Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. (2008 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. X-1527 redakcija) ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

D. K. iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. (veika, padaryta 2008 m. kovo 28 d.) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

D. K. iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. (2008 m. birželio 14 d. veika) išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 14 d., apie 04 val., Plungėje, Dariaus ir Girėno g., prie įėjimo į Plungės m. parką vartų, dėl chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam J. A. į veidą, nuo ko nukentėjusysis griuvo aukštielninkas ir galva trenkėsi į grindinio trinkeles, tuo nukentėjusiajam padarydamas poodinę kraujosruvą pakaušyje, pakauškaulio (kaukolės pamato kaulų) lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, lydimą galvos smegenų skausminio ir pabrinkiminio sindromų, ko pasekoje dėl kaukolės pamato kaulų lūžio nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Skunde pažymima, kad bylos duomenimis nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog tarp apelianto padarytų veiksmų ir atsiradusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajam į veidą ir po šio nestipraus smūgio J. A. , dėl apsvaigimo nuo alkoholio, nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindinio trinkeles. Pagal byloje pateiktą teismo medicinos specialisto išvadą, J. A. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti pastarajam krentant ir atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą pakaušio sritimi. Taigi, pasak apelianto, ši specialisto išvada paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistojo nestipraus smūgio sudavimas nukentėjusiajam delnu į veidą buvo tiesioginė sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.

Pirmosios instancijos teismas, pasak nuteistojo, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Atsižvelgiant į tai, kad apelianto padaryta nusikalstama veika yra mažesnio rūšinio pavojingumo, kadangi buvo suduotas tik vienas nestiprus smūgis delnu į veido sritį, ir į tai, kad nuteistojo elgesį sąlygojo įžeidžiantis ir rizikingas nukentėjusiojo elegesys, buvo pagrindas D. K. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu laisvės atėmimas, bausmės rūšį. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevisiškai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius bei į tai, kad nei iki šios nusikalstamos veikos padarymo, nei po jos apeliantas nepadarė jokių kitų nusikalstamų veikų.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti, o gynėjas – skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. K. savo apeliaciniame skunde neneigia sudavęs vieną smūgį delnu nukentėjusiajam J. A. į veidą, tačiau nurodo, jog tarp šios jo pavojingos veikos ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra priežastinio ryšio. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog būtent D. K. suduotas smūgis kumščiu J. A. į veido sritį, nuo kurio pastarasis nugriuvo ir galva atsitrenkė į grindinį, buvo tiesioginė sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis.

Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nustatant priežastinį ryšį yra svarbi ta aplinkybė, ar kaltininkui inkriminuoti nusikalstami veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Taip pat svarbu nustatyti ir priežastinio ryšio pobūdį – baudžiamąją teisinę reikšmę turi būtinasis priežastinis ryšys, kuris suprantamas kaip būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog apeliantas sudavė vieną smūgį J. A. į veido sritį, nuo kurio jis nukrito ir galva atsitrenkė į grindinį. Taigi, akivaizdu, jog būtent D. K. suduotas smūgis buvo priežastiniame ryšyje su J. A. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi suduotas smūgis buvo būtina sąlyga J. A. nukristi ir galva atsitrenkti į grindinį. Tai, jog apelianto suduotas smūgis buvo stiprus ir suduotas ne delnu, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o kumščiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė remdamasis byloje esančiais duomenimis – liudytojų D. N. , V. R. bei nukentėjusiojo parodymais. Akivaizdu, jog kiekvienas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks pagal bylos duomenis ir yra apeliantas, suduodamas stiprų smūgį kumščiu į veidą asmeniui, suvokia, kokie padariniai dėl tokių pavojingų veiksmų gali kilti, t.y. numato galimą priežastinio ryšio vyksmą. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 292/08(07), J. A. padarytas sunkus sutrikdymas galėjo gautis krentant, atsitrenkiant į kietą buką daiktą ar pagrindą pakaušio sritimi (t. 1 b.l.57-58). Ši specialisto išvada, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kaip tik patvirtina, jog J. A. padarytas sunkus sutrikdymas buvo sąlygotas D. K. suduoto smūgio, nuo kurio jis nukrito ir galva atsitrenkė į grindinį.

Nuteistasis savo skunde nepagrįstai nurodo, jog nukentėjusysis nugriuvo ne nuo jo suduoto smūgio į veidą, o todėl, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tokį apeliacinio skundo argumentą paneigia byloje esantys duomenys. Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. A. parodymų, D. K. , priėjęs prie nukentėjusiojo, vieną kartą kumščiu smogė pastarajam į veidą ir nuo suduoto smūgio jis nukrito ir prarado sąmonę. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo D. N. parodymai. Jis pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, apie tai, kad J. A. kumščiu į veidą smogė vaikinas, kurį vėliau atpažino kaip D. K. . Nuo suduoto smūgio nukentėjusysis iš karto nukrito ir prarado sąmonę (t.2 b.l.23-25). Šie J. A. ir D. N. parodymai sutampa ir su liudytojo V. R. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Iš šių parodymų matyti, jog D. K. smogė vienam iš stovėjusių vaikinų kumščiu į veido sritį ir pastarasis nuo suduoto smūgio nukrito (t. 1 b.l.79-81). Taigi, akivaizdu, jog J. A. nukrito ir galva atsitrenkė į grindinį ne dėl apsvaigimo nuo alkoholio, tačiau dėl apelianto kumščiu suduoto stipraus smūgio į veido sritį.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo prašymas D. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. Pasak apelianto, nusikalstamus veiksmus jis padarė ne veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau dėl neatsargumo, kadangi jis nesitikėjo, jog dėl jo nusikalstamų veiksmų gali kilti tokios pasekmės.

Pagal BK 137 str. 1 d. atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų. Taigi, norint veiką kvalifikuoti pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyta, jog kaltininkas veikė neatsargia kaltės forma – dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Pagal BK 16 straipsnio nuostatas, nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tuo tarpu nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Eant tyčinei kaltės formai, asmens daromos veikos pavojingumo suvokimas išplaukia iš paties veikos pobūdžio. Tokia veika, kad stipraus smūgio sudavimas kumščiu kitam asmeniui į veidą, neabejotinai yra pavojinga veika. Byloje neginčijamai nustatyta, jog apeliantas sudavė stiprų smūgį kumščių J. A. į veidą, kuris nuo suduoto smūgio nukrito. Taip pat iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog toks smūgis buvo suduotas sąmoningai. Sąmoningas stipraus smūgio kumščiu sudavimas kitam asmeniui į gyvybiškai svarbią vietą – galvos sritį, gali sąlygoti įvairaus masto, tarp jų ir sunkų, sveikatos sutrikdymą. Esant tokiam psichiniam santykiui su daroma pavojinga veika, apelianto teiginys, kad jis nesitikėjo tokių kilusių padarinių, prieštarauja logikai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K. , suduodamas smūgį kumščiu į gyvybiškai svarbią kūną vietą, neturėjo jokio pagrindo tikėtis, jog suduodamas tokį smūgį, rimtų padarinių išvengs. Todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinis sveikatos sutrikdymas.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, jog apeliantas ikiteisminiame tyrime neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, savo parodymus nuolat keitė. Ir tik apygardos teismui ištyrus visus byloje esančius įrodymus, prieš užbaigiant įrodymų tyrimą, D. K. pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kai kurias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes aiškindamas jam palankia linkme. Taigi, esant šioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi. Apeliantas skunde pagrįstai nurodo, jog jis atlygino J. A. padarytą žalą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog šią aplinkybę nuosprendį priėmęs teismas jau įvertino, pripažindamas tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nepagrįstas ir apelianto prašymas, pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį. Apeliantas tokį savo prašymą grindžia tuo, jog jo padaryta nusikalstama veika yra mažesnio rūšinio pavojingumo. Pasak apelianto, suduoti smūgį nukentėjusiajam jį pastūmėjo paties J. A. įžeidžiantis elgesys nuteistojo atžvilgiu.

Tokį konflikto pradžios aiškinimą apeliantas nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nurodė, jog, kaip matyti iš nuoseklių nukentėjusiojo ir liudytojo D. N. parodymų bei iš dalies liudytojo V. R. parodymų, byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusysis būtų įžeidinėjęs D. K. . Todėl apygardos teismas tokį apelianto aiškinimą pagrįstai įvertino kaip siekį sušvelninti gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Taip pat byloje nėra nustatyta ir tai, kad D. K. padaryta nusikalstama veika būtų mažesnio rūšinio pavojingumo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, D. K. , be jokios dingsties, iš chuliganiškų paskatų sudavė stiprų smūgį kumščiu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, dėl ko J. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvas bei kilę sunkūs padariniai neleidžia daryti išvados, jog apelianto padaryta nusikalstama veika yra mažesnio rūšinio pavojingumo.

Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 str. 3 d. ir BK 62 straipsnyje. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprenžio surašymą” 3.1.13 punkte teigiama, kad, taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nenustatyta. Apeliaciniame skunde nurodomos kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra svarbios bausmės skyrimui, tačiau nėra išimtinės ir ypatingos BK 54 str. 3 d. prasme. Nuosprendį priėmęs teismas be visų kitų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių įvertino D. K. elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu bei po nusikalstamos veikos padarymo ir paskyrė teisingą, artimą BK 135 str. 2 d. 8 p. numatytam sankcijos minimumui, bausmę, kurios švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.