Panevėžio apygardos teismo nutartis

2009-09-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-596-337-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-21
Bylos Nr.
1A-596-337-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Algirdas Gaputis, Valdas Petras Meidus
Nuteistasis
A. R., V. G.
Advokatai
Rima Keblienė
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-596-337/2009

Teisėja Jūratė Petraškienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei,gynėjai advokatei Rimai Keblienei,nuteistajam A. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-07-01 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir jam paskirta dvejų metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bei pagal BK 286 str. ir jam paskirta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta subendrinta bausmė – dveji metai septyni mėnesiai laisvės atėmimo. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2007-05-21 Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme, ir A. R. paskirta galutinė bausmė – dveji metai vienuolika mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas V. G., tačiau apeliacinis skundas jo atžvilgiu nepaduotas.

Nuosprendžiu priteista solidariai iš A. R. ir V. G. 300 Lt turtinei bei 6000 Lt neturtinei žalai K. J. atlyginti, 1588,30 Lt Valstybinėms ligonių kasoms, bei iš kiekvienam po 17,25 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis, kartu su V. G., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami kaip bendrininkų grupė, 2008-08-11 apie 00.20 val., prie negyvenamo namo, esančio J. Basanavičiaus g. 23A, Kėdainiuose, plūsdamiesi necenzūriniais žodžiais ir grasindami susidoroti, Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui K. J., vykdžiusiam viešosios tvarkos saugojimo pareigas, kai jis bandė V. G. sulaikyti, V. G. kumščiu ne mažiau kaip aštuonis kartus smogė K. J. į galvą bei A. R. kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į galvą, bendrais tyčiniais veiksmais padarė K. J. galvos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-07-01 nuosprendį bei jį išteisinti, jo veiksmus įvertinant kaip administracinės teisės pažeidimą. Teigia, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados kelia abejonių, teismas įrodymų visumą vertino šališkai, nepakankamai atidžiai atsižvelgdamas į jo bei V. G. parodymus, ir tuo pagrindu nepagrįstai priėmė jį apkaltinantį sprendimą.

Skunde apeliantas teigia, kad jokio smurto nukentėjusiojo K. J. atžvilgiu nevartojo, o tik skyrė jį su V. G.. Net tarnybiniame pranešime nukentėjusysis nenurodė, kad jis (apeliantas) jam buvo sudavęs kokius nors smūgius. Apie jų sudavimą nukentėjusiojo parodymai atsirado tik tuomet, kai jis buvo tą pačią naktį sulaikytas nukentėjusiojo ir dėl K. J. jo atžvilgiu pavartoto smurto buvo gabenamas į ligoninę. Nukentėjusysis tai padarė siekdamas, kad jis (apeliantas) nurodytų kitus, galimai jo atžvilgiu pavartojusius smurtą asmenis, dalyvavusius konflikte su policijos pareigūnais. Pats nukentėjusysis tvirtina, kad jam smūgiai kumščiais buvo suduoti į pakaušio sritį, būnant pasilenkus ir nematant kas juos suduoda, ko pasekmė – nesunkus sužalojimas, nors objektyviai teismo specialistas neužfiksavo nei vieno smūgio požymio. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai laikė K. J. parodymus nuosekliais ir kuriuos patvirtino tik kiti pareigūnai (jo sakymą, kad buvo sumuštas įvykio vietoje ir liudytoja S. B.), kurie visi arba dalis jų matė paties K. J. pavartotą smurtą jo (apelianto) atžvilgiu policijos komisariate, kur buvo pristatytas po sulaikymo. Skunde teigiama, kad teismas šališkai vertindamas jo dviejų girtumo testų akivaizdžiai skirtingus rezultatus, sudaro prielaidą abejoti paties teismo vykdomu teisingumu. A. R. mano, kad pagrindinis dalykas yra ne jo girtumas, o to girtumo dydžio klastojimo faktas. Teigia, kad dėl vieno pareigūno padaryto netinkamo veiksmo, šiuo atveju K. J. jo atžvilgiu pavartoto smurto, kiti kartu su juo dirbę pareigūnai nori išvengti ir savo asmeninės atsakomybės. Todėl turi iš esmės nors dalinai tvirtinti savo kolegos veiksmų teisėtumą. Be to, kartu su K. J. buvęs ir konflikte dalyvavęs pareigūnas S. D. nenurodė, kad matė jo (apelianto) pavartotą smurtą K. J. atžvilgiu, o nurodė kitus veiksmus, kurie apelianto manymu galėtų būti vertintini tik kaip administracinės teisės pažeidimas. A. R. skunde teigia, kad iš esmės tokių savo veiksmų neneigė. Apeliantas mano, kad teismui didžiausią įtaką tikėtinai turėjo jo teistumai, tačiau pažymi, kad atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus jis visada juos pripažindavo ir nevengdavo atsakomybės. Šiuo atveju jis laiko, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nusikalstamų veiksmų neatliko ir jo atliktieji veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimą. Be to, apeliantas mano, kad teismas, neturėdamas jokių objektyvių įrodymų bei duomenų apie žalą, remdamasis tik nukentėjusiojo parodymais, nepagrįstai tenkino K. J. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalų priteisimo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo A. R. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir 286 str., paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir šališkai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas nutartyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu A. R. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję ne su teisės taikymo teismo nustatytiems faktams klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jo veiksmus vertino kaip nusikalstamus, o ne kaip administracinį teisės pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas apeliantui buvo pritaikytas tinkamai, t. y. nuteistojo A. R. teistosios jągas einantįveikos atitinka BK 138 str. 2 d. 10 p. ir 286 str. įtvirtintų sudėčių požymius.

BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagrindinis kriterijus sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Atribojimui turi reikšmės ir nukentėjusiojo statusas bei jo atliekamos funkcijos. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai (išskyrus mažareikšmes veikas) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 straipsnyje. Fizinis smurtas – tai smūgiai, imtynių veiksmai, fizinio skausmo sukėlimas, apimantys nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam ir pan. Nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas išeina už BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties ribų ir kvalifikuojamas kaip atskira nusikalstama veika. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – ta įvairūs pasakymai, judesiai, gestai, akivaizdžiai rodantys nukentėjusiajam, kad prieš jį nedelsiant bus panaudotas fizinis smurtas. ATPK 187 straipsnio 1 dalis numato pasipriešinimą tik policijos pareigūnams ar policijos rėmėjams, ir tik tiems iš jų, kurie konkrečioje situacijoje eina jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Jeigu kaltininkas šiems asmenims priešinosi nenaudodamas prieš juos fizinio smurto ar negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, veika paprastai kvalifikuotina kaip administracinis teisės pažeidimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis K. J., būdamas policijos pareigūnu, kartu su pareigūnais S. D. ir S. B. atvyko į įvykio vietą gavę pranešimą apie vaikinų grupės netinkamą elgesį laužant tvorą ir daužant namų langus. Nei vienam įvykyje dalyvavusiam ar jį stebėjusiam asmeniui nekilo abejonė, kad K. J. yra policijos pareigūnas, nes jis dėvėjo uniformą. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 str. 3 p. ir 16 str. 1 p. nuostatomis, policijos pareigūnas yra viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, turintis teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus. Taigi, nukentėjusysis buvo policijos pareigūnu ir atvykdamas į įvykio vietą vykdė viešojo administravimo funkcijas.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusiajam K. J. bandant sulaikyti vieną iš pažeidėjų V. G., pastarasis bei kartu su juo buvęs nuteistasis A. R., plūsdamiesi necenzūriniais žodžiais ir grasindami susidoroti bei pavartodami prieš K. J. fizinį smurtą – V. G. kumščiu ne mažiau kaip aštuonis kartus smogdamas K. J. į galvą bei A. R. kumščiu suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip du kartus į galvą – pasipriešino teisėtiems policijos pareigūno K. J. veiksmams. Nukentėjusysis, liudytojai R. I., S. D., R. B., I. V., Ž. S., G. S. parodė, kad įvykio vietoje buvę vaikinai, tame tarpe ir A. R., plūdosi necenzūriniais žodžiais ir grasino juos raminusiam ir sulaikyti bandžiusiam pareigūnui. Tai kėlė grėsmę, nes į pareigūno K. J. teisėtus reikalavimus buvo reaguota replikomis, keiksmais, grasinimais, o vėliau ir smūgiais. Nors apeliantas kaltu neprisipažino, tačiau netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes ir smūgių jam sudavimą, teismas neturi pagrindo, nes jie atitinka kitą bylos medžiagą. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jie iš esmės yra vienodi ir jokių esminių prieštaravimų juose nėra. Smurto pavartojimą, be paties nukentėjusiojo, patvirtina visuma kitų byloje esančių įrodymų – specialisto išvada, taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai liudytojų S. B., S. D., Ž. S., R. P. parodymai. Tiesiogiai A. R. smūgių nukentėjusiajam į galvą sudavimą mačiusi patvirtino liudytoja S. B.. Liudytojas R. P., dirbantis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, parodė, kad K. J. kreipėsi dėl sužalojimo ir buvo paguldytas į ligoninę. Specialisto išvadoje nurodyta, kad K. J. padarytas galvos sumušimas ir galvos smegenų sukrėtimas, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Abejoti specialisto išvada teismas neturi jokio pagrindo. Taigi, nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad apeliantas pasikėsino į du skirtingus objektus – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ir sveikatą, t. y. ne tik pasipriešino viešosios tvarkos saugojimo pareigas vykdžiusiojo policijos pareigūno K. J. teisėtiems veiksmams, bet ir jį sužalojo, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nustatytieji A. R. veiksmai – fizinis smurtas ir grasinimas susidoroti (t. y. jį panaudoti) teisėtai veikiančio pareigūno atžvilgiu – pagal savo pobūdį užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes jie visiškai atitinka BK 286 straipsnio dispoziciją. Vertinant atskirai, pasipriešinimas V. G. sulaikymui, plūdimasis necenzūriniais žodžiais, užtrauktų tik administracinę atsakomybę. Tačiau šiuo atveju vertintina A. R. padarytų veiksmų visuma. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką įvairaus pobūdžio veiksmai kvalifikuojami pagal tą teisės normą, kuri numato griežčiausią atsakomybę. Todėl šiuo atveju apylinkės teismas teisingai nustatė, kad savo pobūdžiu A. R. padarytas teisės pažeidimas pagal galiojančius įstatymus užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Todėl ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė šiuo atveju apeliantui negalėjo būti pritaikyta. Kadangi, kaip minėta, BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl šių atsiradusių A. R. tyčiniais veiksmais padarytų padarinių nuteistojo veika be BK 286 str. papildomai kvalifikuotina ir pagal BK 138 str. 2 d. 10 p.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. R. veikas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, teismas paskyrė jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Nors apeliantas skunde nesutinka su apylinkės teismo sprendimu patenkinti K. J. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalų priteisimo, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas civilinio ieškinio klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos K. J. išsprendė neperžengdamas civilinio ieškinio ribų, nepažeisdamas procesinių ir materialinių teisės normų, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-07-01 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Evaldas VanagasTeisėjai Valdas Petras MeidusAlgirdas Gaputis