Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 17-IL-20-02858-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti G. P. leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdyba 2017 m. lapkričio 6 d. priimdama Sprendimą, kuriuo panaikino leidimą pareiškėjui laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus, nurodė, kad 2017 m. spalio 18 d., dirbant pagal Licencijuojamos veiklos posistemio žymų perspėjimus ir patikrinus asmenį policijos informacinės sistemos teistumų registre paaiškėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Rotenburgo apylinkės teismas (toliau – ir Vokietijos teismas) priėmė nuosprendį (toliau – ir Nuosprendis) pareiškėją pripažinti kaltu dėl sukčiavimo, įskaitant apgaulę, ir skyrė jam 600 Eur baudą. Nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 2 d. Kauno AVPK Vokietijos teismo Nuosprendyje nustatytą veiką prilygino Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsniui. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimo pagrindinis motyvas yra tai, jog 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vokietijos teismas priėmė pareiškėjui apkaltinamąjį Nuosprendį, tačiau iš Sprendimo nėra žinoma koks konkretus teismas priėmė Nuosprendį, kokioje byloje ir dėl kokių aplinkybių. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 365 straipsnyje detalizuota užsienio valstybių teismo nuosprendžių vykdymo tvarka, o BPK 3651 straipsnyje detalizuotas paskirtos piniginės sankcijos pripažinimas Lietuvos Respublikoje. Minėto straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako pripažinti piniginę sankciją, jeigu ji paskirta dėl veikos, kuri pagal BPK nėra laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pareiškėjas neturi jokių duomenų, kad Vokietijos teismas būtų kreipęsis į Lietuvos Respubliką dėl paskirtos piniginės sankcijos pripažinimo ir vykdymo. Tokios informacijos nenurodė ir Kauno AVPK. Pareiškėjo įsitikinimu, Kauno AVPK, priimdamas Sprendimą, Vokietijos teismo įvardytą nusikalstamą veiką ir priimtą Nuosprendį sutapatino su BK 182 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika – sukčiavimu, tačiau Sprendime nėra pasisakoma dėl Vokietijos Nuosprendyje išdėstytų veikos aplinkybių, todėl nėra žinoma, kokiu pagrindu Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba minėtas aplinkybes sutapatino. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje pareiškėjo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 108 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis apie Vokietijoje vykstantį teismo procesą nebuvo informuotas, todėl jam nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl jam inkriminuojamos veikos, be to, kol Vokietijos teismo priimtas įsakymas nėra pripažintas ir vykdytinas Lietuvoje, pareiškėjui negali kilti pasekmės, kurios anot institucijos, įvardijamos kaip nepriekaištingos reputacijos neatitikimas. Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendime nurodomas teiginys, jog pareiškėjo padaryta veika atitinka BK 182 straipsnyje numatytą nusikaltimą, neatitinka byloje esamų duomenų apie nustatytas faktines aplinkybes. Vokietijos teismo atsiųsti procesiniai dokumentai ir juose išdėstytos įvykio faktinės aplinkybės, t. y. įsigyto kuro kiekis ir vertė, patvirtina, kad Lietuvoje veika turėtų būti kvalifikuojama, kaip administracinis nusižengimas, o ne baudžiamasis nusižengimas. Pareiškėjo nuomone, jo padaryta veika negali būti priežastimi, dėl kurios pareiškėjas neįvardijamas kaip nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis teistumą. Pareiškėjas, vadovaudamasis BK 97 straipsnio 9 dalimi, nurodė, kad Kauno AVPK Sprendimą priėmė remdamasis išimtinai Licencijuojamos veiklos posistemio žymų perspėjimu, t. y., Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybai nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių priimtas Nuosprendis, kokia paskirta bausmė. Sprendime nėra nurodyta jokių kitų patikrinimo metu nustatytų duomenų, kuriais remiantis padaryta išvada, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis teistumą pagal BK 97 straipsnį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nepriekaištingos reputacijos susiejimas su visomis nusikalstamomis veikomis, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą, neatitinka proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju, neįvertinus Vokietijos teismo priimto Nuosprendžio motyvų ir bylos faktinių aplinkybių, vien tik formaliu pagrindu konstatuoti, kad asmuo turi teistumą, būtų neteisinga, kadangi asmens teisės būtų suvaržytos nepaisant pagrindo, kad Lietuvoje pareiškėjo atlikta veika kvalifikuotina kaip administracinis nusižengimas. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl yra pagrindas jį panaikinti.