- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- N-444-1590-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 17 d. nutarimu pripažino A. M. kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 4000 (keturių tūkstančių) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 (penkiems) metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinis teisės pažeidimo protokolas A. M. buvo surašytas už tai, kad jis 2009 m. spalio 18 d., apie 3 val., vairavo automobilį „VW Passat“ ir važiuodamas netoli Trinapolio gatvės, Vilniuje, esančiu pėsčiųjų taku nepasirinko saugaus greičio, atsitrenkė į betoninius stulpelius ir juos nulaužė, po ko iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 ir 234 punktų reikalavimus. Nurodė, jog A. M. savo kaltės nepripažino, paaiškindamas, jog 2009 m. spalio 17 d. nusipirko automobilį „VW Passat“ išgėrė butelį alaus ir nuvažiavo pas draugą R. Š., su kuriuo susitarė važiuoti į biliardinę, esančią Jeruzalėje, išgerti alaus, tačiau kadangi jis buvo išgėręs alaus, automobilį vairavo R. Š.. A. M. pridūrė, jog biliardinėje pamatė, kad alus brangiai kainuoja, todėl nutarė nusipirkti alaus parduotuvėje ir išgerti automobilyje, ten sutiko R. Š. pažįstamą vardu Marius, kuris sutiko vairuoti jo automobilį, su juo buvo dar du vaikinai, o jiems nuvažiavus į aikštelę, esančią Kalvarijų gatvėje, kur gėrė alų ir važinėdami po aikštelę darė „saulutes“, kilo konfliktas, jis buvo sumuštas, iš jo automobilį pagrobė, laužė viduje esančias detales, o jis pabėgo. Teismas pažymėjo, jog A. M. tvirtino, kad į Trinapolio gatvę jis nevažiavo, stulpelių nenulaužė, iš įvykio vietos nepasitraukė, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apklausiamas policijoje jis antrą kartą sakė, kad iš jo niekas automobilio nepagrobė, o melagingus parodymus jis davė todėl, kad išsigando jį pagrobusių asmenų grasinimų. Teismas konstatavo, jog A. M. eilę kartų policijai nurodė skirtingas jo automobilio pagrobimo versijas – pagrobė kaimynas Rimas (R. Š.), R. Š. pažįstamas Marius su draugais, po to parodė, kad iš jo automobilio niekas nepagrobė, tokias aplinkybes nurodė siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, teisme vėl paaiškino, kad iš jo automobilį pagrobė Marius su draugais, todėl teismas tokius prieštaringus jo parodymus įvertino kaip norą išvengti atsakomybės. Pažymėjo, jog A. M. policijai ir medicinos ekspertui nurodė, kad jam smūgiai buvo suduoti į nosį ir veidą, tačiau ekspertas tokių aplinkybių nepatvirtino, galvos srityje sužalojimų nekonstatavo, nurodydamas, kad sužalojimai rankoje ir kojoje galėjo atsirasti tiek suduodant smūgius, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, todėl teismas padarė išvadą, jog A. M. nebuvo sumuštas, o susižalojo eismo įvykio metu. Konstatavo, jog įvertinus ištirtų parodymų visetą, darytina išvadą, kad niekas iš A. M. automobilio nepagrobė, jis pats jį vairavo, skambindamas į bendrąjį pagalbos centrą nurodė, kad pagrobtas automobilis buvo ne Kalvarijų g. prie bažnyčios, o Ateities g. rajone ir kad bijo, jog juo gali būti padarytas autoįvykis, kad jo ieškotų būtent šioje gatvėje, o tai rodo, kad jį pats vairavo ir važiuodamas pėsčiųjų taku nuo Verkių g. užvažiavo ant betoninių stulpelių ir juos nulaužė, todėl privalėjo kviesti policiją, ko nepadarė, kaip nurodė tyrimo metu, norėdamas išvengti administracinės atsakomybės. Teismas pridūrė, jog stulpelių sulaužymo faktą patvirtino liudytojai V. T. ir D. M., bei tai, kad jie buvo nulaužti, įrodyta įvykio ataskaita iš Bendrojo pagalbos centro. A. M. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau pažymėjo, jog jis administracine tvarka jau buvo baustas tris kartus.
II.
A. M., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63 – 66), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti, o administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, jog jis būtų vairavęs transporto priemonę ir sukėlęs eismo įvykį, o teismas nepagrįstai netyrė byloje surinktų įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Mano, kad skundžiamas nutarimas yra priimtas remiantis vien prielaidomis ir spėliojimais, nei viena iš teismo padarytų išvadų nėra pagrįsta objektyviais įrodymais, aplinkybės, jog būtent jis sukėlė eismo įvykį nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei jokie kiti įrodymai, esantys byloje. Mano, jog analizuojant byloje surinktus įrodymus dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, kyla pagrįstų abejonių, kurių negali išsklaidyti jokie byloje surinkti įrodymai, todėl teismas priimdamas skundžiamą nutarimą privalėjo vadovauti principu in dubio pro reo ir šias abejones aiškinti jo naudai. Priduria, jog tai, kad pažeidimų, už kuriuos yra patrauktas administracinėn atsakomybėn, dėl kitų asmenų patyrė žalą, trečiųjų asmenų tyčiniais veiksmais buvo apgadintas jam priklausantis naujai pirktas automobilis, patvirtino liudytojais apklausti pareigūnai D. M. ir V. T., kurie nurodė, jog automobilio vidus ir durys buvo apgadintos žmonių rankomis. Teigia, jog savo naujo automobilio jis nebūtų tyčia niokojęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, jis savo kaltę padarius minėtus pažeidimus ginčija, teigdamas, jog jis automobilio nevairavo, o pirmosios instancijos teismas padarydamas tokią išvadą netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai bylos nagrinėjimo metu iškilusių abejonių neaiškino jo naudai.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <…>.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <…>.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. M. kaltės, įvykdžius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus, padarytos pakankamai argumentuotai, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje minėti teisės normų reikalavimai nebuvo pažeisti, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl ir kokiais objektyviais įrodymais besivadovaujant atmeta A. M. keliamą įvykių versiją ir vertina ją tik kaip norą išvengti administracinės atsakomybės, be to, teismas teisingai konstatavo, jog liudytojas nuolat keitė parodymus, tarp jų ir kitų bylos duomenų yra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvams pritaria ir jų detaliau nekartoja. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog A. M. pats prisipažino, jog „automobilio iš jo niekas neatiminėjo ir nenuvarinėjo“, o melagingą pranešimą policijai jis pateikęs, nes „norėjo išvengti atsakomybės kelių policijoje“ (Ikiteisminio tyrimo medžiagos l. 24), todėl A. M. apeliaciniame skunde nurodomas teiginys, jog tai, kad būtent jis sukėlė eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, A. M. versijos teisingumo taip pat niekaip nepatvirtina tas jo argumentas, jog byloje yra duomenų, kad jo automobilis buvo apgadintas vandališkais veiksmais, o to jis pats savo naujai pirktam automobiliui nebūtų daręs, nes tai tėra tik prielaida. Atsižvelgiant į tai, kad A. M. kaltė buvo įrodyta vienareikšmiškai, visapusiškai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o teisėjų kolegijai dėl to jokių abejonių nekilo, nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ir principu in dubio pro reo.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės (ATPK 272 ir 284 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistu, o naikinti jį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.