Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-02 · Administracinė byla Nr. P-63-181-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
P-63-181-11
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00004-2009-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
L. Ž.
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 181/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00004-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. Ž. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-764/2010 pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2009 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-20 (toliau – ir Išvada), kurioje pasiūlyta už pareigūno vardo pažeminimą atleisti jį iš vidaus tarnybos; pripažinti, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-49 buvo neteisėtai atleistas iš Panevėžio apskrities VPK Patrulių kuopos 1‑ojo būrio patrulio pareigų; priteisti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas nurodė, kad jis atleistas iš vidaus tarnybos remiantis Išvada, kurioje pasiūlyta jį atleisti iš pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu – kai savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, jam buvo pateiktas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas). Ikiteisminis tyrimas šiuo metu baigtas ir baudžiamoji byla jau nagrinėjama apylinkės teisme. Šioje byloje jis kaltinamas 2008 m. gruodžio 6 d. vakare Panevėžio apskrities ligonės priėmimo skyriuje piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ir viršijęs įgaliojimus neteisėtai panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš G. ir A. U.. Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 10 punkte numatyta, kad gavus informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nustačius, kad dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tarnybinis patikrinimas pradedamas ir sustabdomas, išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių jį atriboti nuo nusikalstamos veikos ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą. Kadangi jo veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių nėra, tarnybinis patikrinimas, kol bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, turėjo būti sustabdytas. Be to, pareiškėjas nurodė, jog nors 2009 m. vasario 20 d. – 2009 m. vasario 26 d. laikotarpiu turėjęs nedarbingumo pažymėjimą, iš tarnybos jis atleistas 2009 m. vasario 21 d., t. y. laikinojo nedarbingumo metu. Nors, atsakovo teigimu, jis vengė bet kokių sunkesnių pasekmių ir siekė būti atleistas iš tarnybos dėl sveikatos būklės, tačiau 2009 m. vasario 20 d. medicininio tyrimo išvadoje jis pripažintas tinkamu tarnybai, todėl šis atsakovo argumentas nepagrįstas. Dėl šių motyvų, pareiškėjo manymu, jo atleidimas iš vidaus tarnybos turėtų būti pripažintas neteisėtu.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu administracinę bylą dėl 2009 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 50-IS-20 nutraukė, o likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Spręsdamas klausimą dėl minėtos tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką tarnybinių ginčų bylose, yra pažymėjęs, kad Vidaus tarnybos statutas tiesiogiai nereglamentuoja tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarkos, o jos nustatymo teisę deleguoja Vidaus reikalų ministrui. Todėl, nustatant tarnybinio patikrinimo išvados teisinę reikšmę, o tuo pačiu ir aiškinant klausimą dėl galimybės apskųsti pačią išvadą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų ir tarnybinių nuobaudų tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis. Pagal Tvarkos II skirsnį, tarnybinio patikrinimo išvados surašymas yra tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros dalis. Tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant tarnybinio patikrinimo išvadą. Atsižvelgiant į tai, jog: 1) išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Vidaus reikalų ministerijos vadovybės pavedimu ir šios ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas); 2) išvadoje nurodyti minėti pasiūlymai nėra privalomi vadovui (išvados adresatui); 3) vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme tarnybinio patikrinimo išvada negali būti laikoma teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu tikrinamam pareigūnui atitinkamas teises ar pareigas. Kaip pažymėjo teismas, išvada (joje pateikti faktai bei tikrintojo pasiūlymai) negali būti laikoma veiksmu Tvarkos 16.4 papunkčio taikymo prasme, taip pat administraciniu aktu ar veiksmu, skundžiamu ABTĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į suformuotą administracinių teismų praktiką (Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, Administracinių teismų praktika Nr. 9, psl. 345-346), pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byla dalyje dėl 2009 m. vasario 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 50-IS-20 panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtina administraciniuose teismuose. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pareigūno vardo pažeminimo, teismas konstatavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK viršininko 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-49 „Dėl vyresniojo policininko L. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“, atsižvelgiant į 2009 m. vasario 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-20, buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2009 m. vasario 21 d. pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų, kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Elgesio reikalavimus policijos pareigūnams, jų bendrąsias ir specialiąsias pareigas nustato Policijos įstatymas, taip pat Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347. Pagal Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 15 punktą laikytis Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei, kompetentingų pareigūnų sprendimu, tarnybinę atsakomybę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog kaip nurodyta Išvadoje, pareiškėjo padarytas policijos pareigūno vardo pažeminimas pasireiškė tuo, kad 2008 m. gruodžio 6 d. apie 21 val. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės Priėmimo skyriuje ir lauke prie jo durų, jis, siekdamas sudrausminti triukšmaujančius asmenis, iš kurių vienas buvo pristatytas į ligoninę sužalotas ir jam buvo reikalinga medicininė pagalba, neatsižvelgė į teisės pažeidimo sunkumą, ėmėsi aktyvių sulaikymo priemonių, panaudojant dujas ir fizinę prievartą, o asmeniui mėginant pabėgti, sužaloto asmens atžvilgiu panaudojo dujas ir jam tapus bejėgiu, gulinčiam septynis kartus spyrė į krūtinės ir pilvo sritis, kojas, stebint medicinos personalui. Teismas akcentavo, jog pats pareiškėjas iš esmės neneigė Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių, tik nurodė, kad jo veiksmai buvo teisėti ir adekvatūs rodomam pasipriešinimui, skirti apsaugoti viešąją tvarką. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, naudodamas neadekvačią fizinę jėgą prieš gulintį ir negalintį pasipriešinti A. U., akivaizdžiai demonstravo savivalę, įstatymų nepaisymą, nebaudžiamumą, nusižengė Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino pasitikėjimą teisėsaugos institucija, nors, pradėdamas eiti pareigas, prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, garbingai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Teismo nuomone, pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu ir privalėdamas imtis visų teisėtų priemonių pažeidimui užkardyti, sąmoningai atliko neteisėtus veiksmus, akivaizdžiai pažemindamas policijos pareigūno vardą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Panevėžio apskrities VPK viršininkas turėjo pakankamą pagrindą pareiškėją atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos procedūros teisėtumo teismas konstatavo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. sausio 8 d. raštu Nr. 14-69 pranešė Panevėžio apskrities VPK, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje 2008 m. gruodžio 10 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00232-08 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje pareiškėjo atžvilgiu. Gavus minėtą informaciją, remiantis minėtu raštu, Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyriui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų 2008 m. gruodžio 6 d. Panevėžyje, VšĮ Panevėžio apskrities ligoninėje, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą pil. A. U. atžvilgiu. Tarnybinio patikrinimo metu, siekiant išsiaiškinti ir objektyviai įvertinti pareiškėjo veiksmus, buvo susipažinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga, dokumentų kopijos buvo pridėtos prie tarnybinio patikrinimo medžiagos. Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjui įteiktas 2009 m. vasario 13 d., nes nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. vasario 6 d. jis atostogavo, nuo 2009 m. vasario 9 d. sirgo. Pranešime išaiškintos tikrinamo pareigūno teisės tarnybinio patikrinimo metu. Pranešimą pareiškėjas pasirašė, patvirtindamas, kad su juo susipažino. Tarnybinio patikrinimo metu iki nustatyto termino pareiškėjas paaiškinimo nepateikė, tuo pats atsisakydamas teisės papildomai paaiškinti savo veiką. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad yra pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas savo elgesiu pažemino pareigūno vardą, nuspręsta nelaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos ir baigti tarnybinį patikrinimą. 2009 m. vasario 20 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, kuria pasiūlyta atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu Panevėžio apskrities VPK viršininkas 2009 m. vasario 20 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-49 „Dėl vyresniojo policininko L. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Teismo nuomone, tarnybinis patikrinimas buvo atliktas objektyviai, jame apibrėžta pareiškėjo neteisėta veika, nurodyti ja pažeisti teisės aktai. Teismas akcentavo, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas reglamentuoja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą; o Statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktas reglamentuoja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Teismo vertinimu, iš minėtų teisės normų seka, kad atleidimas pažeminus pareigūno vardą nėra tarnybinė nuobauda šio įstatymo taikymo prasme. Todėl Tvarkos nuostatos pareiškėjui taikomos tiek, kiek nėra susijusios su tarnybinių nuobaudų skyrimu. Teismas konstatavo, kad atsakovas neprivalėjo sustabdyti tarnybinio patikrinimo procedūros ir laukti ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Teismas pabrėžė, jog kaip nurodyta įsakyme atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, jis atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, todėl laikytina, jog jis pagrįstai atleistas nuo 2009 m. vasario 21 d. (kitą dieną po to, kai surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje konstatuotas pareigūno vardo pažeminimo faktas). Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas – Panevėžio apskrities VPK – teisingai įvertino pareiškėjo veiką ir pagrįstai priėmė 2009 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. 50-TE-49 „Dėl vyresniojo policininko L. Ž. atleidimo iš vidaus tarnybos“. Teismo nuomone, atleidimo iš vidaus tarnybos procedūra nebuvo pažeista, todėl tenkinti skundą pareiškėjo ir jo atstovo nurodytais motyvais nėra pagrindo. Be to, teismo nuomone, konstatavus, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas pagrįstai ir teisėtai, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir pažymėjo, jog jo turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Teismas pastebėjo, jog įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1‑55‑719/2010 nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. gruodžio 6 d. apie 21 val., vykdydamas jam priskirtas policijos patrulio pareigas, neteisėtai panaudojo psichinę ir fizinę jėgą prieš pil. A. U. ir G. U., tuo padarydamas jiems atitinkamus sužalojimus bei sukeldamas fizinį skausmą. Už šios veikos padarymą pareiškėjas yra nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 50-TE-49 buvo atleistas iš Panevėžio apskrities VPK Patrulių kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, už tai, kad atlikdamas tuos pačius veiksmus, kurie vėliau buvo konstatuoti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžiu, pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.3, 4.4, 4.6 punktų ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, įpareigojančius policijos pareigūnus neteisėtai nenaudoti, netoleruoti bei neskatinti smurto ir pan. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad veiksmai, kurių mastas bei pobūdis yra įrodyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (ABTĮ 58 str. 4 d.), prieštaravo ir minėtų teisės aktų reikalavimams, t. y., buvo neteisėti, kas pagrindžia pareiškėjo kaltę dėl veikos, priešingos teisės ir tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pagrindiniai policijos uždaviniai yra: žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Aptarta pareiškėjo veika, nagrinėjamu atveju, buvo diametrali šiems uždaviniams. Toks pareiškėjo veiksmų pobūdis akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra pagrįsta ir teisinga. Teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp šios bylos ir Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1‑55‑719/2010 egzistavo prejudicinis ryšys, įpareigojantis teismą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisingas bei neprieštaraujantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms. Tai, teismo nuomone, lemia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas neįtakojo sprendimo teisingumo, todėl nėra įstatyminio pagrindo naikinti šį sprendimą. Byloje kitų esminių procesinės teisės normų pažeidimų nenustatyta.

IV.

Pareiškėjas 2011 m. gegužės 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-764/2010. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Prieš atleidžiant pareiškėją iš pareigų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir surašyta išvada Nr. 50-IS-20, tačiau nurodyta Išvada surašyta tarnybinį patikrinimą atlikus neteisėtai, nesudarant jam galimybių patikrinimo metu gintis nuo pareikštų kaltinimų. Tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas dėl tuo metu vykusio ikiteisminio tyrimo ir pareiškėjo ligos bei atostogų.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį paštu gavo tik 2011 m. balandžio 5 d., taigi laikytina, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma turi išspręsti, ar nebuvo praleistas prašymo padavimo terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., administracines bylas Nr. P15-69/2005, Nr. P415-233/2007, Nr. P261 – 102/2009 ir pan.). Taigi teismo sprendimo įsiteisėjimo data yra atskaitos taškas, nuo kurio yra skaičiuojamas terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A438?764/2010 buvo priimta ir įsiteisėjo 2010 m. rugpjūčio 30 d., pareiškėjas dalyvavo 2010 m. rugpjūčio 19 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo nurodyta ir procesinio sprendimo paskelbimo data bei laikas. Todėl spręstina, kad pareiškėjui aplinkybės, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką, turėjo tapti žinomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo metu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 30 d., todėl būtent nuo nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas paštu 2011 m. gegužės 12 d., t. y. ženkliai praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį jis gavo paštu tik 2011 m. balandžio 5 d., galėtų būti reikšminga sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, tačiau pareiškėjas tokio prašymo teismui nepateikė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas praleido prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, neprašė jo atnaujinti, todėl prašymas netenkintinas ir vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi procesą atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. Ž. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-764/2010 pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl atleidimo iš tarnybos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas