Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui S. S., trečiajam asmeniui antstoliui Dariui Stakeliūnui dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinį grindė tuo, kad ieškovė ir kiti sprendime nurodyti atsakovai, praėjus keletui dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. 2014 m. vasario 20 d., registruotu laišku kreipėsi į atsakovą, kad šis nurodytų savo banko sąskaitos numerį, tam, kad būtų galima pervesti teismo sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovui. Registruotą laišką atsakovas gavo 2014 m. vasario 21 d., tačiau nepaisant to, nenurodė nei sąskaitos numerio, nei jokių kitų tinkamų atsiskaitymo su juo būdų. Ieškovė dėjo visas pastangas, kad teismo sprendimas būtų tinkamai įvykdytas, tačiau atsakovas sąmoningai ignoravo jos prašymą nurodyti banko sąskaitos numerį. Tokie atsakovo veiksmai akivaizdžiai patvirtina jo tendencingą siekimą sukelti jai nuostolius. Ieškovė patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes ginčo laikotarpiu laukėsi kūdikio, jos pajamos buvo mažos, o atsakovo nesąžiningi ir neteisėti veiksmai turėjo tiesioginį neigiamą poveikį jos šeimai ir sveikatai.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Pagal pirmos instancijos teismo sprendimą lieka neaišku, kurios aplinkybės turinčios reikšmės bylai yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kokiais įrodymais teismas rėmėsi, darydamas tokias išvadas, o kokius įrodymus atmetė ir kodėl. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir turimais įrodymais, o prielaida apie konfliktinius santykius tarp šalių, nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas apskritai jokių santykių nepalaiko jau apie 20 metų. Taip pat nesuprantamas ir teisiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovė, žinodama apie konfliktinius santykius su atsakovu, galėjo tikėtis, jog jis nesureaguos į jos prašymą.

2) Sprendime pripažįstama, kad atsakovas iš dalies nevykdė bendradarbiavimo pareigos, todėl nesuprantama ir nelogiška teismo išvada, kad ieškovei nepavyko įrodyti atsakovo nesąžiningus veiksmus.

3) Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teismui buvo pateikti visi įrodymai, kad ieškovė sąžiningai vykdė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą, o atsakovas, gavęs laišką, iš karto kreipėsi dėl vykdomojo dokumento išdavimo. Ieškovė, būdama sąžininga skolininke, negalėjo ir neturėjo pareigos numatyti, kad atsakovas pasielgs nesąžiningai, todėl nesuprantama teismo pozicija dėl ieškovės pareigos skolą įmokėti pasinaudojant CK 6.56 str. 1 d. 3 p. numatyta galimybe. Pažymėtina, kad piniginių sumų priėmimas į depozitinę sąskaitą kainuoja. Pats atsakovas atsiliepime patvirtino registruoto laiško gavimą, nors prieš tai apskritai neigė faktą apie registruoto laiško gavimą, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl atsakovas keisdavo savo poziciją, pateikdavo skirtingas versijas bei paneigdavo faktus.

Trečiasis asmuo antstolis Darius Stakeliūnas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183 str., 185 str.). Teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek materialines teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, o jų pagrindu priėjo teisingos išvados, kad ieškovės ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo, kuriuos, pasak apeliantės, sudaro vykdymo išlaidos, jos patirtos dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų vykdymo procese, bei dėl neturtinės žalos priteisimo.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, jo apeliantė 2014 m. vasario 20 d. paštu S. S. išsiuntė prašymą, kad pastarasis jai ir kitiems civilinės bylos dalyviams (atsakovams) pateiktų savo banko sąskaitų numerius. S. S. prašymas įteiktas 2014 m. vasario 21 d., tačiau į siųstą raštą apeliantė atsakymo negavo, o atsakovas kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kurį 2014 m. kovo 3 d. išdavė Vilniaus rajono apylinkės teismas dėl 244,30 Lt skolos išieškojimo iš apeliantės išieškotojo S. S. naudai civilinėje byloje Nr. 2-960-647/2013. Antstoliui Dariui Stakeliūnui nenustačius kliūčių priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, jis 2014 m. kovo 5 d. patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdymui ir išsiuntė apeliantei raginimą įvykdyti sprendimą. 2014 m. kovo 31 d. apeliantė į antstolio depozitinę sąskaitą įnešė 244,30 Lt sumą, mokėjimo nurodyme nurodydama, kad yra sumokama skola.

Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės ta aplinkybe, jog ji įvykdyti teismo sprendimo laiku negalėjo dėl atsakovo kaltės, kadangi jis nenurodė apeliantei banko sąskaitos numerio. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, jog ji, negaudama atsakymo į savo siųstą prašymą dėl banko sąskaitos duomenų pateikimo, turėjo pasinaudoti CK 6.56 str. 1 d. 3 p. suteiktomis galimybėmis. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įstatymas neįpareigoja šalių (šiuo atveju atsakovo) nurodyti savo banko sąskaitos, o atsakovui iš dalies nevykdant bendradarbiavimo pareigos, apeliantė turėjo galimybę ir sąlygas pasinaudoti CK 6.56 str. 1 d. 3 p. numatyta galimybe įvykdyti piniginę prievolę sumokėdama skolą į notaro, banko ar kitos kreditinės įstaigos depozitinę sąskaitą, jeigu atsakovas S. S. vengė priimti prievolės įvykdymą. Vien ta aplinkybė, kad tarp šalių jau anksčiau vyko teisminiai ginčai dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo, rodo, jog tarp šalių yra susiklostę konfliktiniai santykiai, todėl pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantė galėjo tikėtis, jog atsakovas nesureaguos į jos prašymą pateikti sąskaitos duomenis. Pažymėtina, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principas taip pat reiškia ir būtinumą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Taigi kiekvienas asmuo, dėl kurio teismas priima atitinkamą sprendimą, šiam įsiteisėjus, privalo jį įvykdyti. Tais atvejais, kai teismo sprendimas nevykdomas, asmuo, kurio naudai jis priimtas, gali prašyti įvykdyti sprendimą priverstinai. Priverstinis teismo sprendimo vykdymas sukelia skolininkui papildomų neigiamų turtinių padarinių, todėl apeliantė nenorėdama patirti šių neigiamų turtinių padarinių ir siekdama įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą, nežinodama S. S. sąskaitos numerio, turėjo visas galimybes ir sąlygas pasinaudoti CK 6.56 str. 1 d. 3 p. numatyta galimybe įvykdyti piniginę prievolę atsakovui, sumokėdama skolą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, jei S. S. vengė priimti prievolės vykdymą. Pažymėtina, kad prievolei įvykdyti reikiamos sumos sumokėjimas į CK 6.56 str. 1 d. nurodytą depozitinę sąskaitą laikomas tinkamu prievolės įvykdymu (CK 6.56 str. 2 d.).

Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nustatė, jog įrodyti neturtinės žalos faktą, kaip ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas neturtinės žalos atlyginimui, kaip civilinių teisių gynimo būdui, taikyti yra apeliantės pareiga, o atmetus pagrindinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, klausimo dėl R. K. padarytos neturtinės žalos atlyginimo nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatė, nes atmetus pagrindinį reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nenustačius atsakovo nesąžiningų veiksmų, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantė taip pat nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, nebuvo pakankamai aktyvus, neištyrė byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė civilinio proceso normas ir netinkamai suprato ieškinio dalyką. Nesutikdamas su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 str. 4 d., tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Be to, pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ieškovės pateiktų faktinių ir teisinių argumentų. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas įvertina juos atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Nagrinėjamu atveju, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šio reikalavimo laikėsi ir atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (ieškovės) R. K. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsakovas S. S. prašė jo naudai priteisti 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Teismas, įvertinęs, kad apeliantės apeliacinis skundas netenkintinas, advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, jų apimtį, ginčo sudėtingumą, bylos apimtį bei remdamasis 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 8.11 p. prieina prie išvados, kad yra pagrindas prašomas atlyginti bylinėjimosi išlaidas priteisti prašoma apimtimi, jas atlyginant iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.