konvojuojamais asmenimis. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo konvojavimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, VST prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2012 m. kovo 16 d., taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta, nurodyta, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo konvojavimas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d.

Pasisakydamas dėl per didelio konvojuojamų asmenų skaičiaus teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 109 ir 142 punktais, pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuojamas 2012 m. kovo 1 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. spalio 11 d., 2012 m. spalio 25 d., 2013 m. balandžio 11 d., 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2013 m. lapkričio 28 d., 2013 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gruodžio 27 d. Taip pat vertinti į bylą pateikti įrodymai, jog VST eksploatuojami spec. automobiliai „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus. Pabrėžta, kad automobiliuose „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 3 ilgi suolai (suolo ilgis ~ 3 m., todėl ant vieno suolo gali atsisėsti keli asmenys), automobilyje IVECO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra 24 sėdimos vietos, automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra po 14 sėdimų vietų. Teismas nurodė, kad byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 10 kartų, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų, tai įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Pažymėta, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Dėl pareiškėjo argumento, kad specialiajame autotransporte nebuvo saugos diržų, teismas nurodė, kad Taisyklių 146 punktas nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus.

Pasisakydamas dėl, kaip teigė pareiškėjas, specialiuosiuose sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų, teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 146 punktu. Dėl pareiškėjo teiginio, jog šaltuoju metų laiku konvojavimo metu būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku – karšta, trūkdavo oro, pažymėta, kad VST atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad automobilių „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „Mersedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus. 2013 m. kovo 27 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobilyje „IVECO“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus, nes ventiliacijos našumas automobilyje buvo 941 m³/h. 2012 m. lapkričio 30 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-277 konstatuota, jog oro greitis „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1302,2 m/h. 2013 m. sausio 29 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-16 konstatuota, jog ventiliacijos našumas automobilyje „MAZ” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1 236 m³/h. 2012 m. spalio 24 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokole Nr. F-M-258 nurodyta, jog ventiliacijos našumas „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 626,22 m³/h. 2014 m. gegužės 12 d. atliktų ventiliacijos efektyvumo matavimai specialios paskirties automobiliuose VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Crafter 50, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parodė, kad ventiliacija atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus. Vertinta, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus atitiko, todėl pareiškėjo teiginiai dėl vėdinimo atmesti, kaip nepagrįsti. Į bylą surinkti įrodymai tvirtina, kad visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo sistema. Pareiškėjas nekonkretizavo, kurio konvojavimo metu oro temperatūra neatitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimo, kuo remiantis nustatė transporto priemonėse buvusią temperatūrą, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai laikyti pernelyg abstrakčiais. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir temperatūros taip pat atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl kovojaus pareigūnų netinkamo elgesio, teismas rėmėsi Konvojavimo taisyklių 137 punktu ir pažymėjo kad pareiškėjas dėl kiekvieno konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį. Atitinkamai teismas sprendė, jog nėra įrodyta VST kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad VST neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovui, neįrodė ir jokio žalos fakto, o nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 127), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:

1) pareiškėjas skundą grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri ieškinio senaties terminų nenumato. Be to, šiuo atveju kankinimas yra tęstinis.

2) Teismas bylą sprendė remdamasis vien atsakovo pateikta, tikrovės neatitinkančia, medžiaga.

3) Teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos kompensacijos, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 133) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priimdamas sprendimą teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nei materialinių, nei proceso teisės normų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl jo konvojavimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A832-492/2016).

Visų pirma pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad skundą pareiškėjas grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri ieškinio senaties terminų nenumato, be to, šiuo atveju kankinimas yra tęstinis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi. Ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). Ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas.

Minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie pareiškėjo apeliaciniame skunde minimą Konvencijos 3 straipsnį. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. Sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog skirtingai nei pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, kiekvienas pareiškėjo konvojavimas skirtingomis dienomis į skirtingas vietas, negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą, kaip teigia pareiškėjas, netinkamomis sąlygomis apytiksliai laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. Tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. kovo 16 d. (b. l. 4). Todėl daliai pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju VST prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 19-21).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimą, pareigūnų elgesį konvojavimo metu, akivaizdu, jog pareiškėjas nuo pat pirmojo vykimo konvojumi 2008 m. liepos 9 d. žinojo ir/arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinama teisė į tinkamas konvojavimo sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų jo galimybes kreiptis į teismą ankščiau, kurių pagrindu pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas konvojavimo sąlygas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. taikė ieškinio senaties terminą ir vertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą tiek, kiek tai susiję su jo konvojavimu laikotarpiu nuo 2012m. kovo 16 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl konvojavimo sąlygų, teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pateikdamas argumentus dėl kiekvieno iš pareiškėjo pateiktų argumentų, kurie, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad jis buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (kelionių žiniaraščius, konvojuojamųjų sąrašus, techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas), spec. automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemas, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Dirbtinės apšvietos matavimo protokolus, Ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokolus) sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, spec. automobiliuose yra įrengta pakankamai sėdimų vietų, įrengtas ir veikia teisės aktų reikalavimus atitinkantis apšvietimas, vėdinimo ir šildymo sistemos. Teismas taip pat nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punktas nenumato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus, tad nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Dėl konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio teismas nurodė, kad dėl kiekvieno Konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka pareiškėjas nereiškė skundų, kas leistų tikrinančioms institucijoms ir/ar teismui surinkti įrodymus apie kiekvieną pažeidimo atvejį, tad nėra įrodyta VST kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas. Atitinkamai pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir remiantis jais prieitomis išvadomis, jų nekartoja. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad teismas bylą sprendė remdamasis vien atsakovo pateikta, tikrovės neatitinkančia, medžiaga, pats jokių įrodymų ar konkrečių argumentų, paneigiančių ar duodančių rimtą pagrindą abejoti VST pateiktais įrodymais, nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, tad jo argumentai dėl konvojavimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, primintina, jog valstybės pareiga atlyginti žalą dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kyla tik nustačius tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Nagrinėjamu atveju, nenustačius VST neteisėtų veiksmų dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti žalą atlygintiną pinigais, nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, apeliaciniame skunde nurodomas EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją priimtas byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasRamūnas Gadliauskas