Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, kančiomis, sveikatos pablogėjimu. Nurodė, kad dėl patirto kankinimo buvo paskelbęs bado akciją, tačiau padėtis nepasikeitė. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio taip neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN kamerų tipo patalpose buvo kalinamas nuo 2019-04-30 iki 2020-02-05, kamerose: Nr. 119, kurios plotas - 15,84 kv. m, joje gyveno nuo 3 iki 4 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,96 kv. m iki 5,28 kv. m ploto; Nr. 6, kurios plotas - 10,66 kv. m, joje gyveno nuo 1 iki 3 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,55 kv. m iki 10,66 kv. m ploto; Nr. 1, kurios plotas - 8,04 kv. m, joje gyveno nuo 1 iki 2 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,02 kv. m iki 8,04 kv. m ploto; Nr. 7, kurios plotas - 7,75 kv. m, joje gyveno 2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,88 kv. m ploto; Nr. 4, kurios plotas - 12,08 kv. m, joje gyveno nuo 2 iki 3 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,03 kv. m iki 4,04 kv. m ploto; Nr. 126, kurios plotas - 10,54 kv. m, joje pareiškėjas gyveno vienas; Nr. 116, kurios plotas - 15,55 kv. m, joje gyveno 2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 7,78 kv. m ploto; Nr. 117, kuris plotas - 15,55 kv. m, joje gyveno nuo 2 iki 3 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 5,18 kv. m iki 7,78 kv. m ploto; 6 būrio kameroje Nr. 126, kurios plotas - 11,22 kv. m, joje gyveno 2 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 5,61 kv. m ploto (b. 1. 26, 11-13).

Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra, pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Nors pareiškėjas ginčo laikotarpį apibrėžia nuo 2019-04-04 iki 2020-02-25, skunde ginčija kalinimo sąlygas būtent kamerų tipo patalpose, todėl šioje byloje vertinamas ginčo laikotarpis tik nuo 2019-04-30 iki 2020-02-05, kuomet pareiškėjas ir buvo kalinamas kamerų tipo patalpose.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nesutiko su atsakovės atstovo nurodytu kameros Nr. 126 plotu, teigė, jog kamera buvo ne didesnė kaip 10 kv. m. Pareiškėjas neginčijo, jog šioje kameroje buvo laikomas su ne daugiau kaip dar vienu asmeniu. Nors byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, teismas pažymi, jog net padalijus pareiškėjo nurodomą kameros Nr. 126 plotą (10 kv. m) iš joje gyvenusių asmenų skaičiaus, vienam asmeniu tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui minimali 3,6 kv. m ploto norma buvo neužtikrinta kameroje Nr. 6, kuomet joje buvo kalinami 3 asmenys ir pareiškėjui teko 3,55 kv. m ploto. Nustatyta, kad kameroje Nr. 6 pareiškėjas gyveno nuo 2019-05-06 iki 2019-05-17 ir nuo 2019-06-25 iki 2019-09-17, o minimalaus ploto norma buvo pažeista laikotarpiais nuo 2019-06-25 iki 2019-06-26 ir nuo 2019-07-02 iki 2019-07-09, taigi, iš viso 9 paras (b. 1. 12). Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog ploto trūkumas buvo itin nežymus ir trumpalaikis. Likusiu ginčo laikotarpiu minimalios ploto normos pažeidimas nekonstatuotinas.

Pareiškėjas skundėsi, jog pataisos namuose nevykdomos socialinės reabilitacijos programos.

Lietuvos respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 136 straipsnyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Socialinės reabilitacijos programas ir jų vykdymo tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės.

Nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nepaaiškino ir visiškai nedetalizavo, kokiose reabilitacijos programose pageidavo dalyvauti, tačiau jam buvo neleista. Iš byloje pateikto pareiškėjo 2019-05-02 kreipimosi į pataisos namų administraciją matyti, kad pareiškėjas domėjosi, kokios socialinės reabilitacijos programos yra vykdomos asmenims, kalinamiems kamerų tipo patalpose (b. 1. 44), taip pat 2019-07-10 skundėsi, kad jokios programos nevykdomos (b. 1. 75), tačiau neišreiškė pageidavimo dalyvauti kurioje nors konkrečioje programoje ar užsiėmime. Į pareiškėjo prašymus pataisos namų administracija atsakė išsamiu 2019-05-15 raštu (b. 1. 43) ir 2019-07-30 raštu (b. 1. 74), kuriuose paaiškino pareiškėjui jo teises ir išvardijo vykdomas socialinės reabilitacijos programas. Teismas pažymi, jog pagal BVK 145 straipsnį, nuobaudas kamerų tipo patalpose atliekančių nuteistųjų teisės yra apribotos, todėl jiems nenumatyta galimybė dalyvauti pataisos namuose organizuojamose laisvalaikio užimtumo programose, kas pareiškėjui ir buvo paaiškinta minėtuose pataisos namų raštuose. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai ribojama galimybė dalyvauti jo pageidaujamose socialinės reabilitacijos programose, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjas teigė, kad patalpų ventiliacija buvo netinkama, žiemą patalpose šalta, vasarą - nepakeliamai karšta. Pareiškėjas buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją su prašymu išduoti ventiliatorių, tačiau jo prašymas buvo atmestas.

Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Skunde pareiškėjas pripažino, kad jo gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, šią aplinkybę patvirtino ir atsakovės atstovas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neteigė, jog jam nebuvo leidžiama išvėdinti kamerą per atvirą langą, todėl teismas vertina, kad šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimą dėl netinkamo patalpų vėdinimo. Pareiškėjo argumentai dėl neišduodamo ventiliatoriaus taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teisės aktuose pataisos įstaigų administracijai nėra nustatyta pareiga aprūpinti nuteistuosius ventiliatoriais. Kalėjimų departamento direktorius 2011-03-03 įsakymu Nr. V82 patvertinų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Eksploatavimo taisyklės) 11.8 punkte nustatyta, jog jeigu eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Teismas pabrėžia, jog šia teisės norma pataisos įstaigoms suteikiama teisė, o ne pareiga, esant poreikiui, papildomai aprūpinti gyvenamąsias patalpas minėtais įrenginiais.

Atsakovės atstovas nepateikė į bylą jokių duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvusios oro temperatūros atitiktį teisės aktų reikalavimams. Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A'-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Marijampolės PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad tam tikim laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 16 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo kalinamas drauge su rūkančiais asmenimis. Nurodė, kad kiti nuteistieji rūkė ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet ir pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, todėl jis nuolat buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovės atstovas duomenų, kad pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės PN deklaravo, jog yra rūkantis, nepateikė, taip pat neginčija, kad jis yra nerūkantis, todėl pripažintina, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, Marijampolės PN administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namų gyvenamosiose patalpose rūkyti griežtai draudžiama.

Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad keletą kartų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą, kurioje būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis arba vienas. Šią aplinkybę patvirtina byloje pateikti pareiškėjo prašymai (b. 1. 51, 57). Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad minėtuose prašymuose pareiškėjas nenurodė, kur, kada ir kokie konkretūs nuteistieji rūkė, pažeisdami jo teisę į sveikatai saugią aplinką. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir teismui. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, kiti asmenys rūkė. Pareiškėjo teiginiai apie kartu su juo kameroje buvusių asmenų rūkymą yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose. BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose. Ginčo laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte buvo numatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę. Taigi, pareiškėjo gyvenamosiose patalpose - kamerose - nuteistieji negalėjo nuobaudos atlikimo laiku turėti tabako gaminių. Byloje nenustatyta, kad jie šių gaminių turėjo.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog kitų asmenų rūkymas kenkė jo sveikatai, jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus ar jam būtų kilusios kokios nors kitos neigiamos pasekmės.

BVK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) - dvi valandas pasivaikščioti. Kadangi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, o skunde pareiškėjas neneigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Pareiškėjas teigė išpažįstąs islamo religiją, tačiau pataisos namuose nebuvo patalpos, skirtos pasimelsti musulmonams. Pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, nebuvo leista kreiptis į mečetę dėl religinės literatūros, o pataisos namų bibliotekoje tokių knygų nebuvo.