- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-08
- Bylos Nr.
- 1A-176-518/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Justas Namavičius, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- M. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus, Daivos Pranytės-Zalieckienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš M. N. priteista Valstybinei ligonių kasai 1 530,63 Eur gydymo išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. M. N. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 16 d., apie 00.30 val., tėvo gyvenamoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo tėvu R. N. metu, tyčia peiliu tris kartus dūrė jam į pilvo sritį, tokiais veiksmais padarė pilvo durtines žaizdas su kepenų, plonųjų ir storųjų žarnų pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę bei sunkiai sužalojo savo artimąjį giminaitį – tėvą R. N., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti paskirtą bausmę.
1. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis R. N. negali būti laikomas jo tėvu ar artimu giminaičiu ir jis negali atsakyti už pastarajam padarytus sužalojimus. Savo skundo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad R. N. šeimą paliko, kai M. N. suėjo 4 metai, vėliau juo nesidomėjo ir nesirūpino, 2011 m. spalio mėnesį buvo atimtos tėvo ir motinos teisės, M. N. kurį laiką augo pas tetą, po to globos namuose, todėl jokių jausmų R. N. kaip tėvui ar giminaičiui nejaučia ir niekada nejautė, su juo bendrauti pradėjo tik prieš 5 metus. M. N. įvardija tėvą tik kaip savo sugėrovą, nors šis ir mėgo mokyti M. N. kaip ir su kuo gyventi, dėl to M. N. ir dūrė R. N.. Atsižvelgiant į tai, taip pat nurodoma, kad M. N. yra nuteistas per griežtai.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo M. N. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – BPK ) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas.
5.1. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. N. neneigia nustatytų bylos faktinių aplinkybių sunkiai sutrikdžius R. N. sveikatą, tačiau nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, prašydamas kvalifikuoti jo veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, bei sušvelninti paskirtą bausmę.
5.2. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo M. N. kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
5.3. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistasis nesutinka, kad R. N. baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu buvo laikomas jo tėvu, todėl ir nusikalstama veika buvo kvalifikuota kaip sunkesnė ir užtraukianti griežtesnę baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus paduoto skundo ribose, su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Nors M. N. ginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją ir jam paskirtą bausmę, tačiau nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės paskyrimo nuteistajam teisėti ir pagrįsti. Pagrindo abejoti nuteistojo M. N. nusikalstamos veikos kvalifikacija ir paskirtos bausmės teisingumu, nėra.
2. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Artimojo giminaičio sąvoka pateikta BK 248 straipsnio 1 dalyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai ), vaikai (įvaikiai ), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o 2 šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai ), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos ( partnerystė ), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu aspektu taip pat aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savarankišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t.y. santykių turiniu. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t.y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai.
6.1. Byloje nustatyta, kad tarpusavio konflikto metu M. N. tris kartus dūrė peiliu savo tėvui į pilvo sritį ir toliu būdu padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą ir skunde ginčo dėl to nėra. Ši aplinkybė patvirtinta pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais įrodymais – paties M. N., nukentėjusiojo R. N., liudytojų B. P., B. M. parodymais, įvykio vietos ir daiktų apžiūra, teismo medicinos specialisto išvada.
6.2. Nuteistasis M. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad kelis paskutinius metus palaikė su tėvu ryšius, jį lankydavo, abu dažnai vartojo alkoholinius gėrimus, tėvas išgėręs tapdavo agresyvus ir nekontroliuodavo savo veiksmų. Byloje yra duomenys, kad R. N. augino savo sūnų ne iki ketverių metų amžiaus, kaip teigiama skunde, tačiau kol M. N. sukako 12-13 metų. Tėvystės teisės nukentėjusiajam M. N. atžvilgiu buvo apribotos tik 2010 m. sausio 29 d., kai pastarajam jau buvo šešiolika metų. Darytina išvada, kad bet kuriuo atveju R. N. yra nuteistojo tėvas, kas atitinka „artimojo giminaičio“ sąvoką
6.3. Nukentėjusiojo R. N. parodymai dėl kilusio konflikto su sūnumi priežasties, t.y., kad priekaištavo M. N. dėl jo pasirinktos draugės B. M., atitinka tiek nuteistojo, tiek ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymus. Liudytoja B. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji gyvena kartu su R. N.. Įvykio dieną jiems paskambino jos sugyventinio sūnus M. N. ir paklausė, ar gali užeiti į svečius, o kadangi kaltinamasis gerai su jais sutardavo, tai nei ji, nei R. N. neprieštaravo jo atvykimui. Liudytoja B. M. parodė, kad ji gyvena kartu su M. N., pastarasis gerai sutardavo su savo tėvu R. N., tačiau ji nepatiko pastarajam dėl jai nežinomų priežasčių, dėl ko ir kilo konfliktas tarp tėvo ir sūnaus. Kolegija, vertindama šiuos įrodymus daro išvadą, kad nuteistojo M. N. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, jog apelianto santykiai su tėvu buvo tik blogi, pastarasis visiškai nesirūpino ir nesidomėjo juo kaip savo sūnumi, iš dalies neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš nukentėjusiojo ir jam artimų asmenų parodymų, M. N. bendraudavo su tėvu, turėjo bendrų interesų, todėl tai pilnai atitinka šioje nutartyje jau cituotą „artimojo“ giminaičio“ sąvoką. Tokiu būdu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, kvalifikuodamas M. N. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t.y. dėl artimojo giminaičio ir šeimos nario – tėvo sunkaus sveikatos sutrikdymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuteistojo nusikalstamai veikai baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, dėl to kvalifikuoti apelianto veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, teisinio pagrindo nėra.
6.4. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyta griežtesne baudžiamąja atsakomybe už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra siekiama apsaugoti ne vien tolias konstitucines vertybes, kaip žmogaus sveikata, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė.
6.5. Nuteistojo M. N. veikos kvalifikacijos nekeičia ir tai, kad jis neneigdamas kaltės dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo savo tėvui, skunde iš dalies bando pateisinti savo veiksmus ta aplinkybe, kad R. N. tyčia sudavė tris smūgius peiliu, nes pastarasis jį „moko kaip ir su kuo gyventi“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai situaciją įvertino kaip konfliktą, kilusį tarp sūnaus ir tėvo.
6.6. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl nuteistajam skirtos bausmės, dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo, taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai ( BK 41, 54 ir 61 straipsniai ), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Teismas, skirdamas M. N. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, padaryto nusikaltimo motyvą ir tikslą, paties M. N. asmenybę, nustatytas dvi atsakomybę lengvinančias ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybes. Nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11 straipsnio 6 dalis ). Nuteistasis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju metu, nusikaltimas yra baigtas. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad M. N. anksčiau du kartus teistas, tačiau teistumas išnykęs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta apeliantui trejų metų laisvės atėmimo bausmė yra artima BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos minimumui, taigi, teisinga ir savo dydžiu proporcinga. Švelninti bausmę, nekeičiant R. N. padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, nėra teisinio pagrindo.
6.7. Esant konstatuotoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.