Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-816-498-2013;

Teisėjas Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00046-2013-8;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 02d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteistas 4 (keturiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos 9132,65 Lt. civilinis ieškinys patenkintas pilnai šią sumą priteisiant iš nuteistojo T. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) val., V. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) verandoje, vieną kartą rankos kumščiu sudavė V. K. į veidą ir V. K. pargriuvus ant grindų, medine lazda jam sudavė ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas, taip padarydamas V. K. vidutinio laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejų pusrutulių srityse, dešinio smilkinkaulio lūžimą, pereinantį į kaukolės pamato sritį, galvos ir veido muštines žaizdas, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, t. y. sutinka, kad fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju buvo, kad jo atžvilgiu naudojo smurtą, tačiau nesutinka su minėtų aplinkybių vertinimu ir jo veiksmų kvalifikavimu pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį. Apelianto įsitikinimu jo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti pagal LR BK 138 straipsnio 1 d. kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi nukentėjusysis galvą susižalojo griūdamas, o šiuo metu yra visiškai sveikas.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados, jog T. L. veiksmai atitinka LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, yra teisėtos ir pagrįstos. Pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir priėjo išvados, kad teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analizė leidžia pagrįstai teigti, jog T. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu sudavė V. K. į veidą, šiam pargriuvus ant grindų medine lazda sudavė ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas padarydamas jam kūno sužalojimus, atitinkančius sunkų sveikatos sutrikdymą. Faktines įvykio aplinkybes pirmos instancijos teismas nustatė remdamasis teismo posėdyje apklausto nukentėjusiojo, liudytojų, iš dalies – paties nuteistojo parodymais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais teismo posėdyje ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Nors apeliantas skunde teigia, kad tikėti nukentėjusiojo parodymais negalima, kadangi jie yra melagingi, šio savo teiginio įtikinamai neargumentuoja ir nepaaiškina, kuo remdamasis jis daro išvadą, kad V. K. apie tikrąsias įvykio aplinkybes pasakoja netiesą. T. L. argumentas, kad nukentėjusysis meluoja dėl to, jog pats siekia išvengti atsakomybės, nelogiškas ir nepagrįstais jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad iš esmės apeliaciniame skunde T. L. kelia tuos pačius klausimus, kurie buvo aptarti ir išanalizuoti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ir išvados dėl jų pateiktos skundžiamame nuosprendyje. Apygardos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmos instancijos teismo argumentacija, skundžiamo sprendimo motyvų nekartoja ir kartu pažymi, kad tai, jog nuteistasis savo veiksmus baudžiamosios teisės prasme vertina ir interpretuoja kitaip, negu bylą išnagrinėjęs teismas, nėra pagrindas nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal kitą LR BK straipsnį. Kolegijos nuomone tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme T. L. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, nusikaltimai žmogaus sveikatai pagal vieną ar kitą LR BK straipsnį kvalifikuojami atsižvelgiant į faktiškai kilusius padarinius. Nusikaltimu padarytos žalos asmens sveikatai masto nustatymas tokiu atveju yra ne vien teismo, o specialių žinių turinčio subjekto kompetencija, t. y. sveikatos sutrikdymo mastą nustato teismo medicinos ekspertas kurio išvada yra pagrindas kvalifikuoti baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką pagal tam tikrą LR BK straipsnį. Nagrinėjamoje byloje atlikus tyrimą dėl nukentėjusiojo V. K. sveikatos sutrikdymo masto nustatymo konstatuota, kad V. K. padaryti sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, kas pirmos instancijos teismui leido pagrįstai T. L. veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį. Apelianto teiginiai, kad jis tik kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą, o sužalojimai galvoje galėjo atsirasti pastarajam griūnant, paneigti byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais, kurie detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Pažymėtina tai, kad sprendžiant ar asmuo yra kaltas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra svarbus priežastinio ryšio tarp baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens atliktų veiksmų ir kilusių padarinių nustatymas. Nagrinėjamu atveju kilę padariniai – sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, atsirado būtent dėl T. L. atliktų neteisėtų veiksmų V. K. atžvilgiu. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis galvą galėjo susižaloti griūdamas, nėra pagrindas perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal švelnesnę atsakomybę numatantį LR BK straipsnį, kadangi kaip nurodė ir pats apeliantas, nukentėjusysis griuvo po jo suduoto smūgio, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, jog neigiamų padarinių atsiradimo pagrindinė sąlyga buvo būtent neteisėti nuteistojo veiksmai.

Aukštesnės instancijos teismas laiko nepagrįstų ir apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis T. L. nukentėjusįjį sužalojo peržengdamas būtinosios ginties ribas. Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje analizuojant būtinosios ginties sampratą išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pažymėtina, kad versija dėl būtinosios ginties buvo tikrinama ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra duomenų, liudijančių apie pavojingą kėsinimąsi į nuteistojo T. L. gyvybę ar sveikatą ir, kad nuteistasis teisei priešingus veiksmus atliko peržengdamas būtinosios ginties ribas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis pas nukentėjusįjį į namus atėjo naktį, kėsinosi patekti į jo namus, buvo neblaivus, kartu atsivedė dar vieną asmenį, todėl tai, kad nukentėjusysis duris atidarė su lazda rankose nesudarė apeliantui pagrindo manyti, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus. Taip pat nenustatyta, kad T. L. nukentėjusiojo būtų užpultas staiga ir netikėtai, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nebuvo susidariusi tokia situacija, kad apeliantas galėjo apsiginti tik suduodamas smūgius nukentėjusiajam medine lazda į galvą ir kitas kūno vietas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas aplinkybes, jo parodymus laikė gynybine versija siekiant sušvelninti savo padėtį ir jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Nepagrįstu laikytinas ir apelianto teiginys, kad pirmos instancijos teismas neteisingai jį pavadino recidyvistu, kadangi jis anksčiau dėl sunkių nusikaltimų teistas nebuvo, o recidyvistu jo niekas nepripažino. Nusikaltimų recidyvas ir asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos bei tvarka yra numatyti LR BK 27 straipsnyje. Minėto straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo laikomas recidyvistu. Marijampolės rajono apylinkės teismas nuosprendyje pažymėdamas, kad T. L. LR BK 27 straipsnio 1 dalies prasme laikomas recidyvistu, įstatymo nepažeidė. T. L. anksčiau teistas ne vieną kartą, padaryti nusikaltimai tyčiniai. Nagrinėjamu atveju apeliantas taip pat nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nusikaltimas padarytas neišnykus teistumui. Įstatymas šiuo atveju neįpareigoja teismo pripažįstant teisiamą asmenį recidyvistu tuo klausimu priimti atskirą procesinį sprendimą. Atskirai pasisakyti šiuo klausimu reikalinga tuo atveju, jei asmuo yra pripažįstamas pavojingu recidyvistu. Teismas, skirdamas bausmę T. L., šią aplinkybę tinkamai įvertino, taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. L. nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, įvertino apelianto asmenybę, t. y. tai, kad jis eilę kartų baustas administracine tvarka ir paskyrė bausmę nepažeisdamas LR BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Paskirta bausmė, įvertinant aukščiau nurodytas aplinkybes, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui, todėl ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. L. apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą.