Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-15 · Administracinė byla Nr. I-8368-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
I-8368-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
D. F.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8368-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-02192-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. F. (D. F.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

D. F. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat skunde pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio Lukiškių TI-K jam nesuteikė teisės į ilgalaikius pasimatymus su savo žmona. Nurodo, kad tuo Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Paaiškina, kad tai buvo konstatuota ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. gruodžio mėnesį atlikto tyrimo išvadose. Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs Seimo kontrolieriaus pažymą. Paaiškina, kad negalėjimas pasimatyti su sutuoktine pažemino pareiškėją, sukėlė jam dvasinį sukrėtimą, kai pareiškėjui buvo ypač reikalingas artimųjų palaikymas.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 84).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 65–67). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad tiriantis baudžiamąją bylą pareigūnas ar nagrinėjantis baudžiamąją bylą teisėjas suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikia teisę į pasimatymą, o Lukiškių TI-K šią teisę užtikrina, neribojant pasimatymų skaičiaus. Paaiškina, kad vienas pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas, vyksta be fizinio kontakto, stebint pareigūnams. Nurodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas tardymo izoliatoriuose esantiems asmenims nėra numatytas teisės aktuose. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Be to, ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K vertina kaip siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teismo posėdyje Lukiškių TI-K atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 82).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio (toliau – ginčo laikotarpis). Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą šios aplinkybės neneigė. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. balandžio 15 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (b. l. 9). Konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2012 m. balandžio 14 d., teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neprašo taikyti ieškinio senaties, pareiškėjo prašymas dėl senaties atnaujinimo nenagrinėjamas, nes teismas ieškinio senaties nagrinėjamu atveju netaiko.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Lukiškių TI-K atsisakymo suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jis praleido apie 2 metus ir visą tą laiką jam nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, nurodydamas, kad nuo 2012 m. kovo 13 d. jis yra laikomas Lukiškių TI-K bei prašydamas sudaryti sąlygas ir suteikti galimybę pasimatyti su sutuoktine ilgalaikiame pasimatyme. Pareiškėjas minėtame prašyme atvirai nurodė, kad „mano amžiaus vyrui išbūti be seksualinių santykių tokį ilgą laiką prilygsta kankinimams ir pažeidžia mano žmogaus teises“ (b. l. 70). Nustatyta, kad Lukiškių TI-K direktorius pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 96-1097 atsakė, kad ilgalaikio pasimatymo suteikti negali, nes pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 22 straipsnį, vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas, o pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (b. l. 71). Lukiškių TI-K atsakyme buvo nurodyta, kad pareiškėjas šį atsakymą gali skųsti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs jį netenkinantį Lukiškių TI-K atsakymą, dar tą pačią dieną (t. y. 2013 m. rugpjūčio 2 d.) su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, nurodydamas, kad jau beveik 1,5 metų yra Lukiškių TI-K, todėl išsiskyrimas su sutuoktine tokiam ilgam laikotarpiui, neturint fizinio kontakto, gresia šeimos iširimu. Pareiškėjas Kalėjimų departamento direktoriui atvirai nurodė, kad „nesuteikiant galimybės sutuoktiniams matytis intymioje aplinkoje prilygsta kankinimams“, nes tiek „suaugusiam vyrui, tiek suaugusiai moteriai yra būtini seksualiniai santykiai“ (b. l. 69). Kalėjimų departamentas, pareiškėjo prašymą 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu persiuntė nagrinėti Lukiškių TI-K (b. l. 68). Lukiškių TI-K, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 96-1242 pareiškėjui pakartojo tą pačią informaciją, kurią pareiškėjas gavo su Lukiškių TI-K 2013 m. rugpjūčio 2 d. raštu. Pareiškėjui vėl buvo nurodyta, kad jis gali kreiptis į Kalėjimų departamentą (b. l. 72).

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su skundu dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, neužtikrinant teisės gauti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Augustinas Normantas ištyrė pareiškėjo skundą ir 2014 m. gruodžio 11 d. priėmė pažymą Nr. 4D-2013/1-1169 „Dėl D. F. skundo prieš Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą“ (toliau – pažyma) (b. l. 5–8). Pažymoje buvo nurodyta, kad pareiškėjas paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra laikomas jau ne vienerius metus, tačiau nėra turėjęs ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, nes Lukiškių TI-K atmeta jo prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Pareiškėjo manymu, tokie Lukiškių TI-K veiksmai pažeidžia pareiškėjo teises ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką prilygsta žmogaus kankinimui (b. l. 5). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius pažymoje nusprendė pareiškėjo skundą dėl suimtojo teisės į ilgalaikius pasimatymus pripažinti pagrįstu (b. l. 7 antra pusė). Pažymoje buvo konstatuota, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (b. l. 7 antra pusė).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą. Ginčo laikotarpiu SVĮ 22 straipsnis, reglamentuojantis suimtųjų teisę pasimatyti, nenumatė suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus. SVĮ 22 straipsnio pakeitimai, įtvirtinantys suimtųjų teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu be pareigūno priežiūros specialiai tam įrengtose patalpose, įsigalios nuo 2017 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Lukiškių TI-K turėjo pareigą, pareiškėjui prašant, suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Kaip minėta, pareiškėjas remiasi Konvencijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 2 punktą, Lukiškių TI-K savo veikloje vadovaujasi inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Analogiškai numatė ir Lukiškių TI-K nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Ši nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos Seimas Konvenciją ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865. LVAT savo praktikoje yra pabrėžęs, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai. Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad šios Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais (LVAT 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03). Valstybės valdžios institucijų padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Be to, Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju (LVAT 2008 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-164/2008). Šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl tarptautinės sutarties nesilaikymo.

Konvencijos 8 straipsnyje asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą formuluojama taip, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis). Taigi, Konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų.

LVAT yra pažymėjęs, kad Konvencijos normos yra abstraktaus pobūdžio, ir siekiant suvokti Konvencijos suteikiamų teisių turinį, administraciniams teismams būtina vadovautis EŽTT praktika (LVAT 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-750/2004).

EŽTT kiekvienu konkrečiu atveju gana griežtai atlieka teisės į šeimos gyvenimą apribojimo būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testą. Pati 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, EŽTT sprendimuose pažymima, jog pamatiniai straipsnio principai tam tikrais atvejais reikalauja pozityvių veiksmų iš valstybės pusės, garantuojančių tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06). Minėtoje byloje peticiją pateikęs asmuo taip pat skundėsi, kad buvo suimtas daugiau nei 2 metus ir per šį laikotarpį (būdamas Lukiškių TI-K) neturėjo ilgalaikių pasimatymų (fizinio kontakto) su savo sutuoktine, kas jam sukėlė fizines bei psichines kančias bei grėsė šeimos iširimu. EŽTT minėtame sprendime nurodė, kad 2006 m. Europos kalinimo taisyklių 76 punktas numato, kad nesant teismo nustatyto specialaus draudimo konkrečiam terminui, nenuteistiems kaliniams turi būti suteikiami pasimatymai ir galimybė bendrauti su šeimos nariais bei kitais asmenimis, taip pat kaip ir nuteistiesiems. EŽTT nurodė, kad nėra įtikintas, kad egzistavo kokia nors konkreti priežastis, dėl kurios turėjo būti neleisti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine Lukiškių TI-K, t. y., kad tokie apribojimai buvo reikalingi ir pagrįsti konkrečioje situacijoje. Teismas pažymėjo, kad ankstesnėje byloje jis yra nurodęs, kad teisminio nagrinėjimo metu kalintis asmuo, kai jo kalinimo laikotarpiu jis buvo fiziškai atskirtas nuo lankytojų 3,5 metų nesant jokios įrodytos būtinybės, pavyzdžiui, dėl saugumo priežasčių, yra nepateisinamas veiksmingo naudojimosi teise į asmeninį ir šeimos gyvenimą požiūriu. EŽTT vertino, kad ilgas suėmimo laikotarpis pakenkė suimto asmens šeimos gyvenimui taip, kad tai negali būti pateisinama su kalinimu neatsiejamais apribojimais. EŽTT minėtame sprendime konstatavo, kad buvo pažeistas ne tik Konvencijos 8 straipsnis, bet ir draudimą diskriminuoti įtvirtinantis Konvencijos 14 straipsnis, atsižvelgiant į tai, kad suimtieji šiuo aspektu (dėl ilgalaikių pasimatymų) buvo blogesnėje padėtyje lyginant su nuteistaisiais.

Nagrinėjamu atveju, Lukiškių TI-K neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nuo 2012 m. kovo 13 d. prokuroras jam buvo išdavęs leidimą turėti pasimatymus su sutuoktine. Lukiškių TI-K savo atsisakymą suteikti pareiškėjui ilgalaikius pasimatymus grindžia ne argumentais dėl saugumo, bet argumentais dėl tinkamų patalpų nebuvimo, atsižvelgiant į tai, kad ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K, atsisakydamas suteikti pareiškėjui teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, nepagrįstai nesivadovavo Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta visų asmenų teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje ir nepagrįstai nevykdė pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą šios teisės įgyvendinimą, nepateikdamas tokiems savo veiksmams (neveikimui) pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo. Kaip minėta, tokią išvadą (dėl pažeistos pareiškėjo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) padarė taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Augustinas Normantas.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas teigė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) patyrė dvasinį sukrėtimą.

Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai (depresija ar kiti psichikos sutrikimai) 2013 m. sausio 15 d. vykusios psichiatro konsultacijos metu pareiškėjui nebuvo nustatyti (b. l. 36), tačiau 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjas vėl kreipėsi į gydytojus nurodydamas, kad blogai miega, labai pergyvena ir nervinasi, kankina įkyrios blogos mintys (b. l. 37). 2013 m. gegužės 13 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į gydytojus su skundais dėl miego sutrikimų, nurodė, kad „dažnai naktį prabunda, dreba širdis, negali susitvarkyti pats su savimi“. Gydytojas rekomendavo pareiškėjui stacionarų gydymą psichiatrijos skyriuje Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) (b. l. 40). 2015 m. gegužės 14 d. buvo telefonu susisiekta su LAVL psichiatru ir pakoreguotas pareiškėjui paskirtas gydymas (b. l. 41). Visa tai yra pakankamu pagrindas teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo, patyrė neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme (pakankamai intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000,00 Eur. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją, Kalėjimų departamentą, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius Augustinas Normantas pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu. Nepaisant to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises (nacionaliniai teisės aktai nenumatė suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus). Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 000,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 1 000,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. F. (D. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. F. (D. F.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė