Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. D. priteista 1338,51 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinės žalos atlyginimui; procesas dėl nukentėjusiosios A. D. pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, 2016 m. gegužės 7 d., apie 20 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,66 prom.), tarpusavio konflikto metu, iš pykčio suduodamas vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam V. O. į krūtinės sritį, padarė nukentėjusiajam krūtinės ląstos kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą su dešinės vidinės krūtinės arterijos ir dešinio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei trauminiu šoku po nukraujavimo, dėl ko nukentėjusysis 2016 m. gegužės 8 d. Anykščių ligoninėje mirė, tokiu būdu tyčia nužudė V. O..

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde prašo išsamiai ištirti baudžiamąją bylą ir priimti jo atžvilgiu teisingą sprendimą. Nuteistasis skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimo veiksmai ir ekspertizės. Nurodo, kad po padaryto nusikaltimo buvo labai sutrikęs ir dėl teisinių žinių stokos, savo amžiaus bei neįgalumo nesuprato, kad baudžiamoji byla tiriama ir nagrinėjama neišsamiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto teigimu, siekiant išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimo veiksmai ir ekspertizės, bylos nagrinėjimo teisme metu ikiteisminio tyrimo trūkumai nebuvo pašalinti, todėl baudžiamoji byla išnagrinėta neišsamiai, o apelianto atžvilgiu priimtas neteisingas sprendimas. Apeliantas skunde nedetalizuoja, kokie konkretūs veiksmai ar ekspertizės neatlikti ir kokiu tikslu jie turėjo būti atlikti, jo argumentai deklaratyvūs. Vis dėlto, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį kaip nužudymą labai susijaudinus ir teigė, kad byloje būtina įvertinti, ar nuteistasis nusikaltimą galėjo padaryti fiziologinio afekto būsenoje, tačiau pirmosios instancijos teismas šią versiją atmetė. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apelianto gynėjas palaikė poziciją, kad A. D. veika turėtų būti perkvalifikuota, prašė nuteistojo padarytą nusikaltimą kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo veikos kvalifikavimo, byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl prašo tinkamai nustatyti jo veikos padarymo aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė - psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pagrindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai, kad nuteistasis, darydamas nusikaltimą, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl papildomai skirti ekspertizę nebuvo pagrindo. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis jo nepuolė, nuteistasis smogė peiliu nukentėjusiajam siekdamas pagąsdinti, norėjo, kad nukentėjusysis jo nebestumdytų. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis įvykio vakarą tai stojosi nuo suoliuko, tai ant jo vėl sėdosi, barė nuteistąjį, vijo jį nuo krosnies, todėl šis suprato, kad turi gintis. Taip pat pažymėjo, kad jei įvykio vakarą nebūtų vartojęs alkoholio, nebūtų sužalojęs nukentėjusiojo, be to, teigė, kad ketino smogti nukentėjusiajam į petį, tačiau nepataikė ir smogė į krūtinę (t. 2, b. l. 44-45). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis numatė savo tolesnius veiksmus konflikto metu, netgi parodė turėjęs tikslą pagąsdinti nukentėjusįjį, numatęs konkrečią nukentėjusiojo kūno vietą, į kurią ketino smūgiuoti, taigi darytina išvada, kad nuteistasis nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje, bet veikė sąmoningai.

Byloje nenustatyta ir tai, kad nukentėjusysis prieš užpuolimą būtų atlikęs neteisėtus ar itin įžeidžiančius veiksmus, kurie galėtų sukelti nuteistajam fiziologinį afektą. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tiriamo įvykio metu nukentėjusysis ginklo ar kitokio grėsmę galinčio kelti daikto neturėjo, nepuolė nuteistojo, jo elgesys nebuvo provokuojantis, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (įvertinus nuteistojo bei nukentėjusiosios A. D., kuri veikos padarymo metu gyveno kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju V. O. parodymus apie jų bendravimą) nebuvo kažkuo išskirtinis, pagal nuteistojo nurodytas aplinkybes konfliktas taip pat nekilo staiga, nebuvo netikėtas, o vystėsi pamažu (t. 1, b. l. 192-193, 199, 203-210, t. 2, b. l. 44-45, 46).

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas ir dėl būtinosios ginties situacijos. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis konflikto metu pastūmė nuteistąjį, jį išplūdo dėl neišvirto ėdalo šuniui, liepė pasitraukti, antraip sumuš šoną, todėl nuteistasis supratęs, jog turi gintis nuo nukentėjusiojo. Vis dėlto iš nuteistojo parodymų matyti, kad peiliu nukentėjusiajam nuteistasis smūgiavo ne iškart po tokių nukentėjusiojo veiksmų, bet tik po kurio laiko. Nuteistasis patvirtino, kad prieš smūgiuojant peiliu nukentėjusysis jo nepuolė, o tik barė nuteistąjį ir tai stojosi, tai vėl sėdosi ant suoliuko. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo veiksmai neatitiko tų sąlygų, kurios reikalingos nustatant baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį (Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnis). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusysis konflikto su nuteistuoju metu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Dėl šios priežasties nuteistajam nebuvo būtinybės nuo tokio kėsinimosi gintis.

Teisėjų kolegija pastebi, kad apie aplinkybes, pagrindžiančias būtinosios ginties situaciją ir fiziologinio afekto būseną nuteistasis parodė tik apklaustas teisme - ikiteisminio tyrimo metu teigė ant nukentėjusiojo supykęs, kad šis jam aiškina, ką daryti, norėjo pagąsdinti ir todėl jam smūgiavo peiliu (t. 1, b. l. 199). Kolegijos vertinimu, toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas taip pat rodo, kad nuteistojo teiginiai apie gyvybės atėmimą esant fiziologinio afekto būsenai ar būtinosios ginties situacijai yra tik nuteistojo gynybinė versija. Taigi, įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad nuteistasis veikė suvokdamas pavojingą savo kėsinimosi pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir, nors tokių padarinių nenorėjo, savo tyčiniais veiksmais sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Apeliacinio teismo vertinimu, byloje surinktų duomenų visiškai pakanka daryti išvadai, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Jo kaltę patvirtina nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai, o taip pat liudytojų O. P., G. G. teisme duoti parodymai, 2016-06-03 parodymų patikrinimo vietoje protokole, specialisto išvadose Nr. M 202/ 2016(05) ir Nr. pM 202/ 2016(05) nustatytos aplinkybės ir kiti byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje išvardyti įrodymai (t. 1, b. l. 52-54, 57, 130-135, 192-193, 199, 203-210, t. 2, b. l. 47, 48-49). Baudžiamajame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės. Byloje turi būti panaudojami visi reikiami duomenų rinkimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškai naujų rezultatų duoti negali. Dėl paminėtų priežasčių kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai, o versijos, kad nužudymas buvo padarytas labai susijaudinus ar egzistuojant būtinosios ginties sąlygoms, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, nelaikomos pagrįstomis.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis po padaryto nusikaltimo buvo sutrikęs, be to, neturi teisinio išsilavinimo, yra pensinio amžiaus, neįgalus, todėl negalėjo pastebėti ir atkreipti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo dėmesį, kad tyrimas atliktas neišsamiai. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuteistajam buvo užtikrinta jo teisė į veiksmingą gynybą - gynėjas ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirtas po pirmosios apklausos - 2016 m. gegužės 9 d. (t. 1, b. l. 195), o nuo 2016 m. liepos 18 d. (t. 2, b. l. 13) A. D. sudarė teisinių paslaugų sutartį su savo pasirinktu gynėju, kuris jį gynė iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos. Gynėjas, veikdamas savo ginamojo interesais ir jo naudai privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu dalyvavę gynėjai savo profesinę pareigą būtų atlikę neprofesionaliai, tai nenurodoma ir apelianto skunde, todėl darytina išvada, kad jo teisė į veiksmingą gynybą nebuvo suvaržyta.

Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, padarytas išvadas bei apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, kurias išsamiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nuteistojo atsakomybę lengvinančią bei ją sunkinančią aplinkybes, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam skirta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri laikytina teisinga, jos labiau švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde. Skundžiamu nuosprendžiu civiliniam ieškovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteistos sumos turtinei žalai atlyginti nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, kolegijos vertinimu su pareikštu civiliniu ieškiniu susiję klausimai išspręsti tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.