Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Egidijos Smalakienės, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant atsakovo atstovui Andriui Ūsui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau VSDFV) Vilniaus skyriaus direktoriaus 2007 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 26030 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ dalį, kuria buvo nuspręsta išieškoti 74,19 Lt įmoką valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijai gauti;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 74,19 Lt turtinės žalos;

3) priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (b. l. 4-12) paaiškino, kad 2006 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyrius jam išdavė Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (27.259)-332-3534, kurioje pažymima, kad šios pažymos pateikėjas nuo 2006 m. gruodžio 12 d. vykdo individualią veiklą. 2006 m. gruodžio mėn. vykdydamas individualią veiklą, turėjo 900 Lt pajamų, Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Nurodo, jog yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos samdomas darbuotojas – teisininkas, pagal 2005 m. spalio 24 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 2 dirba iki šiol. Už 2006 m. gruodžio mėn. jam buvo apskaičiuotas 2602,43 Lt darbo užmokestis, nuo kurio buvo apskaičiuota ir sumokėta 33,98 proc. (884,31 Lt) valstybinio socialinio draudimo įmoka VSDFV Vilniaus skyriui. 2007 m. liepos 18 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2007 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 26030 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“, kuriuo nuspręsta priverstine tvarka išieškoti 135,26 Lt. Mano, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta išieškoti 74,19 Lt įmokos valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijai, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p. yra įtvirtinta, jog šio įstatymo 3 str. nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis. Pareiškėjas draudžiamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str. nustatytų rūšių socialiniu draudimu kaip pagal darbo sutartį dirbantis asmuo pas juridinį asmenį. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 3 d. yra įtvirtinta, jog savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. K. L. nurodo, jog už 2006 m. gruodžio mėn. profesinė sąjunga pervedė VSDFV Vilniaus skyriui 884,31 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Nepaisant to, VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė, kad jis privalo mokėti dar vieną įmoką valstybinei socialinio draudimo pagrindinei pensijai gauti. Toks sprendimas, pareiškėjo įsitikinimu, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. įtvirtintą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes atsakovas reikalauja didesnės įmokos valstybinei socialinio draudimo pagrindinei pensijai gauti, nei iš asmens, kuris dirba vienoje darbovietėje pagal darbo sutartį ir nevykdo individualios veiklos.

Skunde akcentuoja, kad dėl neteisėto ir nepagrįsto sprendimo patyrė turtinę žalą, nes 2007 m. liepos 27 d. pervedė VSDFV Vilniaus skyriui 74,19 Lt įmoką valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijai gauti. Minėta suma nebus perskaičiuota kaip įmoka papildomai pensijai gauti.

VSDFV Vilniaus miesto skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b.l. 24-28) paaiškino, kad pareiškėjas yra įgijęs prievolę sumokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai iki 2007 m. gegužės 3 d. (pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinė diena), tačiau to nepadarė, todėl, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 1 d., VSDFV Vilniaus skyrius už teisės aktų nustatytu laiku nepervestas į Fondo biudžetą socialinio draudimo įmokas pradėjo skaičiuoti delspinigius. 2007 m. birželio 14 d. VSDFV Vilniaus skyrius apskaičiavo K. L. valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2006 m. gruodžio 12 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. vykdytą individualią veiklą sumas ir 2007 m. birželio 18 d. reikalavimu dėl duomenų apie savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokas teikimo Nr. 3-25455 bei 2007 m. birželio 14 d. raginimu dėl skolos sumokėjimo geruoju Nr. 5146 siekė pareiškėją informuoti apie jo įsiskolinimą Fondo biudžetui, tačiau pareiškėjui pastarojo deklaruotu gyvenamosios ir savarankiškos veiklos vykdymo vietos adresu siųsti dokumentai įteikti nebuvo. Skyriaus direktorius 2007 m. liepos 12 d. priėmė sprendimą Nr. 26030 dėl 135,26 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka bei nurodymą Nr. 307 Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai (pareiškėjo draudėjui) vykdyti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. K. L. 2007 m. liepos 12 d. pats sumokėjo 132,26 Lt socialinio draudimo įmokų. VSDFV Vilniaus skyrius 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3-31004 informavo Ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, kad pagal VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2007 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 26030 pareiškėjas yra skolingas VSDF biudžetui 3 Lt delspinigių.

Teigia, kad pareiškėjas, vykdęs savarankišką veiklą trumpesniu nei vieno mėnesio laikotarpiu, deklaravo apmokestinamąsias pajamas, apskaičiuotas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, didesnes nei 1 minimali mėnesinė alga, todėl jis įgijo prievolę sumokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai už vykdytą savarankišką veiklą.

Vienu iš VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų neteisėtumo pagrindų pareiškėjas laiko VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2007 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 26030 dėl 135,26 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka prieštaravimą Konstitucijos 29 str. įtvirtintam visų asmenų lygybės principui, tačiau, pasak atsakovo, nepaaiškina, kaip minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus sprendimas pažeidė konstitucinį visų asmenų lygybės principą ir kaip šis pažeidimas susijęs su pačiu pareiškėju. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus nebuvo vertinamas kitaip palyginti su tos pačios normos adresatais. Visi asmenys, kurie užsiima savarankiška veikla ir iš jos gauna pajamas bei neatitinka įstatymo 8 str. 2 d. įtvirtintų socialinio draudimo įmokų nemokėjimo pagrindų, yra laikomi draudėjais, privalančiais mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti. Šiuo atveju, pareiškėjo gautų pajamų iš darbinės veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis yra įtvirtintas įstatyminiu lygmeniu ir siekiant visuomeniškai reikšmingų tikslų, tuo pačiu nediskriminuojant pareiškėjo kitų tuos pačius požymius atitinkančių asmenų atžvilgiu.

Atsakovas pažymi, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl tol, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos savo nuožiūra atitinkamo akto nekonstitucingumu.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principus. Atsakovo nuomone, šie principai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu negalėjo būti pažeisti, kadangi teisinis reglamentavimas nebuvo keičiamas nei prieš pareiškėjui pradedant verstis individualia veikla, nei jos vertimosi metu, taip pat nepakeistas ir iki šiol. Vilniaus skyrius veikė tiksliai pagal teisės aktų nuostatas, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų teisėtų veiksmų neatsiranda.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas per daug plečiamai ir netiksliai aiškina CK 6.271 str. 1 d., nurodydamas, jog minėtame straipsnyje numatytu atveju valstybės civilinė atsakomybė kyla be kaltės. Atsakovo nuomone, CK 6.271 str. 1 d. įpareigoja valstybę atlyginti žalą, kuri atsirado dėl konkretaus valstybės tarnautojo ar valstybės valdžios institucijos darbuotojo tyčia ar dėl neatsargumo priimto neteisėto akto, bet nenurodo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės.

Teismo posėdyje VSDFV Vilniaus skyriaus atstovas pareiškėjo skundo prašė netenkinti.

Skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad K. L. pagal 2005 m. spalio 24 d. darbo sutartį Nr. 2 dirba Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinėje sąjungoje teisininku. Profesinės sąjungos 2007 m. rugpjūčio 6 d. pažyma Nr. 07K-07-01 (b. l. 16) patvirtina, kad už 2006 m. gruodžio mėn. K. L. buvo priskaitytas 2 602,43 Lt darbo užmokestis, nuo kuriuo buvo priskaityta ir sumokėta 33,98 proc. (884,31 Lt) įmoka VSDVF Vilniaus skyriui. Nuo 2006 m. gruodžio 12 d. K. L. pradėjo vykdyti individualią veiklą. 2006 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas buvo registruotas draudėju (b. l. 29). K. L. 2006 m. savarankišką veiklą vykdė trumpiau nei vieną mėnesį (nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki metų pabaigos). VSDFV Vilniaus skyriaus 2007 m. birželio 14 d. pažymoje Nr. 5-1-845 (b. l. 30) nurodyta, kad K. L., vykdantis individualią veiklą, valstybiniam socialiniam draudimui laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 12 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nedeklaravo arba klaidingai deklaravo ir nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų arba valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjo mažiau; įsiskolinimas bazinei pensijai – 74,19 Lt; papildomai pensijos daliai – 58 Lt. 2007 m. birželio 18 d. pareiškėjui išsiųstas raginimas geruoju sumokėti 134,19 Lt (132,19 Lt įmokų ir 2 Lt delspinigių) įsiskolinimą per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos (b. l. 33), tačiau jis pareiškėjui neįteiktas. VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius 2007 m. liepos 12 d. sprendime Nr. 26030 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (b. l. 35) nustatė, kad K. L. pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 9 ir 14 str. bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20, 25 (26, 27, 28, 29) p. nuostatas ir į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nesumokėjo 135,26 Lt skolos (132,26 Lt įmokų ir 3 Lt delspinigių). VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius nusprendė priverstine tvarka išieškoti iš K. L. skolą, kuri 2007 m. liepos 12 d. buvo 135,26 Lt (132,26 Lt įmokų ir 3 Lt delspinigių). Pareiškėjas 2007 m. liepos 27 d. sumokėjo 132,126 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (b. l. 38).

Pareiškėjas nesutinka su sprendimo dalimi, pagal kuria priverstine tvarka nuspręsta išieškoti 74,19 Lt įmoką valstybinio socialinio draudimo įmokos pagrindinei pensijai gauti. Kitos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo jis neginčija.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę (1 str. 1 p.). Įstatymo 2 str. 8 d. apibrėžti savarankiškai dirbantys asmenys – tai individualių įmonių savininkai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Šie asmenys papildomai pensijos daliai privalomai draudžiami tuo atveju, jeigu jų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą, arba pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamųjų pajamų, apskaičiuotų pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, yra lygi 12 minimalių mėnesinių algų sumai arba didesnė (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 3 d.). Savarankiškai dirbantys asmenys socialinio draudimo įmokų gali nemokėti (tas laikotarpis bus neįskaitytas į socialinio draudimo stažą) tik tuo atveju, kai šių asmenų pajamų metinė suma, apskaičiuota iš apmokestinamojo pelno (pajamų), apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą), atėmus mokestinių metų pelno (pajamų) mokesčio sumą, yra mažesnė už 12 minimalių mėnesinių algų sumą, ir šie asmenys: 1) gauna socialinio draudimo senatvės ar socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, paskirtą pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą; 2) gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją, paskirtą pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą; 3) gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią (socialinio draudimo) senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, taip pat iš šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo; 4) yra laisvės atėmimo vietose arba jiems Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka teismo nuosprendžiu yra paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo medicinos priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 5) yra įregistravę likviduojamos individualios įmonės ar ūkinės bendrijos statusą Juridinių asmenų registre, o visi individualios įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai atleisti iš darbo; 6) privalomai draudžiami socialiniu draudimu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 7) turi būtinąjį socialinio draudimo stažą socialinio draudimo senatvės pensijai gauti pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 str. 2 d.). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 str. 2 d. nustatyta, kad draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų. Draudėjai privalo teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir Fondo administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis (14 str. 3 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. Nr. 647, 20.11 p. numato, kad individualios įmonės moka socialinio draudimo įmokas už šių įmonių savininkus, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos - už jų tikruosius narius nuo individualios įmonės ar bendrijos įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos. Kiti savarankiškai dirbantys asmenys jiems priklausančias mokėti socialinio draudimo įmokas moka į Fondo biudžeto sąskaitą nuo veiklos vykdymo pradžios iki veiklos vykdymo pabaigos. Taisyklių 27 p. įtvirtinta, kad savarankiškai dirbančių asmenų, socialinio draudimo įmokos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagrindinei daliai gauti mokamos kartą per ketvirtį. Šios įmokos mokamos už einamąjį ketvirtį ir turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

Teisės aktai numato veiklos apmokestinimą socialinio draudimo įmokomis tiek asmenims dirbant pagal darbo sutartis, tiek užsiimant individualia veikla, tai pat išskiria konkrečius atvejus, kada savarankiškai dirbantys asmenys socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Tokių atvejų nagrinėtinoje byloje nenustatyta. Atsakovas teisingai pažymėjo, kad K. L. veikla, palyginti su kitais asmenimis, vykdančiais individualią veiklą, nebuvo vertinama skirtingai mokesčių mokėjimo prasme. Pareiškėjo argumentai dėl atitinkamų teisės principų pažeidimų prieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui, todėl nagrinėtinu atveju yra juridiškai nereikšmingi. Kolegijai dėl K. L. nurodomų normų konstitucingumo abejonių nekyla, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl teisės normų atitikimo Konstitucijai nėra.

Kaip matyti iš faktinių aplinkybių ir paminėtų teisės aktų, K. L., vykdęs savarankišką veiklą trumpiau nei vieną mėnesį, turėjo pareigą sumokėti socialinio draudimo įmokas tiek pagrindinei, tiek papildomai pensijos daliai iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos, tačiau to neatliko, ko pasekoje atsirado atitinkamas įsiskolinimas. Kolegijos vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius, esant asmens įsiskolinimui, pagrįstai ėmėsi veiksmų išieškoti iš draudėjo skolą į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Atsakovo priimtas administracinis sprendimas yra teistas ir pagrįstas; nėra pagrindo jo naikinti ar keisti.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse. Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą, pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas, atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilio kodekso 6.246 str.).

Pripažinus, kad skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2007 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. 26030 yra teisėtas ir pagrįstas, nenustačius įstatymus pažeidžiančių VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmų, nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjo naudai priteisti 74,19 Lt turtinės žalos.

Kadangi reikalavimai panaikinti administracinį sprendimą ir priteisti patirtą turtinę žalą yra nepagrįsti, netenkintinas ir K. L. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo K. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.