Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-24-383-2014

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00400-2012-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6; 2.4.7

2015 m. balandžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Auksei Lipkevičienei, nuteistajai V. B., jos gynėjams advokatams Justui Jankauskui, Ievai Darandei, nukentėjusiajam E. D., nukentėjusiųjų atstovams advokatams Kęstučiui Gudynui, Rasai Gradauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 str. ir 132 str. 3 d. ir nuteista:

- pagal BK 229 str. – 1 (vieniems) metams laisvės atėmimo;

- pagal BK 132 str. 3 d. – 4 (ketveriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d., 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė bausmė 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., V. B. bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausti V. B. 2 (dvejus) metus dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) klinikinėje ligoninėje Vaikų gastroenterologijos skyriaus vaikų slaugytoja, būdama atsakinga už Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-12-04 įsakyme Nr. 629 dėl Lietuvos medicinos normos MN 91:2001 „Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ reglamentuotų vaikų slaugytojo pareigų vykdymą, taip pat būdama 2009-05-01 pasirašytinai supažindinta ir atsakinga už VšĮ (duomenys neskelbtini) klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2003-07-21 įsakyme Nr. 371 „Vaikų gastroenterologijos skyriaus vaikų slaugytojo pareiginėje instrukcijoje“ ir VšĮ (duomenys neskelbtini) klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2003-07-21 įsakyme Nr. 371 „Vaikų gastroenterologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos pareiginėje instrukcijoje“ reglamentuotų pareigų vykdymą, 2008-03-31–2008-06-10 laikotarpiu būdama pasirašytinai supažindinta su VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) patvirtintomis „Injekcijos į veną“ ir „Vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ar buteliukų“ instrukcijomis ir privalėdama jas išmanyti, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelę žalą, ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę kūdikiui D. D., gim. (duomenys neskelbtini), pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent:

ji 2012-04-06, apie 14.50 val., VšĮ (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)g. 2, Vaikų gastroenterologijos skyriaus 5 palatoje, eidama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Vaikų gastroenterologijos skyriaus vaikų slaugytojo pareigas ir VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės Vaikų gastroenterologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareigas, nusikalstamai nerūpestingai įvykdė pacientą D. D. gydančios gydytojos J. R. paskyrimą suleisti D. D. 40 ml 10 % gliukozės tirpalo į veną, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-12-04 įsakyme Nr. 629 dėl Lietuvos medicinos normos MN 91:2001 „Vaikų slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 14.3 punkto reikalavimą privalėti techniškai ir saugiai atlikti gydymo bei diagnostikos procedūras, vykdyti vaikų sveikatos apsaugos reikalavimus; 14.4 punkto reikalavimą privalėti stebėti ir įvertinti vaiko sveikatos būklę, atkreipti dėmesį į nebūdingus simptomus, skubiai informuoti gydytoją apie pablogėjusią vaiko sveikatą, esant pavojingai organizmo būklei teikti pirmąją medicininę pagalbą; 14.6 punkto reikalavimą privalėti užtikrinti tinkamą paskirtų vaistų vartojimą, pagal kompetenciją informuoti artimuosius apie vaistų poveikį sveikatai, galimas šalutines reakcijas, vartojimo periodiškumą, viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus vyr. gydytojo T. J. 2008-06-06 patvirtintos „Vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ar buteliukų instrukcijos“ 5.3 punkto reikalavimą patikrinti, ar sutampa užrašas ant buteliuko su įrašais Gydytojo paskyrimų lape (F Nr. 003-4/a), ir 5.4 punkto reikalavimą garsiai tris kartus perskaityti vaistų pavadinimą, dozę, seriją, galiojimo laiką prieš imant iš vaistų dėžutės (užrašą ant dėžutės); prieš traukiant į švirkštą (užrašą ant dėžutės); kai padeda vaistus į paskirtą vietą (užrašą ant dėžutės), viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus vyr. gydytojo T. J. 2008-03-28 patvirtintos „Injekcijos į veną instrukcijos“ 3.6 punkto reikalavimą patikrinti vaistų pavadinimą, dozę, seriją, tinkamumo laiką; 3.7 punkto reikalavimą prisitraukti vaistus pagal vaistų traukimo į švirkštą iš ampulių ir buteliukų instrukciją; neįsitikusi, jog į švirkštą pritraukė kūdikiui D. D., gim. (duomenys neskelbtini), gydančios gydytojos J. R. paskirtų medikamentų, pritraukė į du 20 ml talpos vienkartinius švirkštus kalio chlorido tirpalo, įvedė šį tirpalą į kūdikio D. D. rankos venoje įstatytą kateterį bei suleido ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą kiekį kalio chlorido tirpalo, dėl ko kūdikis D. D. iš karto po kalio chlorido tirpalo suleidimo į veną įvykio vietoje mirė nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chlorido tirpalu ir hiperkalemijos, kas komplikavosi į asistoliją, po ko ji nepateikė kūdikį D. D. gydančiai gydytojai J. R. bei kūdikį D. D. gaivinusiems medikams informacijos apie kūdikiui suleistą kalio chlorido tirpalą ir jo kiekį, taip apsunkindama kūdikį D. D. gaivinusiems medikams priežasties, sukėlusios paciento kvėpavimo ir širdies sustojimą, nustatymą ir apsunkindama paciento gaivinimą laiku dėl hiperkalemijos, tokiu būdu dėl neatsargumo netinkamai atlikusi savo pareigas, pažeisdama teisės aktais nustatytas elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė kūdikio D. D. gyvybę, taip padarydama didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims K. D. ir E. D..

Dėl teisinių argumentų, lemiančių ekspertizės skyrimo pagrindo buvimą byloje

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. B. apeliacinis skundas atmestinas

Teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, pati atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. B. padarytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 229 str. ir 132 str. 3 d., sudėties tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Pripažindamas V. B. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistosios V. B. apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. B. kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nuteistosios gynėjų kviečiamus liudytojus L. P., E. V., D. V., A. J. ir V. G..

Hemolizės lygis – laboratorijos specialistų sritis, jie turi metodus, kuriais nustato. Mes parašo nusidažymo indeksą, hemoglobino kiekį, ar nėra chroninių ligų, kurios susijusios su hemolize. Priežastis hemolizės, su kuria dažniausiai susiduriama, nuo adatos iki mėgintuvėlio, sąlytis su bet kuo. Hemolizę dažnai stebi, kada implantuoja dirbtinį vožtuvą į širdį, hemolizė darosi, bet kokia intervencija, svetimkūnis prigyja ar neprigyja, daugelis faktorių, kurie gali provokuoti. Kaip klinikinė mirtis lemia hemolizės, atsakyti negali. Ten, kur yra ląstelių irimas, kalio kiekio padidėjimas, skysčio netekimas, kraujo tirštėjimas, kalio būna daugiau. Apsinuodijus kaliu iš karto daroma dializė, jei viršija normos ribas, padėti inkstams pašalinti. Priešnuodis – gliukozė su insulinu, bet neišplaus, neišvalys taip kalio. Šalinamas kalis per inkstus, šalinti reikia kuo greičiau. Viskas, kas vyksta lėtai, organizme adaptuojasi. Matant viršijančias ribas, nepanikuojama, bet staigus padidėjimas duoda bloką, staigią mirtį. Kalis sutrikdo laidžią širdies sistemą. Kas dėl vaikų, praktikoje kalio perdozavimo neturėjo. Į veną kalis tiesiogiai neleidžiamas. Laidumo sutrikimą fibrolastozė skilvelio ligos atveju gali lemti. Židinukai prieširdžiuose, kuriuos aprašo šiuo konkrečiu atveju, gali provokuoti ekstrasistalas, kurie yra gyvybei nepavojingi ritmo sutrikimai.

Nors V. B. apeliaciniame skunde kategoriškai neigė savo kaltę ir nurodė, jog teismas, nesant jokių pakankamų, objektyvių, neprieštaringų ir patikimų įrodymų, priėmė tiek turiniu, tiek forma nepagrįstą, neteisėtą, neteisingą nuosprendį, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai patvirtino V. B. kaltę padarius nusikaltimus, numatytus BK 229 str. ir 132 str. 3 dalyje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo įrodyta, jog V. B. nevykdė oficialiai patvirtintų specialių elgesio saugumo taisyklių, neįsitikinusi, jog į švirkštą pritraukė kūdikiui D. D. gydančios gydytojos J. R. paskirtų medikamentų, pritraukė į du 20 ml talpos vienkartinius švirkštus kalio chlorido tirpalo, įvedė šį tirpalą į kūdikio D. D. rankos venoje įstatytą kateterį ir suleido ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kalio chlorido tirpalo, dėl ko kūdikis D. D. iš karto po kalio chlorido tirpalo suleidimo į veną įvykio vietoje mirė nuo ūmios intraveninės intoksikacijos kalio chlorido tirpalu ir hiperkalemijos, kas komplikavosi asistolija, po ko ji nepateikė kūdikį D. D. gydančiai gydytojai J. R. bei kūdikį D. D. gaivinusiems medikams informacijos apie kūdikiui suleistą kalio chlorido tirpalą ir jo kiekį, taip apsunkindama kūdikį D. D. gaivinusiems medikams priežasties, sukėlusios paciento kvėpavimo ir širdies sustojimą, nustatymą ir paciento gaivinimą dėl hiperkalemijos laiku.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. KM61/12(02), kurioje patvirtinta, kad galutinė D. D. diagnozė – ūmi intraveninė intoksikacija kalio chlorido tirpalu. Hiperkalemija. Komplikacijos – asistolija, gretutiniai susirgimai – kairiojo prieširdžio fibroelastozė, nepatikslintas gastroenerokolitas (t. 1, b. l. 110–126). Išvados buvo grindžiamos šiais pagrindais: įvertinus medicininius dokumentus, D. D. jokių širdies nepakankamumo požymių nustatyta nebuvo. D. D. buvo iš esmės sveikas kūdikis. Atlikta širdies echoskopija (2011-09-05) nerodė jokios patologijos, išskyrus rastą atvirą ovalią angą, kuri mirties metu jau buvo užsivėrusi, taigi negalėjo būti mirties priežastis. D. D. 2012-04-06 buvo stacionarizuotas į VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės Vaikų gastroenterologijos skyrių dėl vėmimo ir viduriavimo. Ligoninės priimamajame jį apžiūrėję medikai nustatė, jog D. D. bendra būklė yra vidutinė, širdies veikla ritmiška, todėl buvo paguldytas į Gastroenterologijos, ne Intensyvios terapijos skyrių, įvertinus, kad jo būklė stabili, gyvybei grėsmės nėra. Jį apžiūrėję medikai nerado jokių indikacijų intensyvesniam gydymui ar priežiūrai, jo bendra būklė įvertinta kaip vidutinė, stabili, temperatūra nesiekė 37 laipsnių, kraujo rodikliai normalūs. Kairiojo prieširdžio fibroelastozė mirties taip pat negalėjo sąlygoti, kadangi nebuvo jokių klinikinių šios ligos pasireiškimo požymių; galimos laidumo ratologijos taip pat nenustatyta. Ekspertai išvadoje nurodė, kad vaikams, ypač kūdikiams, beveik visada širdis sustoja dėl kvėpavimo problemų. Tai yra esminis skirtumas nuo suaugusių. Šiuo atveju pirma įvyko D. D. širdies sustojimas (asistolija). Kai mirties priežastis – suleistas kalio chlorido tirpalas, pirma stoja širdis, po to kvėpavimas. Šiuo atveju pirmiausia sustojo širdis. Pirminė vaiko reakcija buvo verkimas, kaip reakcija į skausmą, sukeltą staigios ir didelės koncentracijos kalio chlorido tirpalo intraveninės injekcijos. Tai, kad pirmiausia įvyko širdies sustojimas, patvirtino ir nukentėjusioji K. D., kuri nurodė, jog sūnui miegant slaugytoja atjungė lašinę ir per kateterį dešinėje rankoje pradėjo leisti su švirkštu. Iš karto, gal po 10 sekundžių, vaikas pasimuistė, labai garsiai suverkė ir išsirietė, atlošė galvą, pradėjo pilkėti, mėlynuoti, akys užsivertė, ji med. seselei pasakė „žiūrėkit, kas darosi“. Slaugytoja pagriebė vaiką už kojų, galvojo, kad užspringo, bet niekas nepasikeitė (t. 5, b. l. 103).

Minėtoje specialisto išvadoje pažymima, jog medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad pradėjus taikyti reanimaciją, širdies veiklos nebuvo, pastebėti tik pavieniai įkvėpimai. Elektrokardiografijos parodymai yra būdingi hiperkalemijai. Tai, kad elektrinė širdies veikla buvo atsistačiusi ir buvo stebima V. G. pagal jo nurodytus specifinius tos veiklos požymius, aukštesniojo teismo vertinimu, neginčytinai patvirtina byloje surinkti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju V. G. nurodė, kad gaivinimo metu, praėjus maždaug 30–40 min., D. D. atsistačius elektrinei širdies veiklai monitoriuje, buvo pastebėti aukšti smailūs T danteliai, viršijantys R dantelio aukštį antroje standartinėje derivacijoje, tai būdinga hiperkalemijai (t. 5, b. l. 175). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas V. G. patvirtino tas aplinkybes, jog gaivinimo metu atsirado elektrinė širdies veikla, gal 30 sekundžių, labai trumpai, ir tada buvo bandoma imti kraujo tyrimą priežasčiai nustatyti. Kai buvo atsistačiusi širdies veikla, ji nebuvo normali, buvo ritmiška širdies veikla, aktyvumą rodantys danteliai ir tas dantelis buvo kalio preparato ar kalio hiperkalemijos požymis (t. 11, b. l. 18 – 21). Tai, kad gaivinimo metu, kada jau buvo atvykęs V. G., buvo matomi keli trumpi, taisyklingi dantelių kompleksai, ir tai, kad visiems buvo atsiradusi viltis, kad galbūt širdutė pradės plakti, nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja gydytoja I. K. (t. 5, b. l. 193). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja I. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino (t. 11, b. l. 12). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju gydytojas E. V. taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog elektrokardiografijos požymiai, būdingi kalio padidėjimui, yra aukštas smailus T dantelis ir ritmo laidumo sutrikimai. Patvirtino, jog gydytojo V. G. išvadoje buvo konstatuoti elektrokardiografijos požymiai, būdingi kalio padidėjimui (t. 12, b. l. 97). Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. l, b. l. 135), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 11, b. l. 70) apklaustas specialistas R. K. nurodė, kad hiperkalemijai nustatoma specifiniais pakitimais EKG – aukšti siauri T danteliai ir prailgėjęs ar prasiplėtęs QRS kompleksas, pailgėjęs PQ intervalas, asistolija ar skilveliniai ritmo sutrikimai. Kad laikinai atsistatė elektrinė širdies veikla, šitie duomenys buvo iš daktaro V. G. parodymų. Kadangi elektrinės širdies veiklos atsistatymas yra niekas, tai ir neturėtų būti pildoma medicininėje dokumentacijoje.

Specialisto išvada taip pat buvo grindžiama tuo, jog įvykus asistolijai reanimacijos priemonės iš karto, dar neatvykus klinikų reanimacinei brigadai, buvo taikomos pagal gydymo nuo hiperkalemijos algoritmą: kalcio gliukonato ir natrio hidrokarbonato (sodos) tirpalai ir 10 proc. gliukozės tirpalas su insulinu. Pažymėtina, kad reanimacijos pradžioje nebuvo žinoma kalio koncentracija kraujyje, tačiau gydymas buvo taikomas nuo hiperkalemijos. 16 val. 05 min. paimtame kraujo ėminyje rasta didelė kalio koncentracija, t. y. 7,4 mmol/1. Toliau taikant gydymą pagal minėtą algoritmą nuo hiperkalemijos beveik po 1 val. (17 val. 00 min.) nustatyta normali kalio koncentracija kraujyje (3,4 mmol/1). Tai įrodo, kad gydymas nuo hiperkalemijos buvo efektyvus, ir tai įrodo, jog gydytojai turėjo pirminę informaciją apie tai, kas buvo suleista kūdikiui. Atkreiptinas dėmesys, jog išvada buvo grindžiama ir tuo, kad įvykus asistolijai dėl kitų priežasčių (ne dėl hiperkalemijos) ir taikant adekvačias reanimacines priemones, gaivinimas būna efektyvus. Šiuo atveju reanimacijos priemonės buvo pradėtos taikyti iš karto, gaivinimas vyko intensyviai, tačiau jis buvo visiškai neefektyvus. Šią aplinkybę patvirtino Kauno klinikinės ligoninės intensyvios terapijos gydytojas D. V., nurodęs, kad kuomet pradėjo gaivinti, jį gaivino pagal vaiko specialaus gaivinimo standartą, jam buvo leidžiamas adrenalinas, insulinas, gliukozė, kalcis, soda, atriponas. Kalcio gliukonatas yra kalio antidotas, ir gaivinimo metu jis yra leidžiamas esant hiperkalemijai (t. 5, b. l. 172). Su atvykusiu V. G. kelis kartus aptarinėjo galimas priežastis. Viena iš versijų buvo įgimta širdies veikla, paskui sumaišyti vaistai, hiperkalemija. Versija, kad galėjo būti supainioti vaistai, nuskambėjo garsiai intensyvios terapijos palatoje. Gaivinimas buvo nesėkmingas, nors gaivino ilgą laiką, buvo atmetamos visos įmanomos priežastys, viena iš priežasčių buvo hiperkalemija, leista gliukozė su insulinu, natrio karbonatas, gliukozė, ir atgaivinti nepavykus, gaivinimas buvo nutrauktas (t. 11, b. l. 17–18). Taip pat liudytojas D. V. pažymėjo, jog 11 mėnesių kūdikiui suleistas daugiau kaip 4 ml kalio kiekis yra mirtina dozė. Mirtis ištinka iš karto po kalio suleidimo į veną. Išgelbėti kūdikį esant suleistiems 4 ml kalio nebeįmanoma. Leidžiant kalį, širdies veikla nebeatsistato. Medicininėje literatūroje teigiama, kad atgaivinti kūdikį tokiu atveju tikimybė yra labai maža. Suleidus kalio, širdis sustoja, širdies raumuo nebesusitraukinėja (t. 5, b. l. 162). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas E. V. nurodė, kad nuo 2 ml, jeigu kalio tirpalas 10 proc., intoksikacija gali įvykti, priklauso nuo tirpalo. Jeigu būtų suleista 40 ml kalio, tai kategoriškai pasakytų, kad tai sukėlė mirtį. Jei būtų akivaizdu, kad suleista 2–3 ml, nenustebtų, kad tai baigtųsi klinikine mirtimi. Padidintas kalis veikia širdį, ji stoja, nes joje yra laidžioji sistema (t. 12, b. l. 98). Liudytojas V. G. nurodė, jog buvo telefono skambučiu kviečiamas į Kauno klinikinę ligoninę gaivinti vaiko dėl galimai suleistų ar perdozuotų kalio preparatų, jo nurodymas buvo tęsti gaivinimą ir rekomenduota pradėti galimos hiperkalemijos gydymą trimis pagrindiniais vaistais: gliukoze, insulinu ir kalcio preparatu. Ši informacija buvo pateikta telefonu D. V.. Šiuo atveju galėjo būti hiperkalemija, jo diagnozė rėmėsi anamneze, pradine informacija, kurią jis gavo, kalio preparatas, sustojo širdis, po to, kai atsikūrė širdies veikla ir kraujo tyrimas, kai buvo per didelis kalio kiekis. Buvo P dantelis, d dantelis, buvo nenormali kardiograma ir labai aukštas T dantelis (t. 11, b. l. 20). Apklausta teisme specialistė R. Š. nurodė, kad tokią ekspertų išvadą suponavo pati klinika, kurios vienas pagrindinių požymių – atkakli asistolija, kurios nepavyko pašalinti, reanimacija nebuvo efektyvi. Viena iš asistolijos priežasčių yra hiperkalemija, tas leido įtarti, kad gali būti intoksikacija kalio chloridu (t. 11, b. l 79–80). Gydytojo konsultanto kvietimo kortelėje (t. l, b. l. 144–145), kuri buvo užpildyta įvykio dieną, yra pažymėta, kad gaivinimas vyko pagal asistolijos algoritmą ir taikomas hiperkalemijos gydymas. Liudytoja I. K., dirbusi Intensyvios terapijos skyriaus gydytoja nurodė, kad prisimena, jog V. G. atvykus, buvo leidžiama soda, gliukozė, adrenalinas, kalcio gliukonatas. Kai buvo gautas iš dalies hemolizuoto kraujo tyrimas, jam vėl buvo leidžiamas kalcio gliukonatas (t. 5, b. l. 192).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialistų išvadą visiškai patvirtino ir byloje apklaustų specialistų paaiškinimai. Teisme apklaustas R. K. davė visiškai išsamius, nuoseklius paaiškinimus ir nurodė, jog nebuvo nei vienos organinės, morfologinės priežasties mirčiai, kairiojo prieširdžio pakitimai to sąlygoti negalėjo. Kūdikis miegojo, priežasties ritmo sutrikimui negalėjo būti. Vienintelė priežastis, galėjusi sukelti širdies sustojimą, buvo kalis. Tokią mirties priežastį patvirtinta mirties mechanizmas, jokio gaivinimo efekto nebuvimas, faktas, kad D. D. iki tol buvo sveikas kūdikis. R. K. patvirtino išvadas, pateiktas specialisto išvadoje, ir akcentavo, jog teikiant išvadas, vyko visų specialistų aptarimas, ir atmetimo būdu buvo apsistota prie išvados, kad pirmiausia: vienas iš objektyviausių įrodymų buvo mirties mechanizmas, įvyko per pirminį širdies sustojimą, antras – jokio efekto nedavė ilgas profesionalus gaivinimas, ir trečia – vaikas iš esmės buvo sveikas. Pirmiausia sustojo širdis, o ne kvėpavimas. Ligos istorijoje buvo parašyta, kad nešant ar nunešus į procedūrinį būta pavienių įkvėpimų ir nebuvo širdies veiklos. Pirmi trys motyvai yra pagrindiniai, kiti du kriterijai, tai yra kalio kiekis kraujyje ir aukštas T dantelis, nepagrindiniai, bet jų galėjo ir nebūti, išvados nebūtų keitę (t. 11, b. l. 67–71). Apklaustas ekspertas D. T. patvirtino pateiktas išvadas ir nurodė, kad praėjus kuriam laikui suprato, jog reikėjo paimti vaiko venos pavyzdžius, esančius aukščiau, įvertinus, kad yra įvestas kateteris ir vaistas yra švirkščiamas. Tačiau vienareikšmiškai teigti, jog būtų rasti venos pakitimai, negalima, nes širdies asistolija įvyko per palyginti trumpą laiką, ir spręsti, ar po to galėjo prasidėti uždegiminiai procesai, nėra galimybės ( t. 11, b. l. 75–78). Apklausta specialistė D. P. patvirtino pateiktas išvadas ir papildomai paaiškino, kad atliekant širdies tyrimą D. D. buvo rasta kairiojo prieširdžio fibroelastozė. Tačiau įrodymų, kad tai įtakojo mirtį, nėra (t. 11, b. l. 78–79). Apklausta specialiste R. Š. posėdžio metu patvirtino išvadas ir paaiškino, jog kadangi buvo rasta kairio prieširdžio fibroelastozė, buvo klausimas, ar susiję su staigia kūdikio mirtimi, ji atsakė, kad nesusiję, nes izoliuota tik kairio prieširdžio fibroelastozė, nebuvo anatominių požymių apraiškos, pagal medicininius dokumentus kūdikis iki šio įvykio buvo sveikas ir kairio prieširdžio fibroelastozė negalėjo sąlygoti staigios kūdikio mirties. Buvo parašyta, kad kūdikis suklykė ir sustojo širdis, kitų priežasčių asistolijai nebuvo, o viena asistolijos priežasčių yra hiperkalemija, tai leido įtarti, kad gali būti intoksikacija kalio chloridu. Esminiai požymiai – kraujo tyrimai ir pati klinika asistolija, kurios niekaip nepavyko užvesti, tuo labiau ligoninėje, turint visas priemones ir praėjus nedaug laiko nuo asistolijos pradžios. Esant fibroelastozės priežasčiai, kraujo rodikliai nepakistų, kraujo tyrime pokyčių neatsirastų (t. 11, b. l. 79–81).

Iš teismui pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. DM 49 (134)/13(01) matyti, jog nustatyta, kad kūdikiui D. D. vaistų leidimo į veną metu atsiradę simptomai – odos pabalimas, akių užvertimas, suklykimas, kūno sustingimas ir kvėpavimo išnykimas, neleido įtarti hiperkalemijos, bet leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to staigiai sustojusią širdies veiklą. Sustojus širdžiai gaivinimas turi būti pradėtas nedelsiant. Tikimybė, kad galima būtų išvengti D. D. mirties jau jo gaivinimo pradžioje nustačius kalio kiekio padidėjimą kraujuje ir taikant atitinkamą gydymą, atmetama, kadangi gaivinimo pradžioje jau buvo užfiksuotas staigus širdies sustojimas, kuris galėjo būti greito koncentruoto kalio suleidimo į veną priežastimi. Tarp kūdikiui D. D. tiesiogiai į veną suleistų vaistų ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi beleidžiant vaistus įvyko staigus būklės pablogėjimas ir širdies sustojimas (t. 8, b. l. 176–197). Teisme apklaustos specialistės Ž. D. ir V. Ž. patvirtino pateiktas išvadas (t. 11, b. l. 86–89). Liudytoja V. Ž. taip pat nurodė: kas buvo suleista, reikia vertinti pagal įvykio aplinkybes. Leidžiant kalį pirma stoja širdis. Šiuo atveju D. D., pagal medicininius dokumentus, pirma stojo širdis (t. 11, b. l. 87–89).

Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai aukštos kvalifikacijos ir mokslinius laipsnius turintys gydytojai E. V., D. V., A. J. ir V. G. išsakė teiginius, kurie neprieštarauja teismo medicinos specialistų išvadai dėl D. D. mirties priežasties. E. V. nurodė, jog 2013 m. balandį dalyvavo VšĮ (duomenys neskelbtini)ligoninės direktoriaus įsakymu sudarytoje komisijoje, kurios tikslas – išsiaiškinti D. D. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį nustatytiems reikalavimams. Komisijai pateiktas išvadas patvirtino, taip pat patvirtino, kad savo skaičiavimus dėl padidėjusio kalio kiekio D. D. kraujyje, t. y. kiek kalio turėjo būti kraujyje, jei vaikui būtų suleista vienokia ar kitokia dozė kalio, jis pateikė matematiškai apskaičiavęs pagal visuotinai medicinos moksle ir praktikoje gydytojų hematologų naudojamą formulę, jam iš bylos duomenų buvo žinoma, kad buvo suleista trečdalis 20 ml talpos švirkšto, šiais duomenimis jis ir rėmėsi, jeigu pasikeistų išeitiniai duomenys, pasikeistų ir jo išvada. Tikslių duomenų, kiek buvo suleista kalio, jis neturėjo, jei būtų pasirinkę kitus parametrus, tai ir atsakymas būtų kitoks. Liudytojas teigė, kad jei kūdikiui būtų suleista 1–2 ml kalio, tai 17.00 val. kūdikio kraujo tyrime kalis būtų normos ribose – kas iš tiesų ir buvo. Tai patvirtina byloje esantys kraujo atsakymai (t. 12, 95–100). Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. G. taip pat patvirtino VTMT Kauno skyriaus pateiktą komisinę specialisto išvadą Nr. KM 61/12 ir nurodė, kad kalis yra skausmingas ir sukeliantis staigų širdies sustojimą. Jokių duomenų, kad D. D. būtų turėjęs įgimtą širdies ligą, fibroelastozę, ji nerado. Vaiko širdelė buvo tirta echoskopiškai, ji buvo normali ir be jokių pakitimų, kūdikis buvo sveikas (t. 12, b. l. 157–159).

Tai, kad jokių kitų mirties priežasčių tyrimų metu nebuvo nustatyta, taip pat patvirtina ir Vilniaus universiteto medicinos fakulteto atsakymai, pateikti 2013-06-17 rašte Nr. 150000-SI-294, kuriame konstatuota, jog: autopsijos metu požymių, būdingų kokiai nors ligai, galėjusiai įtakoti D. D. mirtį, nenustatyta, (22) (21) nurodyta, jog aiškiai nepakanka duomenų, kad kairio prieširdžio endokardo fibroelastozė galėjo būti asistolijos ir mirties priežastis.

Tai, kad V. B. supainiojo medikamentus ir D. D. suleido kalio chlorido tirpalo, dėl ko kūdikis mirė, patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Iš byloje esančios policijos įvykių suvestinės kortelės matyti, kad 2012-04-06 19.21 val. gautas telefoninis pranešimas, kad (duomenys neskelbtini)ligoninėje vaikų skyriuje sumaišius vaistus mirė 11-os mėnesių vaikas. Pranešėjas – A. (t. 1, b. l. 14). Iš policijos pateikto telefoninio pranešimo įrašo apžiūros protokolo ir CD plokštelės matyti, kad A. A. policijai pateikė tokio turinio pranešimą: „..norėčiau pranešti apie galimai netyčinį nužudymą. Vienu žodžiu, čia vaikutis 11 mėnesių amžiaus buvo paguldytas į mūsų ligoninės skyrių ir ten leidžiant vaistus turbūt buvo sumaišyti vaistai, įvyko klinikinė mirtis, negalėjom atgaivinti, bet vaikas mirė..“ (t. 2, b. l. 63–72). Nukentėjusioji K. D. nurodė, kad seselei leidžiant tirpalą pro kateterį, vaikas pradėjo verkti ir staiga nutilo, pamatė, kad vaikas sustingo, pradėjo mėlynuoti, pilkėti (t. 5, b. l. 103). Duodama vėlesnius parodymus ji pasakė, kad kai pradėjo D. leisti vaistus, jis suverkė, suverkimas truko 1–2 sekundes, ir iš karto nutilo. Kai jis nutilo, ji pažiūrėjo į jį ir pamatė atmerktas akis, kurios persivertė, matėsi tik balta akies dalis bei išžiota burnytė. Jis sustingo (t. 5, b. l. 108). Apklausta pirmosios instancijos teisme K. D. nurodė, kad pradėjus leisti vaistus, D. suverkė, suklykė ir išsirietė į U raidę (t. 11, b. l. 57–60). Kad vaiko verksmas buvo reakcija į skausmą, sukelta didelės koncentracijos kalio suleidimo, patvirtino ir byloje apklaustas specialistas prof. R. K.. Liudytoju apklaustas gydytojas D. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam V. B. sakiusi, kad leidžiant vaikui gliukozę, jis suriko, po to sustingo. Jis pagalvojo apie du dalykus: arba vaikui yra organizmo reakcija į medikamentą, arba sumaišyti kokie nors vaistai (t. 5, b. l. 160). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas gydytojas P. S. nurodė, kad perdozavus kalį mirtis ištinka staigiai, išoriniai požymiai yra tik tokie, kad būna sustojusi širdis ir kvėpavimas. Šie veiksniai atsiranda paraleliai, kurį laiką pavieniai įkvėpimai gali išlikti (t. 7, b. l. 20). Taip pat P. S. nurodė, kad apie 20 val. jam paskambino vyr. gydytojas R. K. ir pasakė maždaug taip: „P., skyriuje atsitiko nelaimė, mirė 11 metų vaikas, turbūt suleido kalį. Gal turi kokių teisininkų, reikia paklausti pagalbos, ką dabar daryti.“ Pažįstamas prokuroras jam pasakė, kad būtinai reikia saugoti seselę, pranešti policijai ir būtinai saugoti medicinines priemones (t. 7, b. l. 19). Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus P. S. patvirtino apklaustas pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 31–32). Byloje apklaustas liudytoju V. G. nurodė, kad į Kauno klinikas paskambino D. V., pasakė, kad skyriuje yra gaivinamas vaikas, jiems reikalinga pagalba ir kad greičiausiai tam vaikui buvo suleisti kalio preparatai. Jis pasakęs, kad nenustotų gaivinti ir pradėtų gydyti hiperkalemiją. Tiksliai negarantuoja, ar apie gydymą nuo hiperkalemijos pasakė jų pokalbio metu, ar jau važiuodamas automobiliu į ligoninę. Prisimena tik tiek, kad apie gydymą nuo hiperkalemijos tikrai sakė. Kai D. V. jam pasakė, kad galimai yra suleista per daug kalio, tai prisimena, kad jo klausė, ar tikrai suleista per daug kalio, tai jis jam sakė, kad taip. Nesėkmingai pabaigus vaiko gaivinimą visi gydytojai kalbėjosi apie tai, kaip įmanoma sumaišyti šiuos du preparatus, kai jie visiškai skirtingi. (t. 5, b. l. 175). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja slaugytoja G. L., vykusi kartu su V. G. į (duomenys neskelbtini)ligoninę, taip pat nurodė, kad kai gydytojas jai pranešė, kad vyksta į ligoninę, jis sakė, kad hiperkalemija. Kai važiavo, žinojo, kad reikės gaivinti nuo hiperkalemijos (t. 11, b. l. 52). Ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklausta (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai G. M. nurodė, kad 2012-04-06 apie 19 val., gal kiek anksčiau ar vėliau, jai paskambino ligoninės direktorius K. ir pasakė, kad sesutė suleido kalį ir mirė 11 mėnesių vaikas. Direktorius paprašė pakviesti į susirinkimą B. ir V., jiems pasakiusi, kad ligoninėje yra bėda, kad vaikui suleistas kalis, jis dėl to mirė (t. 7, b. l. 32, t. 11, b. l. 33–34). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apklausta gydytoja Z. K. nurodė, kad pati kaip medikė turi savo asmeninę nuomonę, ir mano, kad tas kūdikis mirė nuo to, kas jam buvo suleista, vienintelis medikamentas skyriuje, nuo kurio galima taip greitai numirti, yra kalis. Suleidus kitų vaistų, gal ir sutriktų kvėpavimas ar širdies veikla, bet mano, kad būtų galima atgaivinti kūdikį (t. 7, b. l. 125; t. 11, b. l. 46–47).

Tai, kad V. B. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei tai, kad gydytojai, gaivinę D. D., turėjo pirminę informaciją apie tai, kas iš tiesų buvo suleista kūdikiui, patvirtina ir kiti byloje surinkti netiesioginiai įrodymai bei duomenys. Atkreiptinas dėmesys, jog iš surinktų duomenų bei pačios medicinos įstaigos veiksmų galima daryti akivaizdžią išvadą, kad jau tą patį įvykio vakarą administracijai buvo aiški ir tiksli mirties priežastis. Kaip matyti, iš kompaktinio disko įrašo apžiūros protokolo (t. 2, b. 1. 64–65) nustatyta, kad tą pačią dieną į policiją paskambinęs (duomenys neskelbtini) gydytojas A. A. nurodė: „norėčiau pranešti apie galimai netyčinį nužudymą, leidžiant vaistus, turbūt buvo sumaišyti vaistai, įvyko klinikinė mirtis, negalėjome atgaivinti, bet vaikas mirė.“ Tačiau jau visiškai netrukus, po vakarinio susirinkimo, paklausus A. A., dėl ko mirė kūdikis, jis apie vaistų sumaišymą jau nieko nebesakė. A. A. paaiškino, kad įvyko kažkoks nesusipratimas ir kad kūdikis mirė dėl galimo staigios mirties sindromo arba jam buvo blogai su širdimi (t. 54, b. l. 139). Teisme apklaustas A. S. nurodė, kad A. A. negalėjo jam paaiškinti, kodėl pasikeitė nurodoma vaiko mirties priežastis (t. 11, b. l. 49). Ikiteisminio tyrimo pareigūnams A. A. paaiškino, kad policijai apie vaiko mirtį pranešė todėl, kad vaiką klinikinė mirtis ištiko jam leidžiant medikamentus, todėl jis padarę prielaidą, kad galėjo būti suleisti ne tie vaistai, jie galėjo būti sumaišyti (t. 5, b. l. 185). Apklaustas teisme A. A. taip pat patvirtino, jog paskambinęs pranešė, kad mirė kūdikis, paklausus, kokia priežastis, pasakė, kad neaiški, bet gali būti sumaišyti medikamentai (t. 11, b. l. 25). Nukentėjusioji K. D. pirminėje apklausoje iš karto po įvykio nurodė, kad Intensyvios terapijos skyriaus vedėjas D. V. pasikvietė juos į savo kabinetą ir pasakė, kad D. vietoje gliukozės galėjo būti suleistas kalio tirpalas ir kad tai kvepia baudžiamąja byla. Tokius parodymus K. D. davė iš karto po įvykio (t. 5, b. l. 103), taip pat ir vėlesnėse apklausose (t. 5, b. l. 106; 110), kuriose ji taip pat kategoriškai patvirtino, kad apie galimą kalio suleidimą ji sužinojo būtent iš D. V. ir tai sužinojo tą pačią dieną. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino (t. 11, b. l. 57–61). Tokias pačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis E. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 115), tiek teismo posėdžio metu. E. D. patvirtino, jog jiems būnant kabinete, D. V. pasakė, jog jis mano, kad vaikelis mirė sumaišius vaistus, vietoj gliukozės turbūt seselė suleido kalį. Tą patį patvirtino ir D. V. ikiteisminio tyrimo pradžioje – viena iš versijų, kodėl sustojo vaiko širdis, ta, kad buvo sumaišyti vaistai – vietoje gliukozės suleistas kalis (t. 5, b. l. 162). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ligoninės vyr. gydytojas R. K. nurodė, kad buvo sušauktas susirinkimas, jo tikslas buvo išsiaiškinti, kas gi atsitiko, nes vaikai ligoninėse miršta ne kasdien, pradinė informacija buvo, kad vaikas mirė dėl galimai sumaišytų vaistų, t. y. suleisto kalio, atrodė kraupiai ir nesuvokiamai, kad taip apskirtai galėjo atsitikti. Sužinojo, kad A. A. apie įvykį pranešė policijos pareigūnams pasakydamas, kad galimai buvo sumaišyti vaistai, dėl ko mirė 11 mėnesių kūdikis. Susirinkimo metu A. A. papildydamas D. V. pasakojimą pasakė, kad V. B. pasakė, kad galimai sumaišė vaistus ir suleido ne tuos vaistus, kurie buvo paskirti. Kam V. apie tai pasakė, nežino (t. 7, b. l. 15). Teismo posėdžio metu liudytojas R. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 11, b. l. 30). Liudytojas P. S. taip pat nurodė, kad susirinkimo metu iškilo klausimas apie kalį, ir jis ėjo į skyrių du kartus. Skyriuje nėra kito tokio agresyvaus medikamento, kuris sukeltų mirtį. Buvo apžiūrėtas procedūrinis kabinetas, niekur jokio praimto flakono su kokiu nors tirpalu nebuvo, švirkštų panaudotų taip pat (t. 7, b. l. 19). Apklausta liudytoja G. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad susirinkimo metu pokalbio esmė buvo ta, kad mirė 11 mėnesių kūdikis, kad įvyko klinikinė mirtis beleidžiant vaistus ir kad galimai buvo suleistas kalis. Ji prisiminė, kad A. A. jai pasakė, jog tai atsitiko V. Ėjo pažiūrėti, kaip atrodo kalio ir gliukozės flakonai ir kaip jie laikomi (t. 7, b. 1. 32, 37).

Atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, aukščiau išvardintus liudytojų parodymus, specialistų išvadas, surinktus rašytinius duomenis ir įvertinęs objektyvių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. D., gim. 2011 m., mirtis įvyko nuo preparato, tiesiogiai suleisto į veną. Kūdikiui D. D. vaistų leidimo į veną metu atsiradę simptomai – odos pabalimas, akių užvertimas, suklykimas, kūno sustingimas ir kvėpavimo išnykimas, leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to staigiai sustojusią širdies veiklą.

Apeliantės V. B. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos nepagrįstos išvados dėl neva V. B. veiksmų sunaikinant švirkštus bei padaromos nepagrįstos išvados, jog neva apeliantė 2012-04-06 neleido D. D. gliukozės, bet leido kalio chloridą. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog šioje baudžiamojoje byloje atsižvelgiant į pačių kaltinimų turinį V. B., objektyvias aplinkybes, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių daiktinių įrodymų (švirkštų) tiek galimai paneigiančių, tiek galimai patvirtinančių apeliantės nekaltumą ar kaltumą.

Šiuos skundo argumentus aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytai pagrįstai išvadai, kad V. B. po kalio injekcijos nepateikė kūdikį D. D. gydančiai gydytojai J. R. bei kūdikį D. D. gaivinusiems medikams informacijos apie kūdikiui suleistą kalio chlorido tirpalą ir jo kiekį, taip apsunkindama kūdikį D. D. gaivinusiems medikams priežasties, sukėlusios paciento kvėpavimo ir širdies sustojimą, nustatymą. Pažymėtinai tai, kad procedūriniame kabinete pradėjus D. D. gaivinimą, gydytojai iškėlė versiją, kad galimai yra suleisti sumaišyti vaistai ir galimai kalio chloridas. Šią gydytojų iškeltą versiją girdėjo ir procedūriniame kabinete buvusi V. B.. Būdama patyrusi slaugytoja turėjo galimybę ir pati, be laboratorijos įsikišimo, iš paslėptų švirkštų turinio nustatyti, ar juose buvęs skystis buvo saldaus skonio – tai yra gliukozė, ar skonis būdingas kaliui. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad V. B. suprato, jog jos veiksmai lėmė tokią D. D. būklę, kad jai leidžiant vaistus, kūdikį ištiko klinikinė mirtis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad V. B., suprasdama, kad švirkštai ir juose esantys vaistai yra tiesioginiai ir nenuginčijami įkalčiai, ir siekdama išvengti tikros jo mirties priežasties nustatymo, profesionaliai slėpė informaciją apie sumaišytus vaistus, sunaikindama švirkštus su juose buvusiu skysčiu bei flakoną su vaistais.

Atkreiptinas dėmesys, jog leidžiant medikamentą ir sustojus D. D. širdelei, iš palatos, kurioje buvo kūdikis, bei procedūrinio kabineto dingo tik dalis medicininių atliekų – būtent tos, kurios susijusios su galimybe nustatyti tirpalą, kuris buvo suleistas vaikui, – flakonas iš procedūrinės ir švirkštai. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pati V. B. dėl švirkštų dingimo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nenuoseklius ir neaiškius parodymus. Pirmą kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad po to, kai kūdikį išsinešė intensyvios terapijos specialistai į savo skyrių, po to tą dieną į 5 palatą, kurioje prieš tai gulėjo kūdikis, jau nebuvo sugrįžusi, nes palata buvo užrakinta, o raktas buvo pas vaiko mamą, antro rakto nuo palatos nėra (t. 7, b. l. 134). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę dėl antro rakto nebuvimo V. B. nurodė klaidingai, kadangi iš ligoninės vykdytų visuotinių apklausų matyti, kad visos slaugytojos žinojo, jog skyriuje yra po du palatų raktus, iš kurių vienas laikomas skyriuje. Vėliau apklausta nuteistoji nurodė, kad po to, kai D. išsinešė į procedūrinį kabinetą, į 5 palatą nebesugrįžo. Į palatą planavo grįžti, bet kadangi ji buvo užrakinta, jai į ją patekti nepavyko. Tada jau ji nurodė, kad yra du palatos raktai – vienas atiduodamas pacientui, antras turi būti seife. Kur dingo švirkštai, nežino. Ji jų neišmetė. Kur yra flakonas, kuriame buvo gliukozė, nežino. Teoriškai mano, kad jį turėjo išmesti, bet ar jį išmetė, tikrai nežino. Kodėl nebuvo minties ieškoti švirkštų ir tirti juose esančio skysčio, nežino. (t. 7, b. l. 144). Apklausta 2012-04-26 ji jau nurodė, kad negali pasakyti, ar po to, kai D. pradėjo gaivinti Intensyvios terapijos skyriaus specialistai, ji grįžo į 5 palatą paimti švirkštų ar ne. Šios aplinkybės ji neprisimena. Apskritai mano, kad galėjo grįžti, nes yra įpratusi po kiekvienos procedūros sutvarkyti savo atliktą darbą. Tačiau neatmeta galimybės, kad švirkštus pagal įprastą tvarką išmetė ji (t. 6, b. l. 150). Nukentėjusioji K. D., apklausta tuoj pat po įvykio, nurodė, kad jai besėdint koridoriuje, kuomet D. buvo gaivinamas, ta pati medicinos sesuo, kuri leido D. vaistus, iš jų palatos išnešė metalinį indą su švirkštais, kuriais buvo leidžiami vaistai. Palata tuo metu buvo atrakinta, nes ji net nebuvo spėjusi apsiauti batų. Tik tuo metu, kai D. buvo perkeliamas į intensyvios terapijos palatą, ją iki 5 palatos palydėjo J. R., kad ji pasiimtų savo daiktus (t. 5, b. l. 103). Tas pačias aplinkybes ji patvirtino ir vėliau nurodydama, kad tuo metu, kai jos vaikas buvo gaivinamas, iš procedūrinio kabineto išėjo ta pati slaugytoja, kuri prieš tai jos vaikui leido vadinamąją gliukozę, nuėjo į jos palatą ir iš palatos išėjo su metaliniu indeliu, kuriame buvo tie abu švirkštai, kuriuos ji buvo atsinešusi kūdikiui suleisti vaistų (t. 5, b. l. 105). Kuriuo tiksliai momentu, ar jau atėjus D. V., ar iki jo atėjimo, V. B. iš procedūrinio išėjo ir grįžo į 5 palatą. Tai prisimena puikiai. Ji tiesiog greitu žingsniu nuėjo. Prisimena tiksliai, kad ji iš 5 palatos grįžo rankoje laikydama metalinį indelį, kuriame buvo švirkštai. Švirkštus indelyje matė gerai. Prisimena, kad V. B. palatoje užtruko iki 1 minutės (t. 5, b. l. 109). Nukentėjusiosios parodymus visiškai patvirtinto tyrėja I. K., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodžiusi, kad jau per pirmą apklausą vaiko mama nurodė, kad švirkštus išsinešė ta pati slaugytoja, kuri leido vaistus. Liudytoja N. P. teisme patvirtino, jog ji matė kaltinamąją vežančią vežimėlį, skirtą vaikui pervežti, matė ją einančią su „tašele“ link procedūrinio, paprastai tokioje atsinešdavo švirkštus pas jos vaiką. Vakare dalijant maistą sesutės veide ji nepastebėjo jokio nerimo, ji šypsojosi, tarsi nieko nebūtų atsitikę (t. 11, b. l. 45–47). Liudytoja L. G. nurodė, kad kol Intensyvios terapijos skyriaus specialistai gaivino D., V. B. vienu metu buvo išėjusi iš procedūrinio kabineto, tačiau kur ji buvo išėjusi, nežino. Tik prisimena, kad vienu metu pamatė į procedūrinį kabinetą įeinančią V. (t. 5, b. l. 153). Taip pat ji nurodė, kad klaususi V., kur yra švirkštai, ji sakė, kad neprisimena. Klausė, kur flakonas su vaistais, pati V. sakė, kad flakoną su gliukoze ji išmetė, kodėl ji išmetė, nežinanti (t. 5, b. l. 153–154). Teikdama paaiškinimą administracijai L. G. nurodė, kad kai atvyko reanimacijos brigada, V. B. vienu metu buvo išbėgusi iš procedūrinio. Ji greitai sugrįžo ir tvarkė anafilaksinio šoko dėžę (t. 3, b. l. 159–160). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu L. P. nurodė, jog kai matė V. B. išeinančią iš procedūrinio, ji nuėjo 5 palatos kryptimi, tuo metu ji pati ėjo į plovyklą. Taip pat matė ją einančią į laiptinę (t. 12, b. l. 93–95). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas K. V. nurodė, kad kai aiškinosi, kur dingo švirkštai, niekas jokių logiškų ir konkrečių paaiškinimų nepateikė, todėl šio klausimo išsiaiškinti nepavyko, nors ir kaip norėjo. Norėjo todėl, kad nekiltų interpretacijų, jog ligoninė pati ką nors tyčia nuslėpė. Jam užkliuvo tai, kad klausė D. V., ar kai jie kėlėsi vaiką į Intensyvios terapijos skyrių, V. ėjo paskui juos. D. V. jam atsakė, kad V. liko skyriuje ir paskui juos nėjo. Mano, jeigu jai vaikas rūpėjo, galėjo eiti, o jeigu jos paslaugos būtų nereikalingos, medikai jai būtų tai pasakę. Kodėl ji liko skyriuje, galėtų atsakyti ji pati, kaip ir galėtų atsakyti, ką ji veikė likusi skyriuje. Kai buvo aiškinamasi, kas pateko į palatą ir ką joje darė, prisimena, jog kažkuri slaugytoja paaiškino, kad ji tą vakarą ėjo į palatą, palatoje buvo lašinės sistema, bet švirkštų jau nebebuvo (t. 7, b. l. 42).

Pagal Medicininių infekuotų atliekų tvarkymo instrukciją, kuria V. B. buvo privalu vadovautis, ji privalėjo panaudotas vienkartines medicinines priemones mesti į tam skirtą talpą su pažymėta infekuotų atliekų ženklinimo etikete. Pagal 3.1.3 p., šios atliekos saugomos saugykloje arba skyriuose ne ilgiau kaip iki darbo dienos pabaigos ir išvežamos į centrinę saugojimo aikštelę arba Infekcijų kontrolės skyrių. Teikdama paaiškinimą administracijai liudytoja D. P. nurodė, kad ji įvykio dieną apie 19 val. išvežė iš palatos lašinės infuziją, dėžutę ir švirkštą fiziologinio tirpalo prastūmimui ir išvalė kraują (t. 3, b. l. 156, 166, 168). Apklausta liudytoja D. P. nurodė, kad palatoje nei švirkštų, nei panaudoto vatos gabaliuko nebuvo. Buvo tik lašinės sistema. Pamačiusi stebėjimų lape įrašą 40 ml gliukozės, suprato, kad panaudoti švirkštai turi būti atliekų dėžutėje. Kai lašinės sistemą metė į atliekų dėžutę, kokios buvo medicininės atliekos, detaliai nežiūrėjo, bet jose 2 švirkštų po 20 ml nebuvo. Šie švirkštai dideli ir naudojami retai, tai jeigu jie ten būtų buvę, juos tikrai būtų pastebėjusi, be to, pati med. atliekų dėžutė nėra tokia didelė, kad ten esančių daiktų nebūtų galima pastebėti. Nukentėjusysis E. D. nurodė, kad kai jis po sūnaus mirties nuėjo į palatą pasiimti savo daiktų, jis nei lašinės, nei švirkštų nematė, lova nebuvo sujaukta, tik ant grindų matėsi kraujas. Atėjusi į darbą liudytoja M. T. 2012-04-07 palatoje nieko neberado, procedūriniame taip pat nei švirkštų, nei medicininių atliekų nebuvo (t. 3, b. l. 179, t. 7, b. l. 94). Tą patį patvirtinto ir liudytoja L. G., nurodžiusi, kad tą pačią dieną palatą sutvarkė D. P.. Kalbėjosi apie tai su D., ji jai sakė, kad tą vakarą iš 5 palatos išnešė lašinės sistemą, o švirkštų joje nebuvo (t. 5, b. l. 153). Kitą dieną į ligoninę ir skyrių atvykus tyrėjai I. K. ir jai paklausus, kur yra švirkštai ir kiti medicininiai įrankiai, kurie buvo naudoti vaikui, medicinos darbuotojos vieną kitą papildydamos jai sakė, kad švirkštai ir kitos priemonės yra sunaikintos (t. 5, b. l. 142). Liudytojas P. S. taip pat nurodė, kad susirinkimo metu iškilo klausimas apie kalį ir dėl to jis ėjo į skyrių du kartus, skyriuje nėra kito tokio agresyvaus medikamento, kuris sukeltų mirtį. Buvo pažiūrėtas procedūrinis kabinetas, niekur jokio praimto flakono su kokiu nors tirpalu nebuvo, švirkštų panaudotų taip pat (t. 7, b. l. 19).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad leisto medikamento, švirkštų išsaugojimas buvo ne tik natūralus, logiškas, bet ir elementariai būtinas veiksmas, juo labiau medicinos darbuotojui – slaugytojai V. B. įvykus tokiam įvykiui, kai jai leidžiant vaistus kūdikiui, jį ištinka klinikinė mirtis, ir pirminiame gaivinimo etape gydytojai iškelia versiją, kad leidžiant buvo sumaišyti vaistai, šios versijos iškėlimas jai meta rimtus kaltinimus. V. B. buvo būtina kaip tik išsaugoti švirkštus su jame esančiais vaistais ir vaistų flakoną, kad išsklaidytų gydytojų iškeltą versiją ir kaltinimus dėl sumaišytų suleistų vaistų. Tačiau, V. B., turėdama didelę patirtį, ėmėsi pati patikrinti gydytojų iškeltą versiją dėl sumaišytų vaistų. V. B. nuėjusi į 5 palatą ir patikrinus švirkštuose esamą vaistą, supratusi, kad tai ne gliukozės tirpalas, ji ėmėsi ne išsaugoti įkalčių, bet juos nusprendė sunaikinti, tuo siekdama nuslėpti savo kaltę, ir išvengti atsakomybės.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad švirkštus iš palatos išnešė būtent pati V. B., skubiai po vaiką ištikusios mirties momento, o talpą, iš kurios buvo pritrauktas medikamentas, sunaikino taip pat ji pati.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad švirkštų ir vaistų flakono sunaikinimas yra netiesioginis įrodymas, kad kūdikiui D. D. buvo suleista ne gliukozės tirpalas, o kalio chlorido tirpalas.

