- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-78-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02783-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- UAB „Lietkompexim“
- Atsakovas
- VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“
- Trečiasis asmuo
- TEO, LT AB ir atsakovo VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Lietkompexim“ ir atsakovo VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lietkompexim“ ieškinį atsakovui VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ dėl įsiskolinimo priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui TEO, LT AB ir atsakovo VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ priešieškinį ieškovui UAB „Lietkompexim“ dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Lietkompexim“ prašė priteisti iš atsakovo VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ 22 580,56 Lt nuomos mokestį už faktinį pastato antstatų stogo naudojimą (nuomą), 6 772,44 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo naudojosi ieškovui nuo 2003-12-30 priklausančio pastato patalpomis, antstatų stogais - patalpose buvo atsakovo įranga, ant pastato antstatų stogų buvo įrengti atsakovui priklausantys stovai su atotampomis, laikę laidinio radijo linijas praeinančias virš pastato. Nors ieškovas ragino atsakovą demontuoti savo įrenginius, tačiau tai buvo padaryta tik 2010-09-22. Atsakovo įranga pakenkė pastato antstatų stogų dangai ir sandarumui, kas sąlygojo vandens pralaidumo į pastato vidų atsiradimą, o dėl to pastato konstrukcijoms padarytos žalos šalinimas kainavo 6 772,44 Lt. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad iš atsakovo 22 580,65 Lt suma turi būti priteista nepagrįsto praturtėjimo pagrindu.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 28 048,77 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovas remiantis Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. privalo atlyginti atsakovui jo įrangos nukėlimo nuo ieškovui priklausančio pastato stogo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-12-21 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo ieškovui 11 500 Lt kompensacijos, 6 772,44 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir 928,77 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Dėl ieškovo reikalavimų. Teismas konstatavo, kad ieškovui įsigijus negyvenamąsias patalpas pastate, esančiame Viršuliškių g. 32, Vilniuje, ant minėto pastato stogo jau buvo įrengta atsakovui nuo 2000 m. kovo 16 d. nuosavybes teise priklausanti elektroninių ryšių įranga, todėl atsakovas neturėjo gauti papildomo ieškovo sutikimo įrengti įrangą, o tuo metu galiojusio Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. nuostatos suteikė atsakovui teisę naudotis pastato stogu eksploatuojant elektroninių ryšių įrangą, būtiną siekiant nepertraukiamai ir kokybiškai teikti elektroninių ryšių paslaugas. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui pretenzijas dėl įrangos nukėlimo pradėjo reikšti tik 2007 m. pabaigoje, tokiu būdu ieškovas aiškiai išreiškė savo valią leisti atsakovui neatlygintinai naudotis pastato stogu įrenginiams eksploatuoti. Taigi tarp šalių buvo susiklostę faktiniai panaudos santykiai. Teismas taipogi nurodė, kad tarp atsakovo ir ankstesnio pastato savininko TEO LT, AB buvo sudaryta tik negyvenamųjų patalpų, o ne pastato stogo, nuomos sutartis. Teismo vertinimu 2007 m. pabaigoje kilus ginčui tarp šalių dėl tolimesnės ieškovo nuosavybės panaudojimo atsakovo įrenginiams eksploatuoti, ieškovui aiškiai išreiškus nesutikimą, kad atsakovas neatlygintinai naudotųsi pastato stogu, ir paprašius iki lapkričio 30 d. nukelti įrangą, laikytina, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. atsakovui nebebuvo teisinio pagrindo naudoti ieškovo nuosavybę neatlygintinai. Taigi teismas darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2007-11-19 iki 2010-08-27 be atlygio naudodamasis savo įrangai reikalinga ieškovo pastato stogo dalimi, atsakovas sutaupė ieškovo sąskaita, šis atsakovo sutaupymas yra proporcingas ieškovo negautoms lėšoms ir sutaupymą bei lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys (CK 6.242 str.).
Teismas sprendė, kad byloje pateikti dokumentai (atliktų darbų aktas Nr. 1; bei 2010-03-01 lokalinė sąmata; PVM sąskaita-faktūra bei mokėjimo nurodymai ir defektinis aktas) patvirtina, jog dėl ant pastato stogų sumontuotos atsakovo įrangos buvo pakenkta pastato antstatų stogų dangai ir sandarumui, dėl to kilo poreikis remontuoti pastato stogą, o stogo remonto išlaidos yra ieškovo patirta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.
Dėl atsakovo reikalavimų. Teismas nurodė, kad atsakovui priklausanti įranga nuo pastato stogo buvo demontuota dėl stogo remonto būtinumo, todėl negali būti laikoma, kad atsakovo įranga buvo demontuota dėl Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2. d. nustatytų priežasčių (pastato rekonstrukcijos). Teismas laikė, kad Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. nuostata negali būti taikoma atsakovo atžvilgiu ir dėl tos priežasties, kad byloje konstatuota, jog atsakovas nuo 2007-11-19 neturėjo jokios teisės laikyti jam priklausančią įrangą užimant pastato antstatų bei pastato plotą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Lietkompexim“ prašo pakeisti 2011-12-21 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta iš atsakovo priteisti 11 080,56 Lt ir ieškovo ieškinį patenkinti pilnai.
1. Atsakovas neteisėtai naudojosi ieškovui priklausančio pastato antstatų stogais nuo to momento, kai ieškovas įsigijo pastatą (2003-12-30), nes atsakovui nuosavybės teise priklausanti įranga stovėjo sumontuota ant ieškovui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. Teismas netinkamai vertino įrangos sumontavimo ant pastato antstatų stogų teisėtumą, neatkreipdamas reikiamo dėmesio į tai, kad įrangos sumontavimo momentu ir iki pat įrangos perleidimo atsakovui momento tiek pastatas, tiek įranga nuosavybės teise priklausė tam pačiam asmeniui – AB „TEO LT“.
2. Teismas išplėtė Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. taikymo apimtį. Atsakovo įranga buvusi ant ieškovo pastato stogo negali būti laikoma antena ar antenomis, o juo labiau bendro naudojimo antena, nes visa įranga skirta išimtinai atsakovo laidinio radijo linijoms palaikyti, o ieškovo pastatas negali būti laikomas daugiabučiu, nes tai yra negyvenamosios patalpos. Atkreiptinas dėmesys, kad Telekomunikacijų įstatymas neteko galios dar 2004-05-01, o ieškovas iš atsakovo atlyginimo už faktinį naudojimąsi ieškovo turtu reikalauja tik nuo 2005-04-01.
3. Teismas netinkamai vertino šalių santykius ir padarė klaidingą prielaidą, kad ieškovas sutiko su tuo, kad atsakovas neatlygintinai naudosis ieškovo turtu ir tuo pagrindu nuo 2003-12-30 iki 2007-11-19 tarp šalių buvo susiklostę panaudos santykiai. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad atsakovui buvo reiškiami žodiniai reikalavimai nutraukti neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Net ir laikant, kad ieškovas žodžiu nereiškė pretenzijų atsakovui, jo tylėjimas negali būti laikomas valios išraiška sudaryti panaudos sutartį. Atsakovas neginčijamai apie pastato perleidimą turėjo sužinoti 2005-03-07 apie tai pranešus AB „TEO LT“. Pažymėtina, kad asmuo, suvokiantis, kad atlieka neteisėtus veiksmus, pats turėtų juos nedelsiant nutraukti.
4. Pateikti įrodymai (ieškovą atstovavusio advokato padėjėjo elektroninio laiško nuorašas) patvirtina, kad ginčo įrangos iškėlimo darbai 2010-08-31 dar nebuvo pradėti. Taigi akivaizdu, kad atsakovo sudarytuose dokumentuose nurodyta įrangos nukėlimo data neatitinka tikrovės ir tokiais dokumentais negalima vadovautis, o įranga buvo nukelta iki 2010-09-21.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinys ieškovui ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį tenkinti visa apimtimi; iš ieškovo atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pakeitė reiškiamų reikalavimų teisinį pagrindą, t.y. ieškinyje nurodytą pagrindą – reikalavimą dėl įsiskolinimo (nesumokėto nuomos mokesčio) pakeitė reikalavimu dėl kompensacijos dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo naudojantis pastato antstatų stogu priteisimo. Teismas, patenkinęs ieškovo prašymą dėl ieškinio pakeitimo jau bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, grubiai pažeidė procesinės teisės normas. Tokiu būdu buvo apribota atsakovo teisė į teisminę gynybą bei teisingą teismą.
2. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo pateikiamus dokumentus: Viršuliškių mikrorajono pietinės dalies magistralinių radijo transliacijos tinklų generalinį planą ir Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų išdėstymo schemą. Šie įrodymai yra betarpiškai susiję su šia civiline byla, pagrindžia esmingai svarbias faktines aplinkybes ir todėl turėjo būti prijungti prie bylos. Teismas taip pat nepagrįstai nevertino byloje apklausto liudytojo Jono Varno pateiktų parodymų.
3. Ieškovo ieškinyje išdėstyti reikalavimai nėra susiję su nepagrįstu praturtėjimu. Ieškinio reikalavimai yra susiję su įsiskolinimu už nesumokėtą nuomos mokestį dėl faktinio naudojimosi ieškovui priklausančio pastato antstatų stogu. Net ir kvalifikuojant tarp šalių kilusį ginčą kaip ginčą dėl nepagrįsto praturtėjimo, neegzistuoja visos reikiamos aplinkybės ieškovo reikalavimų tenkinimui. Pirma, ieškovas jokių papildomų pajamų iš elektroninių ryšių infrastruktūros eksploatavimo ant pastato antstatų stogo negavo. Antra, dėl atsakovo veiksmų ieškovo turto dydis nepasikeitė, nes byloje nėra nustatyta, kad ieškovas galėjo tą patį pastato antstatų stogų plotą išnuomoti kitam asmeniui ir dėl gauti pajamų. Trečia, šiuo metu galiojančios Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos neprieštarauja Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. nuostatai dėl atsakovo teisės neatlygintinai naudotis, įrengiant bendro naudojimo antenas bei joms reikalingą aparatūrą saugomose teritorijose, daugiabučių gyvenamųjų namų stogais. Pažymėtina, kad ginčo pastatas buvo statomas kaip centrinė Viršuliškių mikrorajono elektroninių ryšių stotis, kurioje susikerta pagrindiniai elektroninių ryšių infrastruktūros bei įrangos mazgai. Taigi elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimas ant bet kurio kito pastato stogo prieštarautų iš anksto parengtiems ir patvirtintiems elektroninių ryšių infrastruktūros Vilniaus miesto plėtojimo planams. Negali būti ginčo dėl to, kad įgijęs pastatą ieškovas perėmė ir pareigą leisti visiems elektorinių ryšių tiekėjams įrengti bei naudoti elektroninių ryšių infrastruktūrą.
Šalies argumentai
4. Ieškovui prašytos priteisti kompensacijos dydis išimtinai pagrįstas tik ieškovo į bylą pateikta su trečiuoju asmeniu sudaryta pastato stogo ploto nuomos sutartimi. Kadangi ši sutartis sudaryta paties ieškovo, kyla pagrįstos abejonės dėl sutartyje nustatyto kainos objektyvumo, dydžio realumo.
5. Bet kokie ieškovo reikalavimai dėl tariamai atsakovo įrangos pastato stogui padarytos žalos yra nepagrįsti, nes byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog ant pastato stogo įrengta metalinė konstrukcija – stovas yra neatskiriama konstrukcinė pastato dalis. Ieškovas neabejotinai žinojo, kieno įranga yra įrengta ir eksploatuojama ant pastato stogo, todėl veikdamas sąžiningai ir protingai, turėjo kreiptis į atsakovą, kartu su atsakovo atstovais atlikti pastato stogo dangos apžiūrą. Tačiau ieškovas niekada nereikalavo ir nesiūlė atsakovui pačiam savo pastangomis ar savo lėšomis atlikti pastato stogo dangos remontą.
