- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-08
- Bylos Nr.
- 2S-2116-392/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03424-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- N. Š.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Š. prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja N. Š. kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo vykdymo atidėjimo. Pareiškėja taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti statinių griovimą iki naujo sprendimo vykdymo atidėjimo termino pabaigos, bet ne trumpiau kaip 12 mėnesių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkino iš dalies. Pareiškėjos N. Š. prašymo šioje byloje įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones - iki galutinio teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje įsiteisėjimo leido pareiškėjai N. Š. įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius, t. y. sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, esančius (duomenys neskelbtini) žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. 2-300-494/2014 Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėja įpareigota nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Šis teismo sprendimas buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191- 690/2017 ir pareiškėjai buvo leista iki 2018 m. vasario 1 d. įsiteisinti ginčo statinius, o iki nustatyto termino to nepadarius pareiškėja buvo įpareigota per 6 mėnesius nuo 2018 m. vasario 1 d. nugriauti statinius. To nepadarius kasacinis teismas leido pastatus nugriauti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau - ir Inspekcija). Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-137- 258/2020 pareiškėjai buvo atidėtas minėtos kasacinio teismo nutarties vykdymas, t. y. leista pareiškėjai įsiteisinti ginčo statinius iki 2021 m. gruodžio 11 d., o to nustatytu terminu nepadarius pareiškėja įpareigota per 6 mėnesius nuo 2021 m. gruodžio 11d. nugriauti statinius.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėja iki 2021 m. gruodžio 11d. ginčo statinių neįsiteisino, taip pat per 6 mėnesius nuo šios datos, t. y. iki 2022 m. birželio 11d. ginčo statinių nenugriovė, tačiau 2022 m. birželio 10 d. pateikė prašymą, kuriuo siekia, kad terminas ginčo statiniams įsiteisinti būtų pratęstas.
5. Teismas įvertinęs tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 23 d. nutartimi leido Inspekcijai nugriauti ginčo statinius, jei pareiškėja nustatytais terminais neįvykdys nurodytų įpareigojimų įsiteisinti statinius, o to nepadarius - juos nugriauti, o terminas pareiškėjai nugriauti statinius jau suėjo 2022 m. birželio 11 d. padarė išvadą, kad yra pagrindas šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai, t. y. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo pratęsti pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartyje nustatytą terminą ginčo statinių įsiteisinimui. Atitinkamai, taikius šią laikinąją apsaugos priemonę, Inspekcija laikinai negalės vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties rezoliucinės dalies 4 punkto, leidžiančio ginčo statinius nugriauti bei sutvarkyti statybvietę, todėl sprendė, jog nėra tikslinga taikyti pareiškėjos prašomą priemonę - uždrausti statinių griovimą.
6. Teismas sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos pareiškėjos prašyme nurodytą laiko tarpą - iki naujo sprendimo vykdymo atidėjimo termino pabaigos, bet ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jei statiniai bus nugriauti, tai galimai pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo atveju, gali būti nebeįmanoma užtikrinti teismo sprendimo vykdymo. Nurodė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo bus sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Suinteresuotas asmuo (apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nutartį ir pareiškėjos prašymo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti. Atskirojo skundo argumentai:
7.1. Apeliantas nurodo, kad pareiškėja prašymu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti statinių griovimą, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog nėra tikslinga taikyti pareiškėjos prašomą priemonę, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki galutinio teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje įsiteisėjimo leido pareiškėjai įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius, nors prašyme tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymo prašoma nebuvo. Apelianto nuomone, teismas skundžiama nutartimi taikydamas kitokią laikinąją apsaugos priemonę, nei yra prašoma N. Š. prašyme, peržengė savo kompetencijos ribas.
7.2. Pirmosios instancijos teismas, dar neišsprendęs pareiškėjos prašymo dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo atidėjimo (įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodytų terminų pratęsimo) iš esmės, skundžiama nutartimi pritaikydamas laikinąją apsaugos priemonę, nepagrįstai pratęsė N. Š. savavališkai pastatytų statinių įteisinimo terminus, tokiu būdu pasisakė dėl bylos esmės, paneigė teismo sprendimo vykdymo privalomumą ir pažeidė susiklosčiusių teisinių santykių pusiausvyrą. Teismui skundžiama nutartimi pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, suteikiančią teisę N. Š. įteisinti statinius, yra pažeidžiamas teismo sprendimo įpareigojimų vykdymo privalomumas ir pareiškėja nepagrįstai atsiduria palankesnėje padėtyje, nors statybas vykdė ne jai priklausančioje žemėje.
Atsiliepimas
8. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos taikymo. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors pareiškėja prašyme prašė taikyti kiek kitaip suformuluotą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau tai nereiškia, kad teismas peržengė savo kompetencijos ribas, kaip, kad teigiama atskirajame skunde. Teismo suformuluota laikinoji apsaugos priemonė ir jos taikymas atitinka tuos tikslus dėl kurių prašyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto atskirajame skunde nurodyti teiginiai tik patvirtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, o teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra tinkama ir apsauganti pareiškėjos statinius nuo sunaikinimo iki teismas galutiniu sprendimu išspręs pareiškėjos prašymą. Pažymėjo, kad šiuo metu jau pradėtas žemės pirkimo-pardavimo procesas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos leido pareiškėjai pirkti žemę, reikalingą statinių įteisinimui, o ji sumokėjo Nacionalinės žemės tarnybos nurodytą žemes kainą bei pasirašė jai pateiktą žemės pirkimo-pardavimo sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
12. Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-300-494/2014 Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėja įpareigota nugriauti savavališkai pastatytus statinius. Šis teismo sprendimas buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191- 690/2017 ir pareiškėjai buvo leista iki 2018 m. vasario 1 d. įsiteisinti ginčo statinius, o iki nustatyto termino to nepadarius pareiškėja buvo įpareigota per 6 mėnesius nuo 2018 m. vasario 1 d. nugriauti statinius. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-137- 258/2020 pareiškėjai buvo atidėtas minėtos kasacinio teismo nutarties vykdymas, t. y. leista pareiškėjai įsiteisinti ginčo statinius iki 2021 m. gruodžio 11 d., o to nustatytu terminu nepadarius pareiškėja įpareigota per 6 mėnesius nuo 2021 m. gruodžio 11d. nugriauti statinius.
13. Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama atidėti sprendimo vykdymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti statinių griovimą iki naujo sprendimo vykdymo atidėjimo termino pabaigos, bet ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tenkino iš dalies ir prašymo šioje byloje įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones - iki galutinio teismo sprendimo (nutarties) šioje byloje įsiteisėjimo leido pareiškėjai įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius, motyvuodamas tuo, kad jei statiniai bus nugriauti, tai galimai pareiškėjai palankaus teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo atveju, gali būti nebeįmanoma užtikrinti teismo sprendimo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentais, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
14. Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi taikydamas kitokią laikinąją apsaugos priemonę, nei yra prašoma N. Š. prašyme, peržengė savo kompetencijos ribas. Apeliacinės instancijos teismas su šia apelianto pozicija nesutinka.
15. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors terminas nugriauti statinius yra praėjęs, tačiau pareiškėjai prašant atidėti sprendimo vykdymą bei siekiant įteisinti ginčo statinius, išspręsti žemės įgijimo klausimą, yra tikslinga pratęsti pareiškėjai terminą ginčo statinių įteisinimui. Kadangi taikius tokią laikinąją apsaugos priemonę, Inspekcija laikinai negalės vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties rezoliucinės dalies 4 punkto, leidžiančio ginčo statinius nugriauti bei sutvarkyti statybvietę, tai uždrausti statinių griovimą netikslinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė atitinka tuos tikslus dėl kurių prašyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. apsaugo pareiškėjos statinius nuo sunaikinimo iki teismas galutiniu sprendimu išspręs pareiškėjos prašymą.
16. Apelianto nuomone, teismui skundžiama nutartimi pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, suteikiančią teisę N. Š. įteisinti statinius, pareiškėja nepagrįstai atsiduria palankesnėje padėtyje, nors statybas vykdė ne jai priklausančioje žemėje. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta. Pareiškėjos teismui pateikta Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad 2022 m. liepos 5 d. pareiškėja nusipirko asmeninės nuosavybės teise 91 kv. m ploto įsiterpusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris per 6 mėn. turi būti sujungtas su 730 kv. m ploto pagrindiniu žemės sklypu į vieną žemės sklypą. Vadinasi žemės sklypas, kuriame tikėtina stovi ginčo statiniai jau yra pareiškėjos nuosavybė.
17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.