Nors nuteistoji V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme bei apeliaciniame skunde kategoriškai teigė, kad vaikui ji leido gliukozės tirpalą, tačiau bylos duomenys neginčytinai patvirtina faktą, kad įvykio dieną gliukozė nebuvo panaudota. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini)ligoninės atlikto audito 2012-04-20 protokole Nr. 7(1.4) ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus įsakymu Nr. IV-232 sudarytos komisijos protokole nurodytais pažeidimais (t. 3, b. l. 109–114, t. 7, b. l. 173–174), apklaustos pirmosios instancijos teisme liudytojos R. B. parodymais (t. 11, b. l. 36–40), 2012-04-07 poėmio protokolu iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Vaikų gastroenterologijos skyriaus paimtų vaistų apskaitos žurnalo ir apžiūros protokolu (t.1, b. l. 111–118), liudytojos D. P. parodymais (t. 1, b. l. 76), liudytojos G. M. parodymais (t. 11, b. l. 33–36). Pažymėtina, jog pati nuteistoji V. B. negalėjo suprantamai paaiškinti, kodėl tinkamai nevykdė gliukozės apskaitos, jei iš tiesų buvo ją panaudojusi. Ji nurodė, kad paimto gliukozės tirpalo baigdama darbą į vaistų registracijos žurnalą neįrašė, nes darbo pabaigoje jau buvau suskaičiavusi visus vaistus ir nieko daugiau nenurašinėjo (t. 6, b. l. 135). V. B. neneigė, kad ji išvakarėse vienai pacientei naudojo kalio chloridą, ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai, kad 2012-04-05 buvo panaudota 8 ml 10 proc. kalio chlorido (t. 3, b. l. 71). Jos teigimu, sunaikinti (išpilti likusį) kalio chloridą galėjo tik po 12 valandų nuo talpos atidarymo. V. B. nurodė, kad 2012-04-05 kalį leido, jį leido apie 9–10 val., taigi išpilti kalį buvo galima ne anksčiau nei 2012-04-06 10 valandą, tačiau pasak jos, ji išmetusi jį nepraėjus 12 valandų, nes pagalvojusi, kad jo niekas daugiau nebenaudos. Jo išmesti jai niekas neliepė (t. 7, b. l. 151). Tokie kaltinamosios teiginiai yra prieštaraujantys rašytiniams įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išvardintus įrodymus, iš jų visumos pagrįstai padarė išvadą, kad 2012-04-06 gliukozės tirpalo V. B. nenaudojo.

Apeliaciniame skunde V. B. kategoriškai nesutinka, jog „ne mažiau nei 7 ml“ nėra esminių kaltinimo aplinkybių pakeitimas ir neva nesunkina apeliantės padėties, priešingai, mano, jog būtent, pats kiekis – „ne mažiau nei 7 ml“ yra esminis jai pareikštų kaltinimų turinio prasme ir kardinaliai reikšmingas, kaip esminė aplinkybė šiai bylai teisingai ir objektyviai išspręsti. Apeliantės įsitikinimu, būtent minėtos aplinkybės neteisėtas pašalinimas iš kaltinamojo akto, o tuo pačiu ir iš tyrimo lauko, apkaltinamajame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismo turi būti vertinamas kaip esminis procesinis, baudžiamųjų įstatymų pažeidimas, apskritai patvirtinantis tiek apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtumą, tiek paties proceso prieš V. B. neteisėtumą.

Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės skundo argumentu nesutinka ir pažymi, jog nagrinėjamu atveju, teismui ištyrus bylos duomenis ir nustačius, kad nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai kalio chlorido galėjo būti suleista į veną D. D., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę „bet ne mažiau kaip 7 ml“, o konstatavo, kad buvo suleista tiksliai nenustatytas kiekis kalio chlorido. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 305 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėsto įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kolegija daro išvadą, kas apylinkės teismas ištyręs įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad buvo suleistas nenustatytas kiekis kalio chlorido. Pažymėtina tai, ikiteisminio tyrimo metu buvo tik prielaida, kad galimai galėjo suleisti „bet nemažiau kaip 7 ml“. Kadangi byloje buvo sunaikinti švirkštai ir vaistų flakonas, tai nustatyti tikslų suleistų vaistų kiekį nėra jokių galimybių. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo „kad buvo suleistas nenustatytas kiekis kalio chlorido“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos V. B. veiksmų teisiniam įvertinimui ir kvalifikavimui. Pažymėtina, jog V. B. inkriminuojamų nusikalstamų sudėčių objektyvieji požymiai nereglamentuoja medikamento kiekio, kurį suleidus kyla baudžiamoji atsakomybė, o mažesnis suleisto medikamento kiekis tampa aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus medicininius dokumentus bei pateiktas išvadas, reikšminga aplinkybe laikė tai, jog svarbu yra ne koks kiekis kalio pateko į nukentėjusiojo kūną, o tai, kad jo buvo suleista tiek, kad kraujyje sudarė tokią koncentraciją, nuo ko įvyko staigus širdies sustojimas – asistolija, o tai ir buvo mirties priežastis. Kad ši apylinkės teismo išvada pagrįsta ir teisinga, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas išvadą surašęs ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus įsakymu sudarytoje komisijoje dalyvavęs gydytojas hematologas E. V., kuris patvirtino, kad 2013-04-11 VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės protokole nurodė, jog D. D. negalėjo mirti dėl 7 ml suleisto kalio chlorido, nes tuomet 17 val. kraujo tyrime kalio norma būtų žymiai didesnė. E. V. teigė, jog jis savo pirminius skaičiavimo duomenis ėmė iš bylos medžiagos, ir jei pirminiai duomenys būtų kiti, tai pagal formulę kistų ir galutiniai rezultatai. Jeigu suleisto kalio kiekis buvo apie 7 ml, tai tuomet apie 16 val. tas kiekis galėjo būti apie 21 mmol, o jeigu tas kalio kiekis būtų buvęs 2 ml, tai būtų apie 3,5 karto mažiau, t. y. apie 7 mmol. Jei būtų suleista 2–3 ml, liudytojas nenustebtų, kad tai baigtųsi klinikine mirtimi (t. 12, b. l. 95–100). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šalindamas kalio kiekį iš kaltinimo, rėmėsi bylos duomenimis ir pagrįstai pakeitė kaltinimo aplinkybę „bet ne mažiau kaip 7 ml“ į „kad buvo suleistas nenustatytas kiekis kalio chlorido“.