6. Atsakovo priešieškinyje keliamas reikalavimas grindžiamas Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. nuostata bei pateikta PVM sąskaita – faktūra. Kadangi ieškovas dar 2007 m. pabaigoje atsakovui pareiškė reikalavimą dėl įrangos nukėlimo nuo pastato dėl planuojamos atlikti pastato rekonstrukcijos, akivaizdu, kad būtent ieškovui kyla pareiga apmokėti įrangos nukėlimo nuo pastato stogo darbus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:
1. Atsakovui, kaip elektroninių ryšių paslaugų teikėjui ir elektroninių ryšių infrastruktūros savininkui, elektroninių ryšių infrastruktūros eksploatavimo tikslais teisę naudoti pastato stogą suteikė Telekomunikacijų, o vėliau Elektroninių ryšių įstatymai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad elektroninių ryšių infrastruktūra pastate buvo įrengta specialiai, atsižvelgiant į pastato paskirtį. Ieškovas ginčo pastato dalį įsigijo jau po to, kai ant pastato stogo buvo įrengta elektroninių ryšių infrastruktūra. Be to, ieškovas po pastato įsigijimo iki pat 2007 m. pabaigos neprieštaravo dėl atsakovo veiksmų ant pastato stogo eksploatuojant elektroninių ryšių infrastruktūrą.
2. Atsakovo įrangos eksploatavimas ant stogo buvo pagrįstas tiek Telekomunikacijų įstatymo 25 str. normų prasme, tiek ir vadovaujantis bendraisiais teisingumo bei protingumo principų reikalavimais. Teisinis pagrindas atsakovui naudotis pastato stogu eksploatuojant elektroninių ryšių infrastruktūrą atsirado dar galiojant Telekomunikacijų įstatymui, taigi šio įstatymo normos yra neabejotinai taikytinos nagrinėjant šį ginčą.
3. Kadangi ieškovas apie atsakovo veiksmus žinojo, nereiškė jokių pretenzijų, todėl bet kuriuo atveju atsakovui nekyla ir negali kilti pareiga atlyginti ar kompensuoti ieškovui už faktinį pastato stogo naudojimąsi. Savo veiksmais ieškovas leido atsakovui suprasti, kad neprieštarauja dėl elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimui ant pastato stogo. Bet kuriuo atveju atsakovo teisė ant pastato stogo eksploatuoti jam priklausančią įranga yra kildinama ne iš tariamai šalių sudarytos panaudos sutarties, o iš įstatyme įtvirtinto juridinio fakto pagrindu faktiškai susiklosčiusių panaudos teisinių santykių.
4. Ieškovas, įsigijęs pastato dalies nuosavybės teises, tuo pačiu įsigijo ir visus su šiuo pastatu susijusias prievoles, įsipareigojimus bei pareigas. Pirkdamas pastatą ieškovas neabejotinai žinojo apie ant pastato eksploatuojamą elektroninių ryšių įrangą.
5. Atsakovui nuosavybės teise priklauso tik nuo pastato stogo nukeltos laidinio radijo linijos, o taip pat iš AB „TEO LT“ nuomotose pastato viduje esančiose patalpose buvusi laidinio radijo magistralines linijas aptarnaujanti įranga, tuo tarpu laidinio radijo linijas prilaikiusi metalinė konstrukcija – įvadinis stovas, buvo (ir dalinai iki šiol yra) konstrukcinė pastato dalis, kuri, kaip neatsiejamas pastato priklausinys, priklauso būtent ieškovui.
6. Įranga nuo pastato stogo nebuvo nukelta ir ginčas tarp šalių kilo ir užsitęsė būtent dėl ieškovo kaltų bei sąmoningų veiksmų – nepagrįsto atsisakymo apmokėti įrangos nukėlimo darbus, kaip tai aiškiai nustato Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos. Taigi ir ieškovo tariami nuostoliai ir/ar tariama būtinybė ieškovui apmokėti už faktinį naudojimąsi pastato stogu, atsirado būtent dėl ieškovo neteisėtų veiksmų ir/ar nepagrįsto neveikimo. Atsakovas siekdamas užbaigti užsitęsusį ginčą 2010 m. rugpjūčio mėn. savo lėšomis iškėlė įrangą nuo pastato stogo.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:
1. Atsakovas akivaizdžiai painioja ieškinio dalyką ir pagrindą su teisiniu šalių ginčo kvalifikavimu. Aplinkybė, jog atsakovas darė prielaidą, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas gali būti grindžiamas tik sutartinius nuomos teisinius santykius reglamentuojančiomis įstatymo normomis yra ne kas kita kaip atsakovo klaidinga prielaida. Teismas sudarė visas sąlygas atsakovui pateikti išsamius atsikirtimus į ieškovo reikalavimus.
2. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos schemos nepagrindžia jokių ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jas priimti. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl liudytojo Jono Varnų parodymų, kadangi pastarasis yra atsakovo vadovas, ir jis liudijo apie aplinkybes, kurių realiai nežinojo.
3. AB „TEO LT“ perleidus ieškovui nuosavybės teises į pastatą, pastarajam nuosavybės teisės į ginčo įrangą neperėjo. Taigi atsakovas turėjo pareigą kreiptis į ieškovą dėl teisės naudotis ginčo pastato stogu.
4. Ieškovo minima Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. nagrinėjamu atveju yra neaktuali, nes šis įstatymas neteko galios dar 2004-05-01, minėta nuostata reglamentuoja tik bendro naudojimo antenų įrengimą, ginčo pastatas nėra daugiabutis gyvenamasis namas, ir ši nuostata nesuteikia teisės neatlygintinai naudotis trečiųjų asmenų nuosavybe. Šiuo aspektu aktualus Elektroninių ryšių įstatymo 40 str.
5. Atsižvelgiant į ieškovo ir AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ sudarytą nuomos sutartį, ieškovas iš atsakovo reikalauja priteisti minimalaus dydžio kompensaciją. Ieškovui dėl atsakovo įrangos padarytos žalos: atsiradusio vandens pralaidumo į pastato vidų, dydį patvirtina 2009-02-16 defektinis aktas ir UAB „Naresta“ sudaryta lokalinė sąmata Nr. 1. Atsakovui nesutinkant su minėtuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, jis turėjo pakankami laiko nesutikimui pareikšti. Atkreiptinas dėmesys, kad stogo remontas kainavo pigiau nei buvo paskaičiuota lokalinėje sąmatoje.
6. Atsakovas išvis neturi jokios teisės reikšti reikalavimų ieškovui dėl atsakovo įrenginių nukėlimo nuo ieškovo pastato antstatų stogų, nes atsakovas tokiu būdu tiesiog nutraukė savo neteisėtus veiksmus. Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. nagrinėjamu atveju netaikytina. nes atsakovo įrangą reikėjo pašalinti ne dėl pastato rekonstrukcijos, o dėl pastato antstatų stogų remonto.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė.
Dėl ieškovo UAB „Lietkompexim“ apeliacinio skundo.
Nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise nuo 2003-12-30 priklauso negyvenamosios patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pastate (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 8-13). Patalpas ieškovas įgijo iš AB „Lietuvos telekomas“ (dabar AB „TEO LT“). AB „Lietuvos telekomas“ 2000-03-16 perleido atsakovui nuosavybės teise elektroninių ryšių infrastruktūros įrangą, buvusią ant ieškovo įgytos pastato dalies stogo (t. 1, b. l. 83-88). Pastebėtina, kad pastatas, kurio dalis priklauso ieškovui, yra negyvenamosios paskirties. Taip pat iš esmės aišku, kad atsakovui priklausiusi ant ieškovo pastato stogo buvusi sumontuota elektroninių ryšių infrastruktūros įranga buvo viešųjų telekomunikacijų tinklų dalis.
Pagal ieškovo patalpų įgijimo nuosavybės teise metu galiojusio Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. viešuosius telekomunikacijų tinklus tiesiantys ar naudojantys telekomunikacijų operatoriai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, turi teisę įrengti bendro naudojimo antenas bei joms reikalingą aparatūrą saugomose teritorijose, naudotis šiems tikslams daugiabučių gyvenamųjų namų stogais bei techninėmis patalpomis. Šios normos vidinė struktūra patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ši norma yra neaktuali, nes ginčo pastatas nėra daugiabutis gyvenamasis namas, todėl atsakovas neturėjo teisės (negavęs pastato savininko leidimo), įgijęs ginčo elektroninių ryšių infrastruktūros įrangą, nevaržomai naudotis pastato stogu bei techninėmis patalpomis. Bylos medžiaga patvirtina, kad iki 2003-12-30 pastato dalį įgijo ieškovas atsakovas turėjo buvusio pastato savininko AB „Lietuvos telekomas“ leidimą naudotis pastato stogu atsakovui priklausančios įrangos laikymo ir aptarnavimo tikslais. Ieškovas fakto, kad pastato įgijimo metu jam buvo žinoma, jog ant pastato stogo yra atsakovui priklausanti ir jo naudojama įranga, neginčijo. Tačiau pirmą pretenziją, jog atsakovas be ieškovo leidimo naudojasi pastato stogu įrangai laikyti, ieškovas atsakovui pateikė tik 2007 m. pabaigoje - 2007-11-19 raštu (t. 1, b. l. 14). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokie ieškovo veiksmai, kai nėra reiškiamos pretenzijos dėl įrangos iškėlimo, laikytini valios leisti atsakovui naudotis neatlygintai pastato stogo dalimi jam priklausančios įrangos laikymui ir eksploatavimui išreiškimu (CK 1.64 str.). Konstatavus, kad tarp ginčo šalių nuo 2003-12-30 iki 2007-11-19 buvo susiklostę neformalūs panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 str. 1 d., 1.93 str. 1 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti negautas pajamas už minėtą laikotarpį.
Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti tenka teigiančiajam (CPK 12, 178 str.), todėl būtent ieškovas privalėjo pagrįsti, kad atsakovas jam priklausančią įrangą nuo pastato stogo nusikėlė ne 2010-08-27, bet 2010-09-21. Tačiau tokią faktinę aplinkybę patvirtinančių patikimų įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Ieškovo minimas advokato padėjėjo elektroninis laiškas (t. 2, b. l. 38) nepaneigia 2010-08-27 darbų pridavimo akte konstatuoto fakto, jog atsakovui priklausanti įranga nuo ieškovo pastato stogo yra nukelta (t. 1, b. l. 115-116).
Motyvuojamoji dalis
Išdėstyto pagrindu ieškovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl atsakovo VšĮ „Teleradijo Kompanija Hansa“ apeliacinio skundo.
Byloje pateikti šalių dokumentai bei procesiniai dokumentai patvirtina, kad tiek ieškinio dalykas (materialinis rezultatas, kurio ieškovas siekė, t.y. prisiteisti iš atsakovo 29 353,09 Lt), tiek faktinis pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė ieškinio dalyką) buvo suformuluoti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neišėjo už ieškinio dalyko ribų, o ieškinį tenkino iš dalies remdamasis faktais nustatytais tiriant ieškinyje suformuluotą faktinį pagrindą. Tai, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies kitu teisiniu pagrindu nei rėmėsi ieškovas, nereiškia, jog teismas tokiu būdu peržengė ieškinio suformuluotas bylos ribas, nes pareiga nustatyti byloje taikytina teisę tenka teismui, ir jis nėra saistomas šalių argumentų šioje bylos dalyje. Taigi paminėta nereiškia, kad atsakovui buvo apribota efektyvi teisė į gynybą nuo pareikštų reikalavimų.
Atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo priimant skundžiamą teismo sprendimą. Kaip jau minėta, pasisakant dėl ieškovo apeliacinio skundo pagrįstumo, Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. nagrinėjamu atveju netaikytina, todėl atsakovas klaidingai nurodo, kad pastato stogu jam priklausančių įrenginių eksploatacijai jis galėjo naudotis neatlygintinai ir neturėdamas ieškovo sutikimo. Aplinkybė, jog momentu, kai atsakovas įgijo ginčo įrangą, ji jau buvo įrengta ant pastato stogo, minėtos Telekomunikacijų įstatymo 25 str. 4 d. normos taikymui reikšmės neturi, todėl atsakovas bet kuriuo atveju pasikeitus pastato savininkui privalėjo gauti pastarojo sutikimą ne tik dėl įrenginių eksploatavimo, bet ir dėl įrangos laikymo ant pastato stogo. Nors atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kurie turėtų patvirtinti, jog ginčo pastato specifinė paskirtis – pastatytas kaip Viršuliškių mikrorajono elektroninių ryšių stotis, lėmė ginčo įrangos įrengimą ant jo stogo, tačiau šie duomenys nagrinėjamos bylos kontekste yra nereikšmingi, nes pradinė pastato paskirtis jokiais būdais negalėjo reikšti neribotos atsakovo teisės naudotis pastato stogu jo veiklai būtina įranga. Tuo labiau, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad įranga buvo būtina siekiant užtikrinti vartotojų interesą, ar kad ji būtų buvusi neatsiejama pastato dalimi. Priešingai, šias aplinkybes paneigia įrangos nukėlimo nuo pastato stogo faktas.
Kadangi atsakovas ieškovo pastato stogu nuo 2007-11-19, momento, kai ieškovas pranešė apie jo teisės pažeidimą, iki 2010-08-27, kai atsakovas nukėlė nuo stogo įrangą, naudojosi be teisinio pagrindo, tokiu būdu buvo apribotos ieškovo nuosavybės teisės ir galimybė išnuomoti atsakovo neteisėtai užimtą stogo dalį tretiesiems asmenims, dėl to ieškovas neteko pajamų, o atsakovas išvengė prievolės mokėti nuomos mokestį ir tokiu būdu nepagrįstai gavo turtinę naudą nepatirtų išlaidų forma, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti iš atsakovo ieškovui 11 550 Lt dydžio kompensaciją (CK 6.237 str.). Pagrindo abejoti, kad ieškovas būtų galėjęs tokią sumą gauti, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, atsižvelgiant į byloje pateiktą ieškovo sutartį su trečiuoju asmeniu dėl pastato dalies stogo nuomos (t. 2, b. l. 21-24), nėra. Įrodymų, paneigiančių ieškovo tikėtiną galimybę ginčo laikotarpiu gauti 11 550 Lt už stogo ploto, kuriuo naudojosi atsakovas, nuomą, atsakovas į bylą nepateikė (CPK 12, 178 str.).
Pastebėtina, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai nepagrindžia, jog ant ieškovo pastato stogo stovėję metaliniai stovai su atotampomis būtų buvę konstrukcinė pastato dalis. Minėtas atsakovo teiginys savaime yra prieštaringas, kadangi šie stovai buvo skirti užtikrinti atsakovo įrangos tinkamą eksploatavimą ir naudojimą. Faktą, jog atsakovui nuosavybės teise priklausė ir stovai taip pat patvirtina atsakovo ir AB „Lietuvos telekomas“ 2000-03-30 surašytas priėmimo – perdavimo aktas (t. 1, b. l. 86-88). Nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti dėl žalos padarytos ieškovo pastato stogui, nes, pirma, nepaneigta, kad ieškovas iš tiesų turėjo 6 772,44 Lt dydžio išlaidų remontuojant stogą (t. 1, b. l. 35-36, 39, 40-41), antra, kad vandens prasiskverbimą į pastato vidų sąlygojo atsakovui priklausančios įrangos sukeltas stogo dangos sugadinimas, trečia, kad atsakovui apie jo įrangos daromą žalą atsakovui buvo pranešta dar 2010-04-21 (t. 1, b. l. 22-23). Taigi pateiktų įrodymų visetu ieškovas įrodė ne tik patirtos žalos dydį ir faktą, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neveikimo nesirūpinant savo įranga ir ieškovo patirtų išlaidų kaip atsakovo įrangos sukeltos pasekmės.
Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį.
Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. elektroninių ryšių infrastruktūros iškėlimo darbus, atliekamus statant ar rekonstruojant pastatus, tiltus ir kitus statinius, suderinę su elektroninių ryšių infrastruktūros savininkais, turi atlikti statybų užsakovai savo lėšomis suderinę su elektroninių ryšių infrastruktūros savininku nurodytas technines sąlygas, jei statybų užsakovai ir elektroninių ryšių infrastruktūros savininkai nesusitaria kitaip. Atsakovas neginčija, kad šios įstatyme įtvirtintos normos taikymui būtina sąlyga yra pastato rekonstrukcija, kuri sąlygoja elektroninių ryšių infrastruktūros iškėlimą. Fakto, jog pastato rekonstrukcija nebuvo atliekama, atsakovas neginčija. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovo elektroninių ryšių įranga 2010-08-27 buvo nukelta dėl to, kad atsakovas be teisėto pagrindo naudojosi ieškovo pastato stogu, ir dėl to, kad buvo būtina atlikti pastato stogo remontą. Taigi nesant esminės sąlygos Elektroninių ryšių įstatymo 37 str. 2 d. taikymui, pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė pagrįstai.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi abu apeliaciniai skundai atmetami, bylinėjimosi išalidos šalims neatlyginamos (CPK 93str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.