Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus, Nijolės Šidagienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjui A. K., jo atstovui advokatui Jonui Jasiulevičiui, atsakovų atstovei Miglei Einorytei, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui, trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Idėjų revoliucija“ atstovui advokatui Gediminui Pranevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Vilniaus 2-siems pataisos namams bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo ar pakeitimo ir žalos atlyginimo, tretieji suinteresuoti asmenys – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir UAB ,,Idėjų revoliucija“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad Pataisos namų administracija leido žurnalistei K. K. bei dviems fotografams paruošti žurnalui ,,Pravda“ reportažą. Minėti asmenys į Pataisos namus atvyko 2010-06-08. Jiems buvo leista fotografuoti ir pakalbinti nuteistuosius rengiamam reportažui. Pareiškėjo teigimu, buvo prašoma leisti fotografuoti tik tatuiruotes, nes neva tai jaunimui patinka ir pan. Pareiškėjas sutiko būti fotografuojamas su sąlyga, kad nesimatys jo veido su tatuiruote ir ne platinimui internete. Jam buvo pažadėta, kad veido tikrai nebus matyti, o apie internetą net kalbos negali būti, tai tik žurnalui ,,Pravda“. Maždaug po 2 savaičių, 2010 m. birželio 21-22 d., vėl atvyko tie patys fotografai ir žurnalistė, tik šį kartą jau su filmavimo kamera ir pasakė, kad dabar neva reikia pafilmuoti tą patį, ką fotografavo. Buvo kalbama apie kažkokį dainininkės Alinos Orlovos vaizdo klipo pristatymą ir kad ši medžiaga panaudota minėtame pristatyme. Buvo išdalinti CD diskai. Pareiškėjas atsisakė imti, nes juose buvo vaizdo klipas, kuriuo jis pasibaisėjo, kai jame pamatė save. Tą kartą minėti asmenys vėl pafilmavo ir dingo, tik jau ilgam. Pareiškėjas parašė skundą Seimo kontrolierių įstaigai, kad buvo apgautas, pažemintas, įžeistas, kadangi jo nuotraukos buvo platinamos www.pvz.lt ir http://pravda.lt/ su pilnai matomu pareiškėjo veidu. Praėjus daugiau nei 2 mėnesiams po skundo parašymo, 2010-08-25, vėl atvyko tie patys žurnalistai, kurie prašė pasirašyti sutikimą, kad A. K. nuotraukos būtų platinamos. Pareiškėjas atsisakė tai padaryti, nes ir taip jo nuotraukos be jo sutikimo ar leidimo buvo išplatintos ir paviešintos. Pareiškėjo teigimu, Pataisos namų administracija viską žinojo, tik dabar neigia, kad neturi informacijos apie pareiškėjo nuotraukų paviešinimą internete. Pareiškėjo manymu, dėl šio įvykio kalta Pataisos namų administracija, kadangi jo sutikimas turėjo būti gautas iš karto, kai tik atvyko fotografai, o ne po 2 mėnesių. Pareiškėjo teigimu, tai pažeidė jo teises, pažemino orumą (b.l.2-3, 29).

Atvykę žurnalistai buvo informuoti apie draudimą fotografuoti nuteistuosius bei viešinti turimą informaciją be nuteistųjų sutikimo. „Pravda" atstovai pasikalbėjo su kiekvienu nuteistuoju ir gavo jų sutikimus dalyvauti reportažo rengime. Susirinkę nuteistieji, taip pat ir A. K., noriai sutiko bendrauti bei fotografuotis. Slapta tai daroma nebuvo. Su žurnalistais pareiškėjas bendravo bei pozavo jiems savanoriškai. Įstaigos administracija neturėjo įtakos pareiškėjo apsisprendimui bendrauti su žurnalistais.

Pareiškėjo 2010-08-26 ir 2010-09-06 skundai dėl jo nuotraukų paviešinimo buvo tinkamai ir laiku išnagrinėti, pateikti sprendimai Nr. 42-234 ir 42-242 bei paaiškinta jų apskundimo tvarka. Įstaigos administracija nežino, ar A. K. pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka (BVK 183 str. 2 d.), todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau-ABTĮ) 103 str. 1 punktu, prašo teismo spręsti klausimą tolimesnio pareiškimo nagrinėjimo.

Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. A. K. nurodo, kad jam padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 8 000 Lt, tačiau nepateikia žalą patvirtinančių įrodymų, t.y., kad Pataisos namų administracija savo veiksmais ar priimtais sprendimais dėl skunde nurodytų faktų jį apgavo, pažemino ir įžeidė. Pataisos namų administracija veikė tinkamai, pagal įstatymus ir nuteistajam A. K. nepadarė jokios žalos (b.l.15-16, 37-38).

UAB „Idėjų revoliucija" atstovas skundą prašė atmesti. Paaiškino, jog nei UAB „Idėjų revoliucija", nei žurnalas „Pravda“ niekuo nesusiję su interneto svetaine www.pvz.lt. Pats žurnalas „Pravda“ leidžiamas tik internetiniu variantu, dėl nuotraukų patalpinimo interneto svetainėje http://pravda.lt/ su A. K. ir buvo kalbama.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad žurnalo ,,Pravda“ žurnalistė K. K. elektroniniu paštu 2010-06-08 atsiuntė žurnalo ,,Pravda“ vyriausiosios redaktorės E. R. prašymą Pataisos namų viršininkui leisti žurnalistei K. K. ir fotografams R. L. bei P. M. fotografuoti ir pakalbinti įstaigos kalinius, nes ruošiamas reportažas ,,Pravda“ žurnalui (b.l.17,18).

D. Č. 2010-06-08 rezoliucija buvo pavesta sudaryti sąlygas parengti reportažą (b.l.17).

A. K.2010-08-26 pateikė pareiškimą Pataisos namų direktoriui, kuriame nurodė, kad, kai jo nuotraukos išplatintos internete be A. K. raštiško sutikimo. Nurodė, kad jis nesutiko, kad būtų matomas jo veidas, o tik tatuiruotės. Fotografai jį visą nufotografavo. Jo artimieji, ypatingai dukra sakė, kad A. K. nuotraukų yra pilna internete. Tie patys fotografai vakar buvo atvykę, kad A. K. pasirašytų sutikimą platinti nuotraukas internete. Tačiau tos nuotraukos ir taip jau daugiau nei du mėnesiai yra platinamos, o sutikimo tik dabar prireikė. A. K. kreipėsi į Pataisos namų direktorių nurodydamas, kad nori žinoti, kas dėl to yra kaltas, kas davė leidimą, kas už tai atsako ir pan. (b.l.19).

Į šį A. K. pareiškimą Pataisos namai atsakė 2010-09-03 raštu Nr. 42-232, kad 2010-06-08 įstaigos administracija žurnalo „Pravda" žurnalistei K. K. ir dviems fotografams leido fotografuoti ir pakalbinti įstaigos nuteistuosius, kadangi buvo ruošiamas reportažas žurnalui „Pravda". Buvo paskirti atsakingi darbuotojai, kurie sudarė sąlygas fotografuoti bei bendrauti su nuteistaisiais. Apklausus žurnalistus bei juo lydėjusius pareigūnus, paaiškėjo, kad A. K. noriai sutiko bendrauti bei fotografuotis. Slapta tai daroma nebuvo. Su žurnalistais jis bendravo bei pozavo savanoriškai. Įstaigos administracija neturėjo įtakos A. K. apsisprendimui bendrauti su žurnalistais ir leisti save fotografuoti. Įstaigos administracija nedisponuoja žurnalistų darytomis nuotraukomis bei jų neviešino. Informacijos apie A. K. nuotraukų paviešinimą internete administracija taip pat neturi. Pataisos namai pasiūlė kreiptis į žurnalo „Pravda" redakciją (b.l.20).