Apeliaciniame V. B. skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuotai, galimai net neįsigilinęs nei į apeliantės pareikštą prašymą, nei į pačią baudžiamosios bylos faktinę sudėtį sudarančią medžiagą, protokoline formalia nutartimi atmetė prašymą dėl kompleksinės (komisinės) D. D. mirties priežasties nustatymo ekspertizės skyrimo byloje. Teismas neskirdamas kompleksinės ekspertizės eliminavo objektyvias galimybes tinkamai nustatyti įrodymų pakankamumo, o ypač pagrįstumo aspektus: nepašalinęs esminių prieštaravimų dėl baudžiamojoje byloje įrodinėjamų aplinkybių (D. D. mirties priežasties), negalėjo teisingai, teisėtai ir pagrįstai išspręsti baudžiamosios bylos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BPK 253 straipsnis reglamentuoja prašymų išsprendimo ir teismo nutarčių priėmimo tvarką. Šio straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme nuomones. Šio straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti teisiamojo posėdžio protokolą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas tiksliai laikėsi šios normos reikalavimų, priimdamas nutartis. Taip pat kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį atmesti V. B. prašymą dėl kompleksinės (komisinės) D. D. mirties priežasties nustatymo ekspertizės skyrimo, byloje priėmė pagrįstą nutartį, joje motyvuotai išdėstydamas, dėl kokių priežasčių minėtas prašymas atmetamas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantė taip pat pateikė prašymą skirti kompleksinės (komisinės) D. D. mirties priežasties nustatymo ekspertizę ir pateikė klausimus ekspertams, tačiau aukštesnysis teismas padarė išvadą, jog V. B. skunde bei prašyme išdėstytais motyvais skirti minėtą ekspertizę nėra jokio teisinio pagrindo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi VTMT Kauno skyriaus pateikta komisine išvada Nr. KM 61/12, kurią atliko ir pasirašė 3 ekspertai ir 3 nariai medikai, teisės aktų nustatyta tvarka įtraukti į komisinio tyrimo atlikimą, prisaikdinti ir nesusiję darbiniais, pavaldumo ar kitokiais santykiais su Kauno klinikinės ligoninės medicininiu personalu, turintys kvalifikaciją atlikti gyvų ir mirusių asmenų kūnų bei deontologines ekspertizes. Minėtus specialistus parinko LSMU pagal nustatytą tvarką. Skundžiamas teismo nuosprendis buvo pagrįstas būtent komisinio-kompleksinio tyrimo išvadomis. Taip pat teismas nuosprendyje vadovavosi ir VTMT Vilniaus ekspertinio skyriaus pateikta deontologinio tyrimo išvada Nr. DM 49, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti ekspertai. Atkreiptinas dėmesys, jog priešingai, nei teigia apeliantė, prieštaravimų tarp šių specialistų išvadų nėra. Pirmojoje – VTMT Kauno skyriaus pateiktoje komisinėje išvadoje – yra kategoriškai nurodoma, jog vaikas mirė nuo ūmios intoksikacijos kalio chlorido tirpalu. Antrojoje – VTMT Vilniaus ekspertinio skyriaus pateiktoje deontologinio tyrimo išvadoje –nurodoma, kad D. D. vaistų leidimo į veną metu atsiradę simptomai – odos pabalimas, akių užvertimas, suklykimas, kūno sustingimas ir kvėpavimo išnykimas, leido įtarti greitą koncentruoto kalio suleidimą į veną ir dėl to sustojusią širdies veiklą. Tarp kūdikiui D. D. tiesiogiai į veną suleistų vaistų ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi beleidžiant vaistus įvyko staigus būklės pablogėjimas ir širdies sustojimas (t. 8, b. l. 196). Tai, kad D. D. galėjo mirti dėl kitos priežasties, jokios kitos įstaigos išvadų nepateikė. Vienintelė įstaiga, kuri siekė pateikti kitokias interpretacijas dėl to, kad galbūt D. D. mirė ne nuo kalio chlorido, tai buvo tik ta pati (duomenys neskelbtini) ligoninė, kurios darbuotoja yra V. B. ir kurios pozicija buvo žinoma nuo pat įvykio momento – kategoriškai neigti, jog kūdikis mirė nuo kalio suleidimo į veną. Aukštesniojo teismo vertinimu, (duomenys neskelbtini) ligoninė nėra ta įstaiga, kuri atlieka ekspertinius tyrimus, tai nėra nešališka įstaiga, todėl jokie šios įstaigos vidiniai vertinimai, auditai negali būti prilyginti nešališkų specialistų, ekspertų nuomonei byloje. Pažymėtina ir tai, jog patenkinus apeliantės prašymus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojais gydytojai E. V., D. V., A. J. ir V. G.. Visi šie aukštos kvalifikacijos ir mokslinius laipsnius turintys gydytojai išsakė savo teiginius, kurie neprieštaravo minėtų teismo medicinos specialistų išvadoms dėl D. D. mirties priežasties. Apklausus prof. E. V., jis nurodė, kad pastebėjo neatitikimus (duomenys neskelbtini) Ligoninės išvados ir bylos duomenų ir kad surašant išvadas ne visi duomenys buvo vertinami, nors į juos privalėjo būti atsižvelgiama (EKG tyrimai, rodantys aukštą T dantelį, kas ir buvo nustatyta konkrečiu atveju, taip pat E. V. nurodė, kad jo skaičiavimai dėl galimai padidėjusio kalio kiekio paremti prielaida, kad suleista buvo apie 7–8 ml tirpalo, kadangi tikslių duomenų, kiek buvo suleista kalio, jis neturėjo. Jeigu būtų pasirinkęs kitus parametrus, tai ir atsakymas būtų kitoks) (t. 12, b. l. 95–100). Apklaustos prof. V. G. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, taip pat patvirtino VTMT Kauno skyriaus pateiktą komisinę specialisto išvadą Nr. KM 61/12. Ji patvirtino, kad kalis yra skausmingas ir sukeliantis staigų širdies sustojimą. Jokių duomenų, kad D. D. būtų turėjęs įgimtą širdies ligą – fibroelastozę, ji nerado, vaikas buvo sveikas (t. 12, b. l. 157–159). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog šioje byloje specialistų išvadą pateikę ekspertai išvadas padarė konkrečios baudžiamosios bylos, joje esančių duomenų pagrindu, įvertinę asmenų apklausas, įvykio aplinkybes ir kitus objektyvius duomenis. Buvo įvertinta duomenų visuma, kurios pagrindu buvo prieita konkreti išvada. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teisme pateiktame prašyme skirti naują kompleksinę (komisinę) ekspertizę nurodomi argumentai, neva lemiantys ekspertizės skyrimo pagrindo buvimą byloje, yra pertekliniai, klaidinantys, neatitinkantys bylos duomenų ir negalintys suteikti naujos informacijos.

Apeliaciniame skunde nuteistoji V. B. teigia, jog jai kyla pagrįstų abejonių, koks R. K. statusas apskritai buvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nuo 2013-08-23, jei buvo teismo apklaustas, įspėtas ir prisaikdintas tik 2013-12-19. Taip pat pažymima, kad teismo sutikimu (leidimu) galėjo ir uždavinėjo klausimus teisiamajame posėdyje teismo apklaustiems liudytojams, komentuodavo liudytojų paaiškinimus, gynybos prašymus. R. K., kaip neva asmens, turėjusio procese dalyvauti kaip specialisto, vaidmuo apskritai nebuvo suderinamas su baudžiamųjų įstatymų tokiam asmeniui suteikiamomis teisėmis ir ar pareigomis, kas lemia ne tik esminių baudžiamųjų įstatymų nuostatų sisteminius pažeidimus, bet ir apskritai esminių apeliantės teisių baudžiamojoje byloje visišką ignoravimą (sisteminį pažeidimą).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės skunde išdėstyti argumentai dėl ne pagal BPK normas specialisto R. K. įtraukimo į procesą yra visiškai nepagrįsti ir prieštaraujantys BPK įtvirtintoms normoms. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 284 straipsnis reglamentuoja specialisto dalyvavimą ir apklausą nagrinėjant bylą teisme. Šio straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad jei ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada yra pakankamai aiški ir išsami, ji teismo posėdyje paskelbiama specialistui nedalyvaujant. Šio straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ir papildyti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių sudėtingumą, pagrįstai šaukė specialistus, davusius išvadą, į bylos nagrinėjimą. Tuo pačiu užtikrino kaltinamosios ir jos gynėjų procesines teises užduoti specialistams klausimus.

Pažymėtina, jog užduotis atlikti tyrimą teismo medicinos ekspertams dėl D. D. mirties priežasties nustatymo buvo paskirta laikantis visų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų. Teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi savo pareigybių aprašymais, išreiškė parašymą įtraukti papildomus specialistus į minėto tyrimo atlikimą, nurodydami reikalingą specialistų kvalifikaciją, ir tai buvo atlikta pagal galiojančius teisės aktus. Visų komisijos narių pasirašytą VTMT Kauno skyriaus pateiktą komisinę išvadą patvirtino ir teisme apklausti ekspertai. R. K. buvo įtrauktas į sąrašą kviestinų asmenų kaip specialistas, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso normų. Jo patirtis, turimos žinios, kvalifikacija buvo plačiausios srities ir jis buvo kompetentingas atsakyti beveik į visus užduotyje nurodytus klausimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas BPK 275, 284, 285 str. str. reikalavimus, suteikė teisę specialistui R. K. užduoti klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams, kaltinamajai, ir tik po to buvo apklaustas dėl savo duotos išvados ar galimo jos papildymo priklausomai nuo to, ką jis išgirdo teismo posėdyje, baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė. Visi šie veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo atlikti laikantis BPK reikalavimų, o tai leido teismui apkaltinamajame nuosprendyje remtis visų teisme apklaustų specialistų parodymais.

V. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu visiškai nepagrįstai, neteisėtai ir neteisingai V. B. buvo pripažinta kalta padariusi BK 132 str. 3 d. bei BK 229 str. įtvirtintas nusikalstamas veikas, nes apeliantės veiksmuose nėra ir objektyviai negalėjo būti nustatyta minėtų nusikaltimų sudėčių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog apeliantė pažeisdama specialias elgesio saugumo taisykles savo veiksmais, esant teisiškai reikšmingam priežastiniam ryšiui atėmė kitam asmeniui gyvybę, taip neva padarydama didelę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog V. B. veiksmų kvalifikacija pagal BK 229 str. ir BK 132 str. 3 d. yra teisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, apkaltinamajame nuosprendyje aprašytų įrodymų visuma leido pagrįstai teigti, kad V. B. suprato, jog jos veiksmai lėmė D. D. būklę – mirtį ir, siekdama išvengti tikros jo mirties priežasties nustatymo, profesionaliai slėpė informaciją apie sumaišytus vaistus, paslėpė švirkštus su juose buvusiu skysčiu. Tokie V. B. veiksmai patvirtino kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų ir sukeltų padarinių buvimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. B., būdama vaikų slaugytoja, žinojo, kad jos darbas yra susijęs su žmogaus gyvybei ir sveikatai pavojingomis medicininėmis priemonėmis, kurių sumaišymas, netinkamas suleidimo greitis ar netinkama koncentracija gali tiesiogiai sukelti žalingas pasekmes – žmogaus mirtį ar sveikatos sutrikdymus, padaryti turtinę žalą įstaigai ir fiziniams asmenims, tačiau nepakankamai vykdė savo tarnybines pareigas, jas ignoravo, ir nors nenumatė konkrečių pavojingų padarinių, tačiau savo netinkamu pareigų vykdymu leido jiems kilti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrįstai V. B. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė jai dvejus metus dirbti medicinos ir gydymo paslaugas teikiančiose įstaigose. Kadangi jos netinkamai atliktos darbinės pareigos sukėlė sunkias pasekmes.

Atsakydama į kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad V. B. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi, nors nuteistoji prašo ją išteisinti nepadarius jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, jos kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad nuteistoji V. B. ir jos gynėjai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. B. padarė jai inkriminuotus nusikaltimus ir jos kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo Kauno apylinkės teismo 2014-05-09 nuosprendžio keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.