- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-24
- Bylos Nr.
- e2-7823-994/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03497-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Atsakovas
- akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus
dalyvaujant ieškovo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžiaus skyriaus atstovui V. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom programą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei "Compensa Vienna Insurance Group" dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jam iš atsakovės 7 244,89 Eur žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31. Ieškinyje nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (buvęs Šiaulių skyrius) 2020 m. liepos 8 d. ADB „Compensa Viena Insurance Group“ (toliau – atsakovas) pateikė pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl padarytos žalos atlyginimo (A. T.)“. Ieškovas atsakovui pateikė pretenziją atlyginti padarytą žalą dėl to, kad vadovaudamiesi CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, Fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas sumas iš žalą padariusio asmens. Išmokų sumų, įskaitytinų į atlygintinos žalos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), dydį Fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Eismo įvykio metu, kuris įvyko 2020-01-31 apie 07.24 val., (duomenys neskelbtini) pastato, automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas blaivaus G. K., gim. (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu, lyjant lietui, pertrenkė per apšviestą kelio važiuojamąją dalį, ne pėsčiųjų perėjoje, ėjusį A. T., gim. (duomenys neskelbtini). Kaltininko G. K. automobilis buvo apdraustas ADB „Compensa Viena Insurance Group“ (buvęs Seesam Insurance AS Lietuvos filialas). Fondo valdybos Panevėžio skyrius nukentėjusiajam A. T. priskaičiavo ir išmokėjo 4 799,38 Eur (825,64 Eur + 3973,74 Eur) ligos išmoką už 2020-02-02–2020-06-12 laikotarpį, bei 2020-07-08 atsakovui pateikė jau minėtą pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 21 straipsniu, Įstatymo 19 straipsnio 10 dalimi, ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pretenzijos gavimo dienos privalėjo būti atlyginta Fondo biudžetui padaryta žala ir 4 799,38 Eur suma pervesta į Fondo valdybos sąskaitą. Neatlyginus žalos iki nurodyto termino, ji išieškoma teismine tvarka. Panevėžio skyrius A. T. nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą 2020-06-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinus draudžiamuoju įvykiu, jam papildomai buvo priskaičiuota 2 889,95 Eur ligos išmoka už laikotarpį nuo 2020-06-13 iki 2020-09-02. Atsakovui ignoruojant ir delsiant apmokėti pretenziją, Panevėžio skyrius Atsakovui 2020-09-17 išsiuntė pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini), bei prašė atlyginti 7 689,33 Eur (825,64 Eur + 3973,74 Eur + 2889,95 Eur) žalą padarytą fondo biudžetui. Atsakovas, ieškovui į visas jo siųstas pretenzijas 2021 m. rugpjūčio 29 d. atsakydamas pateikė raštą „Dėl draudimo išmokos žalos byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad kompensuoja 70 proc. padarytos žalos – 5 382,53 Eur už 2020-02-02 – 2020-09-02 laikotarpį, likusią 30 proc. padarytos žalos – 2 306,80 Eur ADB „Compensa Viena Insurance Group“ atsisakė atlyginti, nes manė, kad nukentėjusiojo elgesys neabejotinai įtakojo žalos atsiradimą, taikė CK 6.282 straipsnio nuostatas. Nesutinkant su tokia draudimo pozicija bei ieškovui A. T. papildomai priskaičiavus 3 443,55 Eur ligos išmoką už laikotarpį nuo 2020-09-28 iki 2021-01-29 Panevėžio skyrius 2022-12-01 atsakovui išsiuntė pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašė atlyginti neatlygintos žalos dalį (2 306,80 Eur) bei naujai priskaičiuotą ir A. T. išmokėtą ligos išmoką (3 443,55 Eur). Taigi, ieškovas šia pretenzija atsakovo iš viso prašė atlyginti 5 750,35 Eur žalą už A. T. išmokėtą ligos išmoką. Ta pačia pretenzija ieškovas taip pat prašė atsakovo atlyginti žalą atsiradusią dėl minėto autoįvykio ir A. T. apskaičiavus bei išmokėjus 843,02 Eur netekto darbingumo periodinę kompensaciją (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas) už laikotarpį nuo 2020-09-02 iki 2021-12-31. Iš viso Ieškovas 2022-12-01 pretenzija atsakovo prašė atlyginti 6 593,37 Eur (5 750,35 Eur + 843,02 Eur) žalą Fondo biudžetui. Atsakovui reikalaujamos žalos neatlyginus ir kitokiu būdu taip ir neinformavus apie ketinimą ją atlyginti, Panevėžio skyrius 2023-01-18 išsiuntė pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini), pakartotinę reikalavo atlyginti 6593,37 Eur žalą, bei informavo, kad neatlyginus šios žalos ji bus išieškoma teismine tvarka. Atsakovas į tai nesureagavo, žalos neapmokėjo. Pažymėtina, kad po šios pretenzijos Panevėžio skyrius A. T. už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2022-12-31 papildomai apskaičiavo ir išmokėjo 651,52 Eur netekto darbingumo periodinę kompensaciją (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Taigi, iš viso bendras atsakovo ieškovui neatlygintos žalos dydis ieškinio pateikimo dienai yra 7 244,89 Eur. Ieškovas nesutinka su atsakovu ir teikia ieškinį teismui dėl likusios 30 proc. padarytos žalos atlyginimo, bei naujų nukentėjusiajam išmokėtų išmokų priteisimo. Nukentėjusiajam A. T. išmokėta ligos išmoka dėl eismo įvykio pasekmės – sužalotas apdraustasis asmuo, todėl Fondo valdybos Panevėžio skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Išmoka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis). Asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Žalos atlyginimą reglamentuoja CK, VSDĮ. Fondo biudžetui buvo padaryta konkreti žala – dėl eismo įvykio išmokėta ligos išmoka. Fondo valdybos Panevėžio skyriui atsirado teisė reikalauti atlyginti žalą, kadangi ligos išmoka buvo išmokėta dėl fizinio asmens kaltės (VSDĮ 21 straipsnio 1 dalis). CK įtvirtintos bendrosios žalos atlyginimo nuostatos. Fondo valdybos Panevėžio skyrius patyrė žalą – neteko turto. Ligos išmokos suma yra nuostoliai. Draudimo kompanija nesutiko su visos ligos išmokos dydžio atlyginimu, todėl nuostolio dydį turi nustatyti teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovas mano, kad patirti nuostoliai privalo būti atlyginti visiškai, nes taip įtvirtinta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje. Ligos išmoka ir netekto darbingumo periodinė kompensacija išmokėta dėl eismo įvykio, todėl žala atlyginama draudimo atlyginimo – sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis (6.254 straipsnio 1 dalis). Atsakovas privalo visiškai atlyginti žalą, kadangi tai numato specialusis įstatymas – TPVCAPDĮ (CK 6.263 straipsnis). Fondo valdybos Panevėžio skyrius išmokėjo ligos išmoką bei netekto darbingumo periodinę kompensaciją ir turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo (CK 6.280 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-41-403/2018). Iš byloje surinktos medžiagos konstatuotina (Šiaulių apylinkės teismo 2020-06-09 nutartis), kad šioje byloje Teismas kaltę nustatė tik G. K. atžvilgiu. Šią kaltę jis pats visiškai pripažino, gailėjosi, susitaikė su nukentėjusiuoju. Teigė, kad jis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, važiuodamas paskui lengvąjį automobilį “Toyota Yaris“ kuris pradėjo stabdyti siekiant praleisti per kelią einantį pėsčiąjį A. T., prieš apvažiuodamas neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, viršijo leistiną greitį (58 km/h), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, kelyje atsiradus kliūčiai, t. y. automobiliui „Toyota Yaris“ greičio nesumažino, transporto priemonės nesustabdė, lenkimo metu apvažiuodamas automobilį įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir pertrenkė pėsčiąjį A. T.. Byloje duomenų, apie abipusę kaltę – nėra, nutartis yra įsiteisėjusi nebuvo apskųsta, todėl ieškovo nuomone, atsakovas privalo 100 % atlyginti Fondo biudžetui atsiradusią žalą. Atsakovas atsakymuose į ieškovo pateiktas pretenzijas yra nurodęs, kad atlygina ne visą padarytą žalą, bet tik jos dalį – 70 proc., vadovaujasi CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai, nepagrįstai, nemotyvuotai naudojasi nurodyta CK norma, kadangi analogiškose bylose suformuota teismų praktika, kurioje nurodoma, kad nukentėjusiojo elgesys kaip itin neapdairus ir nerūpestingas gali būti nustatytas tik teismo, bet ne vienos iš bylos šalių. Be to, šiuo atveju, byloje kaltę pripažino pats G. K..
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad draudikas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (toliau - TPVCAPD) laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. buvo apdraudęs transporto priemonės Audi A6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę, sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir yra prisiėmęs pareigą atlyginti šios transporto priemonės valdytojų sutarties galiojimo metu padarytą turtinę ir neturtinę žalą tretiesiems asmenims. 2020 m. sausio 31 d. apie 7 val. 24 min. (duomenys neskelbtini) namo įvyko eismo įvykis, kurio metu G. K. (toliau - Vairuotojas) važiuodamas automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė į važiuojamąją kelio dalį staiga išbėgusį A. T. (toliau - Nuketėjusysis).Eismo įvykio metu sužalotas A. T., kuriam, remiantis 2020 m. kovo 2 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus teismo medicinos eksperto J. S. parengta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs gūžduobės, gaktikaulio lūžiais ir kitų dubens kaulų lūžiais, smegenų sutrenkimu ir kt. sužalojimais.Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė - jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 str. 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti apskritai atmestas. CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (LAT 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).Vadovaujantis LAT praktika, pagal kurią didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis, didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi. Vertinant, ar buvo didelis Nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga tai, ar Nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant. Nukentėjusiojo veiksmai (elgesys) nebuvo teisėti, pažeidė teisės aktų reikalavimus bei visuotinai žinomas normas, todėl negalėjo būti kvalifikuojami kaip „paprastas" neatsargumas. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str., kuris apibrėžia bendras eismo dalyvių pareigas, o tiksliau, minėto straipsnio 5 dalimi „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>“. Taip pat Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 42 punkte nurodyta, kad „j kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu. Rekomenduojama, kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui pėstieji, eidami į kitą važiuojamosios dalies pusę, neštųsi šviečiantį kitiems eismo dalyviams matomą žibintą arba vilkėtų ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būtų prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą“. Be to, KET 44 punktas taip pat nustato, kad „jžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu“. O taip pat KET 45 str. įtvirtinta, jog „Važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per važiuojamąją dalį galima tik įsitikinus, kad eiti saugu“. Ir galiausiai, KET 48 punktas aiškiai įtvirtinta, jog „Pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neisitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių“ (KET 48.4 papunktis).Vertinant eismo įvykio aplinkybes ir dalyvių elgesį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai nustato pareigą kelio važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui - ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų (LAT 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gautos informacijos Draudikas suprato, kad dėl eismo įvykio kilimo yra atsakingi abu jo dalyviai / jų veiksmai. Vairuotojas 2020 m. sausio 31 d. paaiškinime teigė, kad eismo įvykio dienos ryte važiavo į darbą, buvo tamsu, lijo, buvo rūkas. Automobilis staiga priešais staigiai stabdė, aš norėdamas išvengti susidūrimo, mečiausi į kairę kelio pusę. Kelio danga buvo slidi.Išanalizavus vaizdo įrašą 2020 m. vasario 10 d. apžiūros protokole nurodoma, kad „<...> Automobilis, iš kurio filmuojama, per kairę pusę lenkia priešais stabdantį automobilį, kerta punktyrinę liniją. Dar nesusilyginus su lenkiamu automobiliu, esant ties lenkiamo automobilio galu, priešais, viduryje kelio, ties punktyrine linija, pasimato pėsčiojo siluetas <. . .> pėstysis pagreitina žingsnį“.Liudytojos A. Š. 2020 m. kovo 9 d. apklausos protokole užfiksuoti jos duoti parodymai, kuriais ji teigia, kad „<...> Vyriškis, kuris ėjo kelkraščiu, žalia veja staiga išėjo į važiuojamąją kelio dalį. Vyriškis išėjęs į gatvę net nepakėlė galvos ir net neapsidairė ar atvažiuoja automobiliai ar ne. Tiesiog staigiai išėjo į gatvę ir aš pradėjau stabdyti <...> Pėsčiasis beveik perėjęs mano važiuojamąją kelio dalį staiga pradėjo bėgti <...>.“ 2020 m. gegužės 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės K. N. paruoštoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad „Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abieju jo dalyviu veiksmai: pėsčiasis A. T., judėdamas į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, sudarė kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui, o automobilio „Audi A6“ vairuotojas G. K., artėdamas prie priekyje stabdomos transporto priemonės, nelėtino važiavimo greičio savo eismo juostoje, o važiuodamas vidutiniu ne mažesniu nei 58 km/h greičiu jį lenkė nematydamas ar priekyje minėto automobilio nėra kliūties, dėl to partrenkė per kelio važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį A. T.“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Nuketėjusysis, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, tamsiu paros metu, lyjant (esant rūkui), esant apšviestai tik kairiajai važiuojamosios kelio dalies pusei, neįvertinęs eismo intensyvumo, neįsitikinęs, kad nesudaro kliūties keliu važiuojančioms transporto priemonėms, staigiai metėsi į važiuojamąją dalį. Tą patvirtino liudininkės parodymai. Tai patvirtina ir filmuoto vaizdo medžiagoje esantis įrašas - Nukentėjusiojo nematyti net liudininkės automobiliui pristabdžius / sustojus. Nesimato ir jokio Nukentėjusiojo dėvimo atšvaito, nors vadovaujantis KET jis yra rekomenduotinas. Taigi dėl eismo įvykio kilimo Nukentėjusysis yra taip pat atsakingas. Pasakytina dar ir tai, kad Nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo 57 metų, taigi toks asmuo, neabejotinai, turi gyvenimiškos patirties, savo veiksmus bei jų padarinius aiškiai suprantantis žmogus. Akivaizdu, kad tuo metu Nukentėjusiajam KET reikalavimai ir elementarūs atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai dėl elgesio gatvėje buvo žinomi. Todėl toks Nukentėjusiojo elgesys, kai jis turėjo žinoti pakankamai aiškius saugumo reikalavimus ir įvertinti jų nesilaikymo riziką, tačiau elgėsi ne tik neapdairiai, bet ir akivaizdžiai pavojingai, laikomas daug labiau neatsargiu, nei būtų galima tikėtis iš įprastai apdairaus ir atsakingo žmogaus. Draudikas, spręsdamas dėl išmokos Nukentėjusiajam išmokėjimo, įvertino visas aukščiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes bei 2021 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovei mokėtiną išmoką mažinti 30 proc. dėl Nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Priėmus tokį sprendimą, Ieškovei buvo išmokėta 70 proc. dydžio, t. y. 5 382,53 Eur išmoka. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu paruošti dokumentai (Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro L. V. 2020 m. birželio 5 d. nutarimas atliesti Vairuotoją nuo baudžiamosios atsakomybės su Nekentėjusiuoju susitaikius) bei 2020 m. birželio 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo minėtą nutarimą patvirtinanti nutartis neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, kadangi minėto teisminio proceso metu nebuvo nustatinėjamas Vairuotojo elgesio (ne)teisėtumas, jo priežastinis ryšys su nuostoliais, Vairuotojo ir Nukentėjusiojo kaltės (kartu ir galimos mišrios kaltės) vertinimas civilinės atsakomybės prasme. Nukentėjusysis, tikėtina, siekė tuo greičiau teisiškai išspręsti susidariusią situaciją, tuo pačiu kuo greičiau susigrąžinti konfiskuotą jam priklausančią transporto priemonę, savo kaltę pripažino ir su Nuketėjusiuoju susitaikė. Atitinkamai ikiteisminį tyrimą vedęs prokuroras surašė ir teismui tvirtinti pateikė procedūrinius dokumentus, dėl kurių ikiteisminis tyrimas Vairuotojui buvo nutrauktas, transporto priemonė jam grąžinta. Faktą, jog Vairuotojas negali būti laikomas išimtinai atsakingu dėl eismo įvykio patvirtina ir Atsakovės kartu su atsiliepimu į Ieškinį teikiami papildomi rašytiniai įrodymai, o tiksliau - Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. gegužės 19 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) vienareikšmiškai nurodyta, jog atsakant į klausimą „Kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui?“ bei „Kieno ir kokie veiksmai iš eismo įvykio dalyvių buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl eismo įvykio aplinkybių?“ pateiktas atsakymas - „Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų jo dalyvių veiksmai: pėsčiasis A. T., judėdamas į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, sudarė kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui, o automobilio „Audi A6“ vairuotojas G. K., artėdamas prie priekyje stabdomos transporto priemonės, nelėtino važiavimo greičio savo eismo juostoj, o važiuodamas vidutiniu ne mažesniu nei 58 km/h greičiu jį lenkė nematydamas ar priekyje minėto automobilio nėra kliūties, dėl to partrenkė per kelio važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį A. T.“. Taigi minimu dokumentu aiškiai konstatuota ir Nukentėjusiojo kaltė, kas, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, suteikia teisę Ieškovės reikalavimą atlyginti žalą mažinti. Ieškovė Ieškiniu reikalauja atlyginti 7 244,89 Eur žalą, t. y. sumą, kuri susidarė jau po Draudiko 2021 m. rugpjūčio 29 d. priimto sprendimo Nukentėjusiajam sumažinti draudimo išmoką 30 proc. laikant, kad pagrindas tam yra didelis Nukentėjusiojo neatsargumas pagal CK 6.282 str. 1 d. Atitinkamai Draudikas Ieškovei taip pat išmokėjo 30 proc. mažesnį žalos atlyginimą (ligos ir netekto darbingumo išmokas), todėl Ieškiniu Ieškovė prašo priteisti likusią 30 proc. dalį, su kurios išmokėjimu Atsakovė nesutinka.
3. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį atmesti visiškai. Papildomai paaiškino, kad nukentėjusiojo pėsčiojo buvo tik paprastas neatsargumas ir tik pirmojo sustojusio automobilio atžvilgiu pėsčiojo kaltė. Pats antrojo automobilio vairuotojas viršijo greitį, lenkė neįsitikinęs dėl kliūties priekyje.
4. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė savo poziciją išdėstytą atsiliepime į ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
5. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais teismo posėdžio metu, ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo 2020-06-09 nutartimi G. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įtariamajam ir nukentėjusiajam asmeniui A. T. susitaikius. Nutartyje konstatuota, kad įtariamasis G. K. 2020-01-31 apie 7 val. 25 min., jam priklausančiu automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) pastatu, į darbą. Buvo tamsos paros metas, rūkas, lijo. Važiuodamas link (duomenys neskelbtini) gatvės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9,101, 127, 128 ir 129 punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas paskui lengvąjį automobilį Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir stabdant šį automobilį praleisti per kelią einančio pėsčiojo A. T., prieš apvažiuodamas neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, viršijo leistiną greitį, neatsižvelgė į eismo sąlygas, lenkimo metu apvažiuodamas lengvąjį automobilį įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, t. y. pertrenkė pėsčiąjį. Dėl ko buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) 2 tomo b. l. 6-8; civilinės el. bylos l. 8-11). Iš ieškovo byloje pateiktų priimtų sprendimų skirti pėsčiajam A. T. ligos išmoką ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją bei išmokėtų išmokų dokumentų (ieškinio priedai) nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31 yra išmokėjęs iš viso 11 132,88 Eur sumą ligos išmokų ir 1 494,54 Eur sumą netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Vairuotojo G. K., pripažinusio kaltę dėl eismo įvykio ir susitaikiusio su nukentėjusiuoju pėsčiuoju A. T., civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (atsiliepimo į ieškinį priedas – DOK 52088). Ginčo byloje dėl atsakovės išmokėtos 5 382,53 Eur sumos ieškovui nekyla (atsiliepimo į ieškinį priedas - DOK - 52088). Kita dalis žalos draudimo įmonės nemokėta, kadangi žala, anot atsakovės, turi būti mažintina 30 procentų dėl nukentėjusio pėsčiojo didelio neatsargumo. 6. Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba įstatymų nustatytais atvejais šioje dalyje nurodytiems asmenims išmokamos įstatymų nustatyto dydžio išmokos (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 2 straipsnio 15 dalis). Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys (VSDĮ 2 straipsnio 12 dalis). 7. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja socialinio draudimo rūšis. Pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo rūšys reglamentuojamos šiuo ir atskirų socialinio draudimo rūšių įstatymais (VSDĮ 3 straipsnio 1 dalis). 8. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui A. T. ligos išmoką ir netekto darbingumo periodinę kompensaciją, regreso teisės į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) apimties. 9. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį. 10. Socialinio draudimo išmokos ir žalos atlyginimo santykį apibrėžė Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime. Šiame nutarime konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų Civilinio kodekso normų ir kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų nustatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį; pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. 11. Taigi, byloje kyla ginčas, ar socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas nukentėjusiajam, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą. 12. Atsakovės įsitikinimu, ginčo atveju atlygintinos žalos dydis turi būti mažintinas 30 procentų dėl nukentėjusiojo pėsčiojo didelio neatsargumo, kas konstatuota ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės 2020-05-19 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo bylos 1 t., b. l. 96-100). Dėl nukentėjusio asmens (pėsčiojo) elgesio pasekmių, dėl regreso teisės į padariusį žalą asmenį (jo draudiką) 13. Atsakovė iš esmės nesutinka su ieškiniu teigdama, kad nukentėjusio pėsčiojo asmens A. T. didelis neatsargumas taip pat sąlygojo žalos jam kilimą. Atsakovės manymu, kilusios pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu, todėl taikant CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas materialines teisės normas atsakovės civilinė atsakomybė dėl nukentėjusiajam asmeniui nustatyto netekto darbingumo, sveikatos sužalojimo turi būti mažinama mažiausiai 30 procentų. 14. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Šis principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. 15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusio asmens veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusio asmens veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009). Taigi, atleidimą nuo civilinės atsakomybės įstatymas sieja su kaltais nukentėjusio asmens veiksmais, kuriuos su atsiradusia žala ar jos padidėjimu siejo priežastinis ryšys. 16. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostolių sumažinimo galimybė tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015). 17. Pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį, kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Pastaroji kaltės forma dar skirstoma į paprastą neatsargumą ir didelį neatsargumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017). 18. Teismų praktikoje pažymima, kad žalos (nuostolių) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). 19. Atsakovė teiginius, kad kilusios pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra sąlygotos ir pačio nukentėjusio elgesio grindžia tuo, kad turėdamas gyvenimišką patirtį, būdamas vidutinio amžiaus 57 metų asmuo elgėsi akivaizdžiai rizikingai ir pavojingai, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį tamsiu, lietingu paros metu ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamojoje sankryžoje, tokiu būdu pažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimus ir elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymąsi. 20. Iš į civilinę bylą pateikto vaizdo registratoriaus įrašo (DOK – 57152), iš ikiteisminio tyrimo byloje esančių nukentėjusiojo asmens ir liudytojos A. Š. parodymų (ikiteisminio tyrimo bylos 1 tomo, b. l. 58-59, 68-69, 87-88) nustatytina, kad nukentėjusysis A. T. staiga išėjo į važiuojamąją kelio dalį tamsiu, lietingu paros metu, kas privertė vairuotojos A. Š. vairuojamą automobilį staigiai stabdyti, išvengiant susidūrimo su pėsčiuoju. Jokio ryškaus atšvaito ar rūbo pirmojo automobilio vairuotoja nematė. Nukentėjusysis parodė, kad atšvaitas buvo prisegtas ant rankinės. Nors pėsčiasis parodė, kad eidamas pro pirmąjį sustojusį automobilį matė dideliu greičiu atvažiuojantį kitą automobilį, tačiau nespėjo atšokti atgal ir buvo partrenktas. 21. Ikiteisminio tyrimo metu atlikto ekspertinio tyrimo metu, surašydama 2020-05-19 specialistės išvadą (ikiteisminio tyrimo bylos 1 tomo b. l. 96-100), ekspertė K. N. konstatavo, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų dalyvių veiksmai, t. y. pėsčiasis, kirsdamas važiuojamąjį kelią, sudarė kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui. 22. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir ikiteisminio tyrimo bylos medžiagą sprendžia, kad nukentėjęs pėsčiasis asmuo lietingu, tamsiu paros metu, neturėdamas ryškių, gerai matomų atšvaitų, kirsdamas važiuojamąją kelio dalį ir neįsitikinęs dėl artėjančios transporto priemonės einant iš už sustojusios transporto priemonės, savo dideliu neatsargumu ir nerūpestingumu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 42, 44, 45, 48 punkto reikalavimus, prisidėjo prie eismo įvykio kilimo ir jam atsiradusio sveikatos sužalojimo. 23. Šiuo ginčo atveju, teismas nesutinka su ieškovės pozicija, kad tai buvo tik paprastas pėsčiojo neatsargumas. Teismo vertinimu, pėsčiojo kirtimas važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje ar reguliuojamojoje sankryžoje tamsiu, lietingu paros metu, nesant pakankamo kelio apšvietimo, esant intensyviam eismo judėjimui bei kelio perėjimo baigimas, gerai neįsitikinus, nesant kitų artėjančių transporto priemonių, leidžia vertinti tokį elgesį kaip ypatingai rizikingą, pakankamai aiškius ir kiekvienam rūpestingam, atidžiam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantį nukentėjusiojo elgesį. Dar daugiau, toks pėsčiojo elgesys ne reguliuojamojoje sankryžoje, sudarė nenuspėjamą kliūtį link jo artėjusių automobilių judėjimui. Vairuotojas, nors ir vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį, taip pat turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. 24. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, kilusios nukentėjusio pėsčiojo sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje ir su jo paties rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu. 25. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, jog transporto priemonės vairuotojui yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai, todėl nepaisant, jog kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018), nagrinėjamu atveju konstatuotina mišri vairuotojo (žalą padariusiojo) ir pėsčiojo (nukentėjusiojo) kaltė. Tai sudaro pagrindą pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį mažinti priteisiamos žalos sumos dydį proporcingai žalą patyrusio asmens kaltės dydžiui. 26. Teismo vertinimu, vairuotojo, viršijusio leistiną toje atkarpoje greitį (nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą – ikiteisminio tyrimo bylos 2 t., b. l. 1-3) ir nelėtinusio greičio važiuojant savo juostoje artėjant prie priekyje stabdomos transporto priemonės, jį lenkiant nematant, ar nėra kliūties priekyje, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei pėsčiojo, kirtusio važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje tamsiu, lietingu paros metu, neturint aiškaus atšvaito ir neįsitikinus dėl saugaus važiuojamojo kelio kirtimo baigimo, vienai transporto priemonei sustojus praleisti pėsčiąjį. Dėl šios priežasties teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad eismo įvykis laikytinas įvykusiu 70 procentų dėl vairuotojo G. K. kaltės ir 30 procentų dėl nukentėjusiojo (pėsčiojo) A. T. kaltės. 27. Byloje ginčo dėl ieškovės išmokėtų socialinio draudimo išmokų pagrįstumo nekilo. Teismui nusprendus, kad dėl eismo įvykio yra ir nukentėjusiojo 30 procentų kaltės, ieškovui prašant priteisti draudimo bendrovės nesumokėtą žalos dalį – 7 244,89 Eur, kai draudimo bendrovė jau yra sumokėjusi 5 382,53 Eur, teismas priteisia ieškovei iš atsakovės likusią 3 456,66 Eur žalos dalį (8 839,19 Eur, kurie sudaro 70 proc. išmokėtų 12 627,42 Eur socialinio draudimo išmokų atėmus 5 382,53 Eur jau sumokėtos žalos dalį) už laikotarpį nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31. 28. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovės valstybei priteistinas 78,00 Eur žyminis mokestis (3 456,66 Eur × 3 proc. × 75 proc.), nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas. 29. Pašto išlaidos byloje nepatirtos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, kodas 191674725, iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kodas 304080146, 3 456,66 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų penkiasdešimt šešių eurų, 66 ct) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2020-02-02 iki 2022-12-31.
Priteisti iš atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, kodas 304080146, 78,00 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybei, priteistą sumą sumokant į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.