Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. Ž. – G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutarties, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė, civilinėje byloje Nr. 2-7410-603/2010 pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovei K. Ž. – G., trečiasis asmuo Vilniaus miesto 42-ojo notarų biuro notarė N. J. , dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo.

Ieškovė N. V. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė pripažinti jos ir atsakovės K. Ž. – G. 2009 m. lapkričio 23 d. sudarytą žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo su sąlyga sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnyje numatytu pagrindu. Taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo draudimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 25-26) ieškovės prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo patenkino ir padarė viešame registre įrašą dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į ginčo objektus, nuosavybės teise priklausančius atsakovei. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad pripažinus nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sandorį negaliojančiu turės būti taikoma restitucija, kurios įvykdymo užtikrinimui yra tikslinga taikyti disponavimo ginčo objektu suvaržymą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė K. Ž. – G. atskiruoju skundu (b. l. 30-31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo, kad, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sutarties 5.7 punkte numatyta sąlyga, suteikianti ieškovei teisę gyventi ginčo gyvenamajame name iki gyvos galvos, o atsakovei numatytas draudimas disponuoti dovanotu turtu be ieškovės sutikimo. Apeliantės teigimu, ieškovė gyveno, gyvena ir gyvens ginčo name, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepagrįstas ir beprasmiškas.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą bei įvertinusi skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Panaikinti arba pakeisti skundžiamą nutartį, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti, kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateitį, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė ar hipotetinė (teoriškai įmanoma). Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba aplinkybės, leidžiantys pagrįstai manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės dydį, rūšį; į atsakovo statusą, jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan. Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti nenaudingas. Tad jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog jeigu ieškinys bus patenkintas, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl sandorio, kuriuo ieškovė padovanojo nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus savo dukrai. Sutartis ginčijama CK 1.89 straipsnyje numatytu sandorio negaliojimo pagrindu, kuris siejamas su sandorio šalies (nagrinėjamu atveju ieškovės) negalėjimu suprasti savo veiksmų reikšmės. Taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, pirmosios instancijos teismas konstatavo būtinybę suvaržyti nuosavybės teisių perleidimo teisę ginčo objektais, kurie, jeigu bus patenkintas ieškinys ir sandoris pripažintas negaliojančiu, taps restitucijos objektu. Teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė tam tikru atžvilgiu yra registruotino daikto areštas ir paprastai taikomas daiktams, dėl kurių vyksta ginčas.

Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantė remiasi ginčo sutarties sąlyga, draudžiančia atsakovei disponuoti ginčo turtu be atskiro ieškovės sutikimo. Šios sąlygos sutartyje buvimas nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamos nutarties nepagrįstumą ir, kaip nurodo apeliantė, beprasmiškumą. Nagrinėjamu atveju ginčo objekto (žemės ir pastatų) nuosavybės teisių perleidimo draudimas, šio turto dovanojimo sandorio nuginčijimo atveju užtikrins restitucijos taikymą, todėl konstatuoti nutarties nepagrįstumą nėra jokio pagrindo. Apeliantės nurodyta ginčo sutarties sąlyga negarantuoja ginčo nekilnojamojo turto išsaugojimo atsakovės nuosavybėje, nes, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, nepaneigta pagrįsta prielaida, kad garbaus amžiaus ir psichikos sveikatos sutrikimų turinti ieškovė nebus palenkta duoti sutikimą atsakovei perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, paneigia apeliantės poziciją dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės beprasmiškumo.

Išdėstyti motyvai duoda pagrindą išvadai, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.