Departamentas atsakė A. K. 2010-09-23 raštu Nr. 2S-2989, kad nustatyta, jog Pataisos namų administracija, leisdama žurnalo „Pravda" atstovams parengti reportažą, suteikė galimybę Pataisos namuose esantiems nuteistiesiems savanoriškai dalyvauti reportažo rengime ir asmeniškai išreikšti savo valią žurnalo atstovams sutikti fotografuotis, ar ne, taip pat bendrauti su žurnaliste, ar ne. Siekiant sudaryti tinkamas sąlygas žurnalo „Pravda" atstovams bendrauti ir fotografuoti nuteistuosius bei užtikrinti atvykusiųjų saugumą ir nuteistųjų priežiūrą, Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai nuolatos stebėjo 2010-06-09 ir 2010-06-16 dienomis vykusius nuteistųjų pokalbius su žurnaliste ir fotografavimą. Pataisos namų pareigūnai patvirtino, kad nuteistieji noriai sutiko su žurnalo „Pravda" atstovais bendrauti ir fotografuotis. Šį faktą taip pat patvirtino visi reportažo rengime dalyvavę nuteistieji savo rašytiniuose paaiškinimuose. Departamento manymu, kad A. K. noriai sutiko bendrauti su fotografais, slapto fotografavimo nebuvo, įstaigos administracija nedarė įtakos jo asmeniniam sprendimui išreikšti savo valią dėl komentuojamų veiksmų, su fotografais bendravo ir pozavo savanoriškai. Tačiau A. K. yra įžeistas, kad fotografijose yra matomas jo veidas, kad fotografijos buvo panaudotos „video klipui" ir išplatintos internete be jo rašytinio sutikimo. Žurnalistė ir fotografai 2010-08-25 atvyko į Pataisos namus ir, padovanodami dalyvavusiems reportažo rengime nuteistiesiems CD diskus su įrašytomis nuotraukomis, paprašė šių nuteistųjų rašytinių sutikimų, kad jų nuotraukas galima būtu panaudoti „video klipe" ir internetiniame puslapyje. Pagal Pataisos namų administracijos pateiktą informaciją, visi nuteistieji, dalyvavę reportažo rengime, pasirašė sutikimus. A. K. atsisakė pasirašyti prašomą sutikimą. Departamentas daro išvadą, kad A. K. savanoriškai susitarė su žurnalo ,Pravda" atstovais, sutikdamas bendrauti ir fotografuotis rengiamame reportaže su sąlyga, kad nuotraukose jo veidas nebus matomas. Šį sutikimą jis išreiškė žurnalo „Pravda" atstovams. Pataisos namų administracija A. K. asmeniniam sprendimui fotografuotis ir bendrauti su žurnaliste įtakos nedarė. Slapto ir priverstinio fotografavimo taip pat nebuvo. Pataisos namų administracija nedisponuoja žurnalo atstovų darytomis nuotraukomis ir jų neviešino. Informacijos apie nuotraukų su jo atvaizdu paviešinimą internete Pataisos namų administracija ir Departamentas neturi. Ginčas tarp A. K. ir žurnalo „Pravda" yra privataus pobūdžio, jis turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Tokio pobūdžio veiksmų civiliniuose santykiuose teisėtumo ir pagrįstumo tyrimas nepriskirtinas Departamento kompetencijai. Departamentas A. K. pasiūlė kreiptis į žurnalo „Pravda" redakciją. Ištyrus jo skundą, faktinių aplinkybių dėl Pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų nenustatyta. Pataisos namų administracija į A. K. 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimą Nr. 29-178 atsakė 2010 rugsėjo 3 d. raštu Nr. 42-232 laiku. Raštu atsakyta į visus pareiškime nurodytus klausimus (b.l.7-8).

Pataisos namai 2010-09-25 raštu Nr. 42-242 atsakė A. K., kad, apklausus žurnalistus bei juos lydėjusius pareigūnus, paaiškėjo, kad nuteistieji noriai sutiko bendrauti bei fotografuotis. Slapta tai daroma nebuvo. Su žurnalistais nuteistieji bendravo bei pozavo savanoriškai. Įstaigos administracija neturi įtakos nuteistųjų apsisprendimui bendrauti su žurnalistais ir leisti save fotografuoti. Įstaigos administracija nedisponuoja žurnalistų darytomis nuotraukomis bei jų neviešino. Informacijos apie nuotraukų paviešinimą internetiniame puslapyje administracija taip pat neturi. Šiuo klausimu A. K. turėtų kreiptis į žurnalo „Pravda" vyriausiąją redaktorę E. R., adresu UAB „Idėjų revoliucija", (duomenys neskelbtini), LT-01127 Vilnius (b.l.23-24).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Atsakovo kompetenciją (t.y. veikimo ribas) nustato Bausmių vykdymo kodeksas (toliau - BVK), kiti teisės aktai. BVK 48 str. 1 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmę vykdanti institucija inter alia kontroliuoja bausmės atlikimo tvarką ir kaip nuteistieji laikosi nustatytų draudimų bei vykdo paskirtus įpareigojimus; vykdo kitas šio Kodekso nustatytas pareigas. Pagal BVK 111 straipsnį nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės yra inter alia ir socialinė reabilitacija, kurią, vadovaujantis BVK 136 straipsniu, organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Teismo nuomone, renginys, dėl kurio į pataisos įstaigos administraciją kreipėsi leidėjas UAB „Idėjų revoliucija", laikytinas tam tikra socialinės reabilitacijos forma, todėl negalima būtų spręsti, kad atsakovas, leidęs žurnalistams fotografuoti (filmuoti) nuteistuosius, būtų pažeidęs kokius nors nuteistųjų laikymo režimo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

BVK 115 straipsnis numato, kad užsieniečių, žurnalistų ir kitų asmenų lankymosi pataisos įstaigose tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tad laisvės atėmimo bausmių atlikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia, siekiant nuteistųjų socialinės reabilitacijos, pataisos įstaigose lankytis žurnalistams. Tačiau žurnalistų ar kitų asmenų veikimas inter alia filmuojant, fotografuojant, kitaip atgaminant asmens atvaizdą, nėra beribis.

Antai 2006-07-11 Visuomenės informavimo įstatymo Nr. X-752 (toliau-VIĮ) 13 str. 1 d. 1 punkte nustatyta, kad, siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose. Už šio straipsnio nustatytų reikalavimų pažeidimą renkant ir skelbiant viešąją informaciją atsakoma šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (3 d.).

BVK 7 str. 3 dalis draudžia, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti nuteistąjį, kurio laisvė apribota, be išankstinio jo sutikimo.

Departamentas teigia, kad pareiškėjo santykiai su leidėju (šiuo atveju – leidėjo UAB „Idėjų revoliucija" leidinio žurnalistais) yra civilinė sutartis, nes BVK 108 straipsnyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę Civilinio kodekso nustatyta tvarka inter alia patys ar per atstovą sudaryti sandorius, išskyrus sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tik asmeniškai. Teismas su tokia pozicija sutinka tik iš dalies, pagal CK nuostatas (CK 1.63, 6.154-6.228, 6.305-6.1018 str.) tokio susitarimo laikyti civiline sutartimi pagrindo nėra, tačiau pagal CK 1.97 str. 1 dalį neturtinės vertybės yra civilinių teisių objektas, kurias civilinė teisė saugo ir gina (CK 1.114 str.). Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas įstatymu yra pripažintas specifine fizinių asmenų civiline teise. Pagal CK 2.22 str. 1 dalį fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. CK 2.22 str. 2 dalyje nustatyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. CK 2.22 str. 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjui iš pokalbio su žurnaliste buvo žinoma, kokiu tikslu jie atvyko ir sutiko būti fotografuojamas žurnalui „Pravda“, anot pareiškėjo, su sąlyga, kad nebūtų matomas jo veidas su tatuiruote, tačiau tokia fotonuotrauka buvo padaryta, be to, ji buvo patalpinta internete. Atsakovas teigia, kad jis savo pareigas atliko tinkamai – leido žurnalistams vykdyti socialinį projektą, įspėjo, kad nuteistųjų fotonuotraukas galima daryti tik jiems sutikus. Pataisos įstaigos pareigūnas A. B., lydėjęs žurnalistus ir stebėjęs jų bendravimą su nuteistaisiais, fotosesijas, teisme teigė, jog žurnalistai šnekėjo su kiekvienu nuteistuoju, įskaitant A. K., ir gaudami jų sutikimą fotografuoti jiems aiškino, kad fotonuotraukos bus talpinamos internete ir naudojamos kuriant dainininkės Orlovos vaizdo klipą. Žurnalistai į įstaigą buvo atvykę dar vieną kartą, tąkart jie filmavo būtent veidus. Liudytojas negalėjo patvirtinti, ar, atvykus antrą kartą, A. K. jiems davė sutikimą. Pats pareiškėjas teisme neneigė, kad, žurnalistams atvykus antrą kartą, jis vėl sutiko būti fotografuojamas ir filmuojamas. Tretysis suinteresuotas asmuo irgi teigia žurnalistus gavus A. K. sutikimą ir kad jis žinojo, kur fotonuotraukos bus talpinamos, nes popierinis žurnalo „Pravda“ variantas iš viso neegzistuoja. Iš pasakyto teismas daro išvadą, kad su žurnalistais A. K. bendravo savo valia, jam spaudimo niekas nedarė, todėl jo duoto leidimo fotografuoti ribos ir šių ribų laikymasis yra jo ir žurnalistų susitarimo reikalas, kurį kontroliuoti atsakovas Pataisos namų įstaiga pareigos neturėjo. Kaip jau buvo minėta, jei pareiškėjas mano, kad jo duoto leidimo ribų žurnalistai nepaisė, toks ginčas su leidėju gali būti nagrinėjamas civiline tvarka (CK 2.22 str. 3d.).

2006-06-27 Viešojo administravimo įstatymo Nr. X-736 42 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą savo esme yra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės, kaip teisinio santykio, elementai yra (a) neteisėti veiksmai (civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ( CK 6.246 str.)), (b) priežastinis ryšys (atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.)), (c) kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga (civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 str. 1 d.)), (d) žalos (šiuo atveju – neturtinės) buvimas (neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.)).

Pagal CK 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.). Tad sprendžiant, ar reikalavimas taikyti deliktinę atsakomybę yra pagrįstas, reikalaujama įrodyti esant deliktinės atsakomybės elementus, inter alia nustatyti, ar šiuo atveju atsakovės atstovės tarnautojų veiksmuose buvo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

Iš to, kas jau pasakyta šiame teismo sprendime, darytina išvada, kad atsakovas veikė pagal įstatymus, savo įgalinimų ribose, tad jo veiksmuose nėra kaltės; jei net laikyti, kad žurnalistams pažeidus susitarimo ribas tokia žala pareiškėjui buvo padaryta, tai tarp žalos atsiradimo ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio, kas deliktinę atsakomybę daro negalimą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti prašymą naikinti panaikinti arba pakeisti Pataisos namų 2010-09-03 atsakymą Nr. 42-232 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau- Departamentas) 2010-09-23 atsakymą Nr. 2S-2989.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str., kolegija

nusprendė:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.