Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-29 · Administracinė byla Nr. I-1986-171/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-29
Bylos Nr.
I-1986-171/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1986-171/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00007-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kalinimo laikotarpiu kreipėsi į administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, dukra, broliu, sese ir tėvu, tačiau galimybės gauti ilgalaikius pasimatymus sudarytos nebuvo. Vietoje priklausančių ilgalaikių pasimatymų buvo suteikta galimybė pasimatyti su artimaisiais trumpalaikių pasimatymų kambaryje per stiklą. Taigi Lukiškių TI-K apribojo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, dėl to jis patyrė dvasinį ir fizinį skausmą.

Pabrėžė, kad aplinkybė, jog įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes kaliniams garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigoje yra pozityvi valstybės pareiga.

Prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi iki 2016 m. gruodžio 12 d. nežinojo apie savo teisės, gauti ilgalaikius pasimatymus, pažeidimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d., todėl manytina, kad apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo ginčo laikotarpio pradžios.

Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas.

Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos negali savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos.

Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimais, kurie yra bendro pobūdžio, nėra įrodymų dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 30 d., nors Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (b. l. 15).

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. gruodžio 30 d., vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis jam gali būti priteista žala tik nuo 2013 m. gruodžio 30 d., o ne nuo 2010 m. vasario 1 d., kaip nurodo pareiškėjas. Taigi pritaikius ieškinio senaties terminą atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 29 d.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad iki 2016 m. gruodžio 12 d. jis nežinojo apie savo teisės, gauti ilgalaikius pasimatymus, pažeidimą.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyta praleidimo priežastis nelaikoma svarbia aplinkybe dėl kurios ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, kadangi kaip jau minėta ankščiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Todėl pareiškėjo prašymas atmetamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija galiojusi iki 2014 m. spalio 4 d.) (toliau – BVK) 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas, kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais.

Taigi BVK 94 straipsnis nustato pareigą kalinimo įstaigoms užtikrinti nuteistųjų teisę gauti ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad ši jo teisė buvo apribota, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl galimybės pasinaudoti teise gauti ilgalaikį pasimatymą su savo artimaisiais, taip pat su skundais dėl šios jo teisės pažeidimo. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų nesikreipė ( b.l.33,37). Taigi, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo pažeistos teisės, nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų atmeta, kaip nepagrįstus.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė fizinį ir dvasinį skausmą t.y. neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, nes atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų teismas nenustatė.

Nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, CK 1.131 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. skundą dėl laikotarpio nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. vasario 28 d. atmesti, kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje dėl laikotarpio nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 29 d. atmesti pritaikius ieškinio senatį.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė