Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja Jarūnė Sedalienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.7.1.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.8.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 14 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d. (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo) ir jam skirta 30 MGL (3750,00 Lt) dydžio bauda.

M. Š. pagal LR BK 223 str. 1 d. (dėl aplaidaus apskaitos vedimo) išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleista ir byla jos atžvilgiu nutraukta. Nuosprendis jos atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2005-07-07 iššvaistė jo žinioje esantį svetimą turtą - UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausančius pinigus sumoje 893,97 Lt, kurie jam buvo išduoti pagal 2003-01-01, 2003-09-05, 2003-09-15, 2003-10-03, 2003-11-03, 2003-11-06, 2003-11-28, 2003-12-24, 2004-04-30, 2004-06-22, 2004-07-02, 2004-07-28, 200-08-03, 2004-08-31, 2004-09-01, 2004-09-02, 2004-09-07, 2004-09-08, 2004-09-10, 2004-09-15, 2004-10-15 kasos išlaidų orderius, nepagrįsdamas šios sumos išlaidas pateisinančiais dokumentais.

M. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpyje nuo 2004-07-01 iki 2005-07-27, sutinkamai su 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d., įsigaliojusio 2002-01-01, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. nuostatą – „apskaitos dokumentai ir registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, ir 19 str. 2 d. – „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, nes nustatyta tvarka nesaugojo apskaitos dokumentų ir šių dokumentų duomenys nebuvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, nes jų nepateikė įmonės buhalterei ir šių dokumentų duomenys neparodyti nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos būklei 2005-07-07 balanse: 2004 m. liepos mėn. Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios skardinimo darbų akto Nr. 2 bei 2004-07-05 prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini); 2004-09-20 buitinio vagono pirkimo sutarties bei 2004-09-21 pinigų priėmimo akto; 2005 m. sausio mėn. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktų darbų akto Nr. 3 bei 2005-01-20 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-06-01 padėklų pirkimo sutarties bei 2005-06-01 pinigų priėmimo akto, 2005-07-20 PVM sąskaitos faktūros serija VPP Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovė pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 190 vnt. padėklų už 3800,19 Lt (t.sk. PVM 579,69 Lt), ir dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2004-2005 metus.

Taip pat M. Š. apeliaciniu skundu nesutinka dėl 433,97 Lt iššvaistymo, nes mano, jog grąžintą minėtą pinigų sumą teismas turėjo pripažinti ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos atlyginimą, o kaip teisėtai grąžintą. Kadangi bendrovėje buhalterė nebuvo parengusi LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo" 9 punkte numatyta atsiskaitymo su buhalterija tvarka bei terminai, todėl tiek dokumentai, tiek ir jam išmokėti pinigai galėjo būti pateikti buhalterijai bet kada. Šiaulių apygardos teismo 2005-06-27 nutartimi, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, jis nebuvo supažindintas, bankroto administratorius šių pinigų ar jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų niekada iš apelianto nereikalavo. Be to, apeliantas teigia, kad šių pinigų neturėjo tikslo iššvaistyti, neneigė juos laikęs ir minėtų pinigų apskritai niekam neperdavęs, todėl privalomojo nusikalstamos veikos požymio, dėl ko negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus ir pagrįstai M. Š. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 184 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes nepadaryti veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o taip pat ir dėl to, kad jis nedalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Apelianto prašymai dėl jo išteisinimo yra prieštaringi. Asmuo išteisinamas nesant jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių tuomet, kai 1) visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką; 2) įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika; 3) buvo įvykis be niekieno kaltės: nelaimingas atsitikimas, teisinio gėrio pažeidimas dėl gamtos jėgų ir kt. Kitas išteisinimo pagrindas taikomas, tuomet, kai nėra nustatoma, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, t.y. šiuo atveju yra padaryta nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis užsiėmė tokia veika, dėl kurios jis gali būti pripažintas kaltu, nepakanka, tokiu atveju, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, byla perduodama prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nustatyti asmenį, padariusį tą nusikalstamą veiką. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apelianto nurodyti argumentai sietini su išteisinimo pagrindu, kuomet nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 320 str. 3 d., patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas neigia iššvaistęs UAB „(duomenys neskelbtini)" turtą, tačiau jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 184 str. 1 d., įrodyta baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.).

BK 2 str. 4 d. nustato, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t.y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų arba teisės pažeidimų.

BK 184 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar esantį jo žinioje svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8, 4 p. yra išaiškinęs, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims (minėto Senato nutarimo 9 p.). Šio nusikaltimo subjektais gali būti įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą (minėto Senato nutarimo 10 p.). BK 184 str. 1 d. prasme turtas šios veikos subjektui gali būti jam patikėtas arba esantis jo žinioje. Senato nutarimo 10 p. nurodoma, kad esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Šiuo atveju neabejotina, kad M. Š., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pagal savo užimamas pareigas buvo atsakingas už jam patikėtą turtą, turėjo jo atžvilgiu teisiškai apibrėžtus įgaliojimus: bendrovės buhalterei duodamas nurodymus, susijusius su jų tiesioginėmis funkcijomis, iš bendrovės kasos paimti pinigus. Turto iššvaistymas – tyčinis nusikaltimas ir jis laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento (minėto Senato nutarimo 11 p.), jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymiui – kaltei būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, tiek netiesioginė, kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Nuteistojo M. Š. kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai: specialistų išvados, liudytojų ir iš dalies paties nuteistojo parodymai, kuriais nustatyta, jog M. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi dirbo nuo 2001-01-15 iki nutarties iškelti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos 2005-07-07. Tai yra, jį su bendrove siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo pareiga buvo elgtis rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, būti lojaliu bendrovei ir laikytis jos ne tik bendrovės vidaus tvarką ir veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, bet ir įstatymų bei kitų poįstatyminių aktų reikalavimų. Byloje nustatyta, kad M. Š. per 2003-2004 metus ir 2005 m. sausio – liepos mėnesius M. Š., kaip bendrovės direktoriui, iš bendrovės kasos pagal kasos išlaidų orderius buvo išduota viso 230.767,19 Lt, o pagal 2006-02-14 atliktą ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistės A. Č. pateiktą išvadą nustatyta, jog M. Š. nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų ir į bendrovės kasą negrąžino 131.259,48 Lt (b.l. 24-36, t. 1). Atlikus papildomus tyrimus ir įvertinus papildomai pateiktus dokumentus nustatyta, jog liko nepagrįsta dokumentais ūkinių operacijų už 893,97 Lt (b.l. 83-89, 85, t. 1, b.l. 57-95, 202-203, t. 4).

Pagal LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintose kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 p., ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams (atskaitingiems asmenims), kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė atlikti šias operacijas: mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas. Minėtame taisyklių punkte numatyta, kad atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, ūkininkais arba gyventojais, pateikia ūkio subjekto buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, - nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Nepanaudoti pinigai turėjo būti grąžinti į kasą, įforminant kasos pajamų orderį. Nustatyta, jog M. Š. pagal 2005-06-29 kasos išlaidų orderį J. G. išmokėjo 460 Lt (b.l. 88, t. 3), tai pripažįsta ir pats nuteistasis. 2008-02-22 specialisto išvadoje Nr. 5-4/10 J. G. išmokėti pinigai priskirti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams išmokėtiems pinigams, tačiau J. G. su bendrove „(duomenys neskelbtini)“ nesiejo jokie darbo santykiai. Motyvuodamas pinigų išmokėjimą J. G., iš pradžių nuteistasis teigė, jog J. G. jis avansu davė 460 Lt, nes buvo sutarę sudaryti darbo sutartį ir tikėjosi pradėjus J. G. dirbti, iš jo avanso susigrąžinti duotus pinigus, tačiau kitą dieną J. G. į darbą nebeatėjo, dėl to darbo sutartis nebuvo sudaryta. Vėliau nuteistasis teigė, jog J. G. minėtą pinigų sumą jis paskolinęs kaip fiziniam asmeniui. Siekiant patikrinti šią nuteistojo nurodytą aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoju J. G.. Būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą, liudytojas J. G. nurodė, jog jis neketino įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau už minėtą pinigų sumą jis išnuomojo bendrovei krautuvą, minėtą pinigų sumą jis buvo gavęs. Patikrinti liudytojo J. G. parodymus, nuteistasis ir jo gynėjas paprašė papildomai apklausti liudytoją B. C., kuris posėdžio metu nurodė, jog dirbo bendrovėje išnuomotu krautuvu prieš bendrovės bankrotą, juo dirbo dvi savaites ir po to krautuvą pristatė M. Š. nurodytu adresu į Daugėlių įmonės kiemą, tačiau liudytojas B. C. konkrečiai negalėjo nurodyti datos, kada dirbo minėtu krautuvu. Siekdamas patvirtinti naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl buvusių nuomos sutarties pagrindu civilinių santykių, nuteistasis patvirtino šias aplinkybes, tuo labiau supainiodamas teismą dėl J. G. išmokėtų pinigų pagrindo. Tiek liudytojas J. G., tiek ir pats nuteistasis M. Š. tvirtino buvus sudarytą nuomos sutartį, tačiau negalėjo pateikti pačios nuomos sutarties, iš kurios būtų galima spręsti apie buvusius civilinius santykius, sutarties sąlygas, bei pagrįsti J. G. išmokėtus pinigus. Liudytojo B. C. parodymų dėl nuomoto krautuvo teismas nelaiko tinkamu įrodymu, patvirtinančiu nuomos sutarties pagrindu buvus tarp J. G. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniams santykiams, nes jų negalima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Tokiu būdu, teisėjų kolegija neturi pagrindo besąlygiškai tikėti J. G. parodymais ir nuteistojo patvirtinimu dėl krautuvo nuomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 460 Lt, juos atmetą, vertiną kaip siekį suklaidinti teismą ir palengvinti savo teisinę padėtį.

Taip pat nuteistojo apeliaciniame skunde ir vėlesnėse apklausose nurodytą versiją, jog pinigai J. G. (taip išlaidų orderyje) buvo išmokėti kaip paskola, teismas atmetą. Pagal LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintas kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, išmokėti pinigus iš kasos asmenims, kurie nėra ūkio subjekto darbuotojai, leidžiama tik pagal kiekvienam asmeniui atskirai išrašytus kasos išlaidų orderius ir tai atlieka kasininkas, kuris pinigus iš kasos išmoka tik kasos išlaidų orderyje nurodytam asmeniui. Byloje nustatyta, kad pinigus J. G. išmokėjo pats M. Š., o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininkė, kaip to yra reikalauja minėtų taisyklių 6 p. Taip pat byloje pateiktais dokumentais nustatyta, jog J. G. 2008-03-19 atliko pavedimą grynaisiais pinigais į bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 460 Lt sumai, nurodydamas mokėjimo paskirtį „skolos grąžinimas“ (b.l. 219, t. 3). Bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškime „Dėl J. G. piniginių lėšų pervedimo bendrovei“ nurodyta, jog per visą bankroto procedūrą J. G. nesidomėjo naujai atidaryta sąskaita, šios sąskaitos numeris jam nebuvo suteiktas, bendrovė su J. G. jokių santykių neturėjo, kaip debitorius buhalterinėje apskaitoje jis nebuvo apskaitomas, tokio debitoriaus, perimant bendrovės dokumentus ir turtą, buvęs direktorius M. Š. administratoriui neperdavė, kaip įmokėtus per klaidą, pinigus bendrovė norėjo grąžinti J. G., tačiau bankas tokio pavedimo nepriėmė, kadangi neturėjo J. G. asmens kodo. Taip pat pareiškime nurodyta, jog bendrovės darbuotojams (V. P., akcininkas ir V. G.) šita pavardė nežinoma, bendrovėje J. G. niekada nedirbo, su juo nebuvo sudarytos jokios sutartys. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, nustatyta, jog jokių pinigų J. G. į bendrovės sąskaitą banke nemokėjo, o minėtą pinigų sumą J. G. vardu banke sumokėjo pats nuteistasis. M. Š. teismo posėdyje nurodė, jog jis J. G. supainiojo su kitu asmeniu, pavarde G., kuris yra jau miręs. Taip pat neginčijamai nustatyta, jog M. Š. buvo žinoma nauja bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomoji sąskaita. Tokiu būdu, paminėtos aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, jog jis paskolino 460 Lt J. G. kaip fiziniam asmeniui. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančios Šiaulių apygardos teismo 2005-06-27 nutarties, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, matyti, jog iki šios nutarties priėmimo dienos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovybei buvo žinoma apie civilinę bylą, apie kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat iš minėtos nutarties nustatomosios dalies matyti, jog atsiliepdamas į ieškinį atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad neprieštarauja, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes įmonė yra nemoki (b.l. 43, t. 1). Pagal kasos išlaidų orderį 2005-06-29 M. Š. išmokėjo J. G. 460 Lt, t.y. pinigus išmokėjo ne tik prasidėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrai, bet ir priėmus nutartį bendrovei iškelti bankroto bylą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad M. Š. buvo žinoma apie pradėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesą, todėl jo teiginys, jog nežinojo apie priimtą nutartį. Šios aplinkybės rodo, jog M. Š., disponuodamas jam patikėtu turtu, veikė priešingai bendrovės interesams: išmokėjo J. G. pinigus, nors pastarojo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nesiejo darbiniai santykiai. Be to, specialisto išvada nustatyta, jog kasos išlaidų orderis, kuriuo J. G. buvo išmokėti pinigai, neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, o J. G. patvirtinus, kad minėtą pinigų sumą gavo iš M. Š., teismas konstatuoja, jog M. Š. 460 Lt neteisėtai perleido J. G., tokiu būdu, iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius pinigus.

Taip pat apeliantas neigia iššvaistęs 433,97 Lt, nes konkrečių pinigų grąžinimo į kasą terminų nebuvo nustatyta, minėtos pinigų sumos jis niekam neperleido, todėl tai galėjo padaryti bet kada. Kaip jau buvo minėta, pinigai iš bendrovės kasos gali būti išmokėti už tam tikras atliktas operacijas, įforminant kasos išlaidų orderius, o nepanaudoti pinigai turėjo būti grąžinti į kasą, įforminant kasos pajamų orderius. Nuteistasis neneigia paėmęs šiuos pinigus iš bendrovės kasos, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu negalėjo pateikti jokių patvirtinančių dokumentų, jog buvo panaudoti ūkinei operacijai apmokėti, o nepanaudojus tų pinigų negrąžino į bendrovės kasą. LR Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintose kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 p. numatyta, kad atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka bei terminais, o 10 p. – pinigų sumokėjimo tvarką ir terminus (ne rečiau kaip kartą per mėnesį) atskaitingam asmeniui nustato vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir patvirtina ūkio subjekto vadovas. Specialisto išvada nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteris nebuvo nustatęs atsiskaitymo su buhalterija tvarkos ir terminų, tačiau apelianto teiginys, jog jis bet kada galėjo atsiskaityti su buhalterija yra nepagrįstas. Nors bendrovėje nebuvo nustatyta konkreti atsiskaitymo su buhalterija tvarka ir nustatyti konkretūs terminai, tačiau pagal minėtų taisyklių 10 punktą atskaitingas asmuo, šiuo atveju M. Š., privalėjo ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsiskaityti su bendrovės buhalterija: arba pateikti ūkinių operacijų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, arba į kasą įnešti nepanaudotus pinigus. Be to, pastebėtina, jog M. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi dirbo iki nutarties iškelti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos 2005-07-07, todėl nutraukiant darbo santykius su bendrove, nuteistasis privalėjo paskirtam bankrutavusios bendrovės administratoriui perduoti ne tik dokumentus, bendrovės turtą, bet ir visiškai atsiskaityti su buhalterija. Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p. (galiojusi redakcija iki 2008-07-01) numatyta, jog įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, o minėtos straipsnio 7 d. 2 p. numatė, jog įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu. Iš baudžiamojoje byloje esančios Šiaulių apygardos teismo 2005-06-27 nutarties matyti, jog teismas minėtą reikalavimą nustatė įvykdyti per 10 dienų nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos (b.l. 43, t. 1). Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2005-07-07, todėl nuo šios dienos per nustatytus terminus M. Š. privalėjo ne tik perduoti administratoriui turtą, kitus bendrovės dokumentus, bet ir atsiskaityti su bendrovės buhalterija. Apeliantas teigia, kad minėtą pinigų sumą jis nebuvo niekam perleidęs, turėjęs pas save, tačiau tai nepaaiškina, kodėl šią pinigų sumą, kaip dalį skolos grąžinimo, jis grąžino tik bylos teisminio nagrinėjimo metu – 2008-03-14, t.y. tuomet, kai specialistų išvadomis buvo nustatyta konkreti trūkstama pinigų suma, kurią pateisinančių dokumentų nėra. Atsižvelgdamas į tokį ilgą pinigų negrąžinimo terminą – daugiau kaip 2,5 metų, ir nesant duomenų, jog nuteistasis minėtą pinigų sumą nebuvo perleidęs tretiesiems asmenims, teismas konstatuoja, jog vilkindamas galimą atsiskaitymą su bankrutavusią UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. Š. neteisėtai naudodamasis jam buvusiu patikėtu turtu – 433,97 Lt suma, jo negrąžinęs bendrovei, iššvaistė jam patikėtą turtą ir šios sumos sumokėjimas bendrovei negali būti traktuojamas kaip skolos dengimas.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. Š. veiksmai šiuo atveju peržengė civilinių santykių sąlygas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo naikinti.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nėra dokumento, kuris būtų vada pradėti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu pagal BK 184 str. 1 d., yra nepagrįstas. BK 184 str. 5 d. numatyta, kad už BK 184 str. 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Byloje ikiteisminis tyrimas 2005-09-12 pradėtas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje prie LR VRM Šiaulių apskrities skyriuje gavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame pareiškėjas nurodo, kad M. Š. į įmonės kasą negrąžino 134466,51 Lt, todėl mano, jog šie pinigai M. Š. yra neteisėtai pasisavinti iš įmonės, dėl pinigų pasisavinimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiesiogiai daroma žala kreditoriams, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes negali išsiieškoti jiems priklausančios skolos už paslaugas, kuri yra 81067,06 Lt (b.l. 1-2, t. 1). Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 222 str. 1 d. (b.l. 8, t. 1). Atlikus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus ir nustačius, jog galimas turto iššvaistymas, prokurorė pareiškė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 str. 1 d. M. Š. atžvilgiu (b.l. 98, t. 2). Tokiu būdu, ikiteisminis tyrimas M. Š. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 1 d., padarymo pradėtas laikantis visų baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso įstatymų normų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 11 d. nuosprendžio atmesti.