- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 1A-72-366-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00239-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius, Jolanta Račiuvienė, Algirdas Gaputis
- Kaltinamasis
- V. B.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-366-2014
Teisėja Rita Bilevičienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00239-2012-6
Procesinio dokumento kategorija 2.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2014 m. rugsėjo 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 1 d., neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), ir pagal BK 233 str. 3 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2012-07-05, apie 14.30 val. Panevėžyje, Senvagėje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu, tai yra turėdamas tikslą pagrobti pas ją esantį turtą, netikėtai sugriebė nukentėjusiajai už kaklo, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei palauždamas nukentėjusiosios A. G. valią priešintis, ištraukė iš jos rankos mobilaus ryšio telefoną SONY ERICSSON su SIM kortele, tokiu būdu, pagrobė svetimą V. G. priklausantį turtą mobilaus ryšio telefoną SONY ERICSSON su SIM kortele BITĖ LABAS tinkle bendros 80 litų vertės.
V. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2013-02-14, apie 08.30 val., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato konvojaus automobilyje, konvojavimo iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į teismo posėdį metu, turėdamas tikslą bauginti ir daryti poveikį liudytojui M. V. pavartojo psichinę prievartą liudytojo atžvilgiu, tai yra grasino sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent išsakydamas liudytojui M. V. bauginančius žodžius – „jei nepakeisi parodymų ir toliau sakysi, kad plėšimą įvykdė jis, tada jis praneš visiems kuriuos pažįsta, kad jį kalėjime sumuštų, atimtų, ką turi, kad kalėjime jam bus blogai, o jo močiutė negalės išeiti iš namų“, „jis pasakys bendrininkui ir kalėjime bus dar blogiau, o jei prisipažinsi tau viskas bus gerai“, reikalavo liudytoją duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje dėl plėšimo, tokiu būdu, savo veiksmais, terorizavo ir siekė paveikti liudytoją M. V..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė S. P. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-28 nuosprendį panaikinti ir pripažinti V. B. kaltu:
-pagal BK 180 str. 1 d. ir nubausti 1 metų laisvės atėmimo bausme;
-pagal BK 233 str. 3 d. ir nubausti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. l d. 2 d., bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2012-12-19 nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyti galutinę 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąją nuosprendį, visiškai nemotyvavo, kodėl netiki nuosekliais nepilnamečių nukentėjusiosios A. G. ir liudytojos I. L. parodymais apie tai, kad plėšimą įvykdė V. B.. A. G., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad Vygandas mokėsi jos mokykloje, yra vyresnis: ji buvo 6 klasėje, o jis 9 klasėje. Vygandą ji pažinojo iš matymo, žino, kad jis sumušė vaiką ir po to buvo pašalintas iš mokyklos (1 t., 37 b.l.). A. G. parodymai atitinka byloje esančius duomenis apie tai, kad V. B. buvo pašalintas iš mokyklos po to, kai 2012-03-05 sumušė moksleivį (2 t., 53 b.l.). Liudytoja I. L., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat nurodė, kad nusikaltimą padarė Vygandas, jo pavardės nežino, bet atrodo, kad B.. I. L. parodė, kad Vygandas mokėsi jos mokykloje, buvo sesers klasiokas (1 t., 46 b.l). Skunde nurodoma, kad teismas atmesdamas nukentėjusiųjų A. G. ir I. L. parodymus kaip nepatikimus, net neiškvietė šių nepilnamečių į teisiamąjį posėdį, neatsižvelgė į kitas bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Esant tokios aplinkybėms, prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje reikalinga apklausti nukentėjusiąją A. G. ir liudytoją I. L. dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių ir asmens, įvykdžiusio nusikaltimą tapatybės.
Skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. B. atžvilgiu dėl veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., rėmėsi liudytojų J. K., V. K., dirbančių ligoninės vaikų skyriuje slaugytojomis, kaltinamojo atstovės V. B., taip pat dirbančios ligoninės urologiniame skyriuje, parodymais, kad įvykio metu V. B. buvo ligoninėje, gulėjo lovoje, palatoje. Šie parodymai, prokurorės manymu, vertintini kritiškai, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytoja K. J. - Urniežienė parodė, kad V. B. būklė vaikų skyriuje buvo patenkinama, jis galėjo vaikščioti, eiti, lipti laiptais. Nurodė, kad V. B. vilkėjo tamsios spalvos treningo kelnėmis, tamsios spalvos maikute (4t., 130 b.l.). Liudytojos V. K. parodymai iš viso kelia abejones, kadangi ikiteisminiame tyrime ji nurodė, kad neatsimena kokius rūbus vilkėjo V. B. (1 t., 58 b.l.), apklausiama teisme 2012-12-13 nurodo įsidėmėjusi, jog jis vilkėjo „treninginėmis“ kelnėmis ir maikute, tik spalvos neprisimena (2 t., 123 b.l.), o 2013-09-11 nurodė, kad V. B. vilkėjo tamsias kelnes, baltą maikutę (4 t., 29 b.l.). Tokia parodymų kitimo ir reikalingų aplinkybių augimo dinamika, naudinga teisiamajam V. B., nesukėlė abejonių teismui ir teismas V. K. parodymais rėmėsi kaip nuosekliais ir patikimais. Be to, liudytoja J. K. nurodė, kad eidamas rūkyti, V. B. užsidėjo juodą treningą su kapišonu (4 t., 28 b.l.). Tai rodo, kad be rūbų, su kuriais V. B. gulėjo lovoje, jis dar turėjo ir kitų rūbų, kurie buvo laikomi palatoje. Tai patvirtina ir byloje esanti ligoninės pažymą apie tai, kad V. B. drabužiai saugojimui nebuvo priduoti VšĮ „Panevėžio ligoninė" (1 t. 163 b.l.). Minėtos aplinkybės, prokurorės manymu, nepaneigta galimybės, kad V. B. nusikaltimo padarymo metu galėjo vilkėti kitokius drabužius ir jie galėjo atitikti M. V. aprangos spalvas.
Šalies argumentai
Skunde nurodoma, kad liudytojos V. K., J. K. ir atstovė pagal įstatymą V. B. nurodė, kad 2012-07-05 laikotarpyje nuo 13.45 val. iki 14.19 val. V. B. gulėjo lovoje ir kietai miegojo, tačiau išanalizavus V. B. telefono išklotines, matyti, kad jis intensyviai bendravo mobilaus ryšio telefonu ir per šį laikotarpį išsiuntė ir gavo 8 trumpąsias žinutes, turėjo įvairios trukmės pokalbius su kitais trimis abonentais (3 t., 98-98 b.l.). Nuo 14.19 val. iki 16.19 val. bendravimas telefonu nutrūksta. Būtent į šį laikotarpį ir patenka nusikaltimo padarymo laikas - apie 14.30 val., kai V. B. buvo Senvagėje ir ten įvykdė plėšimą. Taigi liko neaišku, kaip galėjo liudytojos matyti V. B. miegantį ir, būdamos palatoje pamainos keitimosi metu, nepastebėti, kad jis naudojasi mobilaus ryšio telefonu ir atlieka kažkokius aktyvius veiksmus. Tai teismui turėjo sukelti abejones dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, tačiau teismas abejonių dėl to neišreiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. B. atžvilgiu dėl veikos, numatytos LR BK 233 str. 3 d., savo išvadas motyvavo tuo, kad nukentėjusiojo M. V. procesinė padėtis šioje byloje keitėsi, todėl jo parodymus pripažino nepatikimais.
M. V. 2013-02-14 teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus ir nurodė, kad tai jis, o ne V. B. įvykdė plėšimą, todėl prokuroras paprašė teismo gražinti bylą tyrimui papildyti. Papildomo tyrimo metu M. V. paaiškino, kad plėšimo jis nepadarė, o parodymus pakeitė todėl, kad V. B. darė poveikį važiuojant jiems abiems konvojaus automobiliu į teismą ir belaukiant teismo posėdžio teismo patalpose esančiame kambaryje. V. B. patikslino kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Šias aplinkybes jis (t.y. M. V.) patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tų pačių parodymų jis laikėsi ir teisme.
Šiame epizode teismas rėmėsi policijos pareigūnų V. B. ir J. G. parodymais apie tai, kad 2013-02-14 kaltinamasis V. B. ir liudytojas M. V. buvo konvojuojami į teismą vienu automobiliu, tačiau skirtingose patalpose, nes buvo žinomas jų statusas. Tačiau liudytojas J. G. nurodė, kad 2013-02-14 konvojuojant V. B. ir M. V. į teismą, izoliacija tarp jų nebuvo nustatyta. Be to, liudytojai V. B. ir J. G. nurodė konvojaus automobilyje jie abu važiavo vairuotojo kabinoje, taigi jokio pokalbio tarp asmenų, sėdinčių konvojaus patalpoje ir negalėjo girdėti. Tai, kad M. V. buvo nusprendęs apkalbėti save, kad tai jis padarė plėšimą, atitinka ir liudytojo V. B. parodymus, kuris nurodė, kad M. V. atvežus į Panevėžio apygardos teismą kitoje byloje, rūsio patalpose M. V. sakė, kad prisiims kaltę sau (4 t., 132 b.l.). Iš byloje esančių duomenų, M. V. tyrimo dėl plėšimo Senvagėje metu, buvo teisiamas Panevėžio apygardos teisme dėl kitos nusikalstamos veikos ir pareigūno V. B. 2013-03-06 ir 2013-03-26 buvo konvojuojamas į apygardos teismą (4 t., 84 b.l.).
Šalies argumentai
Prokurorė skunde nurodo, kad byloje niekaip nepaneigta aplinkybė, kad V. B. darė poveikį nukentėjusiajam M. V., ko pasėkoje M. V. pakeitė anksčiau duotus parodymus ir prisipažino, kad tai jis įvykdė plėšimą A. G. atžvilgiu. Vien tik pasikeitęs nukentėjusiojo M. V. statusas byloje, prokurorės manymu, neduoda pagrindo netikėti jo parodymais.
Prokurorė skunde daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, kad V. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d., 233 str. 3 d. V. B. parodymai vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Prokurorės manymu, kritiškai vertintini ir liudytojų V. K., J. K. bei V. B. atstovės pagal įstatymą V. B. parodymai, kuriais siekiama padėti V. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendis V. B. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Skiriant bausmę, prokurorė siūlo atsižvelgti į šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: padarytos dvi tyčinės ir baigtos nusikalstamos veikos, kurių viena priskiriama prie nesunkių, antra priskiriama prie labai sunkių nusikalstamų veikų, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. B. iš mokymosi įstaigų charakterizuojamas neigiamai, anksčiau teistas, šiuo metu Panevėžio AVPK jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., 181 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Prokurorė skunde teigia, kad byloje pakanka įrodymų, kurių visuma konstatuotina V. B. kaltė, padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 str. 1 d. ir 233 str. 3 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo patikrintus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino ir pagrįstai V. B. pagal BK 180 str. 1 d. išteisino, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), o pagal BK 233 str. 3 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).
Šiuo atveju iš byloje esančių įrodymų visumos negalima padaryti kategorišką išvadą, jog būtent V. B. 2012-07-05, apie 14.30 val. Panevėžyje, Senvagėje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu, pagrobė iš jos mobilaus ryšio telefoną. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, sugretinęs nukentėjusiosios A. G. ir tiesioginės įvykio liudytojos I. L. parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais apie tuometinę V. B. sveikatos būklę, jo buvimo vietą nusikaltimo padarymo metu, aprangą, o taip pat V. B. panašumą į M. V., kuris dėl šio nusikaltimo yra ne kartą prisipažinęs ir davęs išsamius parodymus (1 t., b.l. 69, 3 t., b.l. 25-28).
Nukentėjusioji A. G. ir liudytoja I. L. pareigūnams nurodė, kad nusikaltimą padarė V. B., kurį jos pažįsta iš matymo, nes mokėsi vienoje mokykloje. Iš A. G. ir I. L. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teismui, o taip pat duomenų, esančių parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, mergaitės į Senvagę atėjo apie 14.30 val. ir atsisėdo ant akmeninio bortelio ties laiptais, kurie veda kalnu aukštyn, link specialiosios mokyklos. Jų teigimu V. B. nusileido tais laiptais ir atsisėdo ant bortelio 15 metrų atstumu nuo jų. Po 5 minučių V. B. grįžo link tų pačių laiptų ir, palipęs aukščiau, sugriebė A. G. abejomis rankomis už kaklo ir nušoko nuo bortelio. Po to ištraukė A. G. iš rankų telefoną ir nubėgo į “Romantic” viešbučio pusę laipteliais aukštyn.
Tačiau V. B. viso baudžiamojo proceso metu savo kaltę pagal BK 180 str. 1 d., o tuo pačiu ir pagal BK 233 str. 3 d. neigė. Nurodė, kad nusikaltimo dieną, t.y, 2012-07-05 gulėjo ligoninėje, dėl sveikatos būklės iš ligoninės išeiti negalėjo, taip pat negalėjo bėgti. Išteisintojo atstovė pagal įstatymą V. B. parodė, jog sūnus V. B. buvo atvežtas į ligoninės priimamąjį sumuštas 2012-06-29. Sūnui buvo lūžę šonkauliai, perdurtas plautis. Intensyvios terapijos skyriuje išbuvo 7 paras ir liepos 5 d. buvo pervežtas į vaikų skyrių. Ji liepos 5 d. 14¹⁵ val. atėjo pas sūnų į palatą, rado jį miegantį. 2012-07-05, apie 12 val. V. B. aplankiusi sesuo O. M. teismui paliudijo, kad brolis skundėsi prasta savijauta, jam buvo šalta, norėjo miegoti (3 t., b.l. 29). Šiuos išteisintojo V. B., jo motinos ir sesers parodymus apie jo sveikatos būklę ligoninėje patvirtina liudytojais apklaustų bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Panevėžio Respublikinės ligoninės vaikų ligų skyriaus gydytoja K. J. - Urniežienė parodė, jog V. B. iš intensyvios terapijos skyriaus, kuriame išbuvo 2-3 paras, 2012-07-04 buvo perkeltas į vaikų skyrių. V. B. diagnozuotas plaučių sumušimas, jo būklė buvo patenkinama: vaikščioti galėjo, tačiau dėl intervencijos ligonis jautė skausmus. Gydytoja nurodė, kad bėgti, šokinėti V. B. buvo draudžiama, nes šonkauliai gyja mėnesį. Fizinius veiksmus toks ligonis teoriškai atlikti negali, todėl nuo fizinio krūvio atleidžiamas mėnesiui. Liudytoja apklausta slaugytoja V. K. parodė, kad V. B. vaikščiojo sunkiai, jo judesiai buvo atsargūs. Keičiantis pamainai, kaip įprasta, 14.10 val. pereinama per skyrių, parodomi gulintys ir naujai atvykę ligoniai. Ją 2014-07-05 pakeitė kolegė J. K.. Pamainos perdavimo metu V. B. miegojo. Liudytoja apklausta J. K. patvirtino, kad V. B. pamainos perėmimo iš V. K. metu, t.y. 14.10 val. ar 14.15 val. gulėjo lovoje, snūduriavo. Jis rūkantis, todėl perspėjo, kad eidamas rūkyti, pasisakytų. Nurodymą V. B. vykdė - eidamas rūkyti, visada pasisakydavo. V. B. pirmą kartą iš palatos išėjo po 17 valandos. Ji įsitikinusi, kad per tą laiką jis iš palatos niekur nebuvo išėjęs. V. B. palata buvo netoli posto, kur ji sėdėjo, jai palatos durys matėsi, o V. B., einant rūkyti, reikėjo praeiti pro postą. Liudytoja apklausta medicinos darbuotoja S. D. parodė, kad pamainoje dirba kartu su J. K., kuri atėjo anksčiau ir perėmė savo ir jos postus. Ji į darbą atėjo 14.50 val. Eidama į skyrių, tarpduryje sutiko kaltinamojo motiną, kuri stebėjosi, kad sūnus labai ilgai miega. Užėjusi į palatą, matė, kad V. B. miega. J. K. jai (t.y. S. D.) buvo minėjusi, kad jis atvežtas iš reanimacijos, miega ir reikia jį stebėti, todėl vėliau buvo užėjusi į palatą dar kelis kartus ir visada V. B. rasdavo miegantį. V. B. rado nemiegantį 16.30 val., kai užėjo į jo palatą paduoti termometrą. Tuo metu pas jį buvo užėję draugai, su kuriais išėjo parūkyti ir grįžo po 15 min. Eidamas parūkyti, pacientas visada pasisakydavo (3 t., b.l. 24-25). Taigi, iš šių esminėse detalėse sutampančių liudytojų parodymų, kyla pagrįstos abejonės ar V. B. tuo metu galėjo nepastebėtas praeiti pro jį atidžiai stebėjusius medicinos darbuotojus, juolab, kad skyriuje buvo tik devyni vaikai. Be to, pagal šiuos parodymus bei byloje esančią medicininę pažymą, kurioje V. B. konstatuotas kairės pusės VIII-o šonkaulio lūžimas, kairės pusės trauminis pneumotoraksas, ūminis kvėpavimo nepakankamumas (1 t., b.l. 168), kolegijai kyla abejonės ir dėl V. B. galimybės atlikti nukentėjusiųjų parodytus nusikalstamus veiksmus: per keletą minučių nuo tada, kai jį palatoje matė medicinos darbuotojai ir motina, nueiti iki Kranto gatvėje esančios specialiosios mokyklos, nusileisti laiptais į Senvagę ir, kaip nurodė nukentėjusioji A. G., stovint jai už nugaros sugriebti abejomis rankomis už kaklo, nušokti nuo bortelio, laikant besimuistančią A. G. už kaklo, pasivesti ją atokiau, atimti telefoną ir nubėgti laiptais aukštyn link “Romantikos” viešbučio.
Abejones stiprina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Išteisintasis, jo motina ir sesuo O. M. nurodė, kad ligoninėje jis vilkėjo sportines kelnes ir baltus marškinėlius, avėjo medžiagines įspiriamas šlepetes. V. B. teigė, kad pristačius sūnų į ligoninę, visus jo rūbus išvežė namo. Atvykus į palatą pareigūnams, sūnus avėjo šlepetes. Panašiai jo aprangą apibūdino ir medicinos darbuotojos S. D., J. K. ir V. K.. Tuo tarpu A. G. ir I. L. nurodė, kad užpuolikas vilkėjo juodos spalvos marškinėlius, kurie buvo trumpomis, iki pusės žąstų ilgio rankovėmis, ir bridžais, kurie jam buvo žemiau kelių, kas visiškai atitinka ne V. B., o M. V. 2012-07-05 vilkėtus rūbus. Tai, kad M. V. 2012-07-05 visą dieną vilkėjo juodus trumpomis rankovėmis marškinėlius ir bridžus, avėjo juodos spalvos sportinius batelius, pažymėta vaizdo įrašo, daryto ligoninės teritorijoje nuo 21:07:27 val., apžiūros protokole (4 t., b.l. 64), drabužių ir avalynės apžiūros protokole (4 t., b.l. 75-79), paties M. V. parodymuose (1 t., b.l. 66-68, 75-77, 3 t. 26, 86, 95).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. B. buvo įvestas kateteris. Iš nuotraukos matyti, kad pleistru užklijuotas kateteris yra žemiau dešinės rankos alkūnės (4 t., b.l. 60), todėl, nėra abejonės, kad nukentėjusioji A. G. būtų pastebėjusi kateterį ant trumpomis rankovėmis marškinėlius vilkinčio užpuoliko rankos ir davusi apie tai parodymus, tačiau ji šitos aplinkybės neminėjo. Medicinos darbuotoja J. K. neneigė, kad pacientas galėjo pats išsitraukti kateterį, tačiau vėl įvesti kateterį galėtų tik medikas. Pakartotinai įvedinėti kateterio tuo metu budinčioms slaugėms neteko.
Kaip minėta, nukentėjusioji A. G. ir liudytoja I. L. pareigūnams nurodė, kad nusikaltimą padarė V. B., kurį jos pažįsta iš matymo. Tačiau, vertinant mergaičių duotų parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti į šioje byloje nesusipratimus įtakojančią aplinkybę dėl V. B. ir M. V. panašumo. 1 tomo 85 lape yra pateikta asmens nuotrauka. Ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi tyrėja A. U. teismui paaiškino, kad tai yra M. V. nuotrauka, nes registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodytas M. V. asmens kodas. Tačiau V. B. kategoriškai paneigė, sakydama, kad tai yra ne M. V., o jos sūnaus, V. B. nuotrauka. Byloje yra V. B. prašymas prokurorui dėl tyrėjos A. U. nušalinimo, kuriame ji atkreipė dėmesį į tai, kad M. V. ir jos sūnus V. B. yra išoriškai labai panašūs asmenys. Kaip pavyzdį ji nurodė situaciją, kai ji laikraštyje pamatė M. V. nuotrauką, pati apsipažino, pagalvojusi, kad tai straipsnis apie jos sūnų, kuris kėsinosi seksualiai prievartauti mažametes mergaites (3 t., b.l. 147). Taigi, akivaizdus M. V. ir V. B. panašumas galėjo lemti ir mergaičių apsirikimą, palaikant užpuoliką V. B., kurį jos pažįsta tik iš matymo, juo labiau, kad įvykio metu jos patyrė stresą, į užpuoliką jos neturėjo galimybės gerai įsižiūrėti: iš pradžių jis atsisėdo 15 metrų atstumu nuo jų, po to A. G. griebė už kaklo užėjęs jai už nugaros, o I. L. tuo metu nubėgo ieškoti pagalbos.
Būtina pažymėti ir tai, kad M. V. viso proceso metu nebuvo nuoseklus, savo parodymus keitė net keturis kartus, turėjo įtariamojo, liudytojo bei nukentėjusiojo statusą. Dėl įvykdyto plėšimo prisipažinęs M. V., keisti parodymus nutarė supratęs, kad merginos kaip užpuoliką pareigūnams įvardijo kitą, į jį labai panašų asmenį – V. B.. Tai matyti iš proceso eigos. 2012-10-01 M. V. pateikė tyrėjai nuoširdų prisipažinimą, kuriame jis nurodė, kad 2012-07-05 Senvagėje jis įvykdė plėšimą, kurio metu iš mergaitės pagrobė telefoną „Sony Erikson“ (1 t., b.l. 69). Teisiamojo posėdžio metu apklausta tyrėja A. U. parodė, kad po M. V. nuoširdaus prisipažinimo pateikimo, atliko jo apklausą. Apklausos metu, kuri truko apie pusvalandį, M. V. davė parodymus apie telefono vagystę iš merginos Senvagėje. Įpusėjus apklausai, tyrėja paklausė ar tikrai jis padarė nusikaltimą, taip pat paklausė ar pažįsta V. B. ir parodė jo nuotrauką. M. V. pasakė: „koks panašus į mane“. Tyrėja paklausė ar viskas buvo taip kaip jis papasakojo. M. V. patylėjo, po to viską ką anksčiau sakė paneigė ir davė parodymus tokius, kokie užrašyti 1 tomo 75-77 lapuose (3 t., b.l. 38-39), t.y. M. V. parodė, kad telefoną „Sony Erikson“, kurį pridavė į Nemuno gatvėje esantį lombardą, gavo iš asmens pravarde „karklas“. „Karklas“ jam pasakė, kad telefoną iš merginos pagrobė V. B. ir smulkiai papasakojo šio pagrobimo aplinkybes, tačiau prašė neįduoti policijai V. B., jei lombarde būtų aptiktas priduotas telefonas. Tokiu būdu M. V. paaiškino parodymų keitimą. Tačiau 2013-02-14 vykusio teisiamojo posėdžio metu M. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir smulkiai papasakojo šio nusikaltimo aplinkybes, kurios sutapo su A. G. ir I. L. nurodytomis aplinkybėmis (3 t., b.l. 20-31). Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos ikiteisminio tyrimo metu, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-03-27 nutartimi perdavė bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti (3 t., b.l. 45-46). Tačiau 2013-05-16 atliktos apklausos metu M. V. vėl paneigė savo kaltės prisipažinimą ir paaiškino, kad save apkalbėjo, bijodamas V. B. grasinimų, kuriuos šis išsakė konvojaus automobilyje, važiuojant į teismą (3 t., b.l. 84-87). Aplinkybes apie V. B. darytą poveikį konvojaus automobilyje M. V. pakartojo ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (3 t., b.l. 94-96), todėl 2013-05-28 keitėsi M. V. statusas byloje, prokuroro nutarimu jis pripažįstamas nukentėjusiuoju, o V. B. 2013-06-18 pareiškiamas įtarimas ne tik dėl plėšimo, bet ir dėl poveikio liudytojui darymo.
Pažymėtina, kad byloje nenustatytas asmuo, pravarde „karklas“, kuris galėtų patvirtinti M. V. pateiktą versiją, nors M. V. teigė, kad „karklas“ yra jo draugas. M. V. teigimu, apie nusikaltimo padarymo mechanizmą jam papasakojo „karklas“, o „karklui“ papasakojo V. B.. Tačiau šios versijos tikrumu verčia abejoti aplinkybė, kad M. V. teismui per kelis asmenis perpasakoto nusikaltimo padarymo mechanizmas esminėse ir netgi smulkiose detalėse sutampa su mergaičių A. G. bei I. L. papasakotomis aplinkybėmis (3 t., b.l. 25-27). Neįtikėtina, kad M. V. netgi ne pats plėšimu kaltinamas V. B., o kažkoks trečias asmuo būtų smulkiai nupasakojęs ne tik kada ir kur buvo pagrobtas telefonas, bet ir smulkiausias detales apie atliktus veiksmus, nukentėjusiųjų išvaizdą ir t.t. Darytina išvada, kad tokias detales gali žinoti tik pats plėšimą įvykdęs arba betarpiškai tą plėšimą stebėjęs asmuo. Nukentėjusios vienodai nurodė, kad plėšimą įvykdęs asmuo buvo vienas ir jokio bendrininko ar kito asmens netoliese nebuvo. Be to, byloje esančio teisiamojo posėdžio protokole, rašytame kitoje M. V. baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-719/2013, užfiksuoti M. V. žodžiai, kad tą pačią dieną (2012-07-05), jis padarė kitą nusikaltimą – plėšimą, dėl kurio vyksta tyrimas (4 t., b.l. 81). Įvertinus tai bei didelę tikimybę, kad A. G. ir I. L. galėjo apsipažinti ir nuoširdžiai klysti dėl užpuoliko tapatybės, V. B. sveikatos būklę, jo buvimo vietą nusikaltimo metu ir kitas paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog neįrodyta, kad V. B. dalyvavo padarant BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pagal V. B. telefono išklotines jis nuo 13.45 val. iki 14.19 val. bendravo mobilaus ryšio telefonu (3 t., 98-98 b.l.), o nuo 14.19 val. iki 16.19 val. jo bendravimas telefonu nutrūko ir būtent šiuo laikotarpiu, t.y. 14.30 val. padarytas nusikaltimas, tačiau ši aplinkybė, nesant kitų V. B. kaltę grindžiančių įrodymų, gali būti traktuojama tik kaip prielaida.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusios A. G. ir liudytojos I. L. pakartotinės apklausos. Byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokuroras šio prašymo nepalaikė. Teismas taip pat daro išvadą, kad pakartotinai apklausinėti šiuos asmenis nėra tikslinga. Tiek nukentėjusioji A. G., tiek liudytoja I. L. yra nepilnametės. Teismų praktika formuojama taip, kad nepilnamečiai būtų apklausiami tik vieną kartą. Nuo paties įvykio yra praėję jau du metai. Mergaitės įvykio metu buvo tik trylikos metų. To įvykio vertinimą (jog plėšimą padarė V. B.) jos yra jau ne kartą išsakiusios ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdu, jog tokia nuomonė joms yra susiformavusi tvirtai. Todėl pakartotinė jų apklausa neduos pageidaujamo rezultato, nepašalins aptartų prieštaravimų, o tik gali sutrikdyti nepilnametes.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius argumentus, kuriais grįsta išvada, kad nepadaryta BK 233 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika. Su šiais argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, išteisinus V. B. pagal BK 180 str. 1 d., nebelieka nei poveikiu siekiamo tikslo, nei motyvo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
NUTARĖ:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą.