Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui T.D., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei R.B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2012 m. balandžio 3 d., apie 14.50 val. Kauno mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu A.B., vairuodamas UAB „Hellmann Worldwide logistics“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Honda Civic“, V/Nr. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 57, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir jį apgadino. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2012 m. balandžio 3 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (Transporto priemonių draudimo liudijimas TIA Nr. 181743980), todėl apie eismo įvykį 2012 m. balandžio 04 d. buvo pranešta draudimo bendrovei (2012 m. balandžio 4 d. A.B. prašymas), atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas (2012 m. balandžio 03 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas). Draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas (2012 m. balandžio 11 d. remonto sąmatą Nr. 1257057, 2012 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. IVUA10017031). AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto eismo įvykio 2012 m. balandžio 18 d. išmokėjo transporto priemonės savininkui 709,68 Lt draudimo išmoką (2012 m. balandžio 18 d. AB „Lietuvos draudimas“ sąskaitos išrašas, 2012 m. balandžio 17 d. pranešimas apie nuostolių atlyginimą Nr. 1257057). 2012 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. R0001293076 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 709,68 Lt turtinės žalos atlyginimo, tačiau ji nebuvo patenkinta.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl, nagrinėjamu atveju, reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.).

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. balandžio 3 d. nutarimu nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena (Toliau tekste – Nutarimas), automobilio vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Be to, minėtame nutarime nurodyta, kad vairuojant automobilį intensyviame eisme vairuotojas galėjo nepastebėti atsivėrusios duobės, todėl jam taikyti administracinio poveikio priemonių netikslinga. Nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos matmenis (0,6 m. pločio, 0,4 m. ilgio, 0,10 m. gylio, 4,4 m. nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto.), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus (Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2012 m. balandžio 3 d. Eismo įvykio vietos schema (Toliau tekste – Eismo įvykio schema)). Byloje esantys pareigūno V.B. tarnybinis pranešimas, Eismo įvykio schema, A.B. 2012 m. balandžio 3 d. paaiškinimas dėl eismo įvykio, Nutarimas, bei A.B. prašymas išmokėti draudimo išmoką, patvirtina patį eismo įvykio faktą t.y., kad 2012 m. balandžio 3 d. apie 14.50 val. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 57, Kaune, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „HONDA CIVIC“, V/Nr. (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, (duomenys neskelbtini), g., ties namu Nr. 57, Kaune važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, buvo nepaženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra.

Iš automobilį vairavusio A.B. 2012 m. balandžio 3 d. paaiškinimo dėl eismo įvykio, pareigūno V.B. tarnybinio pranešimo bei Nutarimo matyti, jog vairuotojas galėjo nepastebėti duobės dėl objektyvių priežasčių – t.y. dėl intensyvaus eismo, jos lokacijos vietos (ji buvo prie pat kanalizacijos šulinio). Vairuotojas tvirtino, jog apvažiuoti duobės galimybės nebuvo, nes trečioje eismo juostoje važiavo kitas automobilis (A.B. važiavo antra eismo juosta). Įvertinus 2012 m. balandžio 3 d. eismo įvykio schemoje pažymėtos kelio duobės, kurioje buvo apgadintas automobilis, lokaciją, jos dydį, atsižvelgiant į tai, jog eismas minėtoje gatvėje buvo intensyvus, neesant duomenų, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį, darytina išvada, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), gatvės vienos krypties važiuojamąją kelio dalį sudaro trys eismo juostos, kurių plotis 10,6 m. Atlikus aritmetinius skaičiavimus (10,6/3) gauname, kad vienos eismo juostos plotis yra apie 3,53 m. Ginčo duobė buvo 4,4 m. nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, t.y. antrosios važiuojamosios juostos dešinėje pusėje (Eismo įvykio schema). Pagal A.B. paaiškinimus jis važiavo antra eismo juosta (A.B. 2012- m. balandžio 3 d. paaiškinimas dėl eismo įvykio), todėl abejonių dėl galimybės įvažiuoti dešiniąja automobilio puse į ginčo duobę, teismui nekilo.

Kaip buvo minėta, proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovės ir jos atstovės nurodytos aplinkybės, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad atsakovo ir jo atstovės argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.).

2012 m. balandžio 3 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas, apžiūrėjęs apgadintą transporto priemonę nurodė, jog keistina dešinės pusės priekinė padanga bei remontuotinas dešinės pusės priekinis ratlankis.

Byloje esantys įrodymai (2012 m. balandžio 3 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, Nutarimas, Eismo įvykio schema, pareigūno V.B. tarnybinis pranešimas, A.B. paaiškinimai dėl eismo įvykio) patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų.

Atsakovo išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (Toliau tekste – Vertės nustatymo tvarka), patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (Toliau tekste -TVPĮ). Šio įstatymo paskirtis - nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str.6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str.7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str.13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje, ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose, arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Draudimo įstatymo 3 str. įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str.1 d.14, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą transporto priemonių draudimo liudijimo (serija LD Nr.94898029) nustatyta, kad 2011 m. balandžio 9 d. sudarant automobilio „HONDA CIVIC“, V./ Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartį, CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme, draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (toliau- Taisyklės Nr.021, redakcija galiojusi nuo 2010 m. balandžio 19 d.). Taisyklėse Nr.021 numatytas draudimo variantas – K,V (draudimas neišskaitant nusidėvėjimo, remontas organizuojamas apdraustojo pasirinkimu). Taip pat draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, I dalyje „Draudimo sąlygos“, be kita ko, yra nustatyta nuostolio nustatymo tvarka, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir kokia tvarka apskaičiuojama draudimo išmoka. Pagal Taisyklių Nr.021 9.1. punkto nuostatas, nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio (Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5. p.).

Draudėjas padarytą žalą pagrindė UAB „IVUANA“ 2012 m. balandžio 11 d. remonto sąmata bei 2012 m. balandžio 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. IVUA10017031.

Kadangi ginčo automobilis buvo draustas draudimu neiškaitant nusidėvėjimo (Draudimo liudijimas LD Nr. 94898029), todėl pareiškėjas pagrįstai neskaičiavo nusidėvėjimo pakeistai padangai.

Įvertinus aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad, įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas, pareiškėjas laikėsi Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Taisyklių 9 punkto nuostatas, apskaičiuojant nuostolio dydį buvo atsižvelgiama į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus. Bendras žalos dydis – 858,71 Lt, tačiau atskaičius PVM (149,03 Lt), ši suma yra 709,68 Lt (2012 m. balandžio 11 d. remonto sąmata Nr. 1257057, 2012 m. balandžio 12 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. IVUA10017031), ji išmokėta draudėjui (2012 m. balandžio 18 d. AB „Lietuvos draudimas“ sąskaitos išrašas).

Vadovaujantis aukščiau minėta įrodinėjimo taisykle, įrodymų, paneigiančių padangos įsigijimo bei remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Apelianto argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini), gatvę, Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „Hellmann Worldwide logistics“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas. Pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas 709,68 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. (skundo gavimo teisme data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas. ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 str. 6 d. numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui pateiktas išrašas iš teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 2013/02/21, išrašas iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr.185, internetinės bankininkystės duomenys patvirtina 200 Lt advokato išlaidas už skundo teismui surašymą, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taikomų sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir administracinėse bylose.

Pareiškėjas turėtas teismo išlaidas pagrindė aukščiau paminėtų dokumentų duomenimis, todėl šios realiai patirtos išlaidos už teisines paslaugas laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsniu teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 709,68 Lt (septynis šimtus devynis litus, 68 ct) turtinės žalos atlyginimui.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugpjūčio 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu, atlyginimui.